Sausis laikomas liūdniausiu metų mėnesiu, nors su tuo ne visai sutinku. Prietema, šaltis, storas sniego sluoksnis be jokių kalėdinių dekoracijų ir kičinių dainų, kurias išgirdus kaskart norisi prasidurti ausų būgnelius, na ir galimybė pasidžiaugti festivaliu, nedūsaujant, kad vasara dar taip toli, o su ja ir visi festivaliai. Šiam festivaliui nereikia kelių dienų, ne rožėmis ir medumi „kvepiančių“ biotualetų ir palapinių miestelio (nors visai norėčiau sausį pamatyti tokį aplink „Kablį“). Jam tereikia odeškėmis ir kerzais pasidabinusių metalistų būrio, kuris sausio pabaigoje skubėtų į festivalį po ne visai atviru dangumi, dviem laukiančiomis scenomis ir ištvermės reikalaujančia programa. Tai, kas gi dėjosi sausio 28 d., šeštadienį, festivalyje „Vilkų žiema“?



„Man tie nelabai, bet užtat kaip olandės pavarė, matei?“, „Aha, jos ten gero blacko užnešė“, „O man kaip syks nelabai, kažkaip lietuviai įdomesni buvo“, – vėluodama „įkrentu“ į kelių draugų diskusiją ir stebiu neseniai pasirodžiusių grupių vaizdo įrašus, kuriuos taip intensyviai vienas paskui kitą man vis rodo. Tradiciškai skonio reikalas. Ir ar labai gali lyginti, kas buvo geresni „Death In Taiga“ ar „Asagraum“? Čia tas pats kas lyginti šokoladinį sūrelį su šokolado gabaliukais „Pasaka“ bei šokoladinį sūrelį su šokolado gabaliukais „Magija“. Pagrindinis ingredientas vis tiek išlieka tas pats.



Kol tęsėsi diskusija, „Vilkų scenoje“ vyko parengiamieji darbai ukrainiečių pasirodymui „Nokturnal Mortum“, kurie netrukus joje pradėjo savo programą. Žinau, kad ši Symphonic Black Folk Metal grupė tikrai ne pirmą kartą lankėsi Lietuvoje, bet aš juos mačiau pirmą kartą. Patiko jų folkloro motyvai, persipynę su sunkiu skambesiu, na ir tikrai matėsi, kad publikai jie labai patiko. Daug meilės šiapus ir anapus scenos ir labai daug judesio.



Kol ukrainiečiai įsuko „kudlų balių“, abipusio patriotizmo sūkuryje, pamačiau dar neseniai blackinusias olandes, užėjusias jų pasiklausyti. Parodau savo bičiulių būreliui. Vienas iš jų įsijungia ką tik darytą nuotrauką ir lygina „Eik jau, nesu tikras, reikia paklausti?“, su ta pačia nuotrauka nueina prie vienos iš gitarisčių „Labas, čia tu?“, – paaiškėja, kad ji. Puikus pickup line‘as, kuris šįsyk buvo panaudotas tiesiog informacijos patikslinimui.

Tuo tarpu „Juodoje scenoje“ po truputį pradėjo kilti lietuvių „Vėlių namų“ altorius, su baltaveidėmis vaidilutėmis ir pabalusiais pagonimis it neseniai atradusiais instrumentus.

„Kaip man jie patinka, jie tokie sunkūs, tamsūs ir labai įkvepia“, – sutinku pažįstamą, kuris šalimais džiaugiasi jų pasirodymu, o aš užsižiopsojus į gitaristą a.k.a. headbangintoją ant sprendžynkos nepastebiu kaip prie manęs priartėja viena iš „vaidilučių“, neslėpsiu, tikrai išgąsdino, kai netikėtai priartėja balta šmėkla, reaguoji atitinkamai.



Pasibaigus pagoniškiems ritualams, sugrįžtu į „Vilkų sceną“, kurioje pasirodymą serviravo black/ thrash metalistai „Deströyer 666“ iš tolimosios Australijos, kartu atvežusiems ir jos karštį. Ožių kaukolės, daug greičio, daug jėgos, o atliekamų dainų tekstai tokie universalūs lyg būtų neseniai parašyti ir atspindintys šiandienines aktualijas.



Nors vakarą uždarinėjo švedų legendos, bet man asmeniškai australų thrasheriai įdomiausi buvo. Ypatingai patiko stebėti moshintojus per pastarųjų pasirodymą. Nors atrodytų, kad jėgų jau ne tiek turėtų būti likę, ypač, kas kaskart taškantis matyti, kaip atiduodama paskutinė gyvastis, bet kaskart su nauja daina, šviežia energijos banga užlieja. Telkšančios balos puikiausias to įrodymas. Nors šis nuopelnas ko gero kibiro „Kęstučio“ ir jo neaiškaus turinio, kuris buvo nešiojamas it koks trofėjus, iš kurio buvo siūloma atsigaivinti ar tiesiog pasigauti kokią bendrą bacilą. Bendrystė svarbiausia. Nesvarbu kokia forma.

Ironiška, kaip „Vilkų scenoje“ pasibaigus australų pasirodymui, miniai išsliūkinus į „Juodąją sceną“ pasiklausyti Metal dj iš Sakartvelo, išsyk dingo šiluma. Tarsi kas būtų radiatorių persinešę į kitą vietą, tad beliko jį pasekti ir pasiklausyti Eric Hutchence pasirodymo. Na, tikrai labai „ne mano arbatos puodelis“, kur ką tik stebėjus grupę, su visais instrumentais, pamatai scenoje kartvelą spaudinėjantį laptopo klavišus, su dalimis iš sunkiosios muzikos legendų kūrinių ilgai poker face‘o nepavyksta išlaikyti, kad ir kokia tolerantiška įvairiai muzikai būtum. Būta ir šokusių, tiesa, tikrai ne daug, bet skonyje draugų nėra, o „Vilkų scenoje“ jau laukė paskutinysis švedų mirties metalo legendų „Unleashed“ pasirodymas.



„Lietuvos kariai, ar pasiruošė švediškam mirties metalui?“, – nuskamba debiutuojančių legendų pasiteiravimas, kuris buvo sutiktas pozityviai sutiktas vis dar energingų ir vis dar įsišėlusių metalistų. „Lietuvoje lankomės pirmą kartą, ko gero mums reiks čia dažniau sugrįžti“.

„Gerai jie moka bendrauti su publika“, – išgirstu šalimais vykstantį pokalbį, „Nu jo, per 30 egzistavimo metų kažkaip turėjo nemažai laiko praktikai“.

Smagu, kad buvo galima pasidžiaugti grupės nauja kūryba, o taip pat ir senąja. Toks jausmas, lyg stebėtum vikingus gimtąja kalba besidalinančius gyvenimiškąja patirtimi, o taip pat matytum modernių laikų apraiškas, sugebėjusias išlaikyti ir senąsias tradicijas.

„Ar dar nepavargote?“, – pasiteirauja grupės frontmenas pasidžiaugdamas, kad publika dar tikrai nėra nusiteikusi skirstytis, tad tęsia pasirodymą toliau.



Tuo tarpu šių eilučių autorė beveik pilnai išklausiusi „Unleashed“ pasirodymą traukė namo, besidžiaugdama, kad šis festivalis yra puiki proga pajausti bendrystė ne tik minėto „Kęstučio“ ir jo paslaptingo turinio dėka, bet sutikti seniai matytus draugus ir šiaip pažįstamus, kuriuos sutinki metalo koncertuose ir pasidžiaugti, kad ne tik vasarą galima lankytis festivaliuose.

Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Vytenis Jurevičius