Nuotraukos autorius Vytenis Jurevičius„Penktadienis ir aš įsimylėjęs“, – jau daugiau kaip 30 metų dainuoja Robert Smith – legendinės britų gotikinio roko grupės „The Cure“ lyderis. Simboliška, kad kaip tik rugpjūčio 7 d., penktadienį, Vilniaus Kalnų parke vilniečiai ir miesto svečiai galėjo išvysti šios grupės debiutą Lietuvoje. Tad apie viską nuo pradžių ir iš eilės.

O eilė buvo didžiulė... Driekėsi nuo pat Karaliaus Mindaugo stotelės iki įėjimo į koncerto teritoriją. Nors mažiau nei prieš mėnesį teko lankytis koncerte, kuriame žmonių skaičius buvo gerokai didesnis, tačiau vakar kur kas ilgiau teko užtrukti patenkant į šį koncertą. Ką padarysi – daug žmonių, mažai įėjimų. Tačiau buvo smagu stebėti nuostabos pilnus veidus – tiek žiūrovų, kurie, stotele toliau išlipę, suprato, kiek ilgai teks grūstis į eilės galą, tiek paprastų praeivių, stebėjusių, iš kur ta margaspalvė eilė.

„The Cure“ yra viena tų grupių, kurios klausytojų ratas yra labai platus. Ji vienija pankus, metalistus, gotus, alternatyviosios ar populiariosios muzikos gerbėjus, kurių gretos buvo ypač gausios ir susigrūdusios dar skambant pirmajai apšildančiai grupei – „Katarsis“.

Kaip bebūtų keista, dar nebuvo tekę gyvai stebėti šios lietuvių grupės. Vos šešerius metus gyvuojanti grupė jau gali pasigirti ne vienu solidžiu pasiekimu ir stipriai žėri ne tik lietuviškoje alternatyviosios muzikos scenoje, bet ir už jos ribų. Patiko grupės pasirodymas, paliko įspūdį stiprus vokalas, kuriama niūriai romantiška atmosfera, primenanti 90’s grunge laikus. Kaip tikrai metalistei, sušildė širdį „Lemon Joy“ dainos „Balta meilė“ koveris ir ypač jame girdimas kardanas. „Katarsis“ nenuvylė. Gal tik truputį, nes negrojo „Tavo akys“. Tikiu, kad ši daina gali būti įgrisusi, bet prisiminus, kad Stasys Povilaitis „Švieski man vėl“ dainavo 40 metų, tai dar neturėtų būti atsibodusi tiek.



Antroji scenoje pasirodė Alina Orlova. Ji buvo vienintelė, kurią gyvai koncertuojant buvo tekę matyti anksčiau. Visada miela jos klausytis. Kiekviena jos daina kuria pasakos atmosferą, tik vietoje vartomų puslapių keičiasi dainos, su kiekviena jų nusigaunama vis į kitokią magišką istoriją, o pasakotoja Alina kaskart valiūkiškai šypsosi, suvokdama, kaip atidžiai jos klausomasi.



Na, ir pasibaigus antrajam apšildančiajam pasirodymui bei po nedidelės pertraukos, scenoje pasigirsta ketvirtadienio audras primenantys garsai, o pradėjus skambėti dainai „Alone“ išnyra vakaro kaltininkai – „The Cure“. Kiekvienas narys stoja prie savo instrumento, o vokalistas Robert Smith, apėjęs ratą ir atlikęs it ritualą, prisijungia prie savo kolegų bei pasisveikina su publika: „Sveiki, užtrukome, kol čia atvykome“, – šypsodamasis tarsteli Robert. Na taip, turint galvoje, kad grupė susikūrė prieš penkiasdešimt metų, yra žinoma visame pasaulyje, o jos koncertuose neretai lankosi kelios tos pačios šeimos kartos, išties įspūdinga, kad dar atranda, kur debiutuoti. Įdomu, ar po tiek metų ir sukaupus tokią patirtį vis dar būna neramu atvykus į naują šalį?

Jei ir buvo, šiltas Lietuvos gerbėjų priėmimas turėjo nuraminti. „Klausiausi prieš kelerius metus jų Rygoje, buvo nerealus pasirodymas, truko pusketvirtos valandos, čia bus tik pustrečios valandos“, – teigia sutiktas draugas, didžiulis „The Cure“ gerbėjas, kuris į jų koncertus lankosi ne tiek dėl muzikos, kiek dėl kuriamos atmosferos.

Jos negalėjai nejausti. Kai sužinojau, kad į Lietuvą atvyksta ši grupė, pagalvojau, kad būtų smagu ją išvysti gyvai. Nors į koncertą ėjau gerai žinodama tik dvi jų dainas (taip, taip, „Friday I’m in Love“ ir „Boys Don’t Cry“), koncerto metu supratau, kad žinau ir kur kas daugiau jų dainų, tik ne pagal pavadinimus, o pagal serialus ir filmus, kuriuose jas girdėjau. Taip „The Cure“ emocinė laiko mašina nukėlė į tuos laikus, kai visa tai mačiau ir girdėjau. Manau, ne vieną ši laiko mašina nukėlė į laikus, kai specialiai ar ne klausėsi šios grupės.

Manau, kad šiuos legendinius britus ne didžiausiems jų gerbėjams, o paprastiems klausytojams būtų galima palyginti su „Microsoft Excel“ programa. Mokykloje jos nemėgai, manei, kad neprireiks, o paskui, įsidarbinęs ofisiniame darbe, negali be jos apsieiti. Tarkim, mano atveju būtų taip: žinai grupę, mėgsti dvi dainas, per daug specialiai jos neklausai, bet skaitai kitų muzikantų interviu, memuarus ir visur girdi, kad įtaką jų kūrybai ar įvaizdžiui darė „The Cure“. O galiausiai, klausydama jų gyvai koncerte, supranti, kad ir tie įtraukę filmai ar serialai, konkrečios jų vietos patiko dėl to, kad jose skambėjo ne kieno kito, o grupės „The Cure“ muzika. Še tau ir „man neprireiks to Excelio gyvenime“.

Penktadienio vakarą Vilniaus Kalnų parke nuskambėjo beveik 30 „The Cure“ dainų, apėmusių visą grupės kūrybinį laikotarpį. Jomis it patiekalais galėjo pasimėgauti net ir patys išrankiausi. Jei šis pasirodymas būtų giminės suvažiavimas pas močiutę, o dainos – patiekalai, tai visi gerbėjai būtų prikirtę iki soties pirmųjų, antrųjų patiekalų ir kelių desertų, ir dar namo parsivežę. Džiugino ir tai, kad garso kokybė nenuvylė, o iki širdies gelmių artimu ir atpažįstamu vokalisto balsu bei visu „The Cure“ skambesiu buvo galima iki galo pasimėgauti (