Happyendless koncerto akimirka. [Vlado Buroko nuotr.]Po ilgokos kūrybinės pertraukos 2018 m. vasario mėnesį grupė „Happyendless“ pristatė naują savo albumą „Kinetika“ menų fabrike „Loftas“. Besirenkančius koncerto žiūrovus visų pirma išjudino „Benua“ (Benas Sakalauskas). Tiesa pasakius, buvo sunku suprasti ar atlikėjas jau pradėjo groti „gyvai“ ar vis dar skamba foninė muzika, supratimas, kad muziką jau suka minėtasis „Benua“ atėjo po kokių dvidešimties minučių nuo atlikimo pradžios. Todėl sunku įvertinti ar tai buvo geras startas ar falšstartas. Atlikėjas sugrojo platų spektrą muzikinių stilių apimančių kūrinių: galima buvo pamatyti ambient, triphop potepių, taip pat galima buvo išgirsti ir post-apokaliptinių gūsių, galiausiai šiek tiek monotoniškų elektro-house kūrinių. Nepaisant abejonių paliekančio starto, kūryba buvo žavinga, melancholiška, tačiau ir išjudinanti, įkraunanti, nuraminanti – visas emocijų ir sukurtos atmosferos „rollercoasteris“. Tai labai tiko vakaro pradžiai, ypač auditoriją stimuliuojantys paskutiniai kūrybiniai akcentai. Teisingas pasirinkimas. Deja, apšvietėjai rūkė kamputyje. Galbūt to ir pritrūko taip reikiamam atlikėjo ir jo kūrybos akcentavimui. Tiesa, kai apšvietėjas pasirodė apie 22-ą val. (taigi pusvalandžiui praėjus po koncerto pradžios), į gerą neišėjo. Ypač dėl nederančios su melodija ir nuotaika strobo lempos... „Benua“ kūrybai besibaigiant žmonių „Lofte“ jau buvo susirinkę gausiau, nors atėjus 21:30, t.y. į pačią koncerto pradžią erdvės vis dar buvo apytuštės.

Pats pirmasis pagrindinės vakaro grupės „Happyendless“ atliktas kūrinys buvo stiprus vizualiai. Kūrinys muzikine prasme paremtas elektronine kosmine tematika. Beje, keistokos pasirodė skambančios baltos eilės, kurias sunku įvertinti, todėl tikriausiai čia labiausiai ir tiktų žodžiai, kurie nuskambėjo kūrinyje: „Tarsi snarglys, dėl kurio nosis negali apsispręsti ar išsišnypšti ar traukti atgal“.

Kitas tikrai užkabinantis ir išjudinantis kūrinys buvo įrašytas kartu su „Kamanių šileliu“ – „Žemė. Oras. Dangus“. Buvo smagu išgirsti tokį neįprastą ausiai, bet labai žavų skambesį. Šis kūrinys, mano manymu, yra vienas stipriausių albume.

Didžioji albumo dainų dalis yra kooperacijos su kitais atlikėjais: Kamy, Kastetu, jau minėtu „Kamanių šileliu“, Dovydu Blufšteinu, Kaia, „Model Citizens“, Giedre Kilčiauskiene. Ir visi prisidėjusieji prie kūrybos tikrai papildo koncerto kaltininkų kūrybinį potencialą. O skambėjusi muzika varijuoja tikrai plačia amplitude, nuo grynos elektronikos iki folkloriškų, repo, pop, ambiento ar industrinių ar net new retro motyvų prieskonių.

Garsas koncerto metu buvo labai gerai suderintas, ir pasivaikščiojus po skirtingas „Lofto“ vietas atrodė, kad visur skamba tiesiog puikiai, o vien ko verti „bosai“, kurie suvirpindavo visą kūną ir leisdavo mėgautis muzika pasitelkiant visus kūno pojūčius. Vis dėlto dar didesnį įspūdį, kaip ir žadėjo koncerto organizatoriai, paliko 3D vizualizacijos. Kiekvienas kūrinys buvo subtilus, naujas ir įtaigus potyris akims ir sielai. Labai skoningai suderinta su muzika vaizdinė koncerto dalis buvo išties nuostabi, tačiau tokia stipri vizualizacija kartais užgoždavo net pačią muziką. Auditorija negalėjo paleisti telefonų iš rankų, nes kiekvieną sprendimą norėjo įamžinti. Buvo verta. Taigi, kas buvo stiprioji vakaro atmosferos ir koncerto kokybiško estetinio pasirodymo dalis, turėjo ir lazdos „antrąjį galą“. Nors didžioji dalis pateiktų vaizdo efektų buvo labai stiprūs, tačiau industrinė, optinė/tunelio iliuzijos ir senovinio kaitrinio skaičiuotuvo vizualizacijos buvo neabejotinai paveikiausios. Išliko stiprus emocinis ir povaizdžio efektas.

Stipri vizualinė ir tikrai nenuvilianti muzikinė koncerto pusė skatino vis garsesnes publikos ovacijas ir išsijudinimą. Mariaus Narbučio ir Andriaus Kauklio duetas parodė, kodėl verta jų kūrybą tinkamai įvertinti. Koncertas paliko tik geriausias emocijas, publika su kiekviena nuskambėjusia daina vis labiau įsijausdavo į grupės kūrybą.

Taigi, koncertas buvo puikus ir albumas tikrai vertas Jūsų laiko. „Happyendless“, dar 1998 m. susikūrusi grupė, tikrai turi kuo nustebinti.

Muzikine prasme labiausiai patiko šie kūriniai:
„Žemė. Oras. Dangus“, „Paper lights“, „Odisėja“, „Vienas kūnas – viena siela“.

Vizualiai:
„Odisėja“, „Toli“.

Renginyje lankėsi ir vertino Vladas Burokas.