Atrodo dar visai neseniai graikų juodmetalio scenos formuotojai pasirodė „Devilstone“ ir nepraėjus nė pusės metų nuo Anykščiuose vykusio festivalio, „Rotting Christ“ atkeliavo į Vilnių kartu su Graikijos death metal scenos atstovais „On Thorns I Lay“. Na, o kokia „Velniava“ tik su dviem grupėmis būtų? Tad viskas prasidėjo nuo lietuvių grupės „Juodvarnis“ pasirodymo.

„Juk ne lėkšta, kai tas Bėkšta scenoje būgnuoja, kodė Modė taip retai Schaumą reklamuoja? Dar Pauliakas, jo soliakas viską orkestruoja. Plius bosistas kone ristas ritmais užšuoliuoja ir ne baikės kampe maikės, tiems, kas jau vėluoja“, – taip, vieniems vaikštant po parodas galvoje dainos gimsta, kitiems stebint metalo grupės pasirodymą – poezija. Tiesa nelabai vykusi, ale ką padarysi.

„Kaip laikotės vilniečiai?“, – pasisveikina grupės frontmenasPaulius, kuriam tariant šiuos žodžius, būgnininko rankų mostai vienas prie vieno priminė epizodą iš aštunto „Game of Thrones“ sezono, kai Daenerys kreipėsi į savo karius, o už nugaros jos ištikimasis Drogon išskleidė sparnus. Tik šįsyk vietoje trapios Khaleesi ir jos ištikimo drakono, scenoje išsirikiavę 4 muzikantai, kuriamu garsu galintys nušluoti visą „ King's Landing“.

„Na pažiūrėsime ar mokate pajudėti? „Diena kai pasenau“, – informuoja vokalistas apie laukiantį tyrimą, tik klausimas, ką tyrė? Kiek publikoje senų žmonių ar kiek iš jų moka pajudėti?



„Ačiū, gera sugrįžti į Vilniaus sceną. Jūsų laukia dar dvi labai geros grupės, vakaras dar tik prasideda, jūs to nusipelnėt“, – atsisveikina „Juodvarnis“ ir tikrai vakaras dar tik prasidėjo.

Neilgai trukus lietuvaičius pakeitė graikų death metal grupė su „On Thorns I Lay“. Prisipažinsiu, nebuvo tekę jų girdėti anksčiau, tad pasirinkau techniką „Nustebink mane“ t. y. pirmą kartą išgirsti grupę gyvai pasirodymo metu, o ne iš įrašų. Pasiteisino? Gal iš dalies, nes visada smagu išgirsti naują grupę, kita vertus kažkiek nuvylė, nes pasirodė blankoki. Ilgi tarpai tarp dainų, kurie nevisai vykusiai buvo glaistomi kalbomis apie brolius ir seseris, liūdnasis klavišininkas, palinkęs prie instrumento it koks Hefaistas užsikasęs darbais ir jau nuvargusiu mostu vis kalantis po klavišus. Tuo tarpu gitaristas apsuptas dūmų ir raudonos spalvos šviesų atrodė lyg stovėtų ant ugnikalnio kraterio, atsparus ugniai ir viskam kitam.

„Kiekviena kelionė turi savo pradžią ir pabaigą. Tai mūsų paskutinė daina“, – atsisveikina grupės lyderis, palikdami dar labiau padidėjusią publiką.



„Šitie bent trimis dainomis per trumpai, – sulaukiu komentaro iš vieno pažįstamo, stebėjusio taip pat pirmą kartą „On Thorns I Lay“ pasirodymą. Kažkam pasirodė ir taip, o aš tiesiog su nekantrumu laukiau pagrindinių vakaro dievų, šįsyk tiesiai iš Olimpo pasirodymo.

Ko jau vien soundcheckas RC vertas, klausaisi to dvigubo pedalo kalenimo, primenančio paties Dzeuso pasivažinėjimą su karieta tik ne po dangų, o šiek tiek žemiau, Vilniuje, „Vakario“ salėje.

Na bet grįžkime nuo graikų mitologijos, kuri nori nenori išnyra, prie to kas dėjosi scenoje vos tik į ją įžengė juodmetalio legendos „Rotting Christ“.

Ta prasme wow (taip, labai išsamu) su tokiu siautuliu užvesti publiką tikrai ne visi sugeba.

„Labas vakaras, Lietuva, kaip gera pas jus sugrįžti, – pasisveikina grupės frontmenas sutiktas gausiomis ovacijomis. Kur čia nebus, kai grupės kuriama atmosfera labiausiai įprasmina renginio pavadinimą.

Tikra „Velniava“: tai gitaristai savo plaukų „malūnėliais“ ir jump up‘ais hipnotizuoja tiek, kad ima atrodyti, jog garbanų pagalba bando iškomunikuoti žodžius, kurių negali ištarti, tai būgnininkas taip tvatina per tomus lyg būtų pasiekęs žaidimo „whack a mole“ eksperto statusą, tai tiek apsižavėjus stebi visą procesą scenoje, kai net nepastebi, savęs link artėjančius „minios banglentininkus“ ir jų kojų, taip papildydama savo koncertinių guzų kolekciją nauju laimikiu.

„Kaip smagu, kad jūsų tiek daug susirinko, nors šiandien yra sekmadienis“, – pasidžiaugia Sakis, tuo tarpu gitaristai ir toliau demonstruoja nežemiškus triukus: nuo šuoliukų iki susirietimų, nuo žavaus maivymosi iki kratymosi, primenančio egzorcizmo seansą. Ir kokia įtaka publikai! Vienas vos keliais judesiais ją užvesdavo, kito soliakai ne vienam išspaudė: „damn kaip gerai!“ frazę.

Jei „Juodvarnio“ pasirodymo metu buvo miela stebėti susižavėjusius graikų veidus, tai „Rotting Christ“ sulaukė ne ką mažesnio atsako. Bepasibaigiant RC pasirodymui prie grupių mercho stovėjęs „Juodvarnio“ būgnininkas efektingai „air drummino“ kartu su Themiu Toliu.



Na, bet kaip jau buvo nuskambėta anksčiau, kiekviena pradžia turi savo pabaigą, taip ir šis graikų anšlagas turėjo kažkada baigtis. Ar lauksime sugrįžtant? Tikrai taip! Kodėl? Perfrazuojant Andrių Mamontovą „Nes niekada mums Tollių nebus per daug!“.

Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Milda Prušinskaitė