Andrius Mamontovas (Paulinos Urbelytės nuotr.)Žmonių skaičius, kuriems šių metų spalio 26-oji nebuvo eilinė diena, siekia daugiau negu dešimtį tūkstančių. Vilniuje, „Siemens“ arenoje, Andrius Mamontovas užbaigė savo koncertų turą „AM+FOJE=30“, skirtą paminėti jo paties trisdešimtmetį scenoje. Kodėl tai neeilinis renginys, galima kalbėti ir trumpai, ir ilgai, bet geriausia pradėti, žinoma, nuo pradžių.

Autobusas, vežęs į artimiausią, šalia arenos esančią stotelę, buvo sausakimšas. Būtų galima sakyti, kad anokia čia naujiena. Tačiau beveik visiems žmonėms išlipus toje pačioje stotelėje bei patraukus į ta pačią pusę sukirbėjo mintis, jog vakaras bus neeilinis. Neklydau.

Tokią pilną „Siemens“ areną tenka pamatyti nedažnai. Ir tikrai ne koncertuojant Lietuvos atlikėjams. O tokios margos publikos (gerąja to žodžio prasme) mūsų koncertų salėse išvis dar neteko matyti. į Andrių Mamontovą ir trumpam atgijusią grupę „Foje“ pažiūrėti atėjo nuo į mamos ranką įsikibusių pyplių iki išties garbaus amžiaus žmonių. Pats Andrius Mamontovas koncerto metu sakė klausytojams: „Paskutinį kartą matėmės 1997 metais. Įtariu, kažkas dar nebuvo gimęs. O kažkam dar nebuvo pradėję slinkti plaukai.“ Vis dėlto koncerto metu amžius nereiškė nieko. Šoko, plojo ir skandavo tiek vaikai, jaunimas, tiek solidžiai atrodantys vyrai bei moterys ar žilaplaukės močiutės.

Koncertas buvo tarsi kelionė laiku. Atlikėjas jį pradėjo prieš keletą metų sukurta daina „Geltona.Žalia.Raudona“ ir keliavo atgal, dainuodamas vis senesnius kūrinius. „Koncerto pabaigoje čia bus vien kūdikiai“,- juokavo Andrius Mamontovas. Sakyti, jog daugelis žiūrovų susirinko dėl neeilinės progos dar kartą arba pirmą kartą pamatyti legendinius „Foje“, būtų mažų mažiausiai neteisinga. Dainos, parašytos jau išsiskirsčius grupei, sulaukė ne mažiau aplodismentų. Kad Andrius Mamontovas ne iš tų atlikėjų, kurie viena ar keletu gerų dainų susikrauna šlovę ir užmiega ant laurų, buvo aišku viso koncerto metu. Nebuvo dainos, kurios kartu nedainuotų visa salė. Nebuvo dainos, kurios metu klausytojai neplotų, nešoktų ar nekeltų rankų į viršų.

Be puikios atmosferos, gerų dainų, iš širdies ant scenos bešėlstančių muzikantų, koncertas stebino ir šviesų efektais, vaizdo projekcijomis bei kitokiais šou efektais. Atliekant garsujį „Saulės miestą“ Andrius Mamontovas, stovėjęs ant scenos platformos, pakilo į viršų ir po truputį leidosi dainai besibaigiant. Džiugino ir apgalvota koncerto pertraukėlė. Vietoj to, kad žiūrovai išsiskirstytų, jie klausėsi 1993 metais grupės įrašyto dialogo, kurį kartais užgoždavo tik publikos juokas.

Antroje koncerto dalyje ant scenos lipo visų laikotarpių grupės „Foje“ sudėties nariai. Dainai „Vieną kartą Paryžiuj“ į sceną užlipo ir atlikėja Loretta Petereit. Jos balsas skambėjo grupės albume „Gali skambėti keistai“, tačiau tai buvo pirmas kartas, kai atlikėjai kartu dainavo scenoje. Arnoldas Lukošius nepabijojo išeiti su škotišku sijonu. „Mes traukėme burtus, kuris turės dėvėti sijoną per koncertą. Vienam, kaip visada, nepasisekė“,- juokėsi Andrius Mamontovas. Po kiek laiko jis pridūrė: „Nepasisekė Dariui. Jis norėjo dėvėti sijoną.“

Koncertas, žiūrovų nusivylimui, deja, ėjo į pabaigą. Grupė „Foje“ atliko „Laužo šviesą“, kurios metu visa salė vieningai plojo tą patį ritmą, o priedainio metu pasirodydavo siūbuojančių rankų miškas. Žinoma, muzikantai buvo iškviesti bisui. Nei publika, nei Andrius Mamontovas dar nebuvo pasiruošę paleisti vieni kitų. Visi tą vakarą pasirodę muzikantai atliko dainą „Kitoks pasaulis“ bei „Žvaigždės kartais krenta“... Ir tai nebuvo pabaiga. Dar kartą grįžęs į sceną Andrius Mamontovas padainavo „O, mano saule“, kurią pats pavadino „vaikiška naivia dainele“. Tiesa, ją publika sutiko lygiai taip pat rimtai, kaip ir visas kitas koncerto metu skambėjusias dainas.

Būtų galima pasakoti ir pasakoti, tačiau tam, kas tą vakarą vyko Vilniaus „Siemens“ arenoje , apibūdinti užtenka ir trijų žodžių - ryškiausias metų koncertas. Neverta ginčytis su tais, kuriems A.Mamontovo muzika nepatinka. Tie, kurie buvo koncerte, tvirtins, kad tai, kas vyko scenoje, buvo ne vien tik muzika...

Fausta Marija Leščiauskaitė