Eglė Sirvydytė[Asm. archyvo nuotr.]Eglės Sirvydytės akustinis koncertas antrą pavasario dieną, laikinosios sostinės senamiestyje, Teatro Klube, yra bene geriausias dalykas, galintis įvykti, kai snaigės vis dar lėtai sūkuriuoja jau pavasarėjančiame mieste. Visi susirinkę žmonės puikiai žinojo, ko tikėtis, - užtenka pasakyti vardą ir visi žino, kad bus gera, nuoširdu ir jauku. O ypač dėl to, kad viskas akustiškai. Susirinkus į salę fone grojo muzika, žmonės šurmuliavo, tačiau tik užgesus šviesoms visi nutilo, atlikėjai pasirodžius scenoje visi pradėjo ploti, o tada vėl įsivyravo tyla.

- Čia taip tylu, – sušnabždėjo Eglė ir jos džiugiai mistiškas šnabždesys nuskambėjo net salės gale. Paėmusi į rankas elektrinę gitarą, pasakė:

- Gausim nois‘o, nes pastatas labai senas, neįžemintas ir bus labai daug elektros. - Įjungė kubą, išgirdome kuklų zvimbimą, o ji nusišypsojo ir tarė:

- Sakiau? – išjungusi kubą švelniai ištarė, - koncertas baigtas. Tai buvo miela, nuoširdu ir nupiešė šypseną visų veiduose.

Prisėdo prie pianino ir pradėjo su daina „Aitvarai“. Tai buvo mano laukiamiausia daina - visą laiką, kol laukiau, kada galėsiu patekti į salę, svarsčiau ar ji sugros šią dainą. Iš karto per kūną pradėjo bėgioti šiurpuliukai. Unikalus Eglės tembras ir pianinas, tik tai glostė klausą, o akis glamonėjo tamsa, joje žmonės susėdę aplink apvalius staliukus ir jų centre liepsnojančios žvakės. Atmosferos jaukumo žodžiais perteikti tikriausiai įmanoma - privaloma patiems tai patirti. Dainai pasibaigus gerbėjai atnešė gėlių, atlikėja nusišypsojo, ir pasakė:

- Keista gauti gėlių dar nepadarius darbo, bet drąsiau. Drąsiau, - nusišypsojo ji.

Tuomet Eglė paimė į rankas elektrinę gitarą ir sudainavo „A river“. Beje, daina skambėjo įdomiau, nes anksčiau būdavo atliekama su akustine gitara. Negalėčiau išskirti, kuri versija gražesnė, nes abi ypač žavios. Tada atlikėja nusišypsojo ir pasakė, kad kažkada gyveno trečiame aukšte, virš Vilnelės:

- Būdavo daug džiaugsmo, kad gyvenu virš upės, - prisiminė ji ir atliko dainą apie dykumas.
Po dainos „Kuo tu vardu“, nutilus muzikai ir atlikėjai pradėjus šypsotis, vyriškas balsas iš minios, paskendusios tamsoje, suriko:

- Bravo!

- Kaip jūs laikotės? - pasiteiravo Eglė ir po trumputės tylios pauzės besijuokdama pati atsakė:

- Tyliai.

Šeštoji daina buvo pianinu akomponuota „Human-un-kind”. Skambėjo net geriau nei įraše. Įsivyravus tylai tas pats vyriškas balsas iš tamsos suriko:

- Nuostabu! Ir tikrai taip - tai buvo nuostabu, emocionalu ir pažadino visas mano emocijas.

Kita daina buvo kiek kitokia nei prieš tai buvusios – „Aukštai kalnuose“. Priminė lietuvių liaudies dainas, skambėjo mistiškai. Aštuntoji daina buvo „Under water“. Niekada anksčiau nebuvau atkreipusi dėmesio į šią dainą, bet po to, kai išgirdau gyvai, visada lauksiu šio kūrinio. Įsivyravus tylai, balsas suriko:

– Tobula!

Toliau Eglė publiką nudžiugino daina „Horses“. Ši daina taip pat užbūrė, po tokio kūrinio likau nuščiuvusi. Pagalvojau, kad nuostabu kiek emocijų gali suteikti vokalas ir vienas muzikos instrumentas.

- Kai žiema ilgai užsibūna, tada ir dainos rašosi, - tarė Eglė ir užgrojo dainą „Maskaradas“. Ši daina iš senų senų laikų - jos klausant užsimerkus pajutau naujųjų metų dvasią. Toliau buvo itin emocinga daina „Rabbit“, kurios tekstas paveikė kažkaip melancholiškai. Ypač tie žodžiai: Rabbit rabbit heal my soul, take my everything what makes me feel alone...

- Kaip esat? Kartais būna taip – atsibundu: o! Koncerte... - nusijuokė Eglė ir pianinu pradėjo groti „I am the noise“. Tai buvo dar viena labai laukiama daina. Joje labai patiko pianino skambesys . Ši daina nubloškė mane į visiškai kitą pasaulį ir paveikė itin stipriai.

- Koncertas į pabaigą, paskutinė daina apie meilę... Lyg kitos nebūtų apie tai, – nusijuokia autorė, - iš tikrųjų, tai ši vienintelė daina rašyta apie meilę, nes kitos netyčia gavos. O šita tikrai.

Eglė Sirvydytė[Asm. archyvo nuotr.]Paėmusi į rankas elektrinę gitarą Eglė užliejo salę kiek agresyvokais skambesiais. Daina įpusėjo... ir… netikėtai nutrūko.

- Kitą dainą pagrosiu, - nusišypso. – Nenusileido šventos dvasios dar... O kartais būna...

Tuomet pradėjo groti dainą „The Rooms“, grojant įžangą pasakodama dainos sukūrimo istoriją, kuri dėl jos švelnaus ir teatrališko balso skamba nuostabiai. „Sapnavau, kad esu stikliniam kambary virš debesų. Ir vakarėja, groja reagio muzika. Tam stikliniam kambary ganosi stirnos, skraido paukščiai, plaukioja žuvys, visa Nojaus arka, žodžiu. Ir manęs klausia, tu norėtum čia pasilikti? Sakau, man reikia pagalvoti. Suprantu, kad jei pasilikti, tai su visam kažkaip. Sakau, tai leidžiamės į žemę pažiūrėti ir mes nusileidom didžiulėm kopėčiom į žemę. Ten tuo metu vyko, man atrodo, Joninės. Visi leido oro balionus, gėrė alų, bet kažkaip nebuvo taip linksma, kaip ten viršuje. Tai va, aš taip ir neatsimenu ką pasirinkau. Ar pasilikti tam stikliniam kambary, ar ne, bet prisiminimas persekioja ir kartais nugula į tekstą ir į dainą...“. Tai nuostabi daina, ji tapo dar magiškesne ir nuostabesne, kai išgirdau šią istoriją.

Baigusi šį kūrinį, skambant aplodismentams, nusilenkė, jau ruošėsi išeiti, kai staiga grįžo, prisėdo, paėmė gitarą, nusišypsojo ir pasakė:

- Tai apie tą meilę, ane? - nusijuokė ji ir dedikavo kūrinį visai meilei planetoje. Šioje dainoje Eglė visiškai atskleidė savo vokalo galimybes.

Koncertas buvo nuostabus. Pati atlikėja, kompozitorė yra nuostabi. Jos koncertas - tai tarsi mažas išgyvenimas, jos muzika padeda pasinerti į kitą erdvę, kitą laiką. Manau, tai viena geriausių atlikėjų, kompozitorių esančių Lietuvoje. Jos muzika, vokalas, atlikimas, nuoširdumas - užburia.

Ernesta Šliuburytė

Renginių apžvalgos / Music.lt autoriai