„Naktinės personos“ (lrytas.lt nuotr.)Penktadienio vakarą „Naktinių personų“ turas „Po 20 metų“ pagaliau pasiekė ir Saulės miestą. Nors bilietai nebuvo šluote iššluoti ir Šiaulių arena toli gražu nebuvo sausakimša, susirinkusiems žiūrovams grupė padovanojo daugiau nei dvi valandas nepamirštamų akimirkų ir, kaip atrodė, atidavė visas jėgas.

Tas, kuris sugalvojo dėl nepakankamo žmonių skaičiaus panaikinti stovimas vietas ir visus susodinti – suklydo. Jau suskambus pirmosioms dainoms ne viena dešimtis žiūrovų pakilo ir būriavosi šalia scenos, nepaisydami to, jog garsas ten, kad ir kaip sunku patikėti, buvo gal penkis kartus blogesnis nei Vilniaus „Siemens“ arenoje. Koncertui įsisiūbavus stovinčių pasidarė daugiau nei sėdinčių – jei ne prie scenos, tai tribūnose ar šalia kėdžių.

Būtų buvę galima tikėtis, jog auditoriją sudarys tie, kurie į koncertą bilietus nusipirko vedami nostalgijos vaikystei, jaunystei ar tiesiog tam metui, kai „Naktinės personos“ gyveno savo aukso laikus, tačiau teko nustebti. Į priekį labiausiai veržėsi tie, kurie prieš dvidešimt, o gal ir prieš penkiolika metų nė gimę nebuvo. O jei ir buvo, geriausiu atveju tik tarė savo pirmuosius žodžius. Nežinia, kas tai – nepavaldumas laikui ar tiesiog mažesnio miesto sindromas, kai dėl palyginti nedidelio renginių pasirinkimo imi tai, ką duoda, tačiau šis kelių kartų susitikimas arenoje atrodė gerai.

Vienas dalykas koncerto metu, vis dėlto, buvo akivaizdus ir nenuginčijamas – grupės vokalistas Alanas Chošnau scenoje jaučiasi lyg žuvis vandenyje ir vargu, ar kas stebėjęs šį koncertą drįstų paprieštarauti, kad jo vieta – ne ten. Daugiau nei dvi valandas atlikėjas nenustygo vietoje ir beliko tik stebėtis, kaip tiek laiko šokdamas jis vis dar sugeba dainuoti, ką daryti, beje, jam sekėsi kur kas puikiau nei prieš grupei išsiskirstant. Kitas grupės kaltininkas, Aras Vėberis, kaip ir prieš dvidešimt metų, scenoje buvo A. Chošnau priešingybė. Skirtingi ir tuo pačiu sudarantys puikią komandą bei papildantys vienas kitą – taip iš šono atrodė po dvylikos metų į sceną kartu sugrįžę muzikantai.

Nuo pat koncerto pradžios buvo aišku, kad „Naktinės personos“ į sceną žengė apsiginklavusios geriausiomis savo dainomis. Žiūrovai šėlo, dovanojo gėles bei saldainių dėžutes skambant dainoms „Kaltas ruduo“, „Sukasi ratu“, „Kai jausmai užvaldo širdį“ ir kitiems hitams.

Ne, grupė nesurinko minių, netelpančių į sales ir neparodė dar niekur nematytų šou elementų, nors vaizdo projekcijos, beje, buvo parinktos taikliai. Tačiau visa tai pasidaro absoliučiai nebesvarbu, kai išėjęs iš koncerto gali pasakyti: „Buvo žiauriai gerai“, kaip nutiko šį kartą. Ir jei paskelbus apie turą sukosi ne viena skeptiška mintis, tai po renginio jos akimirksniu dingo. Belieka tikėtis, kad tai nebuvo paskutinė galimybė išvysti „Naktines personas“ ir jas dar pamatysime. Galbūt ne šiais ir ne kitais metais. Galbūt vėl tik po dvylikos. Tačiau pamatysime.


Fausta Marija Leščiauskaitė