Nuotraukos autorius Mantas Daleckis„Summer Punch“ festivalis šiemet vyko pirmą kartą. Įsikūrė jis Varšuvos Wola rajone, lauko erdvėje „Letnia Scena Progresji“, kuris yra greta garsiosios „Progresja“ koncertų salės. Kiekvieną vasarą čia vyksta įvairūs koncertai, sutraukiantys tūkstančius sunkiosios muzikos gerbėjų. 2022 metais šioje vietoje koncertavo „My Chemical Romance“, taip pat čia yra pasirodė „Behemoth“, „Architects“,„Rise Against“, o šią vasarą čia dar laukiami „Breaking Benjamin“, „Moby“, „Morrissey“ ir kiti atlikėjai.

Kadangi festivalis vyksta mieste, kempingo čia nėra. Programa prasidėdavo 15:00 val. ir baigdavosi 23:00 val., tačiau norintys pratęsti buvo kviečiami į vidinę „Progresja“ salę. Ten lankytojų laukė ne tik gyva muzika, bet ir emo muzikai skirtas karaoke vakarėlis.

Pati festivalio teritorija buvo padalinta į dvi scenas. Greta jų veikė maisto ir gėrimų zonos bei VIP erdvės. Prie antrosios, „Punch“, scenos lankytojų laukė tatuiruočių salonas, kirpykla ir kelios atributikos parduotuvės. Tuo metu prie pagrindinės „Summer“ scenos buvo įrengta „Monster“ zona, kur BMX ir riedlenčių entuziastai demonstravo įvairius triukus. Čia taip pat veikė ir „Meet & Greet“ erdvė, kurioje gerbėjai galėjo susitikti su mėgstamais atlikėjais.

Prieš neriant į koncertų apžvalgas, verta šiek tiek dėmesio skirti svarbiausiems festivalio išgyvenimo aspektams – maistui, gėrimams ir poilsiui. Higienos klausimas buvo išspręstas puikiai: biotualetų netrūko, festivaliautojai švarą palaikė viso festivalio metu, o muilo ar vandens apsiprausti rpavyko rasti visus kartus.

Maisto pasirinkimas nebuvo itin platus – tradicinės zapiekankos, gyros kebabai, mėsainiai, picos ir kelios vietos keptoms bulvytėms. Vis dėlto tie, kurie nenorėjo stovėti eilėse arba ieškojo įvairesnių skonių, galėjo trumpam išeiti už festivalio teritorijos ribų. Greitesnio maisto ar užkandžių zona būtų tikrai pravertusi, ypač tarp koncertų, kai kiekviena minutė pakankamai svarbi.

Gėrimų pasirinkimas buvo gana standartinis – alus, kokteiliai ir įvairūs gaivieji gėrimai. Gal ir kuklu, tačiau dviejų dienų festivaliui visiškai pakanka. Didelis pliusas – netrūko poilsio erdvių , o jose beveik visada buvo galima rasti laisvą gultą. Taip pat netrūko pavėsio, kuris gelbėjo nuo 30 laipsnių karščio.

Alexisonfire (Nuotr. aut. Mantas Daleckis)
Tiesa, tie, kurie vietoj poilsio rinkosi laiką prie scenos, vėliau turėjo atstovėti nemažą eilę prie vienintelio vandens papildymo punkto. Ypač tai jautėsi antrąją, dar karštesnę, festivalio dieną. Daugiau vandens stotelių ateityje tikrai nepakenktų.

Na, o dabar galime pereiti prie koncertų. Dvi dienos įvairiausių roko ir metalo žanrų, legendiniai vardai ir sparčiai kylančios žvaigždės. Festivalio vartai atsidarydavo 14:00 val., o nuo 15:00 val. jau skambėdavo pirmieji akordai.

Didžioji dalis pasirodymų truko 30–45 minutes, išskyrus pagrindinius vakaro vardus. Tarp koncertų pertraukų praktiškai nebuvo – kol vienoje scenoje grojo grupė, kitoje vyko pasiruošimas kitam pasirodymui. Norintys pamatyti viską turėjo paaukoti paskutinę koncerto minutę ir skubėti prie kitos scenos. Atstumas tarp jų buvo nedidelis, o judėjimas teritorijoje net ir prieš pagrindinius vakaro koncertus nebuvo sudėtingas.

Pirmoji grupė mūsų sąraše – „Silent Planet“. Modernų metalcore grojantys amerikiečiai gavo 30 minučių programą, kurios nemažą dalį sudarė naujausio albumo „Superbloom“ kūriniai – „Antimatter“, „Collider“, „Offworlder“ ir kiti.

Skambant paskutinei dainai koncertą filmavęs dronas netyčia įsipainiojo į vokalisto plaukus - vėliau grupė šia istorija pasidalijo socialiniuose tinkluose, parodydama ir išpeštą plaukų kuokštą. Reikia pagirti, kad šie vaikinai iš Kalifornijos nepabūgo nei šio draugiško drono, nei nei tų kurie siaubia Ukrainą – jau kitą dieną po pasirodymo Varšuvoje jie išvyko koncertuoti į vakarų Ukrainoje esantį Lvovą.

Po jų į antrąją sceną žengė energijos užtaisas vardu „House of Protection“. Įspūdingi šuoliai, grojimas moshpit'o viduryje ir visiškas chaosas yra šio dueto vizitinė kortelė. Po tokio uragano teko praleisti „Set It Off“ ir ruoštis kitam pasirodymui – „Catch Your Breath“.

„Catch Your Breath“ koncertas prasidėjo techniniais nesklandumais su bevieliu mikrofonu. Tai šiek tiek apkramtė ir taip trumpą programą, tačiau vokalistas Josh Mowery nuotaikos neprarado ir galiausiai puikiai parodė, kodėl ši iš Teksaso kilusi grupė vis dažniau atsiduria modernaus metalcore gerbėjų grojaraščiuose.

Tuo metu pagrindinėje scenoje pasigirsta „Boom, ready or not“, ir nu metal legendos P.O.D. pradeda savo 45 minučių programą. Per šį laiką jie sutalpino devynias dainas, iš kurių net keturios atkeliavo iš legendinio „Satellite“ albumo – „Boom“, „Alive“, „Satellite“ ir „Youth of the Nation“. Vienas stipresnių pirmosios dienos pasirodymų, tačiau netrukus vėl tenka grįžti prie antrosios scenos.

Prieš mažiau nei 24 valandas Vilniuje savo koncertą surengę „Bury Tomorrow“ jau sveikinasi su Varšuvos publika ir pateikia trumpesnę, festivaliui pritaikytą programą. Žinoma, viskas prasideda su „Choke“, tačiau britai ilgai neužtrunka ir netrukus skamba „Abandon Us“ bei „Black Flame“. Pusvalandžio formatas neišvengiamai riboja – akivaizdu, kad rečiau atliekamoms dainoms, tokioms kaip Vilniuje skambėjusi „The Age“, vietos tiesiog nebelieka.

Norite dar daugiau metalcore? Tuomet persikelkime iš Didžiosios Britanijos į Prancūziją, kur savo eilės laukia „Landmvrks“. Būtent jie pirmieji festivalyje pradeda naudoti pirotechniką – skambant naujojo albumo hitui „Creature“ prieš sceną kyla liepsnos.

„Landmvrks“ yra viena tų grupių, kurią sunkiosios muzikos gerbėjai turėtų įsirašyti į stebimų vardų sąrašą. Tikiu, kad netrukus jie pasieks gal ir ne headliner, bet sub-headliner statusą. Dar šių metų pradžioje grupė Lenkijoje apšildė „Architects“ koncertą Glivicų arenoje, o šiandien pateikė dešimties dainų programą, kurių pusė yra iš naujausio albumo „The Darkest Place I've Ever Been“.

Bury Tomorrow (Nuotr. aut. Mantas Daleckis)
Pats albumas tikrai vertas dėmesio – tai įdomus metalcore, repo ir daugybės kitų muzikinių stilių mišinys. O apie vokalisto Flo galimybes būtų galima parašyti atskirą straipsnį. Nuo agresyvių ar itin žemo growl iki švarių melodijų, Chester’iško vokalo ar repo partijų – jis turi viską.

Pirmajai festivalio dienai artėjant prie pabaigos, lankytojai dar galėjo rinktis tarp „Bilmuri“ ir „Babymetal“. Pastarieji, beje, surinko tikrai įspūdingo dydžio publiką. Vis dėlto toks tankus festivalio grafikas turi ir minusų – neišvengiamai turi kažką paaukoti, norint nusipirkti maisto ar atributikos.

Mes grįžome prie antrosios scenos, kurią uždarė taip pat Vilniuje neseniai viešėję šveicarai „Paleface Swiss“. Vieni sparčiausiai augančių sunkiosios muzikos vardų atsidūrė gana įdomioje situacijoje – jų pasirodymas persidengė su pagrindiniais vakaro vardais „Bad Omens“. Kai pagrindinėje scenoje jau skambėjo pirmieji kūriniai, „Paleface Swiss“ dar turėjo apie penkiolika minučių savo laiko.

Vokalistas Marc dėl to tik juokavo. Pasak jo, jis tikrai nesupyks, jei dalis publikos dabar iškeliaus prie pagrindinės scenos, nes pats tokioje situacijoje tikriausiai padarytų tą patį.

Ir štai pagaliau ateina vakaro kulminacija.

Pagrindinėje scenoje skamba vienas naujausių „Bad Omens“ kūrinių „Specter“. Vienas geidžiamiausių šių dienų festivalių vardų pateikia penkiolikos dainų programą, iš kurių net septynios atkeliavo iš kultinio „The Death of Peace of Mind“.

„Bad Omens“ atsivežė įspūdingo lygio vizualinį šou – šviesos, lazeriai, projekcijos ir liepsnos pavertė pasirodymą kur kas daugiau nei tiesiog koncertu. Scenos išplanavimas priminė „Linkin Park“ turo „From Zero“ sprendimus, o tai tik dar kartą parodė, kokį lygį pasiekė ši grupė. Ir tas headliner statusas, mano nuomone, visiškai pelnytas.

Jei reikėtų rinkti geriausią viso festivalio pasirodymą, mano balsas atitektų būtent „Bad Omens“. Viskas – nuo garso iki vaizdo, nuo atlikimo iki atmosferos – buvo aukščiausio lygio.

23:00 val. Triukšmas nurimsta, aplinkinių namų gyventojai pagaliau gali atsidaryti langus, o festivalio teritorija pamažu ištuštėja.

Po penkiolikos valandų čia vėl rinksis žmonės ir prasidės antroji „Summer Punch“ diena.

Penktadienis prasideda pirmaisiais moshpitais ir wall of death'ais. „Zero 9:36“ kaitina publiką antrojoje scenoje, o netrukus estafetę pagrindinėje perima švedai „Dead by April“.

Karštis taip pat nesnaudžia. Saulė nuo pat ryto primena, kad laukia dar viena diena prie daugiau nei 30 laipsnių temperatūros. Tokiose situacijose pradedi vertinti tai, kad festivalis vyksta teritorijoje, kur netrūksta medžių ir žalumos. Kartais užtenka keliolikai minučių prisėsti pavėsyje, klausytis iš tolo skambančių „Touché Amoré“ ar „Wargasm“, ir trumpam pamiršti, kad esi pačiame Varšuvos viduryje. Gal tiesiog ateina ir tas momentas, kai nebesijauti tiesiog atvykęs į koncertą. Pradedi jausti, kad esi festivalyje ir viskas už teritorijos nebeegzistuoja.

Don Broco (Nuotr. aut. Mantas Daleckis)
Bet visą dieną nuo saulės nesislėpsi, todėl kylame prie pagrindinės scenos, kur savo alternatyvaus roko dozę serviruoja „Yonaka“. Lietuvoje šis trejetas jau lankėsi „Lofto“ erdvėje, kur apšildė „Palaye Royale“, o dabar publikai pristato kovą pasirodžiusį darbą „Until You're Satisfied“.

Po trumpos pertraukos toje pačioje scenoje debiutą Lenkijos publikai surengia jau 25 metus gyvuojantys post-hardcore titanai „Alexisonfire“.

Jei reikėtų sudaryti asmeninį festivalio TOP 3, ši grupė jame būtų be jokių diskusijų.

Plėšomi marškinėliai, sulankstytas mikrofonas ir neapsakoma – tik dalis to, ką scenoje demonstravo į penktą dešimtį įžengę kanadiečiai. Kiekvienas grupės narys prikausto dėmesį savaip. Stebėdamas, kaip angeliškai dainuoja Dallasas Greenas, lengvai gali praleisti tai, kaip ekspresyviai su publika bendrauja bosistas Chrisas Steele'as.

Tiesiog nuostabu.

Devynios dainos praskriejo lyg devynios sekundės. Po „Boiled Frogs“, „Accidents“, „Sans Soleil“ ir „This Could Be Anywhere in the World“ liko tik vienas jausmas – norisi daugiau. Tikiuosi, kad artimiausiu metu „Alexisonfire“ grįš su pilnos trukmės programa.

Vėliau eilė atėjo „Show Me The Body“ ir jau aptartiems „Palaye Royale“ vyrukams. Čia teko padaryti trumpą pertrauką ir atgauti jėgas. Ką jau ir minėjau, tokia jau festivalių realybė – kai renginys siūlo tiek daug gerų grupių, visko pamatyti tiesiog neįmanoma.

Po tiek metų koncertų ir festivalių jau supranti, kad kartais reikia susitaikyti su praleistais pasirodymais. Kitaip dienos pabaigoje nebelieka nei energijos, nei noro mėgautis pagrindiniais vakaro koncertais.

Po šių pasirodymų festivalyje liko tik du vardai – „Don Broco“ ir „Three Days Grace“. Būtent jiems buvo patikėta uždaryti abi festivalio scenas.

Žvilgtelėjus į publiką buvo nesunku suprasti, kas yra didžiausias vakaro traukos centras. Pagal marškinėlių kiekį akivaizdžiai dominavo „Three Days Grace“. Lietuvoje ne kartą koncertavę alternatyvaus roko veteranai atliko gana panašią programą į tą, kurią girdėjome jų paskutinio apsilankymo Vilniaus „Compensa“ salėje metu.

Kadangi grupę esu matęs ne kartą, šiandien į ją žiūriu kiek kitaip. Grupė gyva nostalgija, jie vis dar gyvena senųjų hitų jėga. Ypač dabar, kai į grupę sugrįžo Adamas Gontier. Daugelis atėjo išgirsti, kaip gyvai skamba „Never Too Late“, „Riot“ ar „Animal I Have Become“.

Lyginant penktadienio headlinerius su ketvirtadienio „Bad Omens“, jautėsi gana ryškus kontrastas. Vienoje pusėje – grupė, aktyviai stumia žanrą į priekį ir kuria jo ateitį. Kitoje – vardas, kuris remiasi per ilgus metus sukauptu hitų katalogu ir nostalgija. Skirtumas tarp jų buvo akivaizdus. Dvi skirtingos lentynos, kas net ir buvo atvaizduota festivalio plakate.

Vis dėlto kalbant apie žanrų ribas laužančius atlikėjus negalima praleisti „Don Broco“.

Prie „Alexisonfire“ ir „Bad Omens“ vietą mano festivalio TOP 3 užima būtent jie.

Per 45 minutes britai sugrojo dešimt kūrinių, iš kurių net penki atkeliavo iš naujausio albumo „Nightmare Tripping“. Nors grupė jau seniai sunkiai telpa į vieno žanro rėmus, būtent tai ir daro ją tokia įdomia. Roko, elektronikos, pop elementų ir visiškai nenuspėjamų sprendimų mišinys. Grupės lyderis Robas Damiani yra tiesiog frontmeno pavyzdys - atrodė, kad publiką jis kontroliuoja vien žvilgsniu, o Circle pit'ai įsisukdavo po vieno rankos judesio. Ne kartą nuo scenos į publiką šokusį Rob’ą sustabdė tik nelemtas laikrodis scenos krašte - 44 minutes muzikos ir paskutinė minutė atsisveikinimui su publika bei šių metų festivalių sezonu. Likusią vasaros dalį grupė skirs savo koncertams, todėl „Summer Punch“ tapo paskutine jų festivaline stotele.

Ir štai viskas.

Dvi dienos, dešimtys grupių, keliasdešimt tūkstančių žingsnių tarp ir prie scenų.

2027-aisiais „Summer Punch“ sugrįš, todėl verta sekti naujienas, bilietais pasirūpinti kuo anksčiau ir iš anksto planuoti nakvynę Varšuvoje.

Mūsų nuomone, pirmasis festivalio debiutas buvo sėkmingas. Kokybė viršijo lūkesčius, programa sprogdino galvas, o smulkūs patobulinimai pakels festivalį į kitą lygį.

Mes jau laukiame sugrįžimo.

https://summerpunchfestival.pl