nepaisant

Niekada neteko gyventi svetimame mieste, kuriame nieko nepažįsti (dar teks), bet tas jausmas, kai jautiesi vienišas, tuščias ir atsiskyręs, yra labai pažįstamas. Kaip ir tas "šiuo metu nieko labiau, kaip užmigti ir niekada nepabusti nenorinti(s)". Lygiai taip pat kaip ir veikla, kuri anksčiau gelbėdavo ir buvo savotiška aistra, vieta, kur galėjai išreikšti save, jau nebeteikia tokio džiaugsmo kaip anksčiau.

Turėti žmogų tik tam, kad kas nors būtų šalia yra savęs apgaudinėjimas. Taip tik skaudini dar labiau tiek save, tiek jį... Aišku, geriau jau taip, nei gyventi nepasiekiamu idealu ir kas dieną dėl to kankintis, bet tai vis tiek ne išeitis... Surasti kažką artimo yra žiauriai sunku (realiai pasakysiu taip - per savo antrą dešimtį bebaigiantį gyvenimą mieste, kuriame visą tą laiką gyvenau, suradau lygiai vieną žmogų, kuriuo galiu pasitikėti...), bet bandymai kompensuoti šilumos trūkumą ieškant pirmo pasitaikiusio žmogelio tikrai nėra gera išeitis.

Dar dėl paskutinės minties komentare... Jei bijai, kad bus dar blogiau, reiškia turi ką prarasti. O jei turi ką prarasti, reiškia, kad dar nesi visiškame dugne. Pradedant darbu - gali pradėti ieškotis kito, tokio, kuriame jaustumeisi arčiau savęs, nepalikdama dabartinio ir išeiti tik tada, kai turėsi garantuotą darbo vietą kitur. Jei šiuo metu didžiausia baimė yra prarasti pajamų šaltinį... Dabar turi atsiremti į tai, ką turi, ir pradėti iš naujo statyti savo gyvenimą. Neskubink įvykių, bet ir nelauk rankas sudėjusi. Ir neieškok (kalbant apie asmeninį gyvenimą), niekada neieškok nieko konkretaus. Eik ten, ieškok to, gyvenk tuo, kas tave daro laiminga. Bet neprisirišk prie to, kad tai būtinai turi būti žmogus. Laimė yra jausmas. Ne daiktas. Tikiu, kad ją atrasi.

Na gyvenime svarbu išdrysti palikti "saugią zoną", nes dažnai ir jausdamasis blgai bijai, kažką keisti, manydamas, kad "o kas jei bus dar blogiau?" arba " o gal man reikia tik dar šiek tiek palaukti ir savaime taps geriau". 

Ačiū :) paradoksalu, bet tikra tiesa, kad iš nepažįstamo žmogaus gali sulaukti daugiau supratimo, nei iš tų kurie tave supa.

Aš jau pradėjau keisti :) 

Puikiai parašyta. Jeigu tai išgyventos mintys, tai autorei linkiu daugiau optimizmo ir kažką pakeisti savo gyvemime ;)

Nors aš savo "dvasios lageryje" esu vos kelis mėnesius, bet manau suprantu, bet iš dalies, ką jauti. Visas bendravimas labai paviršutiniškas, nejauti atramos,bandai pabėgt nuo savęs, bet supranti, kad veltui. Atsidurus draugų kompanijoje (kuri smarkiai nubyrėjo) vis tiek negali elgtis kaip ansksčiau, nes vieta, kurioje esi didžiąją laiko dalį, tave per daug išsiurbia. Manuoju atevju dar nekenčiu ir to, ką darau. Bet tikiuos man viskas bus gerai ir jau kitą semestrą dingsiu iš ten :).

O tu, kad ir kaip sunku, turėtum jau dabar pradėt, kad ir mažiau apmokamo, bet darbo ten, kur tau vieta. Pinigai neapkabins prieš miegą ir ašarų nenušluostis,o kuo ilgiau delsi, tuo mažiau bus jėgų įlipti į traukinį. Sėkmės :)