nsvrb -?-

Būtum mano kursiokė tai nuoširdžiai tavęs nemėgčiau  :D įdomu koks žmogus iš tavęs išaugs po poros studijų metų, nes kol kas tai tikra fuksė esi... :)

Kaip sekės?

Manyčiau, puikiai :) ypač, kaip paruoštam pasakojimui per naktį. Dėstytoja išgyrė mano idėjas ir traukinio metaforą, taip pat pastebėjo, kad kiti studentai nagrinėdami Cieškaitės kūrybą yra lyg tempiami sunkaus akmens žemyn, kartoja tuos pačius sakinius, yra pasimetę. O mano kalba ją nustebino savo lengvumu ir vientisumu, o svarbiausia idėjų nepasikartojimu. Nežinau, kiek ji komentuoja vėliau, tačiau iki šiol nelabai ką sakydavo po pristatymų, tik papildydavo nepaminėtus faktus.

Tad manyčiau, kad pasisekė tikrai :D

Kai tau kūryba ne artima, tai ir susigyvent su ja sunkiau. O tada ir žodžiai kartojasi, ir pasakyt neturi ką.

Traukinio metaforą? Galima išsamiau?

Nepamenu, kurioje knygoje rašiau, tad nukopijuosiu iš kalbos apie Cieškaitę. Ne taip išsamiai, bet esmė tokia:

Dažniausiai gyvendamas žmogus atvyksta traukiniu į savo gyvenimo miestą, tačiau bijodamas neaprėpiamų visatos, filosofijos ir religijos klodų, visą gyvenimą praleidžia traukinių stoties laukiamojoje salėje, neišeidamas į miestą, į kurį atvyko. Šiuo požiūriu Cieškaitė ne tik paliko traukinių stotį, tačiau savo poezijoje pasidalino sukaupta patirtimi. Ir jos miestas pripildytas unikalių, kitiems nebūdingų pastatų, statulų ir metaforų.

Ir sugalvok dar taip . Įdomi mintis, nors kažkaip man ji neitin patinka...

Nebūčiau aš

Kodėl? :D Nepamenu, kodėl ją sukūriau, tačiau man patinka viskas, kas originalu...

Ir dėstytojai pasirodė, kad aš supratau Cieškaitės kūrybą. Jap, smagu :/

Tiesiog. Gal nemokėsiu paaiškint. Tiesiog man ji čia netinka, nes tiesiog šiek tiek per pilkai skamba ir neatspindi pilnai to(šiuo atveju) poetės neišpasakyto išskirtinumo ir novatoriškumo. Toks jausmas lyg kalbėtum apie poetę, kuri tau atrodo išties išskirtinė ir kitokia, nuėjusi kitu keliu, bet kurios kuryba tau nekelia kažkokių ypatingai gilių jausmų... Na, gal tik man taip nuskambėjo.

Žodžiu, tu kaip visada pirmūnė .

Čia apie ją praktiškai nieko nėra, tik pati idėja įkišta, pasak dėstytojos, laiku ir vietoje.

Tą aš atspindėjau kituose 4 lapuose :D

Nežinau... vargu, ar liksiu pirmūnė :/

Gal. Bet išimta iš konteksto man ji nekelia susižavėjimo kažkodėl...

Kažkas paliko Alytuj savo narciziškas savybes?

Kaip sekės?

Manyčiau, puikiai :) ypač, kaip paruoštam pasakojimui per naktį. Dėstytoja išgyrė mano idėjas ir traukinio metaforą, taip pat pastebėjo, kad kiti studentai nagrinėdami Cieškaitės kūrybą yra lyg tempiami sunkaus akmens žemyn, kartoja tuos pačius sakinius, yra pasimetę. O mano kalba ją nustebino savo lengvumu ir vientisumu, o svarbiausia idėjų nepasikartojimu. Nežinau, kiek ji komentuoja vėliau, tačiau iki šiol nelabai ką sakydavo po pristatymų, tik papildydavo nepaminėtus faktus.

Tad manyčiau, kad pasisekė tikrai :D

Kai tau kūryba ne artima, tai ir susigyvent su ja sunkiau. O tada ir žodžiai kartojasi, ir pasakyt neturi ką.

Traukinio metaforą? Galima išsamiau?

Nepamenu, kurioje knygoje rašiau, tad nukopijuosiu iš kalbos apie Cieškaitę. Ne taip išsamiai, bet esmė tokia:

Dažniausiai gyvendamas žmogus atvyksta traukiniu į savo gyvenimo miestą, tačiau bijodamas neaprėpiamų visatos, filosofijos ir religijos klodų, visą gyvenimą praleidžia traukinių stoties laukiamojoje salėje, neišeidamas į miestą, į kurį atvyko. Šiuo požiūriu Cieškaitė ne tik paliko traukinių stotį, tačiau savo poezijoje pasidalino sukaupta patirtimi. Ir jos miestas pripildytas unikalių, kitiems nebūdingų pastatų, statulų ir metaforų.

Ir sugalvok dar taip . Įdomi mintis, nors kažkaip man ji neitin patinka...

Nebūčiau aš

Kodėl? :D Nepamenu, kodėl ją sukūriau, tačiau man patinka viskas, kas originalu...

Ir dėstytojai pasirodė, kad aš supratau Cieškaitės kūrybą. Jap, smagu :/

Tiesiog. Gal nemokėsiu paaiškint. Tiesiog man ji čia netinka, nes tiesiog šiek tiek per pilkai skamba ir neatspindi pilnai to(šiuo atveju) poetės neišpasakyto išskirtinumo ir novatoriškumo. Toks jausmas lyg kalbėtum apie poetę, kuri tau atrodo išties išskirtinė ir kitokia, nuėjusi kitu keliu, bet kurios kuryba tau nekelia kažkokių ypatingai gilių jausmų... Na, gal tik man taip nuskambėjo.

Žodžiu, tu kaip visada pirmūnė .

Čia apie ją praktiškai nieko nėra, tik pati idėja įkišta, pasak dėstytojos, laiku ir vietoje.

Tą aš atspindėjau kituose 4 lapuose :D

Nežinau... vargu, ar liksiu pirmūnė :/

Kaip sekės?

Manyčiau, puikiai :) ypač, kaip paruoštam pasakojimui per naktį. Dėstytoja išgyrė mano idėjas ir traukinio metaforą, taip pat pastebėjo, kad kiti studentai nagrinėdami Cieškaitės kūrybą yra lyg tempiami sunkaus akmens žemyn, kartoja tuos pačius sakinius, yra pasimetę. O mano kalba ją nustebino savo lengvumu ir vientisumu, o svarbiausia idėjų nepasikartojimu. Nežinau, kiek ji komentuoja vėliau, tačiau iki šiol nelabai ką sakydavo po pristatymų, tik papildydavo nepaminėtus faktus.

Tad manyčiau, kad pasisekė tikrai :D

Kai tau kūryba ne artima, tai ir susigyvent su ja sunkiau. O tada ir žodžiai kartojasi, ir pasakyt neturi ką.

Traukinio metaforą? Galima išsamiau?

Nepamenu, kurioje knygoje rašiau, tad nukopijuosiu iš kalbos apie Cieškaitę. Ne taip išsamiai, bet esmė tokia:

Dažniausiai gyvendamas žmogus atvyksta traukiniu į savo gyvenimo miestą, tačiau bijodamas neaprėpiamų visatos, filosofijos ir religijos klodų, visą gyvenimą praleidžia traukinių stoties laukiamojoje salėje, neišeidamas į miestą, į kurį atvyko. Šiuo požiūriu Cieškaitė ne tik paliko traukinių stotį, tačiau savo poezijoje pasidalino sukaupta patirtimi. Ir jos miestas pripildytas unikalių, kitiems nebūdingų pastatų, statulų ir metaforų.

Ir sugalvok dar taip . Įdomi mintis, nors kažkaip man ji neitin patinka...

Nebūčiau aš

Kodėl? :D Nepamenu, kodėl ją sukūriau, tačiau man patinka viskas, kas originalu...

Ir dėstytojai pasirodė, kad aš supratau Cieškaitės kūrybą. Jap, smagu :/

Tiesiog. Gal nemokėsiu paaiškint. Tiesiog man ji čia netinka, nes tiesiog šiek tiek per pilkai skamba ir neatspindi pilnai to(šiuo atveju) poetės neišpasakyto išskirtinumo ir novatoriškumo. Toks jausmas lyg kalbėtum apie poetę, kuri tau atrodo išties išskirtinė ir kitokia, nuėjusi kitu keliu, bet kurios kuryba tau nekelia kažkokių ypatingai gilių jausmų... Na, gal tik man taip nuskambėjo.

Žodžiu, tu kaip visada pirmūnė .

Kaip sekės?

Manyčiau, puikiai :) ypač, kaip paruoštam pasakojimui per naktį. Dėstytoja išgyrė mano idėjas ir traukinio metaforą, taip pat pastebėjo, kad kiti studentai nagrinėdami Cieškaitės kūrybą yra lyg tempiami sunkaus akmens žemyn, kartoja tuos pačius sakinius, yra pasimetę. O mano kalba ją nustebino savo lengvumu ir vientisumu, o svarbiausia idėjų nepasikartojimu. Nežinau, kiek ji komentuoja vėliau, tačiau iki šiol nelabai ką sakydavo po pristatymų, tik papildydavo nepaminėtus faktus.

Tad manyčiau, kad pasisekė tikrai :D

Kai tau kūryba ne artima, tai ir susigyvent su ja sunkiau. O tada ir žodžiai kartojasi, ir pasakyt neturi ką.

Traukinio metaforą? Galima išsamiau?

Nepamenu, kurioje knygoje rašiau, tad nukopijuosiu iš kalbos apie Cieškaitę. Ne taip išsamiai, bet esmė tokia:

Dažniausiai gyvendamas žmogus atvyksta traukiniu į savo gyvenimo miestą, tačiau bijodamas neaprėpiamų visatos, filosofijos ir religijos klodų, visą gyvenimą praleidžia traukinių stoties laukiamojoje salėje, neišeidamas į miestą, į kurį atvyko. Šiuo požiūriu Cieškaitė ne tik paliko traukinių stotį, tačiau savo poezijoje pasidalino sukaupta patirtimi. Ir jos miestas pripildytas unikalių, kitiems nebūdingų pastatų, statulų ir metaforų.

Ir sugalvok dar taip . Įdomi mintis, nors kažkaip man ji neitin patinka...

Nebūčiau aš

Kodėl? :D Nepamenu, kodėl ją sukūriau, tačiau man patinka viskas, kas originalu...

Ir dėstytojai pasirodė, kad aš supratau Cieškaitės kūrybą. Jap, smagu :/

Kaip sekės?

Manyčiau, puikiai :) ypač, kaip paruoštam pasakojimui per naktį. Dėstytoja išgyrė mano idėjas ir traukinio metaforą, taip pat pastebėjo, kad kiti studentai nagrinėdami Cieškaitės kūrybą yra lyg tempiami sunkaus akmens žemyn, kartoja tuos pačius sakinius, yra pasimetę. O mano kalba ją nustebino savo lengvumu ir vientisumu, o svarbiausia idėjų nepasikartojimu. Nežinau, kiek ji komentuoja vėliau, tačiau iki šiol nelabai ką sakydavo po pristatymų, tik papildydavo nepaminėtus faktus.

Tad manyčiau, kad pasisekė tikrai :D

Kai tau kūryba ne artima, tai ir susigyvent su ja sunkiau. O tada ir žodžiai kartojasi, ir pasakyt neturi ką.

Traukinio metaforą? Galima išsamiau?

Nepamenu, kurioje knygoje rašiau, tad nukopijuosiu iš kalbos apie Cieškaitę. Ne taip išsamiai, bet esmė tokia:

Dažniausiai gyvendamas žmogus atvyksta traukiniu į savo gyvenimo miestą, tačiau bijodamas neaprėpiamų visatos, filosofijos ir religijos klodų, visą gyvenimą praleidžia traukinių stoties laukiamojoje salėje, neišeidamas į miestą, į kurį atvyko. Šiuo požiūriu Cieškaitė ne tik paliko traukinių stotį, tačiau savo poezijoje pasidalino sukaupta patirtimi. Ir jos miestas pripildytas unikalių, kitiems nebūdingų pastatų, statulų ir metaforų.

Ir sugalvok dar taip . Įdomi mintis, nors kažkaip man ji neitin patinka...

Kaip sekės?

Manyčiau, puikiai :) ypač, kaip paruoštam pasakojimui per naktį. Dėstytoja išgyrė mano idėjas ir traukinio metaforą, taip pat pastebėjo, kad kiti studentai nagrinėdami Cieškaitės kūrybą yra lyg tempiami sunkaus akmens žemyn, kartoja tuos pačius sakinius, yra pasimetę. O mano kalba ją nustebino savo lengvumu ir vientisumu, o svarbiausia idėjų nepasikartojimu. Nežinau, kiek ji komentuoja vėliau, tačiau iki šiol nelabai ką sakydavo po pristatymų, tik papildydavo nepaminėtus faktus.

Tad manyčiau, kad pasisekė tikrai :D

Kai tau kūryba ne artima, tai ir susigyvent su ja sunkiau. O tada ir žodžiai kartojasi, ir pasakyt neturi ką.

Traukinio metaforą? Galima išsamiau?

Nepamenu, kurioje knygoje rašiau, tad nukopijuosiu iš kalbos apie Cieškaitę. Ne taip išsamiai, bet esmė tokia:

Dažniausiai gyvendamas žmogus atvyksta traukiniu į savo gyvenimo miestą, tačiau bijodamas neaprėpiamų visatos, filosofijos ir religijos klodų, visą gyvenimą praleidžia traukinių stoties laukiamojoje salėje, neišeidamas į miestą, į kurį atvyko. Šiuo požiūriu Cieškaitė ne tik paliko traukinių stotį, tačiau savo poezijoje pasidalino sukaupta patirtimi. Ir jos miestas pripildytas unikalių, kitiems nebūdingų pastatų, statulų ir metaforų.

Kaip sekės?

Manyčiau, puikiai :) ypač, kaip paruoštam pasakojimui per naktį. Dėstytoja išgyrė mano idėjas ir traukinio metaforą, taip pat pastebėjo, kad kiti studentai nagrinėdami Cieškaitės kūrybą yra lyg tempiami sunkaus akmens žemyn, kartoja tuos pačius sakinius, yra pasimetę. O mano kalba ją nustebino savo lengvumu ir vientisumu, o svarbiausia idėjų nepasikartojimu. Nežinau, kiek ji komentuoja vėliau, tačiau iki šiol nelabai ką sakydavo po pristatymų, tik papildydavo nepaminėtus faktus.

Tad manyčiau, kad pasisekė tikrai :D

Kai tau kūryba ne artima, tai ir susigyvent su ja sunkiau. O tada ir žodžiai kartojasi, ir pasakyt neturi ką.

Traukinio metaforą? Galima išsamiau?

Kaip sekės?

Manyčiau, puikiai :) ypač, kaip paruoštam pasakojimui per naktį. Dėstytoja išgyrė mano idėjas ir traukinio metaforą, taip pat pastebėjo, kad kiti studentai nagrinėdami Cieškaitės kūrybą yra lyg tempiami sunkaus akmens žemyn, kartoja tuos pačius sakinius, yra pasimetę. O mano kalba ją nustebino savo lengvumu ir vientisumu, o svarbiausia idėjų nepasikartojimu. Nežinau, kiek ji komentuoja vėliau, tačiau iki šiol nelabai ką sakydavo po pristatymų, tik papildydavo nepaminėtus faktus.

Tad manyčiau, kad pasisekė tikrai :D

Kaip sekės?