s01e04

Sausio 2d. Draugai pakviečia atvaryt į svečius (į Agluonėnus), mat pas juos ten marios linksmonado, teka upėmis alus. Negi atsisakysi, žmogau, tokio pasiūlymo? Sėdam į mašiną ir pirmyn... Žinant, jog laukia ilgas kelias būtų nuodėme pakeliui neužsukt į mcdonaldą :D Taupant laiką - valgom važiuodami.

Viskas būtų visai gut, jei keliai pas mus būtų bent kiek valomi, nes kai važiuoji plentu, o ten giliausios provėžos, kiekvienam protingam žmogui aišku, jog baigsis ne kaip (tačiau ne man :D).

Lekiam su vėjeliu, man ant kelių bulvytės, rankoj milžiniškas big mackas, kitoj vairas ir kola (nors skamba žiauriai, bet įmanoma). Ir šast mašina į provėžas, mėto po visą kelia... Aš staigiai sviedžiau tą big macką ir kola sau per petį, abiem rankom už vairo ir pirmyn bandyti Makvyno manevrą... Gal ir būtų kas nors pavykę, jei draugas nebūtų sumastęs rankinio užtraukt.

Turbūt visiem jau įsivaizduojama kas vyksta toliau, mašina kely kelis kartus apsisuka ir čiuožia šonu per pakelės pusnis. Kai pagaliau sustojo - aš išlipt negalėjau, nes pusnų buvo iki lubų. Draugui viskas ok, kadangi šonu čiuožė, tai lipant per kitą pusę įžengi į nuvaltytą kelkraštį (tik druskos pabert ir priduot savivaldybėj, kaip pavyzdinį variantą, kaip keliai turi būti valomi).

Gerai, kad aš lyg žinodama, jog galiu kur užklimpt prieš kelias dienas buvau nulėkus pas tetį ir pasiėmus priemonių atkasimui. Juokingiausia, jog mano suvokimu atkasti sniegui puikiausiai tinka ir lietuviškasis paprastasis kastuvas :D

Žodžiu, situacija tokia, stovi draugas su tuo aprūdijusiu lietuviškuoju kastuvu, žiūrį į tą dviejų metrų aukščio sustumtą sniego kalną ir (greičiausiai liūdi, arba galvoja nu nx :D). Bet pro šalį važiavo labai fainas vyrukas su džipu, aišku pirmiausia sustojęs pažvengė iš mūsų atsikasimo taktikų, sako - tai čia iki vakaro dirbsit turbūt? Prisikabino jis mus ir išrovė (nu tikrai tiesiogine šių žodžių prasme, kaip ropę kokią) mus iš to sniego.

Geriausia dalis ta, jog mašinai nieko :D net purvus nugremžė sniegas :D