Kartu su „Duran Duran“, Billy Idol‘as buvo vienas iš pirmųjų pop-roko muzikos atstovų, 9-ojo dešimtmečio pradžioje sulaukusių didžiulės sėkmės dėl tuomet dar visiškai naujos JAV muzikinės televizijos „MTV“. Maišydamas gerą „blogo berniuko“ išvaizdą, patrauklius pop muzikos žodžius, pankišką elgseną ir šokių ritmus, Idol‘as greitai šovė į žvaigždžių elitą ir tuo mėgavosi, kol galiausiai toks gyvenimas pasisuko pražūtinga jam linkme. William‘as Michael‘as Albert‘as Broad‘as gimė 1955-ųjų lapkričio 30-ąją dieną Anglijoje, Midlsekse, o būdamas paaugliu kartu su šeima trumpam persikėlė į Niujorką. Tuomet, grįžęs į Angliją jis metus praleido besimokydamas Sussex‘o universitete, kol galiausiai pajuto save grupėje jaunų rokerių, dievinusių ir mėgdžiojusių „The Sex Pistols“. Jaunuoliai buvo pasivadinę „The Bromley Contingent“ (viena iš jų spalvingos grupelės buvo Siouxsie Sioux, vėliau tapusi grupės „Siouxsie & the Banshees“ lydere). Neprireikė daug laiko, kol Broad‘as suprato, kad ir pats nesunkiai galėtų tapti pankų grupės lyderiu – jo galvoje netrukus gimė ir pavadinimas „Billy Idol“. Po to, kai grojimas gitara grupėje „Chelsea“ nepateisino jo lūkesčių (įdomu, kad grupėje tuomet buvo būsimas „Clash“ gitaristas Mick‘as Jones‘as ir būsimas „Damned“ gitaristas Brian‘as James‘as), Idol‘as padėjo gitarą į šalį, o jo rankose atsidūrė mikrofonas. Pasikvietęs į pagalbą bosistą Tony James‘as, būgnininką John‘ą Towe‘ą ir gitaristą Bob‘ą Andrews‘ą, jis 1976-aisiais įkūrė grupę „Generation X“. Taigi, pasiskolinę pigaus 7-ojo dešimtmečio leidinio pavadinimą, vaikinai netrukus pasirašė sutartį su įrašų kompanija „Chrysalis“, o Towe‘ą grupėje pakeitė naujas narys, Mark‘as Laff‘as. „Generation X“ 1978-aisiais išleido tokio paties pavadinimo debiutinį albumą 1979-aisiais pristatė diską „Valley of the Dolls“, o 1981-aisiais sugrįžę su albumu „Kiss Me Deadly“, išsiskirstė. Nusivylęs dėl tokios „Generation X“ baigties, Idol‘as persikėlė į Niujorką, kur nusprendė karjerą tęsti kaip solo atlikėjas. Pradėjęs dirbti su grupės „Kiss“ vadybininku Bill‘u Aucoin‘u, Idol‘as 1981-aisiais išleido nepilną albumą „Don't Stop“, kurį sudarė nauja Tommy James‘o 7-ojo dešimtmečio hito „Mony Mony“ versija ir keletas perdarytų „Generation X“ dainų. Šis diskas padėjo dainininkui gauti dar vieną leidybinę sutartį su buvusia grupės leidybine firma „Chrysalis“. Idol‘as kaip puikų savo partnerį ir gitaristą atrado Steve‘ą Stevens‘ą, su kuriuo įrašė ir 1982-ųjų liepą išleido debiutinį savo albumą. Porą į akį krintančių vaizdo klipų, „White Wedding“ bei vienos iš „Generation X“ kompozicijų perdirbinys, „Dancing With Myself“, susilaukė didelio „MTV“ eterio laiko, mat abi vaizdinės versijos traukė dėmesį dėl dygių, peroksidinių Idol‘o plaukų ir aliuzijų su Elviu. Debiutinis diskas galiausiai pasiekė „auksinio“ titulą ir puikiai paruošė dirvą didžiajam Idol‘o komerciniam prasimušimui, kuris atėjo su 1984-ųjų darbu „Rebel Yell“. „Rebel Yell“ tapo geriausiai parduodamu dainininko albumu per visą jo karjerą (galiausiai buvo pripažintas du kartus platininiu), o „MTV“ bei radijo hitais iš jo tapo legendinis titulinis disko kūrinys, dainos „Eyes Without a Face“, „Flesh for Fantasy“. Būtent šis albumas pavertė Idol‘ą didžiausiose arenose vykusių renginių pagrindine žvaigžde. Visgi, kartu su didžiuliu pasisekimu, atėjo ir pramogos bei kiti garsaus žmogaus gyvenimo dalykai, neleidę Idol‘ui net tris metus išleisti naujo albumo. 1987-ųjų „Whiplash Smile“ tapo dar vienu sėkmingu albumu, vedamas tokių hitų kaip „To Be a Lover“ bei „Sweet Sixteen“, tačiau vis dėlto nepateisino vilčių, kurios buvo keliamos po prieš tai buvusių įrašų. Netrukus Idol‘ą vieną su kritikais kovoti paliko Stevens‘as, nusprendęs sukurti savo paties grupę „Steve Stevens' Atomic Playboys“ (o galiausiai jis tapo „Mötley Crüe“ vokalisto Vince‘o Neil‘o sukurtos grupės nariu). Aštuonių dainų rinkinys „Vital Idol“, buvo išleistas tai pačiais metais, o su juo – ir vienas iš labiausiai tais metais „MTV“ grotų vaizdo klipų – gyvai įrašytas anksčiau sukurtos dainos „Mony Mony“ koveris, padėjęs Idol‘ą išlaikyti prožektorių šviesoje. Kelis kitus metus atlikėjas praleido dirbdamas prie ketvirtojo savo studijinio albumo, tačiau vėl pasirodė 1989-ųjų vasarą, kai sudalyvavo žvaigždžių susibūrime „The Who's Tommy“, kuriame Idol‘as atliko sadistiškojo veikėjo, pusbrolio Kevino, vaidmenį. 1990-aisiais, maždaug naujo savo albumo, „Charmed Life“, išleidimo metu dainininkas pateko į rimtą motociklo avariją, kurioje vos išvengė kojos netekimo. Tai privertė Idol‘ą kurį laiką išeiti iš rikiuotės – net pagrindinio albumo singlo, dainos „Cradle of Love“, vaizdo klipe atlikėjas buvo filmuojamas tik nuo jo liemens. Visgi ši gudrybė davė savo rezultatus - singlas (kuris, beje, buvo panaudotas ir nesėkmingame Andrew "Dice" Clay‘aus filme „Ford Fairlane“) tapo dar vienu dideliu hitu, ir jo sėkmė padėjo „Charmed Life“ tapti ketvirtuoju iš eilės Idol‘o albumu, pasiekusiu bent jau vieną kartą platininio titulą. Kaip ir tikėtasi, praėjo net keli metai, kol pasirodė naujas Idol‘o studijinis albumas – per tą laiką jis išbandė save aktoriaus kailyje, nusifilmavęs Oliver‘io Stone‘io juostoje „The Doors“. Kai 1993-aisiais pasirodė albumas „Cyberpunk“, Idol‘as savo dygius peroksidinius plaukus pakeitė virvutėmis susukta šukuosena ir pradėjo eksperimentuoti su techno muzikos ritmais. Šis posūkis pasirodė esantis neprotingas, mat albumui nepavyko prasimušti į topus. Tuo pat metu Idol‘as jau buvo giliai įbridęs į priklausomybę narkotikams ir dar kartą atsidūrė akis į akį su mirtimi – perdozavęs svaigalų jis 1994-aisiais atsidūrė Los Andželo ligoninėje. Mažai kas apie Idol‘ą buvo žinoma iki 1998-ųjų, kai jis pasirodė, suvaidindamas save, hitu tapusioje Adam‘o Sandler‘io ir Drew Barrymore komedijoje „The Wedding Singer“, paskatinusioje vėl susidomėti dainininku. Idol‘as dar kartą sujungė jėgas su Stevens‘u bei pasirodė televizinio kanalo „VH1“ laidose „Behind the Music“ bei „Storytellers“. Tuomet 2001-aisiais jis išleido savo geriausių hitų rinkinį, kuris galiausiai vien Amerikoje buvo parduotas didesniu nei 500 000 kopijų tiražu. 2005-aisiais pasirodė ir naujas studijinis albumas „Devil's Playground“, kurį išleido leidybinė firma „Sanctuary“.