Topai

Teoriškai turbūt daugiausiai tikimybės atrasti kažką negirdėto savo skoniui. Mane labai liūdina tos valandinės laidos, o jų visai nemažai prikurta, žmonės leidžia tokį šaltą monotonišką ar matematinį techno, kažkodėl kuriamas įvaizdis, kad būtent tokia yra aukštesnio suvokimo apie muziką forma. Tą ypač renkasi daryti muzikantai ir vedėjai, tarytum tokie pasirinkimai iliustruoja jų rafinuotą skonį. Nors aš visada tokiais jų pasirinkimais nusiviliu. 

Kur progresyvusis rokas, kur klasika? Gal kitaip ir negali būti, jeigu įdarbinti vienodo braižo vedėjai, kurie pataikauja tendencijoms. 

P.S. Tiesiog ieškau darbo.

Cyclone albumo dainos perdirbinys drumnbass laikams

Viskas prasidėjo nuo "Patricia’s Thirts". Puikiai klausosi, vakaro atradimas. 

Vilniaus knygų mugė, 2025, šeši nuostabūs nauji pirkiniai

1. Oranssi Pazuzu – Mestarin kynsi (psychedelic black metal, 2020). Kaip turbūt esu ne kartą sakęs, man vienas svarbiausių muzikos darbų per pastaruosius 10 metų. Intriguojantis, vežantis, vaizdingas ir visiškai neturintis analogų darbas. Oranssi Pazuzu įveda psichodelikos ir elektronikos į juodmetalį, taip pagyvindama šį stilių ir suteikdama visiškai naują, man absoliučiai mielą atspalvį. Šešios nepriekaištingos kompozicijos, kuriomis dabar mėgausiuos aukštesne kokybe. Tai pirmasis Oranssi Pazuzu albumas mano kolekcijoje.

2. Gojira – L'enfant Sauvage (progressive metal, 2012). Vienas mano mylimiausių Gojira darbų, kuris, manau, plačiosios publikos yra truputį primirštas ir šiek tiek nuvertintas. Sakyčiau, gal kiek daugiau atmosferos, net speciškai tamsesnės atmosferos turintys darbas nei jų ankstesni, kiek techniškesni albumai, bet turintis ir masinio patrauklumo su tokiom dainom kaip titulinė daina ar Liquid Fire. Gerai subalansuotas albumas. Tai jau antras albumas iš Gojira repertuaro mano kolekcijoje (jau turiu Fortitude).

3. Ulver – Perdition City (avant-garde electronica, 2000). Kaip ir Mestarin kynsi, taip ir Perdition City yra tarp mano asmeniškai pačių mieliausių ir didžiausią įtaką padariusių albumų. Ulver irgi yra one of a kind grupė ir manau, kad su Perdition City jie sulaužė visas žanrų ribas ir galutinai iš metalo grupės transformavosi į kažką, ką sunku apibūdinti. Labai originali, vaizdinga, sinematiška ir atmosferiška muzika. Ir man pagaliau pavyko šį albumą pastebėti ir nusipirkti ir jį dabar klausysiu naujoje, šiek tiek liūdnoje šviesoje, kadangi praėjusią vasarą mirė Tori Ylwisaker – vienas iš Ulver lyderių, kuris, manau, bene svariausiai prisidėjo prie šitos esminės Ulver stiliaus transformacijos po pirmųjų trijų juodmetalio albumų. Perdition City yra pirmasis Ulver darbas mano kolekcijoje.

4. Leprous – Bilateral (progressive metal, 2011). Kaip tik pavyko gauti seniai vis ieškotų Leprous albumų! Jų nepavyko gauti net prieš mėnesį aplankytame Leprous koncerte Varšuvoje. Tas koncertas buvo toks geras, kad po mėnesio vis dar jaučiu jo padarinius, bene visą vasarį gyvenau Leprous muzika ir bam, čia dar CD gavau. Leprous neturi blogų albumų ir Bilateral yra vienas avantiūriškiausių, beprotiškiausių jų darbų, kur esama labai kompleksiško, bet žaismingo ir kartais net visai melodingo progmetalio su nuostabiu Einaro Solbergo balsu.

5. Leprous – Coal (progressive metal, 2013). Galimai mano mėgstamiausias Leprous albumas, jis turi daugiau tamsumo, atmosferos, minimalizmo negu Bilateral, dėl to jis man skamba vieningiau, konceptualiau ir todėl stipriau. Labai branginu šį albumą, man taip pat vienas labiausiai praėjusį dešimtmetį apibrėžiančių albumų. Bilateral ir Coal yra pirmieji Leprous albumai mano kolekcijoje.

6. Enslaved – In Times (progressive / black metal, 2015). Buvo daug Enslaved albumų, kuriuos galėjau nusipirkti, bet nusprendžiau kaip pirmą savo kolekcijoje Enslaved darbą įsigyti In Times – vieną naujesnių, bet vieną stipriausių, mano nuomone, Enslaved albumų. Aš tiesiog dievinu jo kietą, progresyvų skambesį su įsimintinais rifais ir puikiai išplėtotomis kompozicijomis. Thurisaz Dreaming, Building With Fire ir titulinė daina yra vieni mano mėgstamiausių Enslaved kūrinių, kuriuos reguliariai įsijungiu ir taškaus nuo jų. Dabar galėsiu taškytis aukštesne kokybe. Gaila, kad nebuvo dviejų paskutinių albumų Utgard ir Heimdal – jie irgi siaubingai kieti, galbūt būčiau nusipirkęs ir juos.