Topai

Daina lyg iš The Miracle albumo. Mėjaus gitaros tas kniaukiantis vaibas varo į transą. Pati daina atitinka Queen stndartą, nors nėra itin kabliuojanti, na bet gitaros epizodai atperka trūkumus. 9 balai.

"Social mediots". Manau, radau puikų naują terminą savo žodyno papildymui.

Labai geras albumas. Galbūt reikės atsisakyti žiūrėjimo į Soulfly kaip į „ta kita Sepultura“, nors vėlgi, jei man pakištumėt tą albumą ir paklaustumėt, kas čia per grupė, aš tikrai pateikčiau „Sepultura“ kaip tikėtiną variantą. Bet jis turi to 10-ojo dešimtmečio rawness savo skambesyje, kuris labai traukia ausį, gitaravimas tikrai aštrus ir mušamųjų sekcijos pakankamai laukinės. Ir net nepasakyčiau, kad albume yra silpnų dainų. Man mažiausiai patiko Nihilist ir No Pain = No Power, nors šios dainos ir buvo pirmosios, kurias išgirdau iš albumo. Visgi labiausiai mano atėjimą į albumą katalizavo pamišusi Ghenna, kuri skamba kaip Slipknot'ų outtake'as.

Bet po daugybės perklausų mano favoritas yra titulinė albumo daina, be konkurencijos. Chama startuoja su iškart įsimintinu vežančiu rifu ir po pirmų dviejų posmų daina įsismarkauja iki verdančio rifų katilo su labai šauniom ir šaižiom antro plano gitarom. Visgi ramusis paskutinis trečdalis mane nuperka labiausiai – jis turi vėlyvųjų 90-ųjų gotiško metalo dvasios (a la Moonspell) – man ta ritminė garsų paletė su klavišų labai imponuoja. Savotiškai ši daina priminė ir naujausio Machine Head albumo Unatoned closer'į Scorn, kuriame esti panaši struktūra ir atmosfera. 

Kitos trys, mano galva, labai stiprios dainos yra Storm The Gates, Favela / Dystopia ir Soulfly XIII. Storm The Gates tiesiog klasiškas gruvmetalo galvakratis. Labai užvežantis rifas ir vokalinis pasirodymas. Favela / Dystopia yra labiausiai sepulturiškas gabalas albume, bet jis labiausiai primena modernesnę Sepulturos versiją, o ne Cavaleros laikus. Ties dainos viduriu įvyksta labai smagus tempo pokytis, kuris įpūčia dainai dar daugiau skambumo ir energijos. Soulfly XIII yra instrumentalas atsipalaidavimui po kelių iš eilės ėjusių agresyvių kūrinių – labai smagiai susiklauso grojamos gitaros melodijos tribal garsų fone. Nors vėlgi, tai ir Sepulturai tiktų, bet aš dar geriau įsivaizduoju kitus brazilus – Angra – atliekančius tokio žanro instrumentalą. 

Tas muddy skambesys gali veikti kaip privalumas, bet veikia ir kaip trūkumas – jis išplauna garsų paletę tiek, kad albumas darosi sunkiai įsimintinas ir įsisavinamas. Man reikėjo labai daug perklausų, kol šį albumą suvirškinau. Bet nuo pat pirmos perklausos jaučiau, kad klausau kažko, kas man iš tikrųjų patinka, net jei ne visos dainos yra tokios fantastiškos kaip Chama. Tad albumas tikrai nusipelno tvirto 9-eto.