Topai

Šiokie tokie mano pastebėjimai. Tik pasirodžius naujam albumui, internete Musixmach paskelbė dainos žodžius, kurie su esminėmis klaidomis. Aš labiausiai kliaujuosi Genius paslaugomis, deja, šį kartą paskutinis dainos posmas turi du netikslumus. Ir tik AZlyrics nukopijavo tekstą nuo bukleto nepriekaištingai. Pats pasitikrinau discoge.

Paskelbtą vertimą dariau iš Lyrics Translate varianto, dar nežinodamas, jog discogse egzistuoja paties autoriaus song by song anotacijos. Šis vertimas galutinis, manau gan pasisekęs

Žodis „ruminant“ gali reikšti kontempliatyvų pasinėrusį į apmąstymus žmogų. Dažnesnė vartojama reikšmė – skeltanagis gyvūnas, kuris atrajoja ėdesį ir turi trijų ar keturių sekcijų skrandį – tikriausiai man netinka, net ir blogiausią dieną, tačiau kontempliacija tiksliausiai įvardina mano pomėgį. Kaip dainų autoriui, man netgi mokama už tai.

 Skaityti ir mokytis vyresniame amžiuje atrodo lengviau ir naudingiau nei paauglystėje. Man patinka skaityti skrydžių metu ir viešbučiuose prieš miegą, ar tai būtų dulkėta kietais viršeliais knyga, ar skaitmeniniu būdu atsisiųsta elektroninė knyga. Tai galėtų reikšti dienos pakilimų ir nuosmukių palaidojimą dvasinės ar istorinės reikšmės knygose arba kartais šnipų trileriuose ir „skandinaviško noir“ detektyvuose.

 Tačiau visą gyvenimą ieškodamas įkvėpimo ir žinių nejaučiau jokio skubėjimo daryti išvadas, jokio beviltiško poreikio gauti galutinius atsakymus dabar arba, galbūt, niekada šiame žemiškame gyvenime. Nuolatinės galimo užbaigtumo paieškos iki šiol neprivertė manęs neatšaukiamai mestis viena kryptimi. Net mano paskutinėje dainos eilutėje, kurią citavau iš Dekarto, „Cogito, ergo sum...“. Iš abejonės gali išplaukti galimybės ir tvirtesnės tikimybės. Palikime tai. Kol kas...

Jethro Tull - Įnikęs Kontempliuotojas (Curious Ruminant)

Savo gyvenimą į nutiksinčias sekundes verčiu,

į praposėdžiautas minutes, į valandas laikrodžio smilčių.

Ramaus stebėjimo dienos, pilnos minties burbulų debesų

metais praplaukia, samprotaujant balsu.

Pasišpilkavimas ugnį įskelia staigią

Nepritariantys balsai nuo bokštų smaigių

per miškingas kalvas trumpam grįžo

kaip žydėjimas pamišusio kovo narcizų.

Klausia: - "Kodėl esu čia, ištikrų‘?"

Atsako: - "Kodėl turėčiau būti kitur?"

Sukasi aplik sąvokas  Jungo ir Froido

Psichozinio sapno asteroidas.

Susidurta su dideliais klausimais - erzelėt nenustos

Nesprendžiami žaismingai - nesukti galvos.

Atrajuojami malonumai, užsirašykit abu,

Abstraktus daiktavardis, būdvardis – grubus.

Kasdien pamąstom atskyrai apie juos.

Aš požiūrį keisiu, - lenksiu kol susvyruos.

Nemarinuoki, nevirki, netroškinki galvos

Grožėkis vaizdu sėdėdamas sau ant tvoros

Mirė, pradingo, realybės netekęs pamatų -

Melsk, kad atminimas mano būt malonus.

Paryčiais tu išgirsti iš  tirštėjančio tamsumo -

Mano vaiduoklišką šnabždesį: "Cogito, ergo sum"

Ianas Andersonas su metais nepraranda aštrios minties, išlieka produktyvus ne tik muzikos sferoje, bet ir savo dainų tekstais. Pastarieji trys albumai su Jethro Tull logotipu puikiausiai tai įrodo.

Albumo titulinė daina Curiuos Ruminant apibendrina Iano literatūrinį paveldą. Skaitydamas dainos žodžius instinktyviai ėmiau fiksuoti man jau pažįstamas frazes ir literatūrinius vaizdinius iš ankstesnių jo darbų.

Jau pati pradžia asocijuojasi su dainos Bestie iš Broadsword and the Beast pradžia. Ten žmogaus amžiaus etapai išreikšti sekundėmis, dienomis, metais, čia irgi panašiai. Minties burbulai, kaip komiksuose, priminė dainą Streep Cartoon, o frazė „samprotauju balsu – wond‘ring aloud“ tiesiogė nuoroda į Aqualung albumo baladę tokiu pavadinimu.

Antras posmas be analogų, jei neskaityti „mad March daffodils“ jau girdėtas derinys dainoje March the Mad Scientist, ten berods irgi užgriebta dvigubo poliariškumo tema. Šiame gi posme užuomina į karštą ginčą su pačiu savimi.

Trečiame posme Froidinis psichoanalizės elementas rišasi su dainos Automotive Engineering iš Under Wraps pabaiga.

Paskutinis posmas jau pamėgta Iano tema: jis jau anapilyje, bet ir toliau stebintis iš išorės.

Aš dar nepagalvojau apie tą vienintelį, bet kaip tik galvojau gruodį sudaryti metų albumų topą ir gal pavyks kažką nuspręsti.

Manau, kad galbūt, visai galimai, just maybe, verta turėti atskirą Einar Solberg profilį, nes: https://www.youtube.com/watchv=32Pz1Wpgr_Q&list=RDjiErbpZHfbk&index=2.

(Įkėliau tik nuorodą, nes Vevo neleidžia rodyti ir atrodo negražiai).

Labiau ne pačią saulę turėjau omenyje. Kai rašiau, stebėjau vakarinį dangų pro langą ir kaip besileidžianti saulė sukuria tarsi liepsnas iš įvarių spalvų, ne tik geltonos, oranžinės, raudonos, bet įsilieja ir mėlyno dangaus atspalviai ir sukuria tarsi "degančio" dangaus efektą. Panašiai kaip čia:

Pirma dalis:

Žmonės ir per daug nori, ir nežino, ko iš tikrųjų nori (nors tai atskira tema). Įdomi mintis apie buvimą mažaisiais diktatoriais, bet labiau nesutinku su ja. Manau, didesne dalimi šiuolaikiniai žmonės ieško dialogo galimybių ir nuoširdžiai nori siekti tarpusavio supratimo tarp visų žmonių, tačiau jie linkę stumti savo tiesą į priekį, kuri dažnai yra daugiausiai paremta apeliavimu į emocijas (savo, ir tuo pačių masių emocijas) nebūtinai sąmoningai apgalvojus visus galimus scenarijus, todėl demokratija ir gaunasi išsikreipusi. Pavyzdžiui, propaguojant toleranciją yra pražiūrimas poreikis jos ribų apibrėžimui. Žinoma, ne visada galima nuspėti visus galimus scenarijus, todėl kartais negalime nieko padaryti ir esam priversti tapti laboratorinėmis pelėmis, ant kurių ištestuojami nauji sprendimai, ir tik stebint padarinius galima pasimokyti ateičiai ir atitinkamai koreguoti sprendimus. Todėl žala visuomenei, manau, visada egzistuos vienokiu ar kitokiu mastu, nes pasaulis nuolat keičiasi, ir su naujomis kartomis ateina naujos problemos. Ar jis kada nors nusistovės taip, kad pokyčių daugiau nebereikės, arba liks tik minimalūs, visuotiškai mažiau reikšmingi? Galbūt. Tikrai galima tikėti tokiu rytojumi, kodėl gi ne. Bet atsižvelgiant į žmonijos gyvavimo ciklus per istoriją šiuo metu tai atrodo mažiau tikėtina.

Na, ir nesąmonė, kad saulei reikia mūsų meilės. Saulei žmogaus buvimas ar nebuvimas neturi jokios reikšmės. Bet kad saulė visiems šviečia vienodai ir kad mums jos reikia - tai taip.

Antra dalis:

Pavadinčiau tai labiau pamokslu, nei malda. Iš esmės viskas suprantama kiekvienam adekvačiam šiuolaikiniam žmogui. Manau, nepriklausomai nuo to, ar pats patyręs savo kailiu, ar tik pasimokęs iš kitų pavyzdžių, suvokimas, pakantumas ir atjauta tokiuose žmonėse egzistuoja, mažesniu ar didesniu lygiu. Bėdos ateina pas visus, vienokiu ar kitokiu lygiu, tai tų bėdų pažinimas savaime sustiprina pakantumo ir atjautos lygį ir kitam. Ir tos bėdos gali būti skirtingos, tačiau visi žinom, kad skausmas yra skausmingas, ir to pakanka, kad suprastume vieni kitus. Gal tik galima pridėti mintį, kad plėsti savo suvokimo ribas visada yra dar kur, ir kad pasiekęs vieną supratimo lygį, nesi dar "nušvitęs" (numanomas žmonių, pasiekusių tikrąjį nušvitimo lygį procentas gali būti 0,01 % ar pagal kitus šaltinius dar mažesnis - 0,001 %, kas reiškia, jog tai beveik neįmanomas pasiekimas žemėje) ir visada yra kur kilti aukščiau. Kaip ir mintis, kad mokymasis trunka (ar turėtų trukti) visą gyvenimą.

ZZ Top-iškas skambesys, bet šis bliuzinis eksperimentas, mano galva, yra pavykęs - rifas galingas ir skamba patraukliai, o ir tekstas apie betikslį, iš religinių paskatų eskaluojamą karą visai įdomus. Parašysiu 10 balų.