Topai

Nepaprastai sunkiai žiūrėjosi ir klausėsi. 

Prie Einaro pastabų +1 – Judy Collins – jau pats vardas Judy man suponuoja, kad tai moteris. Kas, beje, labai aiškiai matyt pasigooglinus ir atsivertus visą tracklist'ą

Bendras vaizdas – gavau naują CD, davai, pažiūrim, kas ten. Oba, geras... Vau, o čia gi kas... Apžvalgą daryčiau tik gerai susipažinusi su turiniu ir visais atlikėjais, kad vyrai netaptų moterimis, o moterys vyrais (kaip šiuo atveju Judy Collins ir Janis Joplin) ir kad nesusidarytų vaizdelis, jog bandau apžvelgti tai, su kuo dar net nespėjau susipažint. Ir nereikia N kartų kartot, kad Cat Stevens  dabar yra Yusuf Islam – kam reikia, tas žino, o jei nežinojo iki šitos apžvalgos, sužinojo po pirmo paminėjimo.

Trumpai. Sudomino? Ne. Ką nors sužinojau? Taip, kad yra toks albumas. O kodėl jis mane turi sudomint? Atsakymo nėra... Pasikartosiu – susidaro įspūdis, kad albumas rankose pirmą kartą ir net nespėta susipažint su turiniu, atradimai daromi tiesiog on the go. Nerimtai kažkaip, nesolidžiai, nekabina. Būtų mano toks video, sakyčiau, slėpkis, Rūta, po pernykščiais lapais ir nedaryk sau gėdos. Davai, trinam šitą pabandymą, nes pačiai savęs gėda.

Pora klausimų. Youtubėj komentarai išjungti. Kodėl? Nenorima sulaukt neigiamų reakcijų? Video skirtas mums, musiciečiams, kad komentuotume tik čia? Bet mes irgi neigiamai vertinam, taigi..?

Man priminė kitą mano favoritą:

Atlikėjams paglostytų širdis tokia recenzija.

Man patinka barokinis grupės skambesys instrumentaluose. o ypač dainoje The Sentimental Chain. O In Every Garden man albumo viena geriausių dainų.

Pirmasis sakinys užkabina, bet antrasis nuleidžia mane iki jausmo, kad aš esu lietuvių kalbos mokytojas ir vertinu šeštoko laisvos formos rašinėlį, kuriame yra pasikartojančios frazės tik tam, kad išspaustų nustatytą žodžių normą. Ir po to vėl kas antras sakinys man patinka: tai, kad tiek pat laimės randas iš ramybės kiek ir iš nuotykio (bent jau tikimybiškai) yra tikrai vertinga mintis. Bet einam į kitą pastraipą ir ten laimė maišoma su malonumais – mano knygoj tai labai skirtingos sąvokos. Toliau keli sakiniai ne itin turiningo nihilizmo. Po to kiek neaiškus minties šuolis nuo kalbos apie laimės į kalbą apie kūrybą, kurioj irgi kabinėčiausi (karta tikrai nėra 100 metų ir pan.). Ketvirtos pastraipos teiginiai apie esančią nutikimų prasmę prieštarauja antrosios pastraipos teiginiams apie nesančią nutikimų prasmę. Ketvirta pastraipa tampa tokiu nusivylimu, nes turi labai archetipišką filosofiniam esė įžangą, atsispyrimą nuo kitur išgirstos didelės minties (šiuo atveju apie dvasines būtybes žmogiškuose pavidaluose), bet tamstos rašinyje tas atsispyrimas taip niekur ir nenuvedė. Galiausiai, paskutinė pastraipa ganėtinai banaloka, nėra labai įkvėpiančių minčių.

Taip ir pabaigiau skaityti vis galvodamas, kad čia šeštoko rašinėlis. Tai ir vertinu labai vidutiniškai, 5-etu, kita vertus, tokie pasamprotavimai yra daug smagesni skaityti negu politiškai įkrauti tamstos eilėraščiai ar panašaus pobūdžio eiliuota (bet dažnai nerimuota) kūryba.

Jeigu Fluff vienas gražiausių Black Sabbath instrumentalų, tai Supertzar vienas kiečiausių. 💯🤘

Aš nesu chorinės muzikos fanas, bet jeigu man kažkas pasakytų, kad Supertzar chorinė aranžuotė nėra nunešanti stogą, ar, dar blogiau, visai nėra įdomi, tai aš turėčiau rimtą problemą toliau palaikyti kontaktą su tuo žmogumi. Man choro pritarimas į visą šio instrumentalo atmosferą yra kaip šefo užbarstytas druskytės žiupsnelis ar tai kokia vyšnaitė ant torto – taip tinka, taip gerai įsipaišo... 

Dar praleidai, kai visi mūsų komentarai buvo ištrinti po vienu jo dienoraščiu ir dienoraščio turinys buvo pakeistas į visai ką kitą. Man tai dar blogiau nei to vieno mano komentaro ištrynimas. Tas, kas įvyko su Konditerijum mane lygiai taip pat pykdo pagalvojus iki šiol.

Su šiuo žmogum neįmanoma nei geruoju, nei bloguoju, tai jau nebežinau ką ir bedaryti. Man labai sunku žiūrėti, kaip pastarosiomis dienomis music.lt yra teršiamas šio žmogaus veikla. Kaip ją geriausiai apibūdinti tiktų, tai tikriausiai gėdinga. Išties net nebesinori lankytis ar kažką daugiau daryti šioje svetainėje, nes aplinka slegianti ir atstumianti. Na o man labai svarbu, kad music.lt būtų malonus ir priimantis žmones, o ne atvirkščiai...

Aš ir galvojau, kad blogiausia viso to pasekmė yra ne kažkokios personalinės atakos, o tai, kad music'o klimatas bendrąja prasme iš šono atrodo labai toksiškas (nors kuri socialinė medija šiais laikais neatrodo toksiška, kai pagalvoji). Man įdomu, kaip visa tai atrodo naujiems nariams: galbūt viena iš priežasčių, kodėl nauji nariai neužsibūna šitame portale, yra ne tik kažkokie funkcionalumo trūkumai, bet ir tai, kad žmonės komentaruose dėsto gan neetiškus teiginius. Be abejo, čia yra spekuliacija ir negali tuo tiesiogiai apkaltinti Silentist nepažiūrėjęs į save (aš irgi esu pasakęs savo dalį piktų dalykų diskusijose paskutiniu metu, kurie iš šono galbūt atrodo ne taip gerai, kaip man pačiam). Bet kaip pasakytų Rasa Juknevičienė, minčių kyla įvairių.

Būtent dėl to, kad kenčia viso portalo bendravimo klimatas, aš ir noriu kažką dėl to daryti. Bet vienas pats neturiu teisės padaryt. Galėčiau dalinti toliau įspėjimus Silentist ir galiausiai užblokuoti jį, bet tada tai jau būtų piktnaudžiavimas administratoriaus teisėmis iš mano pusės ir daug didesnis negu tas, kuriuo nusikalto Silentist. Turiu išsiaiškinti bendruomenės lūkestį iš pradžių. 

 Kompozicijos pavadinimui paimta parafrazė iš Apsireiškimo Jonui:

And I saw, as it were, a sea of glass mixed with fire, and those who had come off victorious from the beast and from his image and from the number of his name, standing on the sea of glass, holding harps of God.

„Aš išvydau tarsi stiklo jūrą, sumaišytą su ugnimi, ir žmonės, kurie buvo pergalėję žvėrį, jo atvaizdą ir jo vardo skaičių, stovinčius su Dievo arfomis ant stiklo jūros.“

Konelrad – santrumpa iš (Control of Electromagnetic Radiation) buvo ekstremalus transliavimo Jungtinių Valstijų visuomenei metodas priešo atakos atveju Šaltojo karo metu. Jis buvo skirtas nuolat transliuoti civilinės gynybos informaciją visuomenei naudojant radijo stotis, tuo pačiu metu greitai perjungiant siųstuvų stotis, kad transliacijos nebūtų tinkamos sovietų bombonešiams, kurie galėjo bandyti aptikti signalus (kaip buvo daroma Antrojo pasaulinio karo metu, kai miestuose ar šalia jų esančios vokiečių radijo stotys buvo naudojamos kaip bombonešių pilotų švyturiai).

Kompozicijos pradžia – nerimo, baimės šešėlyje, kuris po truputį išskysta kanzasiškos pompastikos elektroninių arfų garsuose. Vidurys – svajinga  džiazinė interliudija apmąstymui.

Pabaiga nuo 2 min. - energingas, kiek primenantis Džordano Rudesso klavišinius su Morzės abėcėlės ir radijo  garsais, intermezzo.  Visai į pabaigą po malūnsparnio dūzgesio  pasigirsta naujagimio verksmas.

Apibendrinant visumą, man akyse stoja nūdienos Ukrainos konflikto realijos ir galimos pasekmės.

Labai įtaigus kūrinys.

Ši informacija turėtų sudominti Einarą: atsinaujino ispanų progrokeriai Tarantula. Pernai išleido naują albumą Muestramo El Camino, kuris pačios grupės žodžiais yra Tarantula III/V .

Demons Shop pateikia prie šios prekės šį aprašymą:

Pristatome naujausią savo kūrinį. Jame skamba dainos iš neišleistos demonstracinės versijos, įrašytos devintajame dešimtmetyje ir manytos, kad ji dingo. Ji būtų buvusi mūsų trečiojo albumo (III) dalis kartu su kitomis naujai sukurtomis dainomis, kurios būtų buvusios įtrauktos į penktąjį albumą (V). Visos šios dainos sudaro šį naują leidinį, kurį dėl aukščiau paminėtų priežasčių pavadinome Tarantula III/V, o viena iš dainų vadinasi „Muéstrame el camino".

Beje, o kur Tarantula IV?. Be panikos - yra. Išleista dar 2021-ais.

Tuoj sukelsiu į mūsų duomenų bazę.

https://www.music.lt/lt/daina/The-Doorway/483851/

Kažkas po šio albumo YouTube įrašu pakomentavo, kad tai vienas geriausių 90-ųjų progroko albumų (specifiškai - nuo 1991 iki dabar). Galbūt vertėtų pagalvoti apie šitai? Tiesa, aš albumu tikrai pradėjau mėgautis nuo Memoirs From Between antrosios dalies. Dabar vertinu labai stipriu 9.