Topai

Ach, eilinis neobjektyvus paverkšlenimas, kaip mes blogai gyvenam. Su daug melo. Mokyklose chaosas taip, bet pedagogai netyli, viešojoje erdvėje problemos yra plačiai aptarinėjamos. Tiesa, gal diskusijos masto ir platesnio norėtųsi. Duobėtais keliais nėra ko skųstis, Lietuvos kelių būklė nėra bloga. Perkamoji galia jau n metų kyla aukštyn, čia tiesiog grynas tamstos melas. Rail Baltica vėžė yra tiesiama, pats važinėju traukiniais, dažnai kertu būsimą Kaunas-Panevėžys jungtį ir matau, kad ten darbai tikrai vyksta. 

Tai kad mokyklos neužsidaro ir tai yra didelė problema. Popovienė daro viską, kad mokyklos nebūtų uždaromos, vis mažina gimnazinės klasės kartelę ir pan., o tai tėra tuščias populizmas ir neapgalvotas valstybės resursų švaistymas. Vietoj investavimo į labai kreivą ugdymo programų refomą ir būtinybės reformuoti egzaminų sistemą, metami pinigai į balą pustuščių mokyklų išlaikymui, kuriose praktiškai nebeįmanoma užtikrinti tokio kokybiško ugdymo kaip rajonų centruose. Čia yra vienas pagrindinių dalykų, kodėl man pikta ant socialdemokratų ir kodėl niekada už juos nebalsuosiu – kožną kadenciją, kai jie daugumoje, vyksta kažkoks valstybės finansinis sekinimas vardan įsiteikinėjimo gyventojams (ypač provincialams). 

Šalis juda žemyn? Pagal kokius kriterijus? Objektyviai, o ne iš pilvo kalbant? Yra problemų, bet aš per savo 28-erius egzistavimo metus matau tik gyvenimo gerėjimą šalyje ir tas gali būti paremta įvairiomis statistikomis, man tikrai nesivaidena. Bet kas skriaudžia visus tuos verkšlentojus dėl gyvenimo Lietuvoje "sunkumo", aš nežinau. Greičiausiai jie patys ir jų pačių nesugebėjimas tvarkytis su savo gyvenimu. Su kažkokiom naiviom viltim, kad valstybė už juos sutvarkys jų gyvenimą. 

Aš esu griežtos nuomonės šituo klausimu: Izraelis kovoja purviną karą prieš teroristinės organizacijos valdomą Gazą. Jei nepavyksta "švariai" sunaikinti Hamas, kuri atsakinga už dešimtmečius teroro ir nuolatinę grėsmę Izraelio valstybei, tai tegul sunaikina purvinai. Gana yra gana.

O kol Palestinos valstybė nesugeba atsiriboti nuo visų teroristinių organizacijų supančią ją (įskaitant Hamas, kuri veikia po Palestinos vėliava), tol aš niekada nepripažinsiu tos valstybės kaip validžios. Ir visuomet laikysiu didelį pyktį ant žmonių, kurie ten protestuoja už laisvą Palestiną ir mojuoja Palestinos vėliavomis. Man tai šiuo metu vis dar yra teroristinė valstybė ir nesvarbu, kad tu tik protestuoji palaikydamas badaujančius vaikus Gazoj – jei tu turi Palestinos vėliavą rankose, tu mano akyse palaikai terorizmą. 

Jei protestuoji prieš humanitarinius nusikaltimus Gazoj, tai turėk padorumo – protestuok su kokia JT / UNICEF ar panašia simbolika, o ne su teroristinės valstybės simboliais. 

Tamsta kaip ir bando kažką replikuoti, bet toks jausmas, kad aš apie batus, o tamsta apie ratus, bet ir biški apie batus, apieidamas ką aš parašiau ir toliau užstrigusią plokštelę leisdamas.

„Bet dar nepaliesta tema: kodel visa ziniasklaida ( tarsi samoksle susitarus) neraso pakankamai apie tai kas dedasi Gazoj.“ – nu wtf. Aš KĄ TIK tą temą paliečiau su kontrargumentų. LRT straipsnių neužtenka? Priieškot 15min, Delfi, lrytas, tv3, radijo laidų, podcastų, dar kažkokio velnio? Galiu, jei norite man atlyginimą už OSINT'o paslaugas mokėt :) 

Parama Ukrainai visuomet bus n kartų didesnė negu Gazai, nes Ukraina kovoja su mūsų egzistenciniu priešu. Taip mes investuojame į savo saugumą. Parama Gazai yra grynai auka. Ir net nesame labai suinteresuoti tą auką daryti, nes Izraelis yra mūsų strateginis partneris, o ne Palestina. 

Jei nenori, kad žūtų nors vienas rusas, tai tu įkalk jiems į galvą, tiems idiotams, per šimtmečius neišsivaduojantiems nuo didybės komplekso, kad galima turėti normalią valdžią ir normalų sugyvenimą su kaimyninėm tautom. Bet ne, būtinai tiems idiotams reikia visą slaviškąjį (ir ne tik) pasaulį po vienu stogu surinkt ir diktatūriškai kontroliuot.

Lietuvai nesikišti būtų stačiai nelogiška. Mūsų tauta aiškiai pasirinko provakarietišką kryptį stodama į NATO ir ES ir dabar elgiasi kaip natūraliausia NATO partnerė, remdama šalį, kuri buvo išreiškus norą tam pačiam provakarietiškam rakursui, kare prieš šalį, kuri yra Lietuvos ir viso vakarietiško pasaulio priešė per šimtmečius.

Suskaičiuokite terminus: Paimkite savo paskutines 3 apžvalgas ir suskaičiuokite konkrečias muzikines sąvokas (pvz., sinkopė, ekvalaizeris, rezonansas). Maziau nei 5 terminai rodo pradedantįjį lygį.

Ekvalaizeris nėra muzikinė sąvoka. Rezonansas taipogi. Nors pastarąją galima rasti kai kuriose muzikos teorinėse knygose, kai autorius turi vietos aprašyti akustiniams garso reiškiniams. 

Taip, šios sąvokos kartais naudojamos muzikos recenzijose, pvz., siekiant sukurti tariamo "moksliškumo" ar "profesionalumo" aureolę autoriui, bet dažniausiai jas esu sutikęs, kai apie patį muzikos kūrinį nėra ką daug parašyti iš muzikinėd pusės, tai autoriui belieka tik komentuoti akustinius garso efektus.

P.S. Žinoma, šioje vietoje reikia pridėti, kad yra grupė klausytojų, o taip pat ir recenzentų, kurie muzikos nuo garso efektų neskiria, kas ypač būdinga kino filmų garso takelių vertinime.

Šįryt prabudus man nesustojant galvoje pradėjo suktis I Talk To The Wind melodija ir žodžiai. 

Rugpjūtis prasidėjo su Hawkwind muzika. Kaip tai užmečiau akį į Aleksėjaus Rybino video apžvalgą, kur jis kalba apie Hawkwind albumą Doremi Fasol Latido ir čia pat perskaičiau Einaro komentarą apie Hawkwindus, tad panorau ir pats susidaryti savo nuomonę apie vieną kitą grupės albumą. Pradėsiu nuo to, kad pats teturiu vieną jų albumą „Warrior on the Edge of Time“, kuris man nepaliko gilesnio įspūdžio, nepaisant recenzentų liaupsių, tad toliau Hawkwind muzika domėjausi gan atsainiai – po vieną kitą dainą iš įvairių laikotarpių grupės discografijoje, retai paklausydamas albumą ištisai. Pasitikrinau vertinimo datas: buvau užsikabinęs 2011-ais (gan stipriai, 3 albumai – Sonic Attack; Choose Your Mask ir It is the Business of the Future to Be Dangerous) ir vertinau 9, kas mano reitinge reiškia neblogas albumas su tendencija į geras. Vėliau po vieną 2017 (Hall of the Mountain Grill - 10) ir 2018 (Quark, Strangeness and Charm 9) ir priešpaskutinis apsilankymas 2023-iais (Blood of the Earth – 9) ir pernai (dvigubas Onward -10).

Dabar klausymas, ar kas nors užsiliko atmintyje? Gerai menu saviškį albumą (kaip progresyvią sudėtingo skambesio nesulaižytą dramatišką muziką) bei dainas Needle Gun, Zarozinia ir, žinoma, Silver Machine bei D - Rider, o daugiau - labai išplautas vaizdas. Menu lyg ir labai netikėtą atmosferinę muziką ir čia pat greta greitą elektroninį roką su drum and bass baze. Dar pamenu kosmoso šaltumo elektroniką ir kone pop stiliaus užvedančią šokių muziką.

Taigi, startavau su Doremi Fasol Latido ir – nieko, visiškai nieko, jokių emocijų. Tada išklausiau The Machine Stops – konceptualų albumą, paremtą Edvardo Morgano Forsterio apsakymu-antiutopija "Mašina sustoja". Man iš vaikystės žinomas siužetas ir jį iliustruojanti muzika momentaliai atrado atsaką, įtraukė ir sujaudino. Po trumpo laiko, poros dienų ar trijų, grįžau ir atidžiai išklausiau Doremi... Šį kartą tiesiog pribloškė pirma ir paskutinė dainos.  Sukau albumą non-stop kol įsismelkė į pasąmonę. Lemio Kilmisterio debiutas, Einaro komentaro dėka, neliko nepastebėtas. Galvą nuraunantis Brainstorm su psichodeliniu aaah,ah,ah ala Led Zeppelin Whole Lotta Love ir stereo vertigo efektu bei improvizacijų kelių taktų tema suėjo vienu ypu, nepaisant 11 min. trukmės. Lord of Light priminė nesudėtingos melodijos  ir rimavimo panašumu Jethro Tull dainą Up to Me, žinoma, viskas paskaninta elektronikos triukais. Space is Deep melodingas, sakytum akustinis iki trečios min., roko kūrinys. Tokio stiliaus muzika sėkmingai toliau plėtojo vengrų Omega. Down Through the Night švelniuose elektronikos efektuose skendinti paprastutė įsimintinos nesudėtingos melodijos daina. Time We Left this World Today piktnaudžiauja vienos trumpos frazės kartojimu, tada įjungia nemelodingą psichodelinį derinį ir juo taip pat užsižaidžia iki to momento, kai abi frazes apjungia į plėtojamą psichodelinį liūną, kuris pamažu vedamas žemo tono gitaros ir prilaikomas ‚fleitos“ garso instrumento pagaliau įgauna ritminę formą ir melodingesnę frazę iki fade out.

O štai The Watcher rami akustinė pasakojimo formos daina netikėtai turi keisto nerimo, kuri tingiu Kobainišku balsu abejingai ir nuo to net nejauku darosi, Lemis konstatuoja, kad davė mums šansą, kurį mes, deja, prašikome, taigi nepykit, bet jums šakės. Super, duper.

Dabar klausausi The Machine Stops sekvelo Into the Woods, kur herojus išsiropštęs į žemės paviršių, ima klaidžioti po mišką. Tik pradėjau, bet man, nepaisant prastesnės garso kokybės, tas albumas turi įdomesnių melodijų ir techninių sprendimų, nei Sustojusi mašina. Begaliniai ilga Hawkwind discografija kiekvienam gali pasiūlyti jam tinkamos muzikos, įvairovė – jos apstu.

Man sukasi įvairios dainos, įvairiais momentais, bet dabar galiu išskirti Type O Negative - Summer Breeze, kuri jau ilgiau nei savaitę laikosi. Tad įmečiau pagaliau į dienos dainą - gal pasinaikins kerai.

Man malonus atradimas buvo sužinot, kad Savatage savo repertuare turi dainą apie Čiunę Sugiharą. Ir dar tokią kompleksišką dainą kaip ši. Tekstas yra kontempliavimas iš Čiunės pozicijos apie žydus, kurie išsirikiavę eilėje prie jo vadovaujamos ambasados ir laukia vizos, apie tai, kad jie šitam velniškam kare nėra tikri dėl savo rytojaus ir kad jis tikrai neprisidės prie visos situacijos demoniškumo ir neužmerks akių kenčiančiams žydams. Tikrai gan įdomus tekstas.

Muzikinė kompozicija dar ekstravagantiškesnė. Tai daugiaplanė siuita. Melancholiška įžanginė pianino melodija man kiek bent jau atmosfera priminė Blue Oyster Cult „Astronomy“ pagrindinį motyvą, su žiupsneliu floyd'išku „The Great Gig In The Sky“. Toliau skambus orkestrinis motyvas su ausį patraukiančiu varpelių motyvu – stojant Skolnick'o gitarai daina pasidaro labai Savatage'iška. Pagrindinė dainos tema turi kiek sausoką rifą ir gan paprastą melodiją, labai kvepiančia 10-uoju dešimtmečiu. Kažkaip šiai daliai norėjosi kažko lyriškesnio ir melodiškai sofistikuoto, panašiai kaip pirmojoje dainos minutėje. Panašus motyvas, laimei, sugrįžta artėjant 5 minučių ribai, po jo stojant dar vienoms orkestrinėms fanfaroms. Bene įdomiausia sekcija yra po to („Pictures at an exhibition“ sekcija) – turi labai intensyvią miuziklinę dinamiką, kuri palaipsniui evoliucionuoja į bene chaotišką kontrapunktinį dainavimą. Sakyčiau, muzikinė priemonė reprezentuoti chaotišką II-ojo pasaulinio karo atmosferą. 

Beveik norisi rašyti 10 balų vien jau už kūrinio inovatyvumą, bet kaip minėjau, pagrindiniame dainos motyve man trūksta emocijos. 9-etas su pliusu.

Nemokama fantazijos.lt reklama įdėta 😄 Faina apžvalga, gal net įdomesnė nei apie The Cure, o Rūtos "Tad apie viską iš eilės", galima, sakyti, jos parašas jau :). Tiesa, kad lyginti koncertų net ir neįmanoma. Na, ir laukia dar vienas įdomus koncertas šiame Kalnų parko koncertų maratone. Nežinau, ar bus apžvelgtas. Bet vis tiek dėkui už visas šias apžvalgas - įdomu paskaitinėti, buvus ar nebuvus renginyje.

Nežinau, kodėl žanras „humoreska“. Bandyta kažkokį inspirational apsakymą labiau parašyti. Bet labai jau stereotipizuotas protagonistas ir stereotipizuota situacija. Primena eilinį konvejerinį Dhar Mann filmuką.

Manau, toks faktorius, kaip, pvz., būsto neįperkamumas vidutiniam gyventojui šiuo metu yra vienas iš opiausių stabdžių visuomenėje. Įmanomas, bet sunkus, ir ne kiekvienas turi vienodas galimybes, deja, net jei tų galimybių dabar yra daugiau nei bet kada. Kai nėra finansinio, ar tiesiog gyvenimo kokybės, stabilumo, to pasekoje mažėja ir gimstamumas. Esant stagnuojančiam gimstamumui, labiausiai ir kenčia provincijos, kuriose ir toliau, gal kažkiek pasiteisins finansinės paskatos, tačiau tai tik dalis lygties, ir neišspręs visos problemos iš esmės, kuri gal niekada nebus išspręsta, nes veikia užburto rato principas. Valdantieji bando bent sušvelninti atskirtį, ir tai yra visiškai suprantama, nes negi apleisi provincialus, jie irgi žmonės, bet tiesa, kad daugiau dėmesio turėtų būti skiriama centrams, o tada iš centrų galima pradėti galvoti kaip plėstis į provincijas. Dabar kartais atrodo, kad bandoma arba ne iš to galo viską daryti, arba bandoma apžioti per daug vienu kartu, t.y., telktis ir ten, ir ten, bet galiausiai niekas nepasiteisina. Bet jo, principe manau, kad viskas yra ganėtinai neblogai Lietuvoje, tik labiausiai socialinė gerovė yra įsitrigusi, bet "atstrigti" labai sunku, ir viskas galiausiai susiveda į esminę problemą - finansavimo trūkumą, kuris, pagerėjęs, ir gerėja su metais, bet Lietuva vis dar yra truputi biedna valstybėlė, o tam pasikeisti dar reikės nemažai metų.

Holmes balsas nėra tik "balsas ir tiek". Man jo vokalas lygiai taip pat gerai perteikia dainos dvasią, tik su kietesniu, santūresniu vokalu, ir pasakoja tą pačią istoriją, tik iš savos perspektyvos. Ir tiek. Man ši versija artimesnė, bet tik dėl to, kad PL mano viena mėgstamiausių grupių, kurios skambesys man nepakeičiamas, todėl logiška, bet originalas irgi patinka nemažiau. Bet. Apskritai gal kiek atsiklausiau jau šios dainos. Jei būtų įvelta kažko naujo šioje versijoje, gal būtų įdomiau klausytis ir dabar, tačiau tai išties tos pačios struktūros popsinis kūrinys, kuris tiesiog sunkesnis ir trankesnis. Ir tiek.

Fleetwood Mac'ų Live ir tarp mano absoliučių visų laikų favoritų. Kraftwerk'ų Minimum-Maximum taip pat be galo nuostabus darbas. Live At Leads taipogi. Kažkaip niekad nesuradau tokio stipraus ryšio kaip dauguma su Genesis Seconds Out beigi purplų Made In Japan. Abu tikrai geri darbai, bet aš jų beveik niekada neklausau, nėra mano asmenybei būtini klausiniai. Aš pridėsiu keletą nuo savęs:

Van der Graaf (Generator) – Vital (1978). Trys įdomūs faktai: 1) išleistas jau po VdG grupės iširimo. Ironiška, kad tapo perkamiausiu grupės albumu bent jau Jungtinėje Karalystėje ir kritikų teigiamai įvertintas, bet tai jau nieko nebereiškė nebeegzistuojančiai grupei. 2) Didžioji dalis Vital albume esančių dainų skamba drastiškai kitaip (tiek instrumentuotės, tiek dainos struktūros prasme) negu jų studijinės versijos. 3) Dėl techninės klaidos neįsirašė David Jackson saksofonas į vienintelį jam skirtą takelį. Saksofono garsas buvo atkurtas iš kitų instrumentų takelių, kur įsimaišė saksofono garsas, jų garsą amplifikuojant. Dėl to saksofono garsas visame albume justi toks plonas. 

Supertramp – Paris (1980). Po Breakfast in America pasaulinės sėkmės grupę prislėgė spaudimas nenuleisti kartelės. Vietoj naujo studijinio albumo, jie laiko laimėjo su šiuo dvigubu live'u, kas buvo nuostabus sprendimas, tiek komerciškai, tiek kūrybiškai. 

Jefferson Airplane – Thirty Seconds Over Winterland (1973). Čia įrašyti vieni paskutiniųjų Jefferson Airplane klasikinės eros koncertų. Mano kuklia nuomonė, paskutinioji JA sudėtis su Freibergu, Barbata ir Papa John Creach'u buvo labiausiai rokiška ir avantiūriška, todėl man ir šio albumo skambesys baisiai patinka. Have You Seen The Saucers? opener'is turbūt mėgstamiausias visų laikų koncertinis dainos įrašas. 

O kaip Gentle Giant gyvai? :)

Gal kiek per pedantiškai tamsta siūlote vertinti muzikos recenzijas. Bet bendra kryptis yra teisinga. Manau, kad gera recenzija turi turėti ir muzikos analizės (to ypač trūksta mainstream'inėse recenzijose), ir gerą istorinį kontekstą (ko kai kurie šiuolaikiniai muzikos apžvalgininkai netgi padaugina), ir būti sklandžiai bei kiek įmanoma nesubjektyviai parašyta. Tiesa, siūlymas lyginti su Pitchfork ar The Wire yra absurdas – juk būtent šitų tinklalapių recenzijos man dažnai atrodo skurdžiausios, parašytos iš reikalo, o ne įsigilinimo. Kaip tik siūlau nelyginti su jais jokio teksto.

King Crimson filme geriausias momentas, kuri irgi dabar ziurejau, kaip Billas Rieflinas, tas kuris filmo metu mire, maivesi pries veidrodi rodydamas figuras is puses veido. Jo mintys apie nugyvento laiko prasme. O kitas momentas, kaip Robertas Frippas taip uzmirso ir pasiklydo savo prisiminime, kad tylejo visa minute pries kamera, kol atgamino viena visai elentaru prisiminima apie lektoriu.