Topai

Kodėl šis laiškas yra čia ir kūrybos srityje - neaišku. Todėl ir vertinti balais nėra už ką. Iš savęs tiesiog pasakysiu, kad aš vertinu tikrumą, atvirumą, tokiam atvirumui visada reikia drąsos, tačiau... klausti reikia, kam šis tikrumas ir atvirumas skirtas? Ar šis laiškas publikuotas siekiant sukelti kažkokį atjautos jausmą, bandymas save išteisinti dėl bet kurių savo poelgių ar požiūrio? 

Ypač man įstrigo mintys apie savo unikalumo supratimą: "Laimingas jaučiuosi, kad turiu tokį “psichinį fenomeną”. Labai mažai kas turi tokį. Žinau, kad turi garsūs menininkai, muzikantai. Jei jo neturėčiau, galvočiau apie savižudybę. Kadangi jis išskiria mane iš kitų, daro vertingesniu už juos. Kiekvieną dalyką aš apipinu mintimis, kurios nėra normalios, įprastos." Turiu kažkokį nuokrypį nuo normos savo asmenybėje, todėl esu ypatingas ir už tai mane turi visi mylėti? Na ne, ne taip pasaulyje viskas veikia, deja. Jeigu taip būtų, visi galėtume elgtis bet kaip, be jokios gėdos ir atsakomybės jausmo, būdami patys sau faini. Tačiau negalime, nes tokios taisyklės, nors ir nerašytos. Ir aš čia nenoriu psichologinių patarimų dalinti neprašytai ir juolab neprofesionaliai, bet negaliu susilaikyti šį kartą ir trumpai tiesiog pasakysiu, kad turint kažkokius nuokrypius nuo normos, juos reikia pakinkyti į vadeles, suvaldyti ir priversti dirbti savo naudai. Šiuo atveju aš matau, kad to valdymo praktiškai nebuvo bandoma daryti, ar nepakankamai ilgai praktikuota. Tai atsispindi ir šioje eilutėje: "nors žinau būdus, turiu instrumentus, bet nesiimu nieko daryti." 

Dar ką galiu pridurti, tai, kad tokį laišką parašyti kiekvienam būtų neprošal, galbūt kas kokius 20 metų, bet geriau ir dažniau. Bet sau. Ne kažkam kitam, ne dėmesio ar dar ko nors siekimo tikslais. Grynai sau. Pabūti su tomis mintimis ir rasti atsakymus į kokius nors kamuojamus klausimus. Nes mes paprastai visus atsakymus jau turime, jie būna tiesiog mūsų viduje. Jeigu į savo jausenas pavyktų įsigilinti ir išanalizuoti (ir priimti) taip, kaip pavyksta įsigilinti ir išanalizuoti savo mėgstamus meno kūrinius, tai ir nereikėtų tokių laiškų kažkur viešai publikuoti...

ZZ Top-iškas skambesys, bet šis bliuzinis eksperimentas, mano galva, yra pavykęs - rifas galingas ir skamba patraukliai, o ir tekstas apie betikslį, iš religinių paskatų eskaluojamą karą visai įdomus. Parašysiu 10 balų. 

Avangardas, jei apibendrintume.

Pradžia primena Led Zeppelinų dainą In the Light, vėliau psichdelinio roko.- sludge presas su Bjorkiško vokalu. Galinis rezultatas super duper efektingas. 

Maąiau Gaupa Mystic festivalyje, labai neprasta grupė.

Ne, nenaudoju. Man gaila savo laiko 💯

"Kol mus užpursks su šlanga" - labai jau nelietuviškai skamba.

„Ji trenkia į tavo nosį“?  Pirma mintis - smarvė?, bet faktiškai čia kalbama apie gaisrinės ugnies gesinimo žarną, kokiomis buvo išvaikomos juodaodžių amerikiečių demonstracijos.

Tik saugok savo nosį.

Jie sako, kad grindų akmenyje ???

Tekste: “Just keep yer nose to the grindstone” - pažodžiui: "nepakelk nosies nuo girnų" perkeltine prasme reiškia - "dirbk sunkų darbą ir nepurkštauk."

"kol mano Fro bus pilnai išaugus" ?? - Būtų neprošal paaiškinti, kas ta Fro ir, kada ji "pilnai" išauga.

Frenkas turi omeny A/fro stiliaus šukuoseną, aš manau Andželos Deivis tipo smulkių garbanų gaublį.

"išmesiu savo Doo-Rag namuose" - Frenkas užakcentuoja šukuoseną ir galvos apdangalą duragą (šilkinė tampri kepuraitė, kažkas panašaus į škotišką beretę}, kaip standartinius afroamerikiečių identiteto simbolius -. Atsisakius jų ir nuvykus į Beverlį Hilsą vartyti fanerinių ar plastmasinių žokėjų (iškirtinai juodukų) bataodžių turtuolių kiemų pievelėse reikštų pilietinę protesto akciją prieš rasinę diskriminaciją.

Šiaip būtų protinga nesišaipyti iš nieko. Problema ta, kad daug kam sekasi sunkiai pajusti ribą tarp kritikos/savikritikos ir patyčių. Ypač jei ta kritika/savikritika praskiesta žiupsneliu sarkazmo. Jei našlaitis padarė kažką blogo, jis vertas didelės kritikos. Bet iš kito kampo galima pagalvoti, kad iš jo šaipomasi. Bet pritariu, jog tokie konfliktai yra daug retesni ir nublanksta prieš tikras patyčias, kurios dažnu atveju vyksta prieš įvardytas žmonių grupes tiesiog be svarios priežasties.

Bet aš nesutinku, kad mano pareiga yra ginti tas žmonių grupes. Jei tose žmonių grupėse yra man brangių žmonių, tada taip, bet kiek žmogus gali jaustis atsakingas už tai, su kuo jis nėra susijęs? Vienam žmogui jau yra pakankamai naštos duota nešti už save. Žmogus gali prisiimti daugiau naštos, bet neprivalo. Vėl išlenda mūsų pasaulėvaizdžių skirtumas, nes mano akyse, kiekvienas naštą neša pagal savo galimybes, o tavo pasaulėvaizdyje našta turėtų būti paskirstyta bene visiems po lygiai. Turbūt „būkit kieti, bet atlaidūs“ eilutė labiau rezonuoja su mano pasaulėvaizdžiu nei ankstesnės strofos. 

Nepaisant šiokių tokių minties nepritarimui ir lietuvių gramatikos pakišimui po plintusų (dėl ko šiam tekstui teduosiu 8 balus), šiaip šis tekstas tikrai yra geras savęs nuraminimui, tokią kaip mantrą sau kartoti, kaip gyventi būtų teisingiau. 

Būdas ir charakterio bruožai irgi yra verti kritikos dalykai. Ypač kai tai liečia kitus tavo aplinkos žmonės, kuriems tenka su tavo būdu taikstytis, daryti kompromisus. Žmonės, kurie supranta problemą dėl vienokių ar kitokių savo būdo apraiškų ir dirba tam, kad tą būdą valdytų ar, dar geriau, pakeistų, yra verti didžiulės pagarbos. Ir tie, kurie savo sunkų būdą nurašo "savo unikalumui" ir neatsižvelgia į kitų aplinkinių ribas, yra didžiuliai egoistai, kurie dažnu atveju neverti pagarbos ir jiems turėtų tekti susitaikyti su tuo, kad jie bus kritikuojami labiau. 

Porą kartų tekste turime eilutę „Žmogus turi pažint mane labai gerai, kad kritikuot.“ – nesutinku kardinaliai. Tai netgi prieštarauja tavo pirmajai eilutei, kurią ką tik aptariau, nes tau gi svarbu, kad žmogus nelįstų į tavo būdą ir charakterio bruožus, tai kaip tik, sveikesnis, nešališkesnis kritikas būtų toks, kuris tavęs visai nepažįsta. Mano pasaulėvaizdyje bet kas turi galimybę į kritiką, čia gi elementariausia konstitucinė žodžio laisvė. Aišku, kritika turi būti pamatuota ir nevirsti patyčiomis (tai vėlgi tematiškai persikloja su ankstesniu tavo tekstu, kurį jau pakomentavau), bet kiekvienas žmogus turi teisę ją išsakyti. Neleisti žmogui tavęs kritikuoti rodo nebrandumą, egocentriškumą, nemokėjimą tvarkytis su kritika.

„Jei tu žiemą turėjai trauma, tai ta trauma nebent buvo smegenų.“ – čia ne kritika, čia patyčios. Po labai gražiu „kritikos“ terminu tu suplaki ir tokį negražų dalyką kaip patyčios. Tuomet ir darosi sunku brėžti ribą tarp kritikos ir patyčių. 

Kritika, gimstanti iš gandų, yra validi kritika, kol tie gandai yra teisingi. Tad nematau pagrindo jos iškart atmest. Kritikuojamas žmogus turi priimti kritiką arba paneigti apie jį sklindančius gandus. End of story. Ir ne, delfio komentatoriai nėra didžiausi žinovai, nes dažniausiai jų nešami gandai būna neteisingi. Ir tie bachūrai nebus kiečiausi, nes jų gandai irgi neteisingi. 

Marcinkevičiaus cituojamos eilės yra apie pilnatvę ir apie tai, kai jaučiant pilnatvę nėra poreikio pavydui. Man sunkiai siejasi su kritikos tema visame tekste, nes pavydas ir kritika yra visai skirtingi reiškiniai. Kritika tiek pat validi jaučiant pilnatvę, kiek ir jos nejaučiant. 

Jei atvirai, jei būčiau etikos mokytojas, šito teksto vaikams per etikos pamokas tikrai nerodyčiau, jame tiesiog, kiek aš suprantu, per daug etinių nuokrypių, per daug minčių, kuriomis žmonės vadovaudamiesi ima problematiškai elgtis. Ir psichologijos žanras, aišku, neteisingas. Psichologija yra medicina paremta elgesio mokslas, aš nematau čia nieko paremto psichologiniais teiginiais. Tai verčiau ta pati filosofija, kuri buvo ir ankstesniuose tavo tekstuose.

Puiki daina, hardroko pavyzdys. Tokiai dainai 10 negaila 

Brutualumas kuris veža, net nežinau kaip apsakyti tą gaivališką proveržį.