Topai

Mob Rules yra prieskonių kupinesnė Sabbath su Dio versija, lyginant su Heaven & Hell. Galbūt kompoziciškai Heaven & Hell kiek solidesnis albumas, galbūt tokios dainos kaip Turn Up The Night, Voodoo, The Mob Rules, Country Girl kompoziciškai nėra kažkuo labai turtingos, galbūt Falling Off The Edge Of The World kompozicijos idėja kiek primena Die Young iš praeito albumo ir pan. Bet šis albumas kiek inovatyvesnis skambesio, vokalo, produkcijos prasme, man taip atrodo. Gitara ir bosas čia skamba sunkiau ir veržliau negu Heaven & Hell albume ir tai yra didelis pliusas heavy metal stiliaus grupei. Niekas Heaven & Hell albume neveža taip, kaip funky rifas Voodoo dainoje. Galbūt Vinny Appice įveda kažkokio naujo šviežumo, jo būgnavimo braižas labiau suderinamas su nauja muzikine grupės kryptimi negu Bill'o Ward'o. Viso to veržlumo išraiškos pikas albume, be abejonės, yra titulinė daina – tai yra gryna metališka esencija, energingiausia Dio eros daina. 

Heaven & Hell albume išreiškiau silpną kritiką Dio vokalui dėl artikuliacijos niuansų. Šiame albume aš to nejaučiu. Be to, ir tembro atžvilgiu Dio šiame albume skamba spalvingiau. Vėlgi, kaip jis švelniai ir melodingai išdainuoja žodį "Voodoo" – tokių momentų kažin ar yra visame Heaven & Hell albume. O ir toj pačioj Mob Rules dainoje Dio skamba kiečiau negu, tarkim, Neon Knights. 

Produkcija šiame albume yra tikrai dosnesnė gitarai ir vokalui, galbūt mažiau dosni bosui. Ir dėl to albumas įgauna papildomo oomph (patrauklumo ausiai). Heaven & Hell ir Mob Rules man yra kaip Master of Reality ir Vol. 4 atitikmenys Dio eroje: nors H&H tikrai neturi tokio bosinio skambesio kaip MoR, bet jie abu mano ausims skamba kiek slopiai ir Vol. 4 su daug ryškesne gitara skambėjo kaip išsilaisvinimas. Lygiai taip pat jaučiuos klausydamas Mob Rules albumo.

Vėlgi, albume labai sunku rasti silpnų dainų, aš jas visas kažkokiu laipsniu mėgstu. Gal Slipping Away menkiausiai, bet net ir šioji turi įdomių momentų – priedainis skamba kaip iš 80s Rush dainos (o kas galėjo pagalvoti, kad Dio galima gretinti su Geddy Lee), bet net ir bazinė dainos dalis kiek primena ankstyvesnį, Fly By Night Rush skambesį. Turn Up The Night man atrodo yra ekspresyvesnis opener'is negu Neon Knights. Jau minėjau ausį traukiantį Voodoo rifą ir vokalo atlikimą. E5150 atmosferinė pauzė tikrai labai vietoj albume, aš ją baisiai mėgaujuosi, puikiai tinka kaip įžanga į Mob Rules dainą. The Sign Of The Southern Cross yra tikrai įdomiai išpildyta ilgesnė daina, man net truputį įdomesnė už Heaven & Hell iš praeito albumo (vėlgi, geresnė, kietesnė energijos iškrova šiame albume dėl to kalta). Visgi pačios mėgstamiausios dainos yra jau aptartoji Mob Rules ir Over and Over. Pastaroji turi vieną geriausių melodijų Dio eroje, o ir Dio kiek dramatiškesnis nei įprastai vokalinis atlikimas labai dera prie muzikos. Gitaros soluotės dainoje nuostabios. 

Albumo žvaigždę išsirinkti sunku, daugiausiai svarstau tarp Dio ir Tony Iommi. Visgi skirsiu laurus Dio šįkart, man atrodo jis daug geriau pritapo šiame albume prie grupės negu praeitame, jaučiasi, kad dainos sutvertos jo balsui. Nors Tonio rifai ir performansai, kaip visada, labai geri ir traukiantys ausį. 

Albumą vertinu labai stipriu 9-etu. Truputį mano skoniui per daug paprastos kompozicijų konstrukcijos, ši grupė ne kartą įrodė, kad gali komponuoti daug originaliau negu šiame albume. 

YouTube algoritmas leido atrasti jas (ir pabrėšiu, jas, visos moterys) ir akys iššoko ant kaktos. Iš kur jos tokios atsirado ir kodėl negirdėtos iki šiol? WTF??? Skamba LABAI gerai.

Man, tai šitas albumas, Dio vokalo išlaviravimo viršūnė.O  kas liečia pačią grupę Black Sabbath,tai Neon Knightes pagal stiprumą nenusileidžia ir pačiam Paranoid.

Aš buvau beveik atitrūkęs nuo Gagos traukinio po gan nuviliančio albumo Chromatica. Net nelabai žinojau, kad ketina būti naujas albumas ir tik Abracadabra singlo pasirodymas music.lt top40-uke tą žinią iki manęs atnešė. O Abracadabra mane nustebino visomis geromis prasmėmis. Be to, turiu kolegą, kuris mane vis provokuoja į mainstream'inio popso aptarimo diskusijas, tai neišvengiau ir diskusijų apie šį albumą.

O albumas stebinančiai solidus. Reikia atkreipti dėmesį į 84/100 vidurkį Metacritic'e ir tai yra geriausiai įvertintas Gagos studijinis albumas. O ir eilinių fanų reakcijos, kiek teko matyti internetinėje erdvėje, buvo beveik universaliai teigiamos. Tai nėra dažnas reiškinys patyrusių ir jau savo populiarumo piką išgyvenusių žvaigždžių pasaulyje.

Labiausiai šiame albume atkreipiau dėmesį į kaip niekad stiprias industrinės muzikos įtakas (ypač justi Garden of Eden, Perfect Celebrity ir Killah dainose), tai Gagą šiek tiek atitolino nuo mainstream'inio pilkumo ir suteikė stipresnį imidžą (nors Gaga su imidžo trūkumu niekada problemos ir neturėjo). Be industrinės muzikos, čia galime girdėti nemažai disko ir R&B muzikos įtakos, bet paskutinius penkerius metus girdėti disko elementus pop muzikoje pasidarė įprasta. Nors tiesa, yra gan klasikinių pop dainų, kurios gerai atitinka mums jau pažįstamą Gagos profilį (kaip, pavyzdžiui, Vanish Into You ar LoveDrug).

Prie teigiamų albumo elementų taip pat pridėčiau ir albumo struktūrą. Nepaisant to, jog albume galėjo būti 2 ar 3 dainom mažiau, bet jis yra visapusiškai įvairus. Yra vidutinio temperamento dainų, yra tikrų pop himnų, yra baladžių, ir tai padeda išvengti nuobodulio klausantis šio albumo. 

Didžioji dalis dainų man patiko. Gal kiek keistas pasirinkimas pirmajam singlui yra Disease – tai, mano akimis, nėra stipriausia, nors savotiškai įdomi albumo daina. Vat Abracadabra yra didžioji albumo žvaigždė – čia su agresyviom industrinėm įtakom jungiasi skambus Born This Way laikų Gagos stilius ir daina yra kompoziciškai bei instrumentine prasme gan turtinga, žodžiu, ji yra visapusiškai stipri ir 10-uko verta pop daina. Garden of Eden irgi panaši – yra gal penki skirtingas melodijas ar bent jau atlikimo stilistikas turintys motyvai dainoje ir tai nepaskandina dainos, nes ji turi be galo įsimintiną priedainį, o industrinės elektronikos atspalviai įtvirtina šios dainos išskirtinumą. Perfect Celebrity gan neįkyriu būdu bando pasisemti įkvėpimo iš Avril Lavigne daržo (bent jau priedainyje). Vanish Into You turi nuostabias akordų progresijas (ypač posmo dalyje). Tuo tarpu Zombieboy nustebina kiek paramoriška new wave'iška pop-punko dinamika. Į mano ausis krenta LoveDrug, nes ji mintimis mane gražina į nostalgišką Madonnos albumą Confessions On A Dance Floor (yra tuo riebiu sintezatoriniu boso skambesiu). Negana to, man melodijos prasme daina primena kitą mėgstamą poproko himną: Ghost'ų Dance Macabre. How Bad Do U Want Me yra skrybėlės nukėlimas Taylor Swift, bet vėlgi, neįkyriu, savitu būdu. Don't Call Tonight aš visai įsivaizduoju kaip vasaros hitą, pozityvią energiją skleidžiantis pop kūrinys. Shadow of a Man tarp mano favoritų – R&B energija tame kūrinyje man primena Jennifer Lopez, o vokalinė atlikimo maniera stipriai neša į Michael Jackson'ą. Daug šarmo tai dainai prideda riebi elektroninė instrumentuotė, ypač sustiprėjanti trečiojoje kūrinio minutėje. The Beast yra arčiausiai baladės esanti daina albume, kurios elektroninis minimalizmas primena vėlyvesnę Depeche Mode kūrybą. Bet Gaga vokaliai išneša stogą šioje dainoje (kaip ir visame albume, tiesą sakant).

Tarp albumo minusų labiausiai norisi paminėti paskutines dvi dainas: Blade of Grass yra gan užmirštama ir gan konvencinę akordų progresiją turinti baladės tipo daina. Tai, kad dainai išvystyti pristinga idėjų, parodo ir moduliacija pabaigoje (tai dalykas, kurį aš nuolatos kritikuoju kaip bandymą uždengti kompozicinio sąmojingumo stoką). Die With A Smile kolaboracija su Bruno Mars man tiesiog pagal nuotaiką ir dainos atmosferą iškrenta iš albumo konteksto, ji labai prastai ir nuviliančiai veikia kaip albumo finalas. 

Galbūt dar paminėčiau, kad albumas sudarė kiek per didelį lūkestį, kad jis turės daug skambių, intensyvių, energingų pop himnų kaip Abracadabra. Visgi savo energija nei viena kita daina neprilygsta Abracadabrai. Keli tokie lydintys singlai tikrai pagerintų albumo išliekamąją vertę ir įtaką pop muzikai. Bet net ir dainos, kurios nesutvertos būti dideliais hitais, albume yra labai geros.

Albumą vertinu 9-etu su minusu. Neabejotinai vienas įdomesnių pastarųjų kelerių metų pop muzikos įrašų.

1.waterloo

2.vielabraukytojas

3.kai esi radiohead muzikos zvaigzde

4.lektuvu

5.nekenciu

1.ka besitabaluojancio reikia nupjauti kurstantiems kara,

2.ka istatyti i uzkepalius reikia kurstantiems kara,

3.kokia srove smegenis reiktu permusti kurstantiems kara,

4.i kiek aukstu tualeta-lifta reiketu nuleisti kurstancius kara,

5.iki kiek degeneratas turi buti zmogysta kai tokiais sunkiais laikais dar kursto ir kara?

Puikūs klausimai, atsakau.

1. Besitabaluojantį per daug ištįsusį ego.

2. Atominę galvutę, preferably.

3. Nu paprastai vienas amperas yra mirtina, bet aš užsukčiau iki vieno kiloampero (net nežinau, kaip fiziškai reikėtų tokią srovę paduot per žmogaus kūną), kad tiesiog gerai pasviltų. 

[15:31 papildymas - užtenka žaibo iškrovos, pasirodo žaibas perneša 100 mln. voltų įtampą paprastai, tai net atsižvelgiant į daugiatūkstantinę žmogaus kūno varžą omais, per žmogų turėtų pratekėti kiloamperinė srovė]

4. Į tą šachtą Kolos pusiasalyje, kur neva giliausia pasaulyje.

5. Absoliutus degeneratas.

Manieji bus irgi surišti viena tema: music.lt bendruomenė. Rizikuoju suskaldyti bendruomenę, bet for funsies, kaip sakoma. Startuojam:

1. Ar tikrai music'ui reikia visiškai per ilgų einaras13 paklodžių-komentarų?

2. Ar tikrai music'ui reikia trijų Sahjos komentarų diskusijoje „Kokią dainą klausote šiuo metu?“ per dieną ir šimto dainų įvertinimų per dieną?

3. Ar tikrai reikia spontaniškai sumestų Silentist topų ir dienoraščių su video nuorodomis ir dažnai vulgariomis užuominomis?

4. Ar tikrai reikia Rutonės skrupulingos kritikos ir pesimizmo diskusijose apie music.lt techninius reikalus?

5. Ar tikrai music'ui reikia neapmokamo savanoriško edzkaa1 programavimo su tikslu ištaisyti music'o bug'us ir patobulinti naudotojams prieinamas portalo funkcijas?

Bonus klausimai, į kuriuos atsakyti nebūtina:

6. Ar tikrai reikia 4Blackberry replikos į kiekvieną einamą temą forume arba dienoraštyje arba pokalbių dėžutėje?

7. Ar tikrai reikia Konditerijaus dvasinių optimistinių refleksijų komentaruose / dienoraščiuose / kūryboje?

8. Ar tikrai reikia Alvydas1 skrupulingai paremtų vertimų ir dainų tekstų analizių, kurios paremtos n šaltinių? 

Toliau palieku erdvę susidaryti klausimus ir apie kitus nepaminėtus music'o narius. 😜

Yra dvi didžiausios klausymo sritys: viena yra Black Sabbath diskografija. Daugiausiai suku Ozzio eros albumus:

1. Black Sabbath – Black Sabbath (1970)

2. Black Sabbath – Paranoid (1970)

3. Black Sabbath – Master of Reality (1971)

4. Black Sabbath – Vol. 4 (1972)

5. Black Sabbath – Sabbath Bloody Sabbath (1973)

6. Black Sabbath – Sabotage (1975)

7. Black Sabbath – Technical Ecstasy (1976)

8. Black Sabbath – Never Say Die (1978)

Kita klausymo sfera yra mano turimi CD / DVD / Blu-ray įrašai, kuriuos suku besimėgaudamas laisvesniu atostogų laiku. Paskutiniu metu sukau šiuos:

9. Jethro Tull – Crest Of A Knave (1987)

10. Jethro Tull – Rock Island (1989)

11. Jethro Tull – Catfish Rising (1991)

12. Led Zeppelin – Physical Graffiti (1975)

13. Van der Graaf Generator – Live At The Paradiso (DVD, 2009)

14. The Alan Parsons Project – The Turn Of A Friendly Card (Blu-ray, 1980)

15. Death – Symbolic (1995)

16. The Police – Ghost In The Machine (1981)

17. Sepultura – Roots (1996)

18. Weather Report – Mysterious Traveller (1974)

19. Madonna – Ray of Light (1998)

20. Korn – Issues (1999)

21. Fleetwood Mac – Tango In The Night (1987)

Na ir dar galima paminėti porą naujų įrašų, kurių aktyviau pasiklausiau pastaruoju metu, bet nauja muzika šiuo metu nėra mano fokuse:

22. Madonna – Veronica Electronica (2025)

23. The Weeknd – Hurry Up Tomorrow (2025)

Nu ir dar porą įrašų, kurių neturiu kolekcijoje, bet bent jau Spotify sukau:

24. Psychotic Waltz – The God-Shaped Void (2020)

25. Ulver – Shadows Of The Sun (2007)

Konditerijus klausia ir atsako. Reikia manyti tongue in the cheek maniera? Gavosi tikras „Critique Oblique“.

Manau, kad atmetus visą tai, ką daro šie 8 iniciatoriai, puslapyje liktų sporadiškos Arunazz‘o hitų nuorodos ir trumpos drūtos DjVaids nuomonės kakos: šūdpopmetalis, šūdparkis ir pnš. Ar šito užtektų music‘ui?

Sure

Fantastiniai kurejai turinio

Fantastiniai programavimo virtuozai

Fantastiniai bandymai apimti abu frontus, turinio tiek formos

Bet vado nebuvimas. Lakonisko paskatinancio sutaikancio vado. Nelabai protingo, nelabai nusimanancio. Taciau racionalaus, paskatinancio, pozityvaus, lakonisko.

Aš turiu mini plakatą su šitais rūkančiais angelais. Heaven & Hell turbūt daugiausiai atsiklausyta daina su Dio.

Heaven & Hell man visuomet buvo kiek tais pervertintas Black Sabbath darbas. Dar prieš trylika metų skundžiausi, kad Dio era man yra per lėta, o eidamas per senus įvertinimus pastebėjau, kad daugumai šio albumo dainų esu parašęs 9-etus. Taip išlieka ir dabar. 

Šis albumas yra visiškas antipodas avantiūriškam pirmtakui Never Say Die. Toks jausmas, kad Black Sabbath pasikvietė Dio ir pasakė „viskas, laikas subręsti“. Šitą „brandą“, pasižyminčia solidžiu heavy metal skambesiu ir aiškiai struktūruotomis kompozicijomis, jie dar kartą sulaužys Born Again albume. Tad reik manyt, kad Dio turėjo nemenką įtaką grupės kompozicijoms ir stiliui šioje eroje.

Kompoziciškai dainos veikia, tai labai protingai parašytos dainos, į jas pažiūrėta iš įvairių kampų. Turime kelių veiksmų opusą Heaven & Hell, turime Die Young, kur kiek mistinę įžangą keičia visiškas up-tempo taškalas, turime labai straightforward kompoziciją kaip Neon Knights, turime daugiau į instrumentinius užpildus nukreiptą Lonely Is The Word ir visus kitus gan įvairius kompozicinius sprendimus. Iš šios perspektyvos drąsiai galėčiau albumui rašyti 10. Bet tada seka keli bet.

Pirmas yra produkcija. Ji net kiek per sterili, niekas joje nekrenta į ausį. Bosas yra neagresyviai ryškus, rifai yra skaidriai aiškūs, būgnai irgi. Ir kiek nervuojančiai vienintelis dalykas, kuris per dažnai atrodo tolėliau mikse nei norėtųsi, yra būtent Dio balsas. Visas bendras garsas yra gana tepid, nelabai traukiantis ausį. 

Antras yra Bill'o būgnavimas. Nežinau, ar čia kartu su pasikeitusiu stiliumi atėjęs pokytis, bet Bill'as muša būgnus labai statiškai, dažnai stokoja vaizduotės išvystyti įdomesnę būgnų partiją. Tas ypač justi Neon Knights, Heaven and Hell dainose. Bet poroj vietų ir jis sužiba: kiek veržliau groja Wishing Well, o Lonely Is The Word lėti būgnų fill'ai sugroti labai skoningai, mano nuomone. 

Ir trečias (čia susilauksiu daug heito iš skaitytojų) yra Dio balsas. Iškart užbėgsiu už akių pasakydamas, kad jis labai gerai skamba Mob Rules albume. Dio turi tendenciją labai stipriai artikuliuoti – balsės pas jį labai išreikštos, atvira burna, o ir priebalsės skamba kietai. Tokia nebuitinė, o sceninė, performansui sutverta artikuliacija. Ir tas kiek nemaloniai suskamba greitose dainose, jo tartis skamba kiek šaižiai (ypač tas gerai justi Die Young gale, kur jis taip užskuba, kad frazės gale sklandus die young pavirsta kažkokiu daijo). Aišku, Ozzio atveju turbūt daugiau tokių momentų atrastum, bet skirtumas tas, kad Ozzis taip stipriai neartikuliuoja, todėl visi tarties niuansai susiniveliuoja ir nebado ausų.

Visi šitie trys minusai yra menki, tad bendrai imant albumas vis tiek stiprus. Visos kompozicijos gan įdomios, gal tik Neon Knights ir Walk Away mėgstu mažiau. Stipriausios, mano ausims yra Heaven & Hell, Wishing Well ir Lonely Is The Word. Pastaroji labai tinka albumo uždarymui, su griausmingu Tonio performansu ir antraplaniais atmosferiškais sintezatoriaus užpildais. Jeigu noriu dinamiškesnio ir veržlesnio skambesio, bet su Dio balsu, Wishing Well yra go-to daina. 

Albumo žvaigždė: svarsčiau apie Tonio Iommi delegavimą už visą šią masę įdomių rifų, bet apsigalvojau. Man kertinis narys šiame albume yra Geezer'is Butler'is. Jo boso linijos Lady Evil ir Wishing Well dainose yra tiesiog kultinės. Sunkesniuose Children Of The Sea ir Heaven and Hell momentuose būtent Gyzo bosas prideda daugiausiai svorio. 

Albumą vertinu stipriu 9-etu ir manau, kad jis šiek tiek nusileidžia įpėdiniui Mob Rules.