Topai

Sakyčiau būtent nuo Isa grupės muzikoje pradėjo rastis progmetalio spalvų. Neįkyrūs klavišinių tylūs garsai bei protarpiais atsirandantis švarus vokalas standartinį norvegų blacmetalį inkrustavo svarovskiais.

Man šią vasarą ne vienas geras, įsimintintas momentas buvo. Įdomūs koncertai ir patirtys juose, išvyka į Alytų prie ežero, ir štai vakar grįžau iš kelionės į Bulgariją. Palyginus su praeita vasara, tai čia per akis visko. Sakau, gal kitais metais viską dar dvigubinti reikės (nebent bankrutuosiu iki to laiko arba kils karas (neduokdie, aišku).

Aš Isa pirmą kartą išgirdau kovido laikais, bet albumas nepaliko gilaus įspūdžio. Bet paskutiniu metu prie jo vis sugrįždavau. Į ausis pirmiausia įkrito Violet Dawning, vėliau Return To Yggdrasill, vėliau Lunar Force ir taip susigyvenau su visu albumu. 

Nesu tiek pasikaustęs Enslaved diskografijoj, kad galėčiau besąlygiškai pritarti Alvydui, visgi ko šiame albume tikrai yra, tai progmetalio spalvų. Ir net ne šiaip progmetalio – tykesniuose momentuose, kur būgnas nustoja double-kick'int ir bosistas nustoja plakti pirštais kaip pamišęs, kur pasilieka daugiau gitarinė arba klavišinė muzika, Enslaved skamba beveik kaip moderni progresyvaus roko grupė. Labai panašus flirtavimas su progroku kaip pas Opeth'us. Pasiklausykit Lunar Force vidurinį segmentą, Bounded By Allegiance finišą, Neogenesis finalinę gitaros solo ir pan. – tai yra būtent tie progroko motyvai, apie kuriuos kalbu. 

Kita vertus, aštraus tamsaus metalo čia irgi netrūksta. Ta pati Lunar Force turi visiškai brutalių rifų, kaip ir Return To Yggdrasill arba Neogenesis (dainos vidurinėje dalyje). Bet yra sveikas balansas tarp tų dviejų skambesio polių, kurį Enslaved išlaiko iki pat šių dienų savo albumuose.

Isa albume turiu labai mėgstamų dainų, turiu ir momentų, kur man šis albumas skamba kiek plokščiai. Mano trys favoritai albume: Violet Dawning – iš pradžių juodmetalio rifais talžantis kūrinys, kuris antroj pusėj evoliucionuoja į gotiško metalo baladę; Return To Yggdrasill – labai vikingiškas metalas su plačia dinamika (po vienu stogu sutelpa ir aštrūs rifai, ir skandinaviška melodinga melancholija); Lunar Force – didžiausias progresyvo gūsis albume, kur aštrius rifus keičia vingrūs progrokiški pragrojimai ar net avangardiniai ambientiniai prisilietimai. 

Neogenesis yra įdomi išplėtota daina, bet man jos rifada kiek plokščia ir prailgsta, ale finišas atperka ta laukimas – ten Enslaved virsta Pink Floyd'ais ir duoda nuostabią gitaros solo albumo finišui. Secrets of the Flesh – labai solidus ir energingas instrumentalas. Motyvas ganėtinai statiškas, būtų prie jo gerai pritikusios ir strofos su vokalu. Bounded By Allegiance visai įdomus kūrinys, turintis masę įdomių chaga-chaga-chaga gitarinių rifų. Skamba savotiškai kaip Bathory ir Leprous lydinys. Finiše gitarytė pereina į labai saldų melodinį motyvą, kuris man baisiai primena tai, ką dešimtmečiu vėliau darys Leprous. Tik gaila, kad nutrūksta tas motyvas be rezoliucijos, mieliau jo klausyčiausi dar kokią minutėlę su galinga koda finiše. 

Silpniausios dainos, mano nuomone – Isa ir Ascension. Isa yra ganėtinai paprasta daina, kuri užkabina savo pagrindiniu rifu, bet joje aš sau nerandu daug įdomaus turinio (nepaisant gan skanaus būgnavimo ir rifavimo). Ascension toks Opeth'iškas progmetalis, skambesio braižas labai primena vėliau išėjusį Watershed albumą, ale patys instrumentiniai motyvai mano ausims kaitaliojasi gan chaotiškai ir neužkabina manęs taip stipriai. Gal šis kūrinys mano ausims dar atsivers ateityje.

Yra stiprių dainų, yra silpnesnių dainų, bet bendrai albumas kietas ir palieka klasikinių Enslaved'ų įspūdį. Nedaug kuo savo kokybe skiriasi nuo aukštos klases naujesnių albumų. 9 balai.