Topai

I Have A DreamPPK (Planet Perfecto Knights)

Beautiful Day U2

Cambio dolorNatalia Oreiro

Tikras Pop muzikos sedevras, totalus 10/10.

Spleen (Baudelaire)Demis Roussos

Pražioplinau Ray Alder solo karjeros startą 2019-ais metais, šoku į jau pajudėjusio traukinio antrą vagoną. Mačiau skepticizmo iš fanų pusės, kad tai neva saugesnė debiutinio albumo versija, kuri mažiau kabina. Lyginti negaliu, bet galiu lyginti su, pavyzdžiui, pastaraisiais Fates Warning darbais. Tai tokiu atveju pastabai galiu pritarti: tai atrodo kaip saugi, ekonominė Fates Warning versija. Su ne prastesniu vokaliniu pasirodymu, bet muzikaliai, kompoziciškai dainoms pritrūksta sprogstamumo kažkokio. Nors yra tikrai gerų dainų, bet jos aukščiausio laiptelio pagal simpatijas nepasiekia. Labiausiai prie viršūnės man priartėjo My Oblivion – turi mėsingą rifą, efektingą gitaros soluotę, o ir melodinis dėmuo nėra silpnas. This Hollow Shell turi vieną patraukliausių melodijų albume (ypač priedainyje). Man patiko Keep Wandering lėtai melancholiškas melodingumas, kuris po puikios gitaros solo yra pastiprinimas puikiomis gitaros linijomis. Na, dar norėčiau geru žodžiu paminėti Those Words I Bled – man labai patinka dviejų gitarų sinergija toje dainoje. Ji nėra per sunki, bet gitaros ten dirba iš peties. 

Tačiau kitos dainos pablanksta. Aš nežinau, ar aš daug išsinešiau iš albumą uždarančios 8 minučių Changes – tai nėra bloga daina, ji tiesiog nublanksta. Passengers turi gan keistą užsklandą, nors vėlgi, daina tikrai nebloga. Ar aš ją atsimenu praėjus pusdieniui nuo paskutinės jos perklausos? Na, nelabai. Melodiškai nuobodžiausia ir silpniausia man pasirodė Silence The Enemy. 

Albumui rašau 8 balus ir ne daugiau. Nors buvau truputį griežtokas paskutinio Fates Warning albumo Long Day, Good Night adresu ir jį dešimtbalėje vertinau panašiai, tačiau dabar reflektuodamas galvoju, kad jis vis tik dar buvo visa galva aukščiau, nors irgi kiek kentėjo nuo didelio įspūdžio nesukeliančių dainų kiekio.

Pusiau Toto albumas, kadangi Toto jau prieš kelerius metus nusprendė nieko neleisti savo vardu dėl besitęsiančių teisinių kovų su a.a. būgnininko Jeff Porcaro žmona dėl, aišku, pinigų... Joseph Williams ir David Paich čia stipriai talkininkauja Lukather'iui ir iš tikrųjų albumas skamba artimai Toto muzikai. Tiesa, aš nesu klausęs kitų Lukather solo darbų, galimai šis albumas skamba tiek pat Lukather'iškai, kiek ir Toto'iškai, jei ne labiau. 

Neilgas, greit praskriejantis pro ausis albumas, neleidžiantis nuobodžiauti. Skambesių paletė, kaip ir galima būtų tikėtis, ne siaura. Tarp skirtingų sunkesnio ir popsiškesnio roko atspalvių įsimaišo bliuzinės (kaip kad All Forevers Must End baladėje) ir džiazinės (kaip lėtūniškoj Take My Love ar kiek aktyvesnėje Burning Bridges) natos. Man patinka sunkūs rifai kiek statiškesniame Not My Kind of People vaidmenyje ar labiau melodiškame kontekste kaip dainoje Far From Over. Someone viena mano mėgstamiausių dainų albume dėl lengvo pickinimo su ne per daug distortintu skambesiu (a la The Edge stiliumi) ir sinkopuotos ritmikos. Skambesio prasme panaši, bet gerokai saugesnė yra When I See You Again – turbūt ją galėtume skelbti ir labiausiai arena rock stiliui artima daina albume. Albumas užsidaro su I'll Never Know, lėtesne daina su gražiu fleita imituojančiu klavišinių garsu ir statiškais gitaros garsais su masyviu echo efektu. 

Man spalvų šiame albume netrūksta. Gal trūksta stipresnių kompozicijų. Tos, kurias paryškinau pastraipoje, man patinka, bet nepateikia kažko naujo ir praeina tiesiog kaip kokybiškos, bet neišverčiančios iš koto roko dainos. Būtų galima panašiai atsiliepti apie visas albumo dainas, nes iš tikrųjų silpnų dainų albume nėra. Nėra tokio vingrumo kaip kokioj Georgy Porgy, taip pat ir nėra tokių įsimintinų hook'ų kaip Hold The Line, t.y. kaip ir panašu į Toto, bet nesilygina su jų klasikine medžiaga. Todėl albumas iš manęs gauna stiprų, bet 8-etą.

GERA TIKRAI DAINA