4Blackberry

Lygiai pusė dainų patiko. Apskritai, tikrai gerai skambantis albumas. Vertinčiau stipriu 8-etu. Du koveriai - Amy Winehouse "You Know I'm No Good" ir Chuck Berry "Beautiful Delilah" kažkaip nesujaudino, nors neblogi pasirinkimai kaip koverių, tik nežinau, ar jie tikrai gerai subalansuoja albumą. Labiausiai man patiko dainos, įkūnijančios tą "seną gerą rokenrolą", kurių tarpe yra ir atidarančioji Rough and Twisted, tačiau like neduodu, nes nepastebėjau nieko išskirtinesnio joje ar kažko, kas verstų prisiminti vėliau. In the Stars, Jealous Lover ir Mr. Charm man yra visos lygiaverčiai geros dainos, pilnos tos gerosios energijos, itin pakilių ritmų ir melodijų, kurios dar ir įsimintinos. Jealous Lover tokia labiau tarpinis variantas tarp baladės ir rokenrolo. Gal tik Mr. Charm priedainis man pasirodė pernelyg užtęstas. Rodos, klausai ir nėra galo, tad galiausiai pabosta. Toliau, Divine Intervention, Ringing Hollow ir Never Wanna Lose You - man silpniausia sukoncentruota albumo vieta, dažnai tiesiog skamba generiškai, nuvalkiotai. Hit Me in The Head yra tas tipiškiausias ankstyvojo rokenrolo dainos pavyzdys, bet patinka ne tik dėl to fakto, esu ir melodijos fanė, kaip ir, be abejo, puikios instrumentuotės dainoje. Some of Us man yra ribinis kūrinys, kuris balansuoja tarp nuobodulio ir tam tikro lygio simpatijos. Covered in You, nors galėjo pasirodyti kiek lėkštų, juokingų žodžių, tačiau tuo pačiu man jie visai nėra juokingi. Manau, drąsiai galėčiau pavadinti mėgstamiausiu kūriniu albume. Jis turi nepriekaištingą pagrindinę melodiją priedainyje (kuri irgi gali pasirodyti kiek lėkšta, bet mano manymu, ne nuobodi), bet ir visa likusios dainos "mėsa" man kelia pasitenkinimą savo įtaigia, įdomia instrumentuote, boso linija (už ją, pasirodo, reikia dėkoti Paul McCartney). Side Effects efektai man nepasireiškė. Ir Back in Your Life yra baladė, kuri gal prieš dar 5 metus nebūtų manęs niekuo patraukusi, tačiau dabar netgi pavadinčiau viena artimiausių dainų sau šiame albume.

Teko skubiai išsivalyti kirmėles iš spintelės. Kurios įsiveisė dėl ilgai laikomų, užkištų produktų, kurie galvojau negenda, bet pasirodo genda. Taigi, visi patikrinkite savo spinteles laiku 🐛

Daugiau turbūt nebenorėsiu namuose laikyti jokių produktų per ilgai 😟

Rodos, mada niekada nedings. Arba nežinau, kuo reikėtų pakeisti, kad išeitų. Galvoju apie tuos laikus, kai pvz., vyras su pypke ar cigaru būdavo kažkas elegantiško. Dabar tokio įvaizdžio nebeliko, nes ir tos etaloninės elegancijos apskritai visuomenėje sumažėjo, beveik išnyko, manau. Nors kas žino, galbūt ji visada buvo kažkokia performatyvi, o ne tikra.

Vaikai mokyklose vis dar rūko, o rūko dėl ko? Tik dėl to, kad tai kažkodėl atrodo kieta. Visi užsikabina vieni nuo kitų, nuo pavyzdžių, ir labiausiai manau tampa socialiniu reiškiniu, kaip kažkas daroma bendrai, draugijoje, ir suartina. Galvojant apie save, tai pamenu, paauglystėje maniau, kad galiausiai kažkada vis tiek pradėsiu rūkyti. Mėgstamiausias mano tuo metu atlikėjas Ville Valo iš grupės HIM nuolatos rūkė, ir tai visada buvo vaizduojama kaip kažkas patrauklaus, ir interviu, ir ant scenos, ir visokiuose straipsniuose jis visad su cigarete būdavo ir buvo daug kalbama apie tai. Vėliau manęs nebetraukė rūkyti, net ir pabandžius įvairiose kompanijose, "pasiskolinant" iš kitų, vis tiek neužsikabinau ir dabar, nors kartais ir pagalvoju, kad jeigu gyvenime nebeturėčiau jokių tikslų, dėl ko gyventi ir tik laukčiau mirties, gal tik tada norėčiau rūkyti. Bet ir tai, turbūt verčiau jau rinkčiausi alkoholizmą. Kažkaip nematau jokio malonumo jausti kaip aštrūs dūmai cirkuliuoja plaučiuose.

Neseniai ir teko. Netgi keista, kad tai būtent Peter Hammill, dėl kurio pirmą kartą ryžausi į tokią kelionę. Bet jausmas lyg tai nebūtų pirmas kartas. Gal tiesiog bendra kelionių patirtis, faktas, kad Lenkija vis tiek ne visai svetima. Tad iš esmės viskas lengva, nebuvo nesklandumų. Tokias keliones tiesiog reikia gerai paplanuoti, o tada viskas kaip per sviestą, nebent išoriniai nesklandumai. Štai jau suplanuotos kelionės į du kitus koncertus, laukiančius lapkritį. Aš pratusi beveik viską daryti viena, tad manęs netrikdo keliavimas vienai. Bet žinoma, galbūt ateityje būtų malonu rasti draugijos.

Geriausia daina albume man, vienareikšmiškai. Gal ir vienas mėgstamiausių kūrinių iš The Ocean repertuaro. Ir kartu su The Origin of God sudaro stiprų vienetą. Deja, The Origin of God kaip viena atskira daina ne taip stipriai susiklauso. Tiesa, bandymas išpildyti tokią didelę koncepciją kaip rūšių ir rūšių kūrėjo (architekto) kilmę yra labai ambicingas ir viena mano kritika yra tik dėl to, kad pats per didelis užmojis šiek tiek pakišo jiems koją. Kitaip sakant, koncepcija yra stipresnė už kūrinį, neprilygsta jai, todėl kūrinys pralaimi šiuo atveju. Čia reikėtų kokių 20 minučių epo ir truputėlį stipresnio teksto. Bet vis tiek, negailiu rašyti 10. Man patinka tai, ką girdžiu.

Sintezatorius pH7 versijoje stipriai rėžia ausį. Jei ne jis, tai man gal net labiau ji patiktų nei šiame Vital albume. O šios live versijos santūrumas man truputi nuima emocijos dainoje poveikį, tačiau malonesnė ausiai, tad tenka rinktis ją.

Pianinas žudančiai gražus šioje dainoje. Anksčiau kodėl neišgirdau. Vėl pataikyta man į silpnąją vietą.

Man regis, čia gali būti sekama jau išmindytais keliais, tikint, kad tai raktas į komercinę sėkmę. Ir, man regis, tuose chartuose galima lengvai atsidurti, kai kažkoks naujas kūrinys būna hot, ir taip pat lengvai iškristi, jei jis greitai nusibosta. Bet taip pat galima ir sugrįžti. Pvz., šiandien ši daina jau vėl grįžo į Spotify Global 200. Žinoma, galima spėti, kad vėl iškris, ir, priešingai nei Lady Gagos dainos, nepasiliks ilgam. 

Pastebėjau, kad man šiame kūrinyje patinka priešpriedainis, bet pats priedainis ir visa likusi daina yra nuobodi, pasimirštanti. Tačiau nepasakyčiau, kad čia yra grįžimas nuo adult prie teen. Nieko teen neįžvelgiu, tik young adult tematiką. Tiesiog kitas kampas, gal mažiau asmeniškumų, jei lyginant su Something Beautiful dainomis. Spėlioti apie likusias dainas yra dar per anksti. Bet paspekuliuoti galima, ir man, pvz., šis kūrinys, vertinant po kelių perklausų, labai suponuoja apie visuomenės kažkokį sugedimą, degradaciją, ar bent stagnaciją, ir nihilizmą ar tai hedonizmą, kuris ryškus tarp jaunų žmonių, pačios Miley metų, tai apie 30 metus. Pagrindinė eilutė "Kids don't wanna dance" gali reikšti, kad šiuolaikiniams jauniems žmonėms nebepatinka tie patys dalykai, kaip anksčiau, kad yra gal kažkokia apatija viskam. Na ir tada gal galima ir tos dainos nuobodumą paaiškinti tokiu būdu - kad tai dalis sumanymo..?

Šis albumas man figūruos geriausiųjų šių metų albumų topo viršuje, konkuruodamas su kitomis pasaulio grupėmis. Ant kiek aš jį įžvelgiau kokybišką ir vertingą. Man Tėkmės (nelyginant su ankstesniais grupės darbais) pasirodė itin sunkus, sunkiai perklausomas vienu prisėdimu darbas, kuriam reikia nemažai dėmesio ir įsiklausymo. Šia prasme (o galbūt ir kitomis) man jį norėtųsi lyginti su Opeth paskutiniuoju albumu The Last Will and Testament, kuris man taip pat reikalauja tiek pat proto susitelkimo, kad galėčiau deramai įvertinti visas dainas, verčiant daryti pertraukas tarp kūrinių. Be abejo, išskiriu dainą Svoris, kuri buvo antroji po Laikui Varvant išgirsta daina, kai grupė ruošėsi išleisti į pasaulį šį albumą, ir ji liko man įsimintiniausias, stipriausias kūrinys. Tačiau kitos taip pat turi ne mažiau to svorio, ir jau esu užlike'inus jas visas, kas reiškia, prastesnių dainų čia nerasta. Vėliau laukia dar keletas klausymo sesijų dėl dainų panarstymo po kaulelį. Bet iš manęs tai yra ir bus ne mažesnis nei stipraus 9/10 vertinimas.

Jonathan Davis balsas, vokalas labai puikiai animuoja šią dainą. Nors daina yra nuobodokame "pop metalo" stiliuje, atkalta vientisa linija. Pasiklausius originalo, ten irgi ne kaži ką muzikaliai atrasti gali, bet vis dėlto susiklauso geriau, nes yra šokčiojantis smagus beat'as, ko trūksta Korn versijoje.

Aš negaliu tą dieną 😇

Na taip, viskas iš tiesų labai primena Lady Gaga ir 2010-ųjų estetiką. Viskas, visa stilistika - nuo balso iki klipo. Vienintelis dalykas, kuris skiria, tai aiškus savitas Miley Cyrus tembras, kuris, kaip ir visą jos karjerą, man atrodo tiesiog didis talentas, bet išnaudotas ne per geriausiai. 

Iš tiesų, pati daina iš savęs nėra bloga, kabliuojantis dance pop kūrinys, bet manęs klausyti netraukia dėl to, kad viskas tikrai jau yra girdėta, ir kaip daugelyje šiuolaikinės muzikos, aš pasigendu originalumo, bet labiausiai, pačio kūrybiškumo. Galima ilgai ginčytis temoje kiek kūrybiškumo turi būti muzikoje, turint omenyje, kad visi žanrai seka tais pačiais šablonais, dėl ko susidaro įspūdis, kad visi dabar skamba vienodai (nepaisant, ar kažkas sąmoningai plagijuota, ar netyčia). Tikriausiai, tam, kad būtų vėl įdomu, reikia vėl išrasti naujus žanrus. Sunkoka dabar įsivaizduoti, kaip tai turėtų atrodyti. Dabar muzikos pasaulis gyvena tokioje recycling'o eroje, kuri dar ir perkrauta visko per daug - ne pats smagiausias laikas. Nors atsiranda grupių, kurios, regis, kuria kažką naujo (savo skambesį), dabar į galvą kyla pavyzdžiai Fontaines D.C. ar Sleep Token. Tačiau didelis klaustukas, ar / kada jiems pavyks pasiekti tokį kultinių grupių statusą, kaip didžiosios pasaulio grupės ar dainininkai.

Beje, metų gale planuoju sukurti topą apie geriausias pop / rock dainas, išleistas šiemet, ar kažką panašaus, tai, jei planai pavyks, gal kokių įdomių įžvalgų ar diskusijų pavyktų sukelti.

Analogiškas tik pagal šabloną, bet manau, tarpasmeninių santykių kampas turi daugiau spalvų, niuansų, kurie ir yra įdomūs + dėl to, kad kaip tik mažiau apie juos kalbama. Bet visai gera esė tema, iš tiesų.

Čia truputi gaila, kad nepasižiūrėjai iš tarpasmeninių santykių kampo, kuris gal įdomesnis būtų aptarti. Bet manau, dabar žmonės vis labiau pastebi, kad užsienyje nebėra taip jau geriau (pvz., dėl migrantų), nors kitose srityse gali būti ir tiesa (pvz., dėl švietimo kokybės). Visgi, iš esmės ir aš paneigčiau.

Na tai žinoma, kad bijojimas neprideda drąsos. Baimę reikia nuryti ir pažaboti keliais giliais įkvėpimais, ir leisti drąsai pasireikšti.

Kaimyno žolė žalesnė.

Tai tada džiaugiuosi, jei poilsio netrūksta gyvenime ir palinkėsiu, kad kitąmet pasijaustų atostogos labiau, kad ir koks tai jausmas turėtų būti.

Ačiū už palinkėjimus, nors net nežinau, ar žinau, kas yra ta šimtaprocentinė forma, kad į ją grįžčiau. Na ir aš dar nepagailėsiu daugiau palinkėjimų: gero naujojo darbo sezono (nelinkėsiu produktyvumo, nes manau, jis pervertinamas visuomenėje). Ir žinoma, kad nebeskaudėtų dantų, nes įsivaizduoju, kad turėtų labai trukdyti (aš turiu šiokį tokį dantų jautrumą, tai vien jis kartais labai paveikia nuotaiką).

Tokiais tempais tada labiau gręsia pervargimas, nei pailsėjimas. Nors būna, kad tik daugiau pakrauna tas vaikščiojimas, o gulėjimas atvirkščiai - daugiau tingulio kelia, kuris paradoksiškai nuvargina. Bet jei norėsis kada ir tokio resort'o patirties, tai galiu pasakyti, kad nereikėtų keliauti vasarą, nes jie yra perpildyti žmonių. Nebent pavyksta atsiriboti ir nekreipti dėmesio, kai reikia maltis tarp masių žmonių ir ypač lakstančių bei rėkiančių vaikų, arba paimti atostogas rudenį, kai ten būna daugiau kokių senelių ir ten su jais sėdėti.

O sėdėjimas namuose man, ypač po kelionės, kažkoks slegiantis, tai irgi nepadeda pailsėti. Norisi veržtis laukan atgal. Bet ir orai jau nebeleis, tai reikia ieškoti kitų sprendimų. Manau, didesnio fizinio aktyvumo ir geresnės miego kokybės siekis bus raktas, ir tas poilsis gali atsirasti neblogas ir be atostogų.

Tamsiausia ir sunkiausiai skambanti daina šiame Louis Tomlinson albume. Labiausiai joje man patinka paskutinė visa minutė, kurioje geriausiai muzikaliai išsireiškia tos emocijos sunkumas ir primena mano įprastai dažnai mėgstamą klausyti roką. Persukau jau 5 kartus ir neapsisprendžiu, ar duoti like'ą, ar ne. Bet manau, vertinu 8/10 - norėtųsi, kad daina dar labiau kabintų. Kiek labiau patikęs kūrinys albume, kartu su Imposter, nuo kurio ir nusprendžiau perklausyti visą albumą.

Man šiandien galvoje nauja Peter Hammill daina Heavy Weather. Matyt, susiję su oru. Bet bent jau daina praskaidrina nuotaiką, kurią oras gali subjaurinti.

Peršasi klausimas, o ką reiktų daryti, kad atostogos pasijaustų kaip atostogos? Aš galvoju apie tą keliavimo nuovargį, kai kartais dar labiau pavargsti nei pailsi. Šiandien reikėjo bent pusės dienos, kad atsigaučiau po to keliavimo ir po staigaus aplinkos pasikeitimo. Kuris kažkaip didesnį šoką sukėlė grįžtant atgal, bet ne atkeliavus į kitą šalį.

Manau, darbų rutina neturėtų labai neigiamai veikti, jeigu vis tiek dar nusimato kad ir nedidelės išvykos, ir tokie malonūs dalykai, kaip koncertai. Tai visada kels džiugesį. Bent aš labai džiaugiuosi ir žinau, kad yra ko laukti. Man nusimato net 4 išvykos į Lenkiją. Tai turbūt atsisotinsių jų. Turbūt tada ir aš imsiu ieškoti kitų destinacijų kokių svarbių koncertų aplankymams. Jei tik jie, žinoma, vėl taip pasitaikys, nes dabar labai daug kažkaip sukrito į labai trumpą laikotarpį.

Man šią vasarą ne vienas geras, įsimintintas momentas buvo. Įdomūs koncertai ir patirtys juose, išvyka į Alytų prie ežero, ir štai vakar grįžau iš kelionės į Bulgariją. Palyginus su praeita vasara, tai čia per akis visko. Sakau, gal kitais metais viską dar dvigubinti reikės (nebent bankrutuosiu iki to laiko arba kils karas (neduokdie, aišku).

Labai vertingas interviu. Siūlau atsidėti 2 val. ir pasiklausyti šio pokalbio su Madonna ir jos mokytoju.

*Pastebėjau, dubliuoju jau postą su būtent šiuo video, mat Konditerijus įkėlė jau anksčiau tą patį :D Bet ai, netrinsiu.

Įspūdingas kūrinys. Nežinau, kaip anksčiau nepalike'inau. Ir negali būti, kad anksčiau negirdėjau. Aš duočiau net ir visus 200/10. Roger Daltrey dainavimas, ir muzikaliai viskas, nuo pradžios lietaus efektų, lėto įsivažiavimo, tolimesnio labai dinamiško vystymo, iki pat finalo, yra tikrai kaip iš kitos planetos atkeliavę, ir nuneša į tą planetą.

Aš dar nenusipirkau kelionės į šitą. Bet su WizzAir, regis, gali kilti nesklandumų. Pirkau jau į Krokuvą kitam koncertui, ir neseniai nukėlė skrydžio datą kelionei atgal dviem dienom į priekį. Tai dar galvoju, ką daryti dėl to. Arba likti ilgiau mieste, arba kažkaip kankintis su autobusu :/

Man šio albumo skambesys atrodo labai intriguojantis, bet tikrai nežinau, ar galiu klausytis dėl to įdomaus meninio Julian Casablancas sprendimo naudoti autotune... Man jis per daug kerta per ausį, negaliu atsipalaiduoti. Įdomu, kaip atrodys praėjus dar kažkiek metų.

Gaila, neatvažiuoja į Lietuvą dar kartą dabartiniam turui "The Curiosity Tour". Na, teks trenktis į kitą šalį. O pasirinkimų yra užtektinai, nors kai kuriems jau per vėlu, bet yra dar daug ir bilietų turėtų būti tikrai likę. Vien Nyderlanduose bus aplankyti net 4 miestai. Dalinuosi oficialia nuoroda: https://jethrotull.com/tour-dates/

Galvoju, gal įmanomas toks dalykas kaip atliekami, neišparduoti bilietai ar koks susiveikimas per pažįstamus, bet jei dar ir daug tokių buvo, tai dar labiau keista.

Aš tai manau, kad šansų yra labai daug kam. Kartais ima ir įvyksta neįmanomi dalykai! Neužilgo vieną didelį ir visi matysime.

Nu gerai, tai kitą kartą tikslas: surinkti bent 3 žmones :D

Kurie čia metai buvo, beje, to koncerto? Tai buvo po perklausų panaikinimo? Tai, kad bilietų tiek buvo išdalinta nemokamai gan wild dalykas dabar atrodo, turbūt nepasikartos. Bet vis tiek, turbūt daugiau būdavo ir kituose meet'uose nei kokie 2-3 žmonės.