4Blackberry

Antras Gazpacho blynas man išėjo daug silpnesnis už Bravo. Snowman ir Put It On The Air yra dvi, kurias išskirčiau. Snowman man patinka dėl savo tamsaus depešiško skambesio, kurį buvo galima girdėti ir Bravo albumo dainose, tačiau nekopijuojant juos, o išgaunant savo Gazpacho skambesį, kuris jiems labai tinka ir man patinka, o Put It On The Air yra įdomi ir labai skirtinga nuo likusių dainų. 117 gal ir būtų gera, bet mano ausims girdisi per daug tiesioginės Marillion - Script for a Jester's Tear įtakos. O šiaip, in a nutshell, albumas man yra labai vienaplanis, toks gitarinis vos ne alternative rock.

Ši daina man baisiai primena Marillion - Script for a Jester's Tear. Negaliu negirdėti panašumų.

Kankinu šį albumą vis iš naujo, nes bandau atrasti kas būtent man nepatinka. Ir manau, kad gal pagaliau supratau. Aš visada buvau Chino Moreno vokalo gerbėja, būtent jis man sukuria grupės unikalumą, atpažįstamumą, pagrindinį grožį dainose. Bet supratau, jog kartais jis neskamba taip gerai, ar tiksliau pasakius, gal pakenkia dainai, ir tai pasijautė man daugelyje dainų šiame albume. Pavyzdžiui, daina Ceremony būtų tikrai puiki (gitarų linijos yra amazing, ir šiaip visa instrumentuotė), bet kai ateina eilutės "It's an illusion", man jo vokalas staiga nebesusiklauso, ir tai išderina man dainą. Todėl daugumą dainų albume suvertinau 8, o 9 daviau favoritėms The Spell of Mathematics, galbūt dėl to, kaip ir Alvydas pastebėjo, dėl dream pop motyvo, susiklauso įdomiai bendrame kontekste. Ir dar labiau patikusi Radiant City, kurioje ir priedainis, ir instrumentuotė man geriau derinasi, bet iki pilnos laimės pritrūksta.

Ši daina būtų toookia gera, bet man verses nesiderina su chorus absoliučiai, nors tu ką. Kaip dvi skirtingos dainos. Jeigu verses pašokdina iš vietos, tai chorus nuveda prie miego.

Pesimistiškas tas "Jesus Christ, we hold you to blame, You gave your life, but we died in vain", bet man patinka. Apie beprasmybės jausmą, kuris visus kartais aplanko. Patinka ir "We drink from the fountain of intent, We choke on the water then repent". Apie intencijos beprasmybę taip pat. Galime stengtis, bet nuo to stengimosi tik užspringstame ir tada atgailaujame galbūt to, ką paaukojome (kad ir praleisto laiko).

Labai bijojau, kad šis albumas nekabins, kaip taip pat sunkiai kabino Ohms, ir pirmos nugirstos dainos "my mind is a mountain" bei "milk of the madonna" abi sunkiai virškinasi. Albumas apskritai prasidėjo man sunkiai, bet kažkokiu tai būdu sugebėjo nustebinti antrojoje jo pusėje ir išlaikė mano dėmesį iki pat galo. Dar reikia laiko susigulėti, ir dar kartą gerai įsiklausyti į Ohms, kad galėčiau palyginti šį Deftones šuolį iš 2020 į 2025, bet kol kas dedu į mėgstamų albumų sąrašą su 8/10.

Dabar aiškiau, ačiū už minties išplėtimą. Ir kamufliažo sąvoka čia dabar irgi aiški. Laisvė egzistuoti. Visa tai iš tikro primena, kai anksčiau kamuodavo nuolatinė sociofobija, ir iš to išbristi atsakymas buvo kažkas panašaus. Man gal tai buvo ne tik galvojimas, kad esi pilkas kitiems, man tai buvo ir tam tikra reveliacija apie žmonių vienodumą, pakeitusi jų, ir tuo pačiu savęs, atskirumą. Trumpai pasakius, iš pilkumo išsiliejant į spalvų masę.

Sistema nusprendė neišsiųsti pirmos žinutės į šį komentarą, tai pabandau atsakyti kažkaip panašiai. 

Sunkūs mano klausimai, bet jie ir nėra skirti surasti atsakymą. Tai buvo skirta labiau sau, išsilieti, nei rasti atsakymų. Atsakymai paprastai ateina laikui bėgant. Bet geros mintys. Audra, nulaužianti negyvas šakeles, tikriausiai yra ne trąša, bet labiau nevaldoma gamtos jėga, kur neturi kito pasirinkimo, kaip tik ištverti. O tas pasirinkimo neturėjimas, beviltiškumo jausmas, pasidavimas, supratimas, kad tavo rankose yra tik padarinių valdymas - kančia. Tada sąmoningas padarinių valdymas - tai tas virsmas, kitimas. (Šiaip pamečiau originalią mintį, dėka kvailos sistemos, bet gal gerai ir čia išsireiškiau).

Mano patirtyje su orchidėjomis, tai jos visada auga taip, kaip pačios nori. Joms turi kažkas patikti, kad sužydėtų, bet kas būtent, dar neįminiau mįslės.

Aš ramstau kelis savo augalus, vienas neseniai gautas fikusas, o kitas didžiausias turimas augalas - Australijos skėtinis medis (net nežinau, kaip lietuviškai turėtų vadintis, bet angliškai dar vadinasi octopus tree). Bet pastebėjau, kad tie ramsčiai nelabai ką daro, tai irgi daugiau leidžiu natūraliai augti. O monsterą turėjo ir mano mama, bet turėjo atsikratyti, nes per daug vietos užėmė. Šiaip nemanau, kad turėtų būti sunku prižiūrėti, bet linkiu sėkmės, bet kokiu atveju.

Actifeel dar neteko išbandyti, bet dabar susidomėjau, tai reikės pabandyti variantą. Užjaučiu piniginę, jei vienas brangesnių buvo. Bet bent jau žinai, kad visai gerą dalyką nusipirkai. Aš dar mėgstu graikišką jogurtą, kurį naudoju vietoj grietinės (ir kuris turėtų būti vadinamas turkišku, jeigu paklaustumėte bet kurio turko).

Nereikia jiems daug to rūpesčio. Paprastai užtenka palieti kokį kartą per savaitę ir pasukinėti prie lango jiems augant į saulę. O visa kita - optional ir tik jei reikia. Tikrai ne dėl gražumo mėgstu, o dėl to, kad padeda sukurti malonesnę, natūralesnę, zen aplinką, teigiamai veikia.

Na, man didžiausia kančia turbūt būtų vartoti tuos cukraus perpildytus jogurtus, kai galima nusipirkti tiesiog natūralaus ir pasisaldinti su kokia uogiene ar medumi namuose. Dar galima įsimest kokių riešutų ir tobula - sveika ir skanu. Bet gerai, kai nereikia rūpintis tokiais dalykais. Dar kančia būtų man atsibudinėti kas 2 valandas (ir dar priedo jausti troškulį ar dar ką nors) ar būti su nuolatine miego deprivacija kai reikia dirbti (nors šiom dienom būna būtent taip). Bet gerai, kai gyventi laimingai tokie dalykai netrukdo. Tikriausiai angeliškas kūnas ir siela. Tikriausiai turėčiau pavydėti.

Filosofuoti gal ir nereikia apie viską. Bet išjausti reikia. Ir šis dienoraštis yra orientuotas į išjautimą (ką geriausiai atspindi dainų pasirinkimas, kurios man pasimaišė labai laiku). O replikuojant į pilko ar tai permatomo žmogaus rolę ir visą kitą aplink tai - vėl įžvelgiu hipokritiką, vėl tą seną gerą prieštarą sau. Bet nereikia tų psichoanalizių.

Apie antinatalizmą tai jau čia naujos temos išvedimas, bet iš esmės galiu pritarti. Tik nemanau, kad tas smurtas, karai ir kitos blogybės iš Pandoros skrynios kada nors baigsis (ar net bent jau apmažės). Čia tiesiog iš realistinės pozicijos žiūrint. Dėl demografinės padėties taip, žmonių pasaulyje užtektinai, ir nesuprasiu visų dabartinio verkimo dėl mažėjančio gimstamumo - aš vis tiek matau begales šeimų su mažais vaikais išėjus į gatvę. O jei dar per mažai tai turime užtektinai migrantų, net jeigu Lietuvą jau pradeda vadinti Lietuvistanu. Bet yra kaip yra. Tiesiog reikia priimti natūralią viso ko tėkmę. Ir galiausiai, man vaikų norėjimas daugiausiai asocijuojasi tik su vienu dalyku - ego dalykų patenkinimu (bent jau kaip aš matau didesnę žmonių dalį). Žinoma, jeigu staiga visi susilaikytų nuo vaikų turėjimo ar liktų daugintis vien tik vargingiau gyvenantys, tada jau būtų nebegerai. Bet aš visada tikiu, kad pasaulis randa būdų atsistatyti balansą, kiek jo reikia.

Konditerijus ir Greta.

Gaila, kad vyrų į grupę atėjo (juokauju (gal)).

Parbloškė.

YouTube algoritmas leido atrasti jas (ir pabrėšiu, jas, visos moterys) ir akys iššoko ant kaktos. Iš kur jos tokios atsirado ir kodėl negirdėtos iki šiol? WTF??? Skamba LABAI gerai.

Labai smagi melodija šios dainos. Įžangoje skambantys mistiškai nuotaikai nuteikiantys vargonai irgi patraukia dėmesį pradžioje.

Aš turiu mini plakatą su šitais rūkančiais angelais. Heaven & Hell turbūt daugiausiai atsiklausyta daina su Dio.

Ir man patiko keletas. Turėjau savo Spotify išsisaugojus The Sunshine, bet kitų dainų neperklausiau, o dabar PLIKASS į dienos dainą pasiūlė The Silence, tai prisiminiau, kad reikia kitas pabandyti. Ir The Silence tikrai patiko. Dar maloniai nustebino The Wolf. O šiaip šio žanro nebelabai ir klausausi, tai likusios dainos ne mano skoniui.

Vado įsikišimo nereikia, kad jis pasakytų tą patį, ką pasako likusi gentis 😀

O man analogiškai įdomiausi Alvydo, Konditerijaus ir Einaro, bet tai neturėtų stebinti. O vat dėl Silentist dienoraščių, tai galiu pasakyti, kad labai kartais, bet randu naudos iš jų, pavyzdžiui, pastaruoju metu pastebiu, kad Silentist pasiūlo man įdomių dainų ar atlikėjų (ar į tą pusę), tad vertinu jo indėlį iš šitos pusės.

Aš dar tik pridėsiu, kad gerbiu Einaro kantrybę, ginčytis apie tą patį per tą patį su tokiu nesukalbamu žmogumi kaip Silentist, nes aš tokios kantrybės neturiu. Man užtenka vieno karto ir jau per akis 😀 Gaila ir nervų, ir laiko. 

Ir dar, aš taip pat norėjau ištrinti savo komentarus, kad jau visi tą patį darė, bet Einaro komentaras įkvėpė nepasiduoti ir laikytis. Tai dėkoju už tai.

Tai trinam visą šitą diskusiją nuo Konditerijaus atsakymo tada ir bus išspręsta problema, ane? Bet nemanau, kad čia kam rūpi problemų sprendimai dar.

Nesutinku. Aš tik norėčiau paprašyti, kad palauktumėte kol nuslūgs emocijos ir tada pagalvoti iš naujo ką atsakyti. Jeigu bent kiek mane norite išgirsti. Nenorėčiau ir ateičiai prisiminti nieko, o tiesiog išspręsti reikalą ir daugiau nekalbėti tų pačių š.

Gerai, dabar pabandau rimtai atsakyti. Aš nemanau, kad Einaras bandė kažkuo būtent jus užkabinti. Manau, kad jūs maišote peikimą su lengva kritika. Jo klausimai man pasirodė retoriniai, kas reiškia, kad į juos galima atsakinėti legvai pasamprotaujant be siekio prieiti kažkokias išvadas, o jūs priėmėte kaip puolimą. Nenoriu invaliduoti kaip jūs jaučiatės, bet kartais jausmus reikia atidėti į šalį, taip sakant. O jeigu yra noras aiškintis santykius giliau, tai visada yra galimybė parašyti asmeniškai (ši funkcija vis dar veikia).

Dabar truputi mano nuomonės apie jūsų reiškimąsi (jei nesupyksite): man netrukdo, kartais būna įdomu, kartais juokinga, bet turbūt kaip ir daugumai, ne visada malonu. Aš visada laikysiuosi nuomonės, kad net jei tai internetas, ir jame reikia išlaikyti tam tikrą kultūros lygį ir suprasti, koks elgesys yra adekvatus. Žinoma, bet kas ir bet kada gali netyčia peržengti ribas, bet visi daro klaidų, tik svarbiausia tai mokėti pripažinti ir pasimokyti ateičiai.

Ir visiškai nesutinku, kad visiems dabar reikia kažkaip identifikuotis. Čia gi tik internetas. Niekas negali būti priimama per daug rimtai, kaip ir negali viskuo tikėti ir pasitikėti. Visiškai nesuprantu šito jūsų narių atskyrimo. Kuo jums dabar Konditerijus nusikalto? Niekas nieko čia iki galo nežino, nebent, ir tik nebent, žino realybėje.

Tai va, pats kalbate apie atsakomybę, o kur jūsų paties atsakomybė? Klasiškas variantas, žiūrėti į ką kiti daro ir kaltinti, kad jie nesielgia, kaip jūs norėtumėte. O pats pasižiūrėti į tai, kaip atrodote kitiems jau nemokate. Dažniausiai, jeigu kas nors jus sutriggerina, tai reiškia, kad problema yra ne juose, o jumyse.

Širšių lizdas panašu buvo užkabintas 😀

Viena gražesnių lyrinių The Alan Parsons Project dainų.

Aš manau, tiesiog esu linkus daugiau reikštis, kai kiti mažiau reiškiasi. Jei būtų atvirkštinis variantas, manau dažniau patylėčiau. (Bet ir galvoju, o gal aš užgožiu kitus, tai gal vis dėlto reikia mažiau reikštis.)

Kokie klausimai, labai retoriniai, tai nežinau kaip čia seksis atsakyti į juos :D Aš, beje, ne į kiekvieną atsakau temą, o tik ten, kur turiu ką atsakyti, tad net nelabai tikslus klausimas :D

Tekstas primena veik visą šiuolaikinę hip-hopo muzikoje vyraujančią lyriką 😀 Labai įdomus Jethro Tull bandymas kurti muziką apie tabu temas. Būtų nieko tokio, bet muzikaliai irgi nelabai nuostabu man. Jei muzika apie masturbaciją būtų "rimtesnė ir didingesnė", tai nežinau tada, kodėl apie meilę ar mirtį ji tada neatsainesnė - tam tai nepritarčiau.

O aš kažkodėl prisiminiau Radiohead. Kaip kam.

I. Įdomu, ar music'as išsilaikys dar 40 metų, nes taip sakant, jo ateitis labai miglota, bet pagyvensim pamatysim.

II. Aš gan ilgai sau samprotavau, kokia yra visa music.lt svetainės neaktyvumo esmė, ir priėjau šiokias tokias išvadas. Nemanau, kad tai funkcionalumo klausimai, perklausų išnykimas ar likusių besireiškiančių narių atgrasumas. O aktualumas - greičiausiai taip. Music.lt jį tiesiog prarado. Ir nesugebėjo atstatyti. Aktualumo trūkumas + žmonių laiko trūkumas. Kaip jau Rutonė minėjo anksčiau, daug kas yra sukūrę šeimas, ir t.t., todėl jiems čia lankytis yra paskutinis prioritetas. O nauji nariai nepasilieka, nes jie nei turi sentimento svetainei, nei randa ką čia veikti. Ir vis dėlto, aš vėl ir vėl iš naujo naiviai dar tikiu, kad sukoncentravus dėmesį, sutelkus jį į potencialias stipriausias svetainės puses, būtų galima sukurti vis dar neblogą platformą, kuri galėtų išlikti. Bet kol kas, švelniai tariant, tai nenusimato. Gerai, kad kažkokiu stebuklingu būdu ir edzkaa dabar po truputi darbuojasi, vargsta su programavimu - tai suteikia vilties, įkvepia, ir verčia galvoti, kad galbūt to ir užtenka, kad mes pasidarysime kažką bent kiek geriau sau, tiems, kurie dar lankosi, ir kuriems rūpi. Tik visad kirba ta mintis, kad viskas tik laikinai, ir pašokinėjus, vėl viskas numirs.

III. Žali akiniai... Ar geriau nei rožiniai?

IV. Man laikas bėga greitai atostogos ar neatstogos. Nes ir tuo, ir tuo atveju, veiklų yra tiek, kad visko neįmanoma spėti padaryti. Kaip visada.

V. Aš tai turiu tik vieną politinę nuomonę - beveik visi politikoje (labiausiai turiu omenyje lietuviškoje) yra blogi. Bet man rūpi klausimai, susiję su švietimu. Ir dabar yra nemažai ką apie tai aptarti.

VI. Pasąmonės veikimas sapnuose yra tiesiog visų mūsų tiesioginių, o taip pat netiesioginių (projekcinių) patirčių kratinys. Tad man jie visai nenuostabūs, net kai pačias didžiausias nesąmones susapnuoju. Tik kartais pagalvoju, kokio velnio reikia tuos sapnus sapnuoti? Ar man jie ką nors gero duoda? Ne. O aš taip pat sapnavau kažką panašaus neseniai. Norėjau parašyti kokiame nors dienoraštyje, bet nusprendžiau, kad neverta. Tai gal čia prie progos parašysiu. Skirtumas tarp mūsų sapnų tik tas, kad aš buvau ne resort'e, bet kažkokiame ar tai draustinyje, ar rezervate, kur buvo vykdoma ekskursija, ir daug nepažįstamų žmonių. Ir kitas skirtumas, aš netyčia patekau į vandenį, ir ten strugglinau, kadangi nei sapne, nei realybėje, iš viso negaliu plaukti, tai buvo sapnas su prakaitu. Svarbiausia, kad vis tiek pavyko kažkaip išplaukti, o realiai jei kas įmestų į vandenį, tai klausimas, ar tiesiog nenugrimzčiau kaip plyta.

VII. Na taip, tų šampūnų, ar tai dušo želių, yra bereikalingai daug. Kodėl negalėtų būti tik vienas, tinkantis visiems? O dabar reikia vargti žiūrėti, kokį čia pirkti pagal tavo odos būklę, dar ką nors... Ir dar visokių ne tik kad 3 in 1, bet dar 10 in 1 būna :D Kokių čia gali būti funkcijų dar 10... fantazija neišneša. Tad nestabdysiu, galima kalbėti apie tai, kokį velnią konsumerizmas mums išdarinėja.

VIII. Aš labai ilgai nejutau džiaugsmo muzikoje. Bet maždaug sulyg parsiradimu music.lt sutapo mano itin ženkliai išaugusios perklausų apimtys. Ir taip pat, labai mėgaujuosi.

IX. Hm, šoko bangos... Gerai, kai muzika pakrato truputi.

X. Aš irgi turiu vieną babą, tik iš acquired family pusės, kuri taip pat mėgsta daryti virtinukus iš grybų (skanus dalykas). Šioje šeimos pusėje taip pat yra vienas pasišventęs grybautojas (žino kur rasti gerų didelių baravykų). Vienas dalykas tik užkliuvo šioje dalyje - "paprastų žmonių paprasti džiaugsmai". O pats ką - jau nepaprastas? :D

XI. Kolekcionuok tu tuos excel'io šytus, jei taip jau patinka... Nors man vis dar labiau prie širdies būtų akmenų kolekcionavimas. Aš savo kolekciją visad turiu pas save, ir vis stengiuosi papildyti :)

XII. Aš taip pat noriu ir nekenčiu rutinos... Ji man tiesiog neveikia, ar bent ne taip, kaip turėtų. Bet kažkaip jau susitaikiau ir priėmiau. Dabar bandau tik dirbti daugiau ties disciplina tam tikrų veiklų atžvilgiu. O kas dėl nežinojimo, ko nori ar nenori... Patarimas būtų pabandyti sau nuoširdžiai atsakyti, o kodėl kažko nori arba kodėl nenori. Tai gali duoti kokių nors atsakymų. Bet kartais vien klausti nepakanka. Kartais reikia išbandyti kažką, patirti savo kailiu, ir tada po kurio laiko geriau supranti, ko nori. Arba ne. Žmonės yra amžini neapsisprendėliai. Bet nieko tokio, yra nedaugelis dalykų, kurių negalima būtų atleisti.

XIII. Dalių yra nei per daug, nei per mažai - kaip tik tiek, kiek reikia :)

XIV. Life goes on, up, away, but never back. O taip pat, what goes around, goes around, goes around, comes all the way back around, kaip dainuoja Justin'as Timberlake'as (nežinau kokios tavo nuomonės apie jo muziką ar šią dainą, bet priminei man ją). Na ir bandant atsakyti į klausimą what goes up, turbūt reikėtų prisiminti ką sako toji Alan Parsons Project daina, ir gal pavyks rasti atsakymą.