4Blackberry

Viltis - durnių motina 

Labai graži daina iš žaidimo Hades garso takelio.

Ačiū geram draugui, kad parodė šią dainą.

Nepatinka dėl vyraujančių temų muzikoje, bet suprantu, kodėl paaugliams patinka, nes dauguma jų yra depresyvūs, taigi visiškai logiška. Steve Terreberry yra sukūręs gerą parodijinį video apie ją, gal labiau apeliuojantį tiems, kurių muzikinis skonis yra priešingoj barikadų pusėje irgi. Bet nesakau, kad joje nėra nieko gero, ar kad muzika bevertė, priešingai, manau ji puikiausiai atspindi kaip paaugliai pagrinde jaučiasi viduje, ir kai menininkai sugeba pasiekti tam tikrą auditoriją savo menu, tai visada yra pliusas.

"Pabėgimas iš Lagerio Nr. 14". Apie šiaurės korėjietį. Pastaruoju metu patinka realistinės istorijos labiausiai.

Bevertė, huh  alrighty then 

7/10. Smagi dainelė, bet dažnai nesiklausyčiau.

Neblogai taip, jei biški pagėrus ir geros nuotaikos, tai galima būtų ir pareivint. 8/10

Grąžino į laikus, kai taip domino atradinėti tokius va virtuoziškus ir kompleksiškus, neperkandamus kūrinius, kurių atlikėjai yra verti bent po vieną medalį už vieną kūrinį. O šios dainos visa struktūra yra nuostabi, sunku ir nuspėti jo nuotaiką, kadangi ji rodos, keitinėjasi, labai tokia mįslinga daina, o tiksliau, instrumentuotė, trumpai tariant. Vien geros emocijos: 10/10

O aš sunkiai šį kartą:

Aš manau, kad visai gerai yra turėti tam tikras tradicijas gyvenime, kad ir minėti tam tikras datas, as long as people get together.

Tobulo nėra, bet gali būti žiauriai geras jeigu tik su gera kompanija.

Aš labiausiai nemėgau visų tiksliųjų - matematikos, fizikos, chemijos. 

Aš puikiausiai naudoju naujausią 10 versiją, kurią per prievartą įdiegė kompas. Iš pradžių skeptiškai žiūrėjau, bet visai nebloga.

Ech, tie konspiracijų spąstai... Niekas nėra apsaugotas nuo jų :) 

Labiausiai norėčiau atkreipti dėmesį į Tavo supratimą, kodėl klausoma muzika priešinasi su krikščionybe, kadangi mainstreaminė muzika Tavo ir kitų konspiracijos išpažinėjų supratimu, skleidžia mintis apie Šėtono garbinimą. O aš visiškai nematau jokių nei paslėptų, nei tiesioginių "žinučių" apie tai. Peržiūrėjau ir tą filmą apie hip-hopą, tai viskas ką galiu pasakyti, ten, kaip ir visuose kituose šaltiniuose šia tema, nėra nei krislelio pagrįstos, įrodančios informacijos apie jūsų tariamus dalykus. Įvairūs artistai domisi įvairiais įdomiais reiškiniais, istorinėmis asmenybėmis, kurios gali būti apipintos įvairiomis paslaptingomis istorijomis, kaip kad ir Aleister Crowley, ypatingai intriguojantis žmogus, apie kurį verta pasidomėti bet kam, ir kuris gali įkvėpti kūrybai. Šėtono garbinimo, keliavimo į pragarą ar kitokios žinutės dainų tekstuose nesako, kad dainos kūrėjas iš tikrųjų taip ir galvoja, jis tik vartoja krikščionybės aspektą kultūrinėje plotmėje ir vartoja stiprius pasakymus tam, kad sukurtų stipresnį įspūdį klausytojui ir išreikštų savo emocines būsenas. Juk visi galvoja apie tai kada nors gyvenime, ar yra gyvenimas po mirties, ar gali būti realūs tie dalykai. Daug yra reperių, kurie yra krikščionys, gerbiantys Dievą. Taigi dabar paimti ir suabsoliutinti visus reperius ar maintreaminius atlikėjus kaip satanistus yra labai neprotinga, ir vien dėl to, kad ten albumų viršeliai, pavadinimai susieti su kažkokiu sugalvotu simbolizmu, ar kad kai kurių dainų tekstai naudoja stipresnę kalbą. Tas kartojimas žodžių, kas buvo irgi paminėta tame filme, tikrai "neprisišaukia" Šėtono vien dėl kartojimo. Kodėl? Nes tam reikalinga gryna intencija ir noras, kad taip įvyktų. Kai žmogus meldžiasi, ir jeigu nori, kad maldos pasiektų kažką ten, tai daro labai aistringai ir su tikėjimu, kad maldos bus išgirstos. O čia paprasti žmonės dainuoja mėgstamas dainas net nesigilindami į žodžių prasmę. Aš nenustebčiau jeigu yra ten kokių atlikėjų, kurie yra panirę į kokus nors kultus, kaip kad pavyzdžiui 30 Seconds To Mars frontmenas, kuris sukūrė savo kultą, ar net tikrų satanistų, bet galvoti, kad jie visi tokie, yra absurdas. 

Dabar, jeigu mąstyti, kad muzikos industrija kažkaip kontroliuoja žmones, dėl šito galima pamąstyti jau normaliau. Bet gal geriau iš kito kampo, be satanizmų. Pastebėjau, kad Tu, kaip ir deja labai daug kitų žmonių, labai mėgsta kaltinti kitus bet ne save, dėl to kaip jų gyvenimas vyksta. Manau, reikia kada nors išlipti iš šito mąstymo, nes jis yra vaikiškas. Sakai, kad dėl muzikos kaltės apleidai kitus dalykus gyvenime, ir tai Tau buvo "bėgimas nuo realybės, laiko švaistymas". Aš galiu lygiai tą patį pasakyti apie save. Aš niekada muzikos nesisiųsdavau ir juolab neturėdavau kompe net panašių talpos skaičių, bet aš irgi klausydavau jos kasdien ir turėdavau priklausomybę. Taip, ir man tai būdavo bėgimas nuo realybės (gal bėgimas ir nuo savęs), ir kartais atrodydavo, kad iššvaistau daug laiko tuščiai. Bet man tuo pačiu tai atnešdavo naudą. Kokią? Nuo muzikos aš atsipalaiduoju, pailsiu, nukreipiu mintis ar visai išsivalau protą, nes muzikos garsai teigiamai veikia žmogaus smegenis. Kas svarbiausia muzikoje tai vibracijos, bet ne žodžiai. Juk dažnai žodžių net nebegirdi kai esi paniręs į gerą skambesį. Taigi manęs niekada muzika nėra paveikus blogai, net jei klausydavausi juodojo metalo, kur išties apie brutalius dalykus tekstai būna (nors juodmetalis ir skambesiu savo retai kada traukdavo). Na galbūt, iš kitos pusės pažvelgus, jeigu pats esi depresinėje būsenoje, tada dainų tekstai su depresinėmis mintimis ir dar liūdna nuotaika gali tikrai stipriau paveikti į dar didesnę depresinę būseną (tą sakau iš savo patirties), bet jeigu žmogus visai sveikas, jo ir ta muzika nepaveiks, net jei klausysis daug. Kitaip sakant, muzika yra stimuliantas, kuris gali veikti kaip narkotikas kartais, bet jis veikia taip, kaip tavo psichinė būsena leidžia veikti. Taigi, grįžtant prie kontrolės. Galima sakyti, kad tie, kurie paveikia tai, kas yra TOPų viršūnėse yra kontroliuojantys, nes jie yra tie, kurie investuoja daugiausia pinigų į tai, kad tie atlikjai būtų viršūnese. Juk žinomiausiai atlikėjai toli gražu nepatenka ten dirbdami patys, juos kažkas pastebi ir sugalvoja iš jų padaryti verslą, ir viskas ko reikia, tai bent kažkiek nusimanyti apie muziką, būti pačiam kūrėjui, bet tas didelis žinomumas labiau atsiranda dėl prastūmimo pinigėlių dėka. O paprasti žmonės, kurie klausosi populiariosios muzikos, nes neturi laiko ieškoti kažkokių mažiau žinomų atlikėjų, klausosi to, ką radijas ir kitos muzikos streaminimo platformos pateikia jiems, taip ir atsiranda tos didelės perklausos. Taigi, trumpai ir aiškiai pasakius, visi žmonės yra kontrolėje tų, kurie yra viršesni už juos. Bet tu turi galimybę rinktis neklausytis tos muzikos ir jaustis, lyg būtum mažiau kontroliuojamas. Pavyzdžiui, aš tų topinių atlikėjų praktiškai visai neklausau, jeigu išgirstu kur nors dainą, tai tiek ir žinau. Aš negaliu klausytis Billie Eilish dainų, nes jos man net neturi nieko gražaus savyje, bet daug žmonių patinka ar net vadina save fanais, nes galimai jie jau yra depresuoti ir relatina su ta muzika. Aš kadangi esu mentaliai sveikas žmogus, tai aš ir klausau muzikos, kuri derinasi su mano vidumi labiau, šitaip aš atsirenku ką klausytis, ką tikriausiai ir daro didesnė dauguma žmonių. Na o paauglystėje ką mes klausėmės, labai buvo stipriai nulemta aplinkos veiksnių, tada mes gal ir neturėjome didesnės kontrolės dėl to, bet užaugę mes turim pilną pasirinkimą, ir mums visai nebūtina likti prie to pačio, jeigu mums nebepatinka dabar, kai esame įgiję daugiau proto.

Tai va, aš rekomenduočiau labiau suimti savo gyvenimą į rankas ir nustoti kaltinti aplinkos veiksnius, kad jame kažkas ne taip, kaip norėtum, kad būtų. Taip pat nevadinti žiniomis to, kas net nėra įrodyta. Kam gi save taip apsisunkinti, naiviai patikint neaiškia informacija iš neaiškių šaltinių, kai galima įjungti loginį mąstymą ir nuspręsti pačiam? Pagalvok, kol tiki tokiais va dalykais, tol ir esi kontroliuojamas. :)

Mano nuomone, kvailumas yra labiausiai lygu neišmintingumui. T.y., kai priimami svabūs sprendimai, arba paprasti elgesio pasirinkimai, kurie žmogui neša nenaudą, vietoj naudos, mąstant ilgalaikėje perspektyvoje. Pavyzdys, kai renkiesi darbą, ir pagrindinė tavo motyvacija yra didelė alga, nors darbas reikalauja kokių nors didelių fizinių pastangų, arba darbas reikalauja daug laiko ir keliavimo, kas neleis matytis su savo šeima, tai, manau, ilgalaikėje perspektyvoje yra į nenaudą, nors tuo metu atrodo, kad viskas bus gerai, bet per laiką atsiskleidžia reikšmingos blogosios pusės. Žinoma, nesakau, kad žmonės, kurie labiau gyvena šia diena, negalvodami apie veiksmų pasėkmes, yra kvaili. Jie galbūt renkasi mažiau galvoti ir tai jų gyvenimams netrukdo. Tačiau jeigu pastatant tokius du žmones greta, kurių vienas bando mąstyti apie galimus scenarijus, o kitas atsisako visiškai apie juos galvoti, tai vis tiek sakyčiau, kad protingesnis yra tas pirmesnis, o kitas yra mažiau protingas šiuo būtent atveju.

Man atrodo teisinga vertinti žmogų pagal jo veiksmus, nes veiksmai ir apibūdina asmenį geriausiai. Bet šiuo atveju vertinti nėra lygu teisti, kalbu apie nuomonės į žmogų susidarymą.

Na kaip... Manau, kad žmogus anksčiau ar vėliau nori nustoti ieškoti tų tiesų, nes visi pavargsta nuo ieškojimų, ateina tas ramybės metas. Arba žmogus daro pertraukas, paieško, nustoja, tada vėl pradeda ieškoti, mat kažkas nebetikti pradeda. Taip ir sukasi žmogus tame gyvenimo rate, kaip žiurkė  

Pastaruoju metu žiūriu tik Supernatural ir The Magicians, nes kitiems nelieka laiko. Bet tokius kap Watchmen irgi norisi pasižiūrėti, tęsti Legion žiūrėjimą...

Aš šiek tiek perfrazuočiau... Laimė yra savo netobulo komforto susikūrimas. Prasmė gal kiek skiriasi, bet esmė yra daugiau mažiau panaši. Netobulumas yra neužbaigtumo sinonimas. Žmonės ieško to, kas jiems yra pažįstama, artima, su kuo jie gali derėti savo vidinėmis nekeičiamomis, nusistovėjusiomis savybėmis. Žmonės yra įpročio padarai, kaip kažkur girdėjau, jie mėgsta aiškius ir suprantamus jiems dalykus, kai viskas yra nuspėjama ir kontroliuojama. Savęs pažinime taip pat nėra užbaigtumo, nes mes keičiamės, tad kai esame šiek tiek pasiklydę savo gyvenimo kelyje, tai yra visiškai suprantama ir natūralu, tačiau esmė kame, esmė yra nesustoti savęs pažinti... Kažkada sugebėsime iš daugybės kelių pasirinkti tą vieną, ir nusistovėti. Bet iki tol galima nesukti sau galvos ir mėgautis kelione, atidavus savo gyvenimą likimui į rankas. Nes likimas niekada nenuves mūsų ten, kur neturėtume būti. O kai galėsime praėjus kažkiek laiko pasižiūrėti į savo gyvenimą iš šalies ir viską įvertinti atsinaujinusiu, patobulėjusiu protu, tada mes ir žinosime atsakymus į didžiuosius gyvenimo klausimus. 

O gal sakau, reikia įrengti bunkerį  va svarbiausi elementai būtų - didelis telikas (jei ryšys bus), baras, daug alaus atsargų ir kad kas nors atsineštų muzikos per ką klausyti :D

Manau, orientuojamės į tai, kad susirinktų bent 4 žmonės, turėtų ir daugiau atsirasti per laiką.

Vienas siūlymas priimtas - gegužės antra pusė, prieš Eurovizijos pusfinalį. Aš dar siūlyčiau daryti susitikimą, kad kartu stebėtume Euroviziją, gal netgi ir patį finalą, tik reikėtų rasti kur. 

Veiksmas turbūt, kad būtų Vilniuje, nes logiškiausia. Tik va, reiktų tada, kad žmogus, kuris pakankamai gerai žino Vilnių siūlytų vietas kur nueiti. Aš jau čia mažai žinių turiu. Galima dar laukti, kada Crazyz grįš, ir jeigu jam aktualu čia viskas bus.

Taigi, sveiki.

Visi žinome, kad laikai pasikeitė, tuo tarpu, pasikeitė jie ir music.lt. Jau perkopėme antrąjį naujojo amžiaus dešimtmetį, o mes visi taip pat neišvengiamai senstame, artėjame prie mirties kiekvieną akimirką. Štai jau ir kovo mėnesis, kai atrodo ką tik buvo Naujakas. Greitai praeis ir šie metai. Taigi aš ir pagalvojau, o kodėl gi nepadarius dar vieno music.lt narių meet'o? Kodėl nesusidėdus ir neprisiminus senų gerų laikų? Tai būtų puikus būdas praskaidrinti savo kasdienybę, galbūt atnaujinti senas pažintis, o galbūt kaip tik sukurti naujas. Laukiami būtų visi. Galite atsivesti ir savo alter ego, ar netgi šunį, jeigu tokį turite (šunys laukiami ypač).

Dabar, vieta ir laikas nėra parinkti. Viskas priklausys tik nuo Jūsų norų ir galimybių. 

Pirmas žingsnis: pasižiūrėti kiek žmonių būtų norinčių (jei išvis būtų).

Antras žingsnis: bendrai nutarti kada kas ką gali.

Trečias žingsnis: bendrai išsirinkti vietą, laiką ir kas apsiima organizavimu.

Atsakymai laukiami iki metų pabaigos.

Nežinau, kaip jums, bet man šių metų Eurovizija yra labai įdomi. Ir ne tik dėl to, kokio populiarumo sulaukė lietuviai, man apskritai atrodo, kad bus daug gerų dainų, bus ir įvairovės, ir kam pasivaržyti, ir grupių kaip niekada daug. Tad jo, laukiu šių metų Eurovizijos renginio. 

Turiu pasakyti, iš pradžių nelabai lipo visas albumas, atrodė, kad dainų skambesys yra suvienodintas, lyg grupė būtų jau išsisemusi, tačiau ne, viskas yra netgi priešingai. Po keleto albumo prasukimų iš eilės, naujai jie man suskambo. Jie atrodo "įlipę" į savo unikalų skambesį abiem kojom ir jau su šiuo albumu pasiekę savo brandą, kokią šiuo metu gali būti pasiekę. Labai išties džiaugiuosi grupės progresu, laukiu progų kada nueiti į ateinančius koncertus.

nukryžiuotas Jėzus Kristus - koronavirusas

1. kaip išversti į liet. kalbą - žodį groove (muzikine prasme)

Ooh, labai geras klausimas. Manau, tai gali būti tiesiog grūvas, verčiant tiesiai kaip skamba, ir tiesiog vienas iš anglų kalbos skolinių, nelabai čia ką daugiau prigalvosi.

2. nemėgstamiausias muzikinis žanras, jeigu toks yra (prašau konkretizuot, ne pop ar pan, o tarkim electro swing), kodėl?

Glam metal, turbūt kad. Principe patinka visi žanrai, bet glamas man išsiskiria savo muzikinių kompozicijų neįvairove, mano ausims tai kelia nuobodulį.

3. ką tai 'sako' apie žmogų, jeigu jis pradeda sakinį mažąja raide?

Tai, kad jis skuba ir neturi laiko gludinti kiekvieną parašytą simbolį.

4. kokia spalva dažysi virtuvės sienas?

Kremine.

5. pabaigai - klasika - jeigu sutiktum Peliuką Mikį, ko jo paklaustum?

Kokia gyvenimo prasmė?

1. Kiek dedatės cukraus į savo kavas/arbatas? Kiek jums reikia cukraus gyvenime?

2. Skalėje nuo 1 iki 100 - kokia yra jūsų savivertė?

3. Koks jūsų gyvenimo tikslas (jeigu nesunku pasidalinti)?

4. Kokia daina arba filmas arba asmenybė jus motyvuoja/suteikia energijos?

5. Kas jums nusibodo?

Favoritai dar per visas atrankas buvo ir išliko Islandija, nes jie buvo rimčiausi ir ryškiausi. Galutiniame balsų pasiskirstyme žiūrint į besikeičiantį Top 5-uką labiausiai palaikiau turbūt Italiją. Nelabai tapo aišku už ką Nyderlandai laimėjo, nes daina nepasirodė kažkuo išskirtinė labai, tik kad skambanti harmoningai ir nuoširdžiai. Ne Sobralis, bet ir panašu į Sobralį tuo pačiu. O pati Eurovizija šiemet buvo ypač blanki, daug prastų pasirodymų, mano nuomone.

Devin Townsend "Empath" (2019) smagus darbas

Pasakiška. Eargazmas pasiektas 100%.

Tiesą sakant pati buvau pradėjus rinkti sąraša būtent šita tematika, prieš 2 metus, dar turiu failą pdf formatu. Bet ten nedaug dainų.