Alvydas1

Puiki daina, puikus tekstas. Nu metalis su hardrokiniu rifu. Užveda momentaliai. Džiaukis gyvenimu, rask malonių  aspektų mažmožiuose, nutruk nuo grandinė savaitgaliais. Tikras himnas optimizmui. 10 +

Mano džiazas nuo 44 pozicijos ir toliau.

Ko gero dabar jau tik kolekcionierių kolekcijose randamas leidinys. Nei Spotify, nei Youtube jo neturi, tik keletą mcsquared1 užfiksuotų epizodų iš to turo. Aš išsaugojau savo piratiniuose mp3 įrašuose šio albumo antrą pusę nuo Estonia iki pabaigos. Ne pats geriausias įrašas - 160 kbps, jei ne dar žemesnis.

Šekspyro komedijos Vasarvydžio Nakties Sapnas interpretacija klasikine maniera baroko dvasioje. Mėgstu šį albumą, nors klausausi jo gan retai, Matamorpheus kur kas dažnesnis svačias, ir pastarasis yra mano favoritas tarp tokio stiliaus įrašų Haketo diskografijoje. A Midsummer Night's Dream albume užuodžiu gan stiprų akademinės pedagogikos pelėsį. Klasikinės gitaros solo partijos vietomis skamba kaip Gedikės etiudai (sunkiai įsimenami sudėtingi praktiniai uždaviniai technikai lavinti), tačiau kartu su simfoniniu orkestru sukuria epinius momentus (pvz. Celebration).

Įdomus ir vertingas darbas, atskleidžiantis neeilinius Haketo - kompozitoriaus gabumus.

Protą jaukiantis kūrinys, pabandyk įsisavinti tezę  "Desperate plans make sense in a low life".

Kaip kažin ko vengiu desperatiškų planų - bijau rizikos. Mano moto "skubos darbą velnias renka", arba "neskubėk ir būsi pirmas". Bet gal čia loterijos principai veikia? Vienu smūgiu išspęsti visas problemas?

Na, bet daina kaip ir visas albumas - jėginė.

Daina yra bliuzinė baladė su gospelui būdingu priedainiu. Skamba gražiai, bet kažkodėl manęs neįtraukia. Laukiau bent menkiausio pokyčio harmonijoje į pabaigą, tačiau tesulaukiau kartojimosi iki išnykimo. Nevertinu.

Gražiausiai skamba "šaize"

Sibelius - suomis, šiaurietis, bet jo muzikoje tiek šilumos ir saulės. Šitas allegro skamba kaip ugninga bagatelė. Kitą vertus, jis neužmušamas romantikas, kaip pavyzdys simfoninė poema Finliandija, arba dar konkrečiau - "Andante Festivo'. Čia aš kišu savo trigrašį, nes pastarąją teko sugroti Dainų Šventėje Vingio parke 1975-ais po Kėdainių muzikos mokyklos vėliavą jungtiniame styginių orkestre diriguojant Sauliui Sondeckiui. Buvo išleista plokštelė, bet taip ir neteko jos regėti.

Ettos Džeims koveris Rodui su Santana Las Vegase geriausiai pavykęs. '72-ų versija tiesmukas Ettos atkartojimas.

Amplifier‘ų Gargantuan kosminis ambientas kaip antipodas Hawkwind‘ų space rokui.

Amplifier turi savo išskirtinį skambesį - dominuojančiai lėtas tempas, grubus neprilaižytas syntprogmetalui būdingas ritminis braižas. Svajingas intymus vokalas su psichodeliniu polinkiu.

Labiausiai patikusi daina – Invader. Joje Selo vokalas nepaprastai panašus į Renaro Kauperso  iš Brainstorm.

Albumas iš pirmo karto lengvai susiklausė – aptakus, be aštrių momentų, jei neskaityti instrumentalo Entity. Du  video dainoms Invader ir Blackhole duoda bendrą vaizdą, kaip grupė atrodo scenoje, ir tik tiek.

Artimiausias analogas šiam albumui mano ausiai būtų Elder muzika. Pastaruosius turėsiu progą netrukus pamatyti ir paklausyti Mystic festivalyje.

Gargantuan vertinu 10-- . Vis tiktai dvigubas Octopus man dar nepralenkiamas.

Atsiimti - ar būtų įmanoma atsiimti į priekį? Gal būtų tiksliau tiesiog pasiimti.

 Taigi, tas "atgal" čia yra nereikaligas balastas. 

Ji, kuri grąsinasi  grižti į status quo, ne kas kitas, o mūsu brangioji planeta Žemė.

Seniau grupės netingėdavo padirbėti prie dainų žodžių. Jų tekstai rimavosi pagal ritmą ir greitai sukalė tvirtą klišių arsenalą, kaip pvz: season - reason, strange - change ir pnš.

Teksto suvokimas buvo gan nesudėtingas reikalas (kitakalbiams), dabar, ypač prog muzikos kūrėjai, netingi pripusti miglos į baltas eiles nesilaikant gramatikos taisyklių ir kirčiavimo. Puse tekstų grynai baltos kumelės klejonės.

Ši daina maloniai paglostė ausį, kai iš klausos susigaudžiau, kad dainuojama apie tai, kaip išgarsėjęs tampi gerbėjams pažįstamu veidu ir todėl tolesnis tavo gyvenimas jau nebe tavo vieno. Ir tai velniškai trikdo.

Paprasta įsimintina melodija ant ritminio kvadrato dainos viduryje kelioms sekundėms paniranti į improvizaciją. Gera praplauti ausis po metalcoro ir death-thrasho.

Šiek tie lėtesnis, beveik į koją su doom. Šaižūs klyksmai ir šiurpulingas šnabždesys turėtų varyti baimę, bet į pabaigą Kredlai nesusilaiko nuo thrashinio galopo ir išsklaido paslaptingumo miglą. Šiaip ar taip, neblogai susiklauso, yra ką atsiminti. 9.

Pagaliau vėl įsimintinos melodijos, atosfera artėjanti į patosą. Aukšto lygio garso suvedimas ir prodiusavimas.Geras sprendimas skambia gaida užbaigti albumą. 9.5.

Nežinau,  - klipas pikantiškesnis net už From Cradle to Enslave. Denis Filthas pateisina savo pavardę. Tik neaišku, kuris čia pasmalyžiavo.

Kas dėl muzikos - viena stipriausių albumo dainų, visko čia yra- ir bleko, ir gotikos, ir heavy metal. Zojos gundantis tolimas sirenos kvietimas ir melodingų gitarų soluotės tik puošia ir šiaip spalvingą muzikinę drobę. Nepagailėsiu 10, tikiuosi ją pamatyti Lenkijoje.

Kažkas tookio, kaip iš Midian laikų - blekas visose spalvose, o nuo vidurio, kur tempas pagreitėja, pasidaro dar smagiau. Man, ko gero, labiausiai patinkanti albumo daina. Štai jai neprošal būtų buvęs klipas. 10 .

Nekalčiausia albumo daina, tiesiog lopšynė gotams. Švelnūs vargonėliai ir melodingas Denis, gitaros išvis snūduriouja, o Zoja saldžiabalsė kaip Liv Kristina.

Labai tamsi daina .. ir aktuali. Negi žmonės išties tokie beviltiški, negi mes iš prigimties tokie komfliktiški.

Is shame wounded pride - nėra kuo didžiuotis, tiesiog nuo to baisiai gėda, - būtent taip ir pasijutau.

Aštuoni kalnai (2022 Le otto montagne) 75 -o Kanų filmų festivalių dalyvis, žiūrėtas per LTV plius. Paliko daug minčių apmąstymui. Geras, protingas, jautrus filmas be jokios privalomo "korektiškumo" invazijos.

Atskyrai paminėtinas filmo garso takelis, beveik visas parašytas švedų muzikanto Danielio Norgreno, kurį radau jo albume Alabursy. Jis yra Spotify aruoduose.

Visą darbą vertinčiau 9, 5/10

Puiki glausta pasaulinės mitologijos garsių veikėjų dosje.

Nuo savęs pridursiu skandinavų mitologijos kelias asabas, su kuriomis susipažinau versdamas A Forest of Stars dainas.

Jormundgandas – milžiniška mitinė jūros gyvatė, chtoniška pabaisa, dievo Lokio ir milžinės Angrbodos palikuonis.

Fenrir - Fenris (siaubūnas vilkas) antras tos pačios šeimininės poros palikonis

Dokken stipriai kopijuoja Scorpions, bent jau vokalą tai tikrai.

Senu Džetrų skambesys, jau nesistikėjau išgirsti.

Iano Andersono balsas visiškai atsigavo, jis vėl toks pat sodrus ir gilus kaip Too Old... laikais. Nepaprastai tuo džiaugiuosi. Neveltui Oukerfeldas pasirinko Ianą ne tik kaip fleitininką, bet ir kaip skaitovą Opet paskutiniam albumui. Šioje užbaigiamojoje albumo kompozicijoje Andersonas skaito savo eiles muzikiniame fone kaip Marianne Faithfull albume „She Walks in Beauty“ ir galiu paliudyti, jo balsas nesuseno kaip kad Maijanos. Visagalė medicina – palyginimui paklausykite „Thick as a Brick part 2 live in Iceland“ ir šį Curious Ruminant – naktis ir diena.

Lengviausiai įsimenama grupės daina. Kas gali būti įsimintiniau už skanduotę.

Keistai susiklostė, bet Bloodshed pirmas Krisiun albumas, patekęs į mano rankas. Tai tikrai ne pats geriausias albumas pažinčiai su grupe. Jis nėra įvairus ar inovatyvus, nors sudurtas iš EP Unmerciful Order ir 7 nerealizuotų dainų, skamba lyg vienos dainos interpretacijos - sunku atsiminti kuri yra katra. Kaip jau sakiau, nei varijacijų, nei eksperimentų čia nerasime, viskas korektiškai stabilu ir tvarkinga. Tremolu virpantys rifai ir būgnų kononados pagražina monotonišką groulą, o gitarų minimalistiško diapazono dūzgesys suaudžia visą tai į visai pakenčiamą melodinį audinį. Klausantis visą albumą ištisai darosi nuobodu, bet pavienės dainos, ištrauktos iš konteksto, suveikia. Tokios man yra Slain Fate, instrumentalas Voodoo, Heitful Nature, bei Ominous. 7 balai.

Nežinau, gal grupės discografijoje yra geresnių albumų, bet man, tik pradėjusiam jais domėtis, albumas Oceania, pasirinktas atsitiktinai, net ir po antros perklausos išlaikė solidaus nors ir įvairaus albumo įspūdį. Arši agresyvi albumo pradžia hard heavy rock stiliuje link vidurio švelnėja , o į pabaiga tampa ir visai svajingas bei relaksuojantis. 9 balai.

Man Caligula's Horse artimiausiai asocijuojasi su Pain of Salvation. Na, jie nėra tokie dramatiški kaip PoS ar Leprous, bet pakankamai dinamiški, kad patrauktų dėmesį. Grupės daina Golem visą mėnesį nenulipo iš mano perklausų topo.

Kokia simpatiška pora. Marko scenoje, kaip žuvis vandeny. Tarjos grožis ir balsas neblėsta, žaviuosi jais abiem.

O mane labiausiai veža "vienišo trimito" frazės. Be abejo, ir visa kita labai efektingai skamba.