Alvydas1

Armstrongas šioje dainoje akcentuoja nuostatą, kad patys esame savo likimo-sėkmės kalviai. Pyktis, blogas patarėjas, o dėl savo nesėkmių tesintis aplinkybėmis – klaidingas pasirinkimas.

Jau beveik užmiršau, koks tai jausmas pirmą kartą išgirsti gyvai šiuolaikinė "ant bangos" grupę, kokia buvo Guano Apes 2011 Roko Naktyse Zaraso saloje.

Dabar, perklausęs "You Cant Stop Me" trenkė žaibas ir sugrįžo ta kibirkštis, uždegusi nenumaldomą troškulį gyvos muzikos pačiam susiliejus su minia. Fankiška melodingo sunkaus roko muzika tada atrodė dideliu iššūkiu, tačiau būtent Guano Apes nuvedė į Velnio Akmenį, o vėliau į Gdansko Mystic.

Kažkaip nepastebėtai prasprūdo HEALTH paskutinis darbas, išleistas prieš savaitę. Tai Rat Wars tęsinys, abu albumus galima skaityti kaip dvigubą lp, nes ir prodiuseris tas pats. Electro Industrial man naujas požanris, tokios muzikos girdėjau tik iš HEALTH ir iš Skinny Puppy.

Muzika skamba kaip industrial metal pritaikytas šokiams. Reikės keletą numerių pasirinkt vakarėlio playlistui. Mano ausiai visai nieko SHRED ENVY ir ANTIDOTE. Albumą vertinčiau 8 su pliusu.

Yra skirtumų. Plokštelėje "Daktaro" scena atliekama kiek lėtesniu tempu ir tetrunka 24 sek., tuo tarpu kino filmo scena su Nikolsonu išplėtota iki 4 min, o toji analogiškoji atkarpa atliekama su orkestru ir greitesniu tempu. Be to galima mėgautis vaizdo ir muzikos sinteze. O kas liečia Spotify - dažnai būna įkelta velniažin kas. 

Tikra bomba, tiek savo muzika, tiek kinematografu. 10 balų.

Radau tekstus Genius puslapyje, deja, su klaidomis, matyt surašyta iš klausos. Teko pakoreguoti iš discogo paveikslėlio. Dabar, rodos, viskas tvarkoje.

Tokios muzikos nesuprasiu niekad.

Turėtų būti perspėjimo ženklas, kad dainos tekste implikuojama savižudybė. Buvo kur kas nekaltesniu suicidinių aliuzijų dainų žodžiuose, dėl kurių buvo pradėtos teisminės bylos. Reikia būti atsargesniems, dabar tiek daug psichiškai nestabilių, nežinai ko gali prisišaukti.

 Dabar apie muziką. Man patinka djent technika, bet čia jau gal kiek persūdyta. Pati dainos konstrukcija įdomi, įvairi... net labai. Pirma perklausa suglumino ir sudomino. Sekančios perklausos leido šalta galva susivokti kas ir kaip. Visumoje užskaitau Lore kaip alternatyvų ir progresyvų metalą ir manau, kad dar ne kartą grįšiu prie jos. Pradžiai 9.

Labai jau asmeniškas autoriui kūrinys. Piteris dažnai griebiasi audringos jūros, laivo, besigrumiančio su ją, įvaizdžio, kai nori išreikšti išgyvenimus meilės fronte. O kai tai atliekama tik akomponuojant sau pianinu - privatumo efektas dar didesnis, 

Graži, jausminga daina, bet visu svarbiausi joje yra žodžiai.

Maikas Portnojus demonstruoja talentą visu savo arsenalu. Apie antrą minutę susigrumia būgnai su klavišiniais, jau trečią minutę užkunkuliuoja Liquid Tension Experiment prototipas, o ketvirtą - viską nutraukia Gentle Giant tipo a capella kontrapunktinis dainavimas...  dar lieka 5 min. visą tai permaišyti skirtingomis dozėmis iš pateikti mums vertinti. Aš vertinu 10 balų.

Geriausias Nylo Morso albumas. Yra kontrapunktinio dainavimo a la Gentle Giant ir Kansas'iškos pompastikos, o tai aš mėgstu ir vertinu. Vienas minusas - biblijinis tekstas nuobodus ir daug kartų atrajotas. 

Velniškai efektinga daina šokinėjanti iš liūdno minoro posmo į mažorinį priedainį, tada sintetinis intarpas "arms around me", tada hip hopo tarpas po jo antras posmas ir taip toliau, tik dar įsikiša sunkaus metalo instrumentalas. O pabaigoje išvis netikėtas štrichas - saksofono solo. Belieka tik žagsėti. 10 balų.

Vampyrinė muzika, atliekama "sielų rijikų". Sceninis įvaizdis sukurtas, atmosfera taipogi - žiūrovai patenkinti, aš irgi.

Kompozicija, kurioje nieko nevyksta ir emocinis krūvis išretėjęs iki neutralaus, toks tipo atvirkštinio osmoso efektas, kur Devino Townsendo ekspresyvumas prakoštas pro ambiento membraną pavirsta inertiškumu. Taigi paruoštas absorbuoti mano negatyvumo krūvį.

Visad apeidavau šį albumą po vieno kito atsitiktinio bakstelėjimo pasiklausyti, kas čia per darbas. Nebūdingas Devinui stiliaus glebumas neįtraukdavo užsilaikyti ir detaliau pasižvalgyti. Iki užvakar. Nuovargis ir rūpesčiai neleido užmigti, ieškojau relaksacinės muzikos, bet tik nuo savo mėgstamų atlikėjų. Galvojau pasirinkti Haketą, arba kurį nors  Nine Inch Nails  albumą iš pandemijos laikotarpio, tada akis užkliuvo už Ghost albumo -štai ko man reikia. Suklausiau visą ir likau maloniai nustebintas. Melodingas easy listening nuo pradžios iki galo, jokios garso sienos, streso klampumą praskiedė ir šis buvo nuplautas par ausines sruvančio atmosferinio skambesio. Mėginsiu išskirti labiausiai hipnotizuojančią kompoziciją - man tai būtų Infinite Ocean. Visiškas atsipalaidavimas. 

Ko gero šį albumą pasižymėsiu kaip receptą nuo streso, tačiau kitu atveju ir toliau mieliau klausysiu Ziltoido epą arbą SYL projektą. Vertinti? Nebent lyginant su panašaus skambesio kitais Devino darbais. Kol kas Ghost vienintelis man žinomas tokio stiliaus Townsendo albumas.

Beje, tiek Einaras, tiek Delacorado apibūdino šį albumą būtent taip, kaip aš jį išgirdau. Reikalas tik tame, kada ir kokiomis aplinkybėmis jį paklausysi.

Nuo 5 - 6 min. prasideda Odlet - svaiginanti narkoleptinė kelionė. Sakyčiau atsakas į Deep Purple dainos The Fools instrumentinę interliudiją.

Pusė dainos nuskambėjo kaip Riverside kol nuo 5 posmo pavirto energingu nušluojančiu frontu labai artimu Tool skambesiui. Kartu su Submission ši daina mano mėgstamiausios šiame albume. 

Auksinis berniukas, kurio akyse užgeso šviesa tai - Sidas Baretas. O aklųjų vedlys, kurio akyse Deividas matė tik šaltą plieninį atspindį yra Rodžeris Votersas. Štai jums du skirtingi poliai.

Vakar sugrįžau prie Division Bell ir nustebau jog nežinau jo, kaip vieningos koncepcijos albumo, nors ir sudaryto iš skirtingų stiliaus dainų. Kosminis šaltis, susvetimėjimas, nesusikalbėjimas, priešprieša ir abejingumas lydi per visą albumą. Nėra linksmas albumas (beje, tokių Pink Flyd gal ir nekūrė), tačiau sujaukia mintis ir jausmus kaip reikiant. Ilgai negalėjau užmigti, klausiausi jo du kartus, tad iš lovos teko šokinėti net 8 kartus, kad perversčiau plokštelę - kur jau čia susnūsi. Ir dar, galvojau, nebūčiau išgirdęs Pink Floydų,  dabartinis muzikinis skonis ko gero būtų įstrigęs klasikinio roko rėmuose. 

Ačiū grupei už suteiktą platesnę pasaulėžiūrą.

Sunkiai paklausomas albumas, išskyrus interliudijas ir dainas The Gataway for Knowledge, bei (Walking) the Path to Certainty. Niekaip neišlaikau dėmesio iki galo daug pasikartojimų ir Savos Betinio vokalo, kuris jau ima erzinti savo užakcentuotomis frazių galūnėmis "au" arba "ai", nepaisant to, kad žodžio baigiamasis skiemuo visai kitoks. Tiesiog jam atrodo, kad taip išraiškingiau. Meshuggah irgi tuo piktnaudžiauja, tačiau ne iki tokio laipsnio. 

Iš anksto buvo paskelbta, kad dalyvaus Atheist vokalistas Kelis Šaferis ir bus švaraus vokalo, bet tikrovėje  Šaferis pasirodė tik dainoje "The Gateway to Knowledge", o švaraus vokalo tik nuotrupos. Taip pat dingo technical metal dedamoji.

Kol kas silpniausias grupės albumas.

Reikia išgirsti kontrapunktinį dainavimą, Gentle Giant vertos pastangos. Jau nekalbu apie klavišininko darbą - Džordano Rudesso lygio.

Pastebiu nemažai panašumų į Styx, ypač vokalinėse dalyse. Po ilgos pertraukos Daktaras Spokas vėl su mumis ir progresyvaus roko gerbėjams dovanoja patentuotą kokybę.

"Kol mus užpursks su šlanga" - labai jau nelietuviškai skamba.

„Ji trenkia į tavo nosį“?  Pirma mintis - smarvė?, bet faktiškai čia kalbama apie gaisrinės ugnies gesinimo žarną, kokiomis buvo išvaikomos juodaodžių amerikiečių demonstracijos.

Tik saugok savo nosį.

Jie sako, kad grindų akmenyje ???

Tekste: “Just keep yer nose to the grindstone” - pažodžiui: "nepakelk nosies nuo girnų" perkeltine prasme reiškia - "dirbk sunkų darbą ir nepurkštauk."

"kol mano Fro bus pilnai išaugus" ?? - Būtų neprošal paaiškinti, kas ta Fro ir, kada ji "pilnai" išauga.

Frenkas turi omeny A/fro stiliaus šukuoseną, aš manau Andželos Deivis tipo smulkių garbanų gaublį.

"išmesiu savo Doo-Rag namuose" - Frenkas užakcentuoja šukuoseną ir galvos apdangalą duragą (šilkinė tampri kepuraitė, kažkas panašaus į škotišką beretę}, kaip standartinius afroamerikiečių identiteto simbolius -. Atsisakius jų ir nuvykus į Beverlį Hilsą vartyti fanerinių ar plastmasinių žokėjų (iškirtinai juodukų) bataodžių turtuolių kiemų pievelėse reikštų pilietinę protesto akciją prieš rasinę diskriminaciją.

Pradžia primena Led Zeppelinų dainą In the Light, vėliau psichodelinio roko.- sludge presas su Bjorkišku vokalu. Galinis rezultatas super duper efektingas. 

Mačiau Gaupa Mystic festivalyje, labai neprasta grupė.

Avangardas, jei apibendrintume.

Dar niekieno nesiūlyta dienos dainai. 

Mano pirmoji išgirsta Uriah Heep plokštelė, tad ši daina būtent pirmi UH garsai, pasiekę mano ausis. 

Man visad patiko Gleno Hjuzo vokalas. Retas atvejis, kada jis gavo pagrindinio vokalo rolę DP albume, beje, jis dainos bendraautorius.

Pastoralinė džiugi daina, puikiausiai tiktų Velykų progai. Mane papirko tie varpai, kviečiantys atgimti.

Netikėtai gyvesnio tempo daina, beveik pop kategorijos. Vokoderizuoto balso įžangą keičia melodingas trumpas posmas. Ši daina išskirtinė albume būtent žaismingais trumpais posmas - priedainis servais, lyg tenise. Graži melodija dėl to nenutrūksta, ji tampa lengvai įsimenama Muzika nuteikia nerūpestingai nuotaikai, nors giliau pasiknisus atrodo didelio džiaugsmo ji nespinduliuoja,  likus pusei minutės iki pabaigos Gazpacho tampa savimi ir vėl nugrimzta į melancholišką apmąstymo atmosferą. "Moneta, mesta į fontaną, veda į sėkmę, o prispaudusi vokus - į anapilį. Gyvenimas - ruletė, gali pastatyti ne ant to skaičiaus.

Tikėjausi ir sulaukiau sprogimo 4-tame posme. Einaras ilgai vedžiojo ties riba, kol galiausia kirto kozeriniu tūzu savo firminėmis "kopečiomis" ant vieno skiemens "laaaaaaa-iflong laiv". Labai efektinga ir jam būdinga emfazė.

pH 7 - neutralus rūgštingumas, o Piteris Hamilis septyniasdešimtųjų pabaigoje man kaip koks acid art nešėjas muzikoje. Misteris X (ne operetės herojus) turi fortepioninę  loop frazę, kuri didesnę dainos dalį išlieka nekintanti ir veikia kaip rišamoji  gana laisvo iki chaotiško muzikavimo konstanta, beje, kiek varijuojančio tempo . Nuo 2:50 toji frazė jau skamba kitoje tonacijoje, bet jos paskirtis išlieka ta pati - tai ašis, apie kurią sukasi kosminės Hamilio skeveldros, paranojiškos baimės dėl žmonijos išlikimo kataklizmo akivaizdoje.