Alvydas1

Būtent taip viskas ir buvo. Einaras kuo kruopščiausiai detalizavo menkiausius niuansus, nieko daugiau nuo savęs negalėčiau pridurti. Bisui atlikta „The Gift of Guilt“ buvo tas ingredientas, kuris suteikė koncertui užbaigtumo efektą.

 Tiesa, tos dvi mergaitės ant scenos pabaigoje, kurios mėtė žiūrovams mediatorius, jos Joe dukros, bent viena jų? Iššauto kaspino juostelę pasiėmiau atminimui, o kaimynas už poros žmonių pasigavo sviestą vandens butelį, ir buvo toooks laimingas. Kartais net toks mažmožis gali suteikti džiaugsmo. O nedidelė nesėkmė – greta stovėjusiai merginai iš rankų iškrito alaus stiklinė tiesiai man ant bato, bet man dzin, kad viena koja šlapia, o batas trenkia alumi - palyginus su užvaldžiusia euforija tai absoliutus niekas. Man Gojira koncertas stoja greta Opth ir Sepultura pasirodymams Mystic festivalyje.  Žinoma, galėjo būti kiek ilgesnis, tačiau kartelio nejaučiu nei dėl setlisto, nei dėl ankštumos. Priminė sovietmečio šokius „žemkės“ arba „medicinkės“ šokių salėje, kur judesiui erdvės – nulis, tiesiog siūbuoji į ritmą arba triniesi vienas į kitą.

Visgi, ir aš paminėsiu koncerto pikus, tai būtų Standed, Amazonia, Mea Culpa ir The Gift of Guilt.

Konditerijus klausia ir atsako. Reikia manyti tongue in the cheek maniera? Gavosi tikras „Critique Oblique“.

Manau, kad atmetus visą tai, ką daro šie 8 iniciatoriai, puslapyje liktų sporadiškos Arunazz‘o hitų nuorodos ir trumpos drūtos DjVaids nuomonės kakos: šūdpopmetalis, šūdparkis ir pnš. Ar šito užtektų music‘ui?

Pavojinga interpretuoti tokius pagarsėjusius kūrinius fortepijonu, kai jis skirtas smuikui su orkestru. Šis atvejis kelia dvipusius jausmus - nežinant Masne originalo, viskas o.k., kūrinys jausminga meditacija Veikmano stiliuje, bet bėda ta, kad aš žinau originalą, net mačiau tą operą, todėl metro Riko  lengvas intermezzo skamba kiek perdėtai Šopeniškai, visur kur tik jam patogu kaišioja tas trijoles ir fortšlagus. Tas blaško dėmesį, ir primena restorano aukšto pilotažo taperį. Vertinu 8.

Nesu alchemikas, man nors ir vištašūdis, bet būtent tokį išvedžiojimą radau adresu: "Samedi and Petre in Alchemy" : r/BlueOysterCult. Tačiau gali būti, kad tai pakorektintas originalus Samedi the black man, žinot kaip jautriai reaguoja Amerikoje į tokius įvardžius.

Beje, yra nepatogumų tęsiant komentarą po cope/paste nuorodos. Wordas niekad nepaveda.

ps. filme Live and Let Die Baronas Samedi visaip kenkė agentui 007.

  Baron Samedi | James Bond Wiki | Fandom

Einaro stipriai argumentuotas komentaras sužadino  norą pasiknaisioti po internetą ir pasiaiškinti miglotas vietas "Les Invisibles"  tekste. Tai įžanginė kompozicija Imaginos sagoje. Papildau savo dienoraštyje skelbtą informaciją.

The Empress lay sleeping – Tame laike Senas ir Naujas pasauliai, nors ir esantys ant tos pačios ašies, snūduriuoja po žvaigždėmis atskirai  vienas nuo kito. "Palei pasaulio ašį imperatorė miega (Ispanijos imperija), užliūliuota žvaigždės laikrodžio rimo (dainoje Astronomy per tokį laikrodį Desdinova laiko ryšį su ateiviais]... Septynios žvaigždės sudaro Didžiuosius Grįžulo Ratus, stalai sukasi, ateina ir lietaus kūrėjas [tables turning – drastiškai besikeičianti situacija] [rain maker  - asmuo, ko gero Desdinova, atnešantis didelių permainų į pasaulį] kartu su septyniais lankytojais (ko gero taip vadinamais Nematomaisiais) tratindami būgnais...

[Dance a Don Pedro ]- Čia radau konkretesnį  Don Pedro šokio paaiškinimą: DON PEDRO. English, Country Dance Tune (2/4 time). A Major. Standard tuning (fiddle). AABB. The melody is unique to Charles and Samuel Thompson's 1765 country dance collection. Atkreipkite dėmesį į datą ir vietą, jos atitinka [The court of Eve] Ievos kiemo (tavernos) lokacija ir laiką. Aliuzija į konkistadorus, tokius kaip naikintojas Don Pedro de Alvarado, kuris buvo žinomas dėl savo žiauraus elgesio su vietiniais gyventojais ir dėl masinių žudynių Meksikoje, paengiant vietines tautas (žr. Pedro de Alvarado - Wikipedia ) yra galbūt pritemptas argumentas, norint supaprastinti situaciją.

[the Four Quarters]  - Terminas „keturi ketvirčiai“ turi didelę reikšmę įvairiose tradicijose, ypač hinduizme, džainizme ir susijusiuose Pietų Azijos tikėjimuose. Jis pirmiausia reiškia keturias pagrindines kryptis – Rytus, Vakarus, Šiaurę ir Pietus – kurios ritualuose ir kosmologijoje simbolizuoja išsamumą ir pusiausvyrą. [Les Mesteres] – meistrai (pr.), aš sakyčiau Magistrai.

Šis posmas man itin įdomus. Darau prielaidą, kad taip prisistato pagrindinis sagos veikėjas Imaginos, jis gi Desdinova.

„Sveikinu 4 pasaulio puses, kol dar nepasitraukiau tau iš akių, pasidvejinęs veidrodyje. Magistrai atėjo, nutraukiau žavėjimąsi– kol dar nepasitraukiau tau iš akių, pasauli  veidrodyje, amnezijos vandenys užgriuvo..“

[Do you know the court of Eve?] - Adam and Eve Court, London W1. Approx 300m east of Oxford Circus, on the north side of Oxford Street. Dabar tai gana nežinoma ir niekuo neišsiskirianti centrinio Londono pagrindinė gatvė, kuri kažkada vedė į „Adam and Eve“ smuklę, esančią kaimo vietovėje į šiaurę nuo Oksfordo gatvės (tuomet vadintos „Tyburn Way“ arba „kelias į Uxbridge“).

„Adam and Eve“ smuklė išliko maždaug iki 1746 m., o „kiemas“ buvo duobėtas takas, kuriuo galėjo patekti norintys išgerti.

 [Beneath the polar mountain /Rose cross and crosser there /Symbols of the swan] - Induizme poliariniai kalnai simbolizuoja visatos ribas, žymi žemės galus ir vaizduoja šviesos bei tamsos pusiausvyrą, taip išreikšdami kosminį dvilypumą ir ryšį tarp žemiškojo ir dangiškojo pasaulių.

Rožės-Kryžiaus simbolis yra ezoterinis simbolis, kuris yra neatsiejama Rozenkreicerių ordinų simbolikos dalis. Jis pavaizduotas daugumoje Rozenkreicerių ordinų emblemų ir simbolizuoja Vakarų ezoterinės tradicijos mokymus su krikščioniškais principais.

Galimas krikščioniškas gulbių simbolikos aiškinimas galėtų būti tas, kad gulbės simbolizuoja ištikimybės dorybę ir stiprių šeimos ryšių svarbą. Šiuo atveju – ištikimybę ordinui ir jo pašaukimui.

[The magical casement] – paralelinių pasaulių portalas.

[Samedi and Petre] - Šios dainos priedainio žodžiai, regis, buvo pakeisti, kai daina buvo transkribuota oficialiai „Blue Öyster Cult“ svetainei. Svetainėje, kaip ir „Re Imaginos“ versijoje, vartojama frazė „Samedi and Petre“. Tačiau, gerai įsiklausius tą vietą, girdima "Samedi the black man", įvardijant baroną Samedi, mirties ir prisikėlimo lwa (dvasią) haitiečių vudu praktikoje, kuris dažnai vaizduojamas kaip juodaodis vyras su kaukole, nupiešta ant pusės veido. Pakeitimas galėjo būti atliktas dėl potencialiai įžeidžiančio frazės pobūdžio, tačiau šiuo metu pakeitimo patvirtinimo nėra.

Do the Don Pedro/ Games after death / Night dances 'round / Samedi the black man / In alchemy

Interpretacija, atvejui su "Samedi and Petre".  Samedi yra nuoroda į baroną Samedi, kuris haitiečių vudu praktikoje yra mirusiųjų dvasia, galinti prikelti žmones. Petre alchemijoje reiškia kalio salietrą, dar vadinamą Čilės salietra. Manoma, kad salietra buvo vienas iš ingredientų sukuriant Išminties akmenį ir su juo susijusį gyvenimo eliksyrą, kuris, kaip sakoma, suteikia nemirtingumą. Iš to galima daryti išvadą, kad Les Invisibles, atvykusieji į Žemę iš kitos dimensijos, Imaginos prikėlė iš numirusių ir suteikė jam nemirtingumą.

Skaičius 7 yra vienas magiškiausių ir švenčiausių skaičių, gerbiamas senovės pagoniškose religijose visame pasaulyje. 7 kaip religinį skaičių plačiai pripažįsta tie, kurie mėgsta suteikti didesnę prasmę gamtos pasaulio negandoms. Neatsitiktinai žodis „septyni“  kartojamas 7 kartus ir dainos pabaigoje skamba crescendo.

Šiemet pakartotinai išleistas išplėstinis su Styveno Vilsono remiksais Jethro Tull - Still Living In The Past (1971, Re2025, EU, 2LP, DSD128). Mažai klausomas rinkinys iš 1969 - 72 įvairių singlų ir ep su pora koncertinių numerių.  Jame figūruoja toks labai savotiškas kūrinėlis „From Later“ tiek 1971 Master Mix, tiek Alternative Master Mix. Mano asmeniniame cd Living In The Past (1972) 18-u numeriu eina instrumentalas „For Later“, bet Discoge jį randu 1971 EP „Life is a long song“ ir jis vadinasi „From Later“. Kaip gi tūrėtų vadintis iš tiesų?

„Gregas Russo savo knygoje „Flying Coloures“ teigia, kad tai klaida ir kad iš tikrųjų turėtų būti „For Later“. Deja, jis nenurodo, iš kur gavo šią informaciją. Jis labai šykštus šaltinių atžvilgiu.“ [citata iš forumo Jethro Tull Board @ www.laufi.de]. Kitame forume vienas bičas pakišo mintį, kad instrumentalas „From Later“ galėtų būti atmestas Thick As A Brick epizodas iš antros LP pusės, kur yra tekste 2 perskyrimai kursyvu Later, taigi išvada: „iš Later“.

Aš su tuo nesutinku. For/From Later muzikinė medžiaga (pati pradžia) kur kas artimesnė A Passion Play  interliudijai apie kiškį, kuris pametė akinius motyvui, nei TAAB, be to, tai vos ne grynas džiazas. Tad pritariu Gregui Russo - klaida vėl kartojasi.

Labiausiai patikęs jos albumas. Visos dainos geros, bet Frozen netelpa į jokius rėmus.

Viešpatie aukštelninkas, ką išdarinėja ši trijulė. Peartas turi solo prilygstantį XYZ. Nelab ai mėgau šį albumą, tad retai klausau jį, matyt ir šį instrumentalą pražiopsojau. Ypač geras koncertinis variantas.

Makintošas virkdo gitarą, o Holmsas - negailestingas. Puikus tendemas.

Retai būna, kad ep albumas trenktų kaip perkūnas. Po 3 metų sumažėjusiu kolektyvu GAUPA išleido naują medžiagą, kuri pranoko visus lūkesčius. Panašiai buvo su Green Carnation ep - Leaves of Yesteryer, kuris man tapo mėgstamiausiu grupės albumu.

Aukšto lygio ese. Puikus stilius, minties grandinėlė nuvedanti į savistabą. Malonu skaityti.

Melodijos fragmentai turi panašumo su Jethro Tull - Requiem.  Bet kaip kažkas jau sakė: visa muzika jau parašyta, tik honorarai ne visi išmokėti. Mane nostalgiškai nukėlė į tuos laikus, kai fleitos ir gitarų derinys nusviesdavo ekstazėn. Nors ir dabar šiurpuliukus kartais sukelia.

Ozzy Osbourne 5  mėgstamiausios dainos.

1.      Dreamer – (baladžių baladė su superiniu klipu)

2.      Diary of a madman  -(į smegenis įsismelkiantis nerimas, pabaiga - vaiduokliškas choras – naujas skambėjimas, sukurtas Ozzio). Mano mėgstamiausias albumas.

3.      See You On The Other Side – (dar viena lyrinė daina su muzikine emfaze priedainiuose). Antras mėgstamiausias albumas.

4.      Bloodbath in paradise -  (visiškai Ozzy kaip kompozitorių charakterizuojantis kūrinys – viena koja stovi ant Black Sabbath pakopos, kitą užkėlęs grynai ant savosios)

5.      I Don't Know  -_Ozzio solo karjeros pirmas kūrinys, labai Sabbath‘iškas rokeris, bet jau turintis požymių savarankiškam kūrybiniam keliui.

Estafetę perduodu Paradise Lost muzikos fanams.

Pradžia priminė Andriaus Mamontovo Jūreivio dainą. Man labiau prie dūšios Sojuz ar Fireworker melancholija.

Į Haken turi panašumo, bet vokaliai labiau į TesseracT. Caligula's Horse muzika lengviau įsavinama, nei Dream Theater, yra daugiau vienos krypties  tiesė, tačiau kaip kelių vektorių dedamoji. Labai norėčiau juos pamatyti.

Mano galva, Spotify padeda nežinomoms grupėms ir atlikėjams prasireklamuoti ir taip susirasti žiūrovų koncertuose ir festivaliuose tuo pačiu ir užsidirbti.

Savo pavyzdžiu pailiustruoju tokį atvejį. Pernai Spotify primygtinai man siūlinėjo Gaupa repertuarą. Ėmiau ir paklausiau, ir kad patiko. Besidairydamas po Gdansko Mystic festivalio dalyvių sąrašą pastebėjau juos ir tai tik sustiprino ryžtą trūks-plyš apsilankyti tame feste. Žinoma, lemiama priežastis buvo Paradise Lost ir Megadeth, tačiau Gaupa buvo pirmame penketuke "būtina pamatyti". Šiemet jau nusipirkau jų plokštelę Myriad kartu ir Opth - Last Will and Testament (2lp 45 pr). Manau, kad nesu vienintelis toks, kurį paviliojo.

Kodėl apie tai absurdiška kalbėti? Aš remiuosi konkrečia dainos teksto medžiaga. Čia vienas iš begalybės įmanomų atvejų.

Daina parašyta 88-ais, bet taikyta lyg specialiai dabartiniam laikmečiui. Šitas naujas žmogus, aštraus proto, gerai suręstas ir patraukliai įdegęs, nepriekaištingai tyras toks yra tik iš paviršiaus. Giliau pažvelgus tai tuščias kevalas, nupoliruotas siekiant socialinio statuso. Toks tipas kerštingas ir agresyvus (čia Robertas taiko kandžią šaradą "You were pumping iron as I was pumping irony"). Retorinis klausymas "Dangus žino" užduodamas sau, negalint suprasti, kadėl įsivėlė į santykius su tokio tipo partneriu (partnere).

 Toliau dainuojama subtiliai žaismingai apie būseną meilės akto fazėje. Man kyla dvejonės dėl teksto supratimo eilutėje "Now I find myself fully occupied and half alive" -  visa esybe dalyvaujantis tame ir leisgyvis (malonumas artimas mirčiai), ar dalyvauja, tačiau emociškai lieka tuščias?

 Labai vykęs sugretinimas: plačiai atmerktos akys (the whites of their eyes), užsimerkia, lyg visiškai neromantiškas Tonton makuto negailestingas šūvis (shoot).

 Bet priimamas kompromisas siekiant konformizmo. Be drabužių abi pusės susivienodina, abejoms pusėms negalioja jokie apribojimai.

Žmonių santykiai sudėtingas mechanizmas, veikiantis nesilaikant nei logikos, nei principų. Štai kodėl tas „Heaven knows“.

Nuraunantis gabalas. Ypač koncertinis atlikimas - 10 balų.

Niekur nerandu albumo lyricsų, teks tenkintis apgailėtinu discogs 600x600 Pixel kokybe.

Vilte, tau dar visas gyvenimas prieš akis- atradimų, užmiršimų, perkainavimo kaleidoskopas nuolat lydės tokią žingeidžią asmenybę. Noras keisti aplinką, arba ją sukurti savaip ir atskleidžia tyrinėtojo charakterį.

Nuotykis su klaviatūra tuoj pat atgamino atvejį mano praktikoje, kai prieš 3 metus užlipau ant atversto ASUS ir sėkmingai sulaužiau klaviatūrą taip, kad įjungimas įmanomas tik papildomai kartu stipriai nuspaudžiant O raidę, o iš apyvartos dingo keletas raidžių ir net skaičių. Pirkau pridėtinę klaviatūrą ir vargau metus, paskui spjoviau ir nusipirkau Lenovo. Anas turėjo CD/DVD ROM‘ą, šis be jo, reiktų pridėtinio, bet vėl būtų kaip ta katė su pusle.

 Privatus kampas skaitymui? Čia tai geras. Man tinka bet kur, nors pirmenybę teikčiau vietai prie lango ir gulom. Vat spec. įrengto kambario vien aparatūrai kokybiškam muzikos klausymui būtų mano svajonių viršūnė, o tai turiu neblogą aparatūrą, tačiau pagroti ja gaunu gan retai – 1. džn. komandiruotės, 2.  trukdau žmonai žiūrėti tv. 3. gąsdinu kaimynus, 4. o dabar senutė mama su mumis, jai čia jokiu būdu ne Jungėnų kapela ar Paltinienė, belieka ausinės, nors kartais taip norisi garsiai pasileisti Slayer ar Marduk.

Malonu, kad į perklausas įtraukei VOLA. Mane užkabino jų paskutinis albumas, melodingas ir įsimintinas.

Korn Untouchables irgi melodingas, lengvai įsimenamas albumas. Man jis patinka tiek, kad įsigijau cd, o Follow the Leader vertinu tiek, kad pirkau plokštelę.

The Cure esu žiūrėjęs MTV unplagged  ir tai buvo seniai, reikėtų bent 10 populiariausių paklausyti per Spotify.

Bet visų smagiausia, kad sugrįžai ir aktyviai.

Šoko terapija. Štai kur susitinka Sahja ir Alvydas tame pačiame takelyje. Peržiūrėjau klipą 3 kartus, kol patikėjau, kad nesapnuoju. Kaip man dabar toliau gyventi?

Iš dviejų singlų atrodo, kad sulauksiu stipraus albumo kaip The Plague Within. Šiurkštus Holmso vokalas gerai kontrastuoja orkestrinių epizodų fone. Pradžia klipo man priminė Sigur Ros Bloodberg, aplamai klipe gotika lenda iš visų kampų, gerai susuktas vaizdinis siužetas - (tik ką simbolizuoja drugys- atgimimo ciklą?) Nuclear Blust nesiskupina reklamai. 

Makintošo gitaros trumpi epizodai gerai įsipaišo dainos konstrukcijoje ir vaizdiniuose epizoduose, kai drugys išskrenda ieškoti išsigelbėjusio vienuolio. Ir vyšnia ant torto yra finalas -  Niko vokalas keisto garso instrumento (gitaros žemo tono?) fone ir Avataro lygio vaizdiniai.

Nerealu. 10 balų

Kad jau prisiminiau Marduk‘us, noriu pasidalinti istorija, kaip su jais susipažinau. 2004-ais, kuomet NWOBHM jau kietai sėdėjo mano kepenyse ir thrashas Metallica bei Megadeth albumais jaukiai glaudėsi mano cd kolekcijoje, įsivaizdavau save kietu džiaga, kuris kaip lygus gali ginčytis su jaunesniais metalheadais apie visokią metalinę muziką. Turiu draugą Kėdainiuose, nors jau 5 metai kaip nesimatėme, bet per jį užsisakinėdavau cd tais metais ir kartu praleisdavome ne vieną sekmadienį gurkšnodami alutį ir klausydami jo metalo kolekciją. Kažkaip kalba pakrypo apie tai, kas kiekvienam mums yra „baisiausias“ klausytas atlikėjas. Pamenu, kad paminėjau Bathory, o Saulius paklausė, ar esu žiūrėjęs blekerių koncerto DVD, kad ir Marduk. Black metalas man dar buvo menkai žinomas, sakau, davai. Jis uždėjo Marduk - Funeral Marches and Warsongs, visai šviežią, anot jo, pamačiau kažkokius neadekvačius subjektus, užsispyrusius trūks-plyš nusisukti sau sprandus kol pašėlusiai brūžina gitaras, o vokalistas imituoja kūdros karalių. Pamaniau, kas per briedas, bet spoksau, gurkšnoju ir po kurio laiko nevalingai imu kinkuoti galvą į ritmą. Pasakysiu, nelengva užduotis, kai toks velniškas tempas dar ir neišlaistyti alaus. Vienžo, keistas grupės pavadinimas (kažkas susijęs su snukiu-morda) ir noras išlaikyti pozą, pakurstė mane, tad paprašiau draugo užsakyti man kokį nors jų cd, ir tai tapo Nightwing. Tai mano vienintelis Marduk albumas, kurį turiu. Manau laikas įsigyti Opus Nocturne arba Serpent Sermon, labiausiai įsimintinus jų darbus. Tada net negalėjau patikėti, kad 2015 ir 2018 matysiu juos gyvai ir netgi su Mortuusu sutrenksiu delnais. Štai kodėl Marduk man ir po šiai dienai lieka viena iš mėgstamiausių black metal grupių.

Sunokinau kaip reikiant šį albumą. Dvi dienas grajinau be pasigailėjimo, kol dažiau butą, nenorėjau išteplioti nei telefono, nei ausinių perjunginėdamas dažuotomis rankomis. Su laiku pasidarė tiek patogu švytuoti dažymo kotu į ritmą, kad darbas tapo kone pramoga. Jau kuris laikas nebuvo girdėti iš Marduk stovyklos, tad šis naujas albumas tiesiog laukė būti išmėsinėtas. Taigi...

Memento Mori gurguolės ratų dardėjimas perauga į energingą veržlų ritmą su būdingu gitarų dūzgimu ir Mortuus‘o gergždžiančio balso škvalu. Mirties vėjas stūgauja tarp antkapių: eikš, junkis prie pūvančių, džiaukis nauja draugija, bus tikra šventė.

Heart of Funeral – sklandžiai tęsia titulinės dainos užduotą nuotaiką. Net nepastebiu perėjimo, lyg būtų anos coda.

Blood of Funeral prasideda kapo duobės kasimo garsais, kuriuos pertraukia beprotiško greičio, kaip Rimskio – Korsakovo „Kamanės skrydis“ gitarų dūzgesys, dar greitesnis, nei Memento Mori, bet panašus savo garsine gama. Nuo 3 min. po pratiso gargimo atsiranda grėsmingos tūbos ar valtornos, sulėtinusios tempą, bet po minutės vėl  pratrūksta pasiutpolkė. Laidotuvių apeigų, proceso ir gimdyvės bei negyvo gimusio kūdikio kūno irimo egzaltacija (Marduk baigė karo temą, persimetė prie neapetitiškų mirties apraiškų ir baigties neišvengiamumo). Nepaisant lyricsų, muzikaliai šis kūrinys man vienareikšmiškai stipriausias.

Shovel Beats Sceptre – ritualiniai būgnai ir varpo gausmas su prislopintu gąsdinančiu klausimynu, ar jau pasiruošęs atmesti klumpes, kuris netrūksta pratrukti visu garsu – lėtas tempas (sąlyginai blekmetalio supratimu) ir melodijos pulsas nugula atmintin: „sustok ir pagalvok – dar niekad nebuvai toks senas“ – brrr, blemba, dar įkalbės man tą mintį. Kaip ten bebūtų, bet antras pagal gerumą gabalas. 10 balų.

Charlatan –  būgnai mala kuo smulkiau, tačiau faktiškai daina vidutinio tempo. Gitaros brūžina nesudėtingą refreną, o Martuusas girgždina savo dumples keiksnodamas patriarchą (konkrečiau žydų giminės pradininką, teisuolį, doruolį ir visaip pamaldų asmenį), neaišku dėl kokios priežasties. Kiek vienodas iki nuobodulio, bet pabaigoje pabudina suintensyvintas paskutinis lemiamas keiksmas. 8 balai.

Coffin Carol – o čia vėl greitas tempas, bet ne pasiutpolkė, labai panašu į Memento Mori savo tema, melodija primityvoka, vokalą kaip aidas atkartoja gitaros. Daina turėtų išreikšti džiūgavimą ir šiaip, šėliojimą. Mano manymu, gavosi pusėtinai.

Marching Bones – greitis auga, būgnai mala, Mortuus‘as važnyčioja mirties katafalką, kuris skrieja, vos ratais siekdamas žemę. Va čia tai linksmybės.

Year of the Maggot – ir vėl teatralizuota įžanga – nervinga nata, kurią ritmingai sujaukia kažkas panašaus į prunkštimą. Po pusantro minutės be jokio įspėjimo trenkia Mardukai šiek tiek sudėtingesnio metro kompoziciją iš istorijos perspektyvos apie šios žemės galingųjų neamžinumą, jie mirinėjo kaip ir visi ypatingais „kirminų metais“, ko gero eilinės pandemijos pasekmėje. Gan įdomus gabalas, neužkimšo ausų beprasmiu duzgimu.

Red Tree of Blood prasideda be įžangos beveik „ant vienos natos“, net sutrikau, negi visą dainą taip, bet, ačiū dievui, nulipo nuo jos ir išsisiūbavo plačiau. Vėliau pajungė kažką panašaus į gongą, o būgnus išjungė visai, liko Martuus ir gitaros – keista, netikėta, savotiška.

As We Are užbaigia albumą su pagrindine albumo teze – neužmiršk, visi mes mirsime, sudainuota kandžiai su pakikenimu. Muzika lėčiau vidutinio, gitaroms leidžia pailsėti ir lėtai paimprovizuoti melodiją, jokio dūzgesio. Vokalistas prikišamai nosin baksnoja – va, kas tavęs laukia, o į pabaiga dar ir kolegas įtraukia į chorą. Taip, kad linksminkimės, kol galime. Ačiū, Marduk, kad primeni.

Poezija visad buvo stiprioji Hamilio pusė. Nesakau, kad ji nusveria jo kompozitoriaus talentą, bet akcentuoju tai, kad ji stabiliai išlieka įdomi per visą Hamilio karjerą. Prieš 10 metų perskaičiau visus jo dainų tekstus, buvau apsėstas juo, tada dariau daug Van der Graaf vertimų.  Dabar užmečiau akį į šį ankstyvos kūrybos pavyzdį ir vėl atmintyje iškilo tokios dainos kaip La Rosa ar When She Comes (vyro- moters santykių anatomija), o ypač My Room (Waiting for Wonderland) artima savo tema dainai Child - desperatiškas troškimas artimo sielos draugo, kaip gelbėjomosi rato, ar saugaus prieglobsčio.

Apie 6 min. prasideda mano mėgstamojii instrumentinė 1 min. dalis po kurios seka kulminacija, vis labiau optimistinė vokalinė linija, nutrūkstanti jau ties ekstazės riba. Būtų ištiesi gera daina, tik  labai ilgai neužverda visas šis viralas, nuolat aušinamas melancholiškais pragrojimais. Tačiau daina pastebima albumo kontekste kaip daugiaplanė ir progresyvi. Gal duoti 9 balus?

Jau užmiršau, kad Bjork dainavo šokių muziką. Electropop su hous'u ir jokių ekstravaganzų. Paprasta ir linksma. 

Atlikėjas, dirigentas su orkestru nurodyti, kūrinio pavadinimas ir dalis - yra, o kur gi pats autorius? - už borto.

Šis koncertas gitarai sukurtas ispanų kompozitoriaus ir pianisto Joaquín Rodrigo.

Ko gero dalinasi 1-2 vieta su Blackstar, mano reitingavime. Berlyno įtaka Bowie kūryboje paliko stiprų "kitokios" muzikos atspaudą. Krautrokas angliškai, elektroninė muzika a-la Tangerine Dream ar Kraftwerk ir ambientas antroje albumo pusėje mane paveikė iki žagsėjimo. Perklausiau visą Berlyno triologiją ir sakau: Low stipriausias iš jų. Netgi tradiciškai Bouviškos dainos iš pirmos pusės, o ypač Sound and Vision, skamba kiek kitaip, lyg su lengvu svetimšalio akcentu. Nepaprastas potyris. Iš viso albumo išskirčiau Warszawa ir Subterraneans kaip mėgstamiausias.10 balų.

Saksofono partija ir tas žemo tono "vokalas" tiesiog užburia.