Alvydas1

Geriausi vaistai nuo nemigos. Užmigdys net dramblį.

Nesuprantu, ką čia Makintošas išdarinėja. O dar ir prodiusavimas neblizga, 

Fantastiškas albumas. Kelios dienos kaip klausausi jo ištisai ir simpatijos jam neblėsta. Šis albumas savo stiliumi skiriasi nuo kitų Unkle Acid and the Deadbeats albumų. Tai ta pati iš pažiūros būdinga grupei psichodelika, tačiau ji pateikta tokioje valkioje terpėje, kad jos poveikis lyg kokio transo. Melodijos lėtos ir nesudėtingos, su pasikartojimais, tad gerai įsimenamos.  Instrumentinės vietos skleidžia 4 -5 dešimtmečio film noir atmosferą, kurią dar labiau sutvirtina itališki aktorių dialogai. Kriminalo, suspence nuojauta tvyro ore, gaila, kad italų kalbos nesuprantu, o ir tekstų nepaskelbta, tad gal tik mane albumo muzika nuteikia paranojiškai. Yra ir grynai pagrabinio dream transo (Resti umani), yra ir kavinės - baro atmosferos (Coctail Party). Nesiimu rankioti, kuri kompozicija geresnė, bet vertinu visą albumą kaip patikusio filmo garso takelį, prisidėjusį prie filmo sėkmės. 10 balų duodu be svyravimų.

Nekabina. Pirmiausiai kliūva vokalas, ties maivymosi riba ir moteriškas a la bitch vokalas, antra, erzina boso primityvi poza.

Trumpa akustinė nesudėtinga atmosferinė daina man patiko savo hipnotizuojančia ramybe. Tokią melodiją galėsiu niuniuoti dirbdamas nuobodų mechanišką darbą, ar šiap ką knebinėdamas. Mėgstu tai daryti.

Neapleidžia jausmas, kad šiam albumui, o ypač titulinei dainai įtakos turėjo Porcupine Tree albumas Lightbulb Sun. 

Imu suprasti, kas verčia maldos namuose išsilaisvinti iš savikontrolės ir paleisti sielos troškimus į eterį, naiviai tikintis, kad jie kažkam rūpi.

Paprastutėliausia melodijos linija, paremta tonikos išsaugojimo principu su tiesiog ezopiška gyvenimiška filosofija. "Gyvenk dorai, ir būsi išganytas", bet gal verčiau užmarštis ir kasdien pradėti nuo švaraus lapo?

Nu, šakės, šakės, kaip paima...

Legendinis video klipas

Stefanas Grapelis, legendinis džiazo smuikininkas. Šiame įraše jam buvo 67 metai, tačiau amžius visiškai nesijaučia. Taip , kūrinys nėra virtuoziškumo įrodymas, jis labiau svinguojanti bosanova su labai švelnia svajinga melodija. Čia svarbiausia nuotaika ir ritmas.

Įdomus faktas: Pink Floydams irašinėjant albumą Wish You Were Here, studijoje gretimoje patalpoje grojo Grapelis ir tylus smuiko garsas pateko į PF įrašą. Garso operatorius paliko jį ir dabar jis girdėti plokštelėje, kažkurios dainos įžangoje.

Baisiai nemėgstu, kada instrumentinės įžangos atskirtos nuo dainos. Klausantis albumą random rėžime gauni nemalonią staigmeną: atrodo lyg sugadintas failas ar tiesiog grotuvas sustreikavo. Dabar gi pastoralinė, nekalta melodija nutrunka ant pirmo agresyvaus akordo po nepilnų 2 min., nor dainos pavadinimas  "Atkaklumas yra Viskas" prieštarauja tokiai įvykių eigai. 

Todėl ir klausausi albumų ištisai, nestriksėdamas per dainas.

Moka Stappas kurti balades. Neprasčiau už "Plačiai išskėstomis rankomis".

Puikus klipas. Pati daina kiek vangoka, o pragrojimas per vidurį energiją dar prislopina. Tekstas labai iliustratyvus, kaip ir klipas. Vizualiai 10, muzikaliai - 8. Total - 9.

Pagaliau atsirado enigmatiškas Enigma III albumas. Discog'e skelbiama išleidimo data 2012 metai, dar prieš patį pirmąji Enigmos serijos albumą, ir ten pat papildoma informacija, kad albumas Limited edition išleistas 2019...? Kokia čia abra kadabra? Toliau dar įdomiau - bandcamp turi tik Enigma III (Electronic ALT) albumą ir tik jį, kai tuo tarpu Spotify turi tik 2023 metų remasterį (Enigma III - Dancing with the Moon) 7 dainų remasterį.

Kaip ten bebūtų, bet albumo skambesys pastebimai kitoks, nei nusistovėjęs kitų šios serijos albumų atmosferinis skambesys.

Va čia tai sugrįžimas. Valanda prabėgo, net nepastebėjau, taip pasinėriau į naujo albumo medžiagą. Dainos įvairiausios, nuo metalinės agresyvios Afterglow of Ragnarok į 80-us atspindinčios Rain on the Graves iki baladės +heavy metal Shadow of the Gods. Imu bet kurią dainą ir nusvilti netenka. NWOBHM kvėpuoja iš kiekvienos ir bendrai. Labai pradžiugino. 10.

Prieš du metus iš viso albumo vertinau tik šią vieną dainą. Šiandien man pirmos dvi, na dar kiek mažiau trečioji A.S.F.E. yra stipriausios albumo dainos. Visatos Bartokas sunkiausio skambesio, tačiau savyje slepiantis simfoniškumą, labai žavinga.10.

Užciklinta pradžia kelia šiokį tokį svaigulį, lyg užsupuotų. Vokalo pasijungimas suteikia melodingumo ir kryptį. Apie 6 min. keičiasi ritmas, tampa intensyvesnis ir muzika jau skamba kaip pilnavertis progresyvaus roko kūrinys. Ilgai lauktas bet ne nuobodus rezultatas. 10 -

Progresyvaus simfonizuoto skambesio (man priminė Cosmograf) vedančioji daina per vidurį turinti trumpas kelias instrumentines sesijas. Velniškai stiprus kūrinys, puikus albumo startas, absoliutus 10.

Klasikinio roko pavyzdys su gitaros firmine partija puškuoja bene iki dainos vidurio, kai estafetę perima prog roko fleitos neskubi  melodija. Daina varijuojanti savo nuotaika ir tuo išsiskiria iš jai gretimų melodingų ir labiau akustinių dainų Stardust it The Maypole. Pavykusi daina - 9.5.

Su Intrepid Explorer grupė atvėrė psichodelikos langą šiame albume. Atmosferišką vokalinę pradžią palaipsniui keičia space trip tirštėjantis kvaitulys apie 8 min. siekęs, bet taip ir nepasiekęs kulminacijos, po ko išsikvėpia. Neturiu vienareikšmiškos nuomonės, bet manau, kad toks muzikantų sprendimas nelabai pasiteisino.

Prasidėjusi kaip melotroninė melancholija daina vėliau sprogsta black sabbatiškais doom rifais, kas buvo visai netikėta.

Mano pirmasis šių metų atradimas. Muzika pamąstymui. Šiam vakarui 2015 albumas New World.

Mėgstu šį Yes albumą, kad ir be Andersono vokalo. Jis vis tiek arčiau klasikinio Yes skambesio, nei 90125. Machine Messiah, kiek pamenu, sukosi ties dešimtuko riba (mano, žinoma).

Ką tik patikrinau, kas man artimiau šios dainos interpretacijos atveju - Planto jausmingumas, ar Makaferčio psichodelikos anturažas. Nazareth variantas yra uola.

Robertas Plantas sakė, kad nesąs sunkaus roko gerbėjas. Jis tikras bliuzroko žvaigždė, dargi folkroko ir šiek tiek funki dainininkas. Bet Led Zeppelin komandoje mes jį neretai girdime būtent hard roko amplua. Roberto Planto fenomenas kiekvienam savaip atsiskleidžia. Man jis veža, kai išgauna kankinio aimaną, dar malonūs ausiai jo seksualiniai dūsavimai. Aplamai, Plantas dar ne vieną kartą žavės savo balso obertonais, dainavimo maniera ir emocijos perteikimu. Man jis daininikas iš D raidės.

Pagalvojau, ką tokio paklausyti iš Modern English, kol tvarkau jų diskografiją. Pirmas bandymas ir absoliutus 10.

Jei tai Brazilijos kultūrinės šaknys, tai jos stiprios ir nesutrešusios. Krikščionybės ir gentinės toteminės stabmeldystės samplaika turi išlikti išsaugota ir gyvybinga, nesvarbu, kad ir šokiruojanti. Watch us freak Sepulturos vizitkė.

Nu ką, perklausiau antrą kartą. Albumas grupei gavosi monolitinis ir stiprus ir kaip reta liūdnas. Pirma ir paskutinė albumo dainos tokios pačios konstrukcijos- lėtai smilkstanti, švelnaus vietomis guodžiančio vokalo melodija, palydima fortepijono tyliomis retomis frazėmis viena ranka. Akustinės gitaros audžia foną, būgno darbas gerai pastebimas, su nežymiai siūbuojančia dinamika. To Forget mane pakerėjo savo subtilumu ir ramiu susitaikymu ir, žinoma, melodijos linija.

It Leads to This kartu su The Frost yra albumo vinys ir absoliučiai Pineapple Thief reprezentuojančios dainos. Instrumentinės sekcijos ypač įdomios. Šio albumo išskirtinumas gal būt tame, kad muzika, kad ir svajinga, nėra melancholiška, sakyčiau dargi pakylėta, visgi kiaurai persmelta tekstų nešamu liūdesiu ir neviltimi. Kontraversija, ar ne?

Šių metų pirmoji kregždė mano pastogėje. 9 balai.

Vieta ties 4 min. "to save ourselves" labai galinga. 

Yes – Tales from the Terrain Sea (1973) - kas čia per velnias?

Vakar pažiūrėjau filmą per youtube iš Creature Features repertuaro - mėgstu senus sf ar horror mažo biudžeto filmukus. Wavelength, kad ir prastos vaizdo kokybės (vyraujanti prieblanda) maloniai nustebino savo garso takeliu.TD muzika organiškai susilieja su filmo veiksmu. Ypatingai išraiškinga tema bažnyčios epizode ir pabėgimo scena, sprunkant dykumos keliu. Antra maloni detalė ta, kad pagrindinį (vienintelį) moters vaidmenį atliko The Runnaways vokalistė Šeri Keri. 25-metė aktorė- dainininkė man pasirodė tiek pat žavi, kiek Katrin Deniov, būdama mergaičiukė. Absoliuti nostalgija. Šiandien dar kartą perklausiau visą takeklį. Rašau 9 balus.