Delacorado

Turbūt kiekvienas galėtų pasakyti čia matantis nelabai reikšmingų „elementų“ ir neradęs daug įtakingesnių. Įtariu, galybė žmonių, kitur nete matę šį paveikslėlį, piktinosi: „O tai kur Bon Jovi, Nazareth, Whitesnake, Slade?“ 

Galima būtų visai sėkmingai kabinėtis ir prie indie rock (ką, beje, kritikai ir daro), nes ši definicija apibūdina visai ne muzikos stilių, o tik statusą įrašų firmos atžvilgiu, kuris paprastai būna būdingas tik grupių karjeros pradžios laikotarpiu (ypač kalbant apie čia esančias indie rokui priskirtas mainstreamo grupes, priklausančias RCA, Virgin EMI ar Warner Bros įrašų kompanijoms).

Bet lentelėje vietos yra ribotai, o grupių kiekiai pagal kategorijas yra derinami, kad daugmaž atitiktų standartinę periodinės cheminių elementų lentelės išdėstymo sistemą, tai, matyt, kiekvienas individualiai, net ir būdamas pats objektyviausias, vis tiek sudarytų skirtingas lenteles. Man tai norėtųsi, kad čia vietą atrastų ir, pvz, Uriah Heep, Procol Harum, Kansas, Eloy, Van der Graaf Generator, Asia, ELO ir Kate Bush.

O, tik stereotipas, kad PSB kuria vien komercinę šokių muziką. Bet jie jau seniai plaukioja rimtesniuose vandenyse: 2001 m. sukūrė miuziklą „Closer to Heaven“, 2005 m. – muziką 1925-ųjų sovietų nebyliojo kino klasikai „Šarvuotis Potiomkinas“ (Battleship Potemkin), atliktą kartu su „Dresdner Sinfoniker“, 2011 m. – muziką baletui „The Most Incredible Thing“, įrašytą su „Wrocław Score Orchestra“, 2019 m. – muziką kabaretui „Musik“ bei sceniniam veikalui „My Beautiful Laundrette“. O šiaip ir jų pop dainose jau nuo pat jų karjeros pradžios galima išgirsti klasikinės muzikos įtaką, o ir aptikti tiesioginių (arba ne) sąsajų su Šostakovičiumi, Debiusi, Stravinskiu, Vivaldžiu, Čaikovskiu, Rachmaninovu ir kt. Tokių kūrinių yra apie 30, bet PSB per karjerą sukūrė gal 400 dainų ir žinomiausios tos jų pusės neatspindi. 

„ar verta muzikini centra pirkti tas kuris dar turi 5 cd , kasetes“. Klausimo formuluotė yra labai miglota. Ką norima sužinoti – ar:

a) verta pirkti muzikinį centrą – tą, kuris dar turi 5 CD ir kasetes;

b) verta pirkti muzikinį centrą tam (žmogui), kuris dar turi 5 CD ir kasetes?

30-40 eur ir jau šaukiesi [music'o] dievų pagalbos?  Jei jau tokie prasti popieriai, tai parašyk savo metinę finansinę ataskaitą – kiek uždirbi, kiek išleidi mokesčiams, maistui, daiktams ir paslaugoms + kiek laiko kasdien skiri pramogoms, ypač muzikai, o tada ir apskaičiuosim, ar verta :) 

O jei nori sužinoti, ar 30-40 eur už tokį naudotą daiktą yra daug/mažai/vidutiniškai, susivedi skelbiu.lt–>Technika–>Audio–>Muzikiniai centrai, o tada, susiradęs panašių prietaisų, analizuoji jų būklės ir kainos santykius.

„Rihanna“ gal arčiausiai tiesos, nes svoris vizualiai prideda amžiaus, tad toji moteriškė nuotraukoje galėtų būti ir apie 60-ies. Kiti, ypač Gaga, aišku, gerokai pro šalį. Bet čia – tik humoras, o nete mačiau ir realių spėjimo variantų. Pvz, 1985 m. afroamerikiečiams skirtas žurnalas „Ebony“ pasamdė menininką Nathan Wright, kad šis sukurtų 9-ių tuo laiku garsių juodaodžių ateities portretus, t.y., nuspėtų, kaip šie atrodys 2000-aisiais. Vienas iš portretų buvo Maiklo Džeksono. Ir... Sakykime, tas menininkas Nostradamu tikrai nebuvo 

Ne naujas ir ne žodis (vns.), bet visgi gan įdomūs frazeologizmai:

Tesėjo laivas + Tesėjo laivo paradoksas

Jeigu gyvenate šioje žemėje jau daugiau kaip dvidešimt metų, tai reiškia, kad jūsų kūne nebeliko nė vienos ląstelės, kuri nebūtų pakeista, atnaujinta ar kaip nors pakitusi. Tad jūs – vis dar tas pats asmuo, kuris gimėte, ar jau kitas? Tai – filosofinis vadinamasis Tesėjo laivo paradoksas. 

Pasakojama, kad atėniečiai saugojo mitinio herojaus Tesėjo laivą kaip relikviją daugybę šimtmečių, supuvusias laivo lentas keisdami naujomis, kol galiausiai nebeliko nė vienos nepakeistos detalės. Taigi, filosofai turėjo puikią temą ginčams: ar laivas – vis dar tas pats, ar jau kitas? 

Šita nuotrauka man liepė tau perduoti: „Nėr už ką“ 

Ir visgi. Tiek, kiek apie muziką žinai tu, užtektų ir keliems žmonėms. Tad, spėju, taip save susigėdinęs, dabar tu jau norėsi užkamšyti šią bitlišką spragą ne tiek žingeidumo, kiek bendro išprusimo vardan. Ir ta jų diskografija gi visai ne Tangerine Dream [kuriuos jau kokį 4-ą kartą bandau doroti aš] platybės :)

O man šis tavo komentaras tik dar kartą parodo, kad kuo daugiau žmogus žino, tuo jis tampa kuklesnis, nes suvokia, kiek daug jis dar nežino. 

Tačiau... Jei tu ir toliau absorbuosi žinias tokiais tempais, bijau, kad tapsi pirmuoju, kuris visgi numirs iš kuklumo 

Ir pabaigai – trumpa istorija apie hipokritiškumą: 

Atėjau į darbą su nupaišytais ūsais. Kolegės su nupaišytais antakiais pasakė, kad aš durnas.

YouTube komentaras prie vieno seno Pink Floyd koncertinio video:

People who disliked this need a COVID test, because they’ve got no taste...

Prie publikacijos apie kefyrą prajuokino vienas komentaras-klausimas, todėl į jį atsakiau:

1. JONAS

O kur gauti kefyro? Turiu omeny, tikro kefyro?

2. ATS JONUI

Reikia pamelžti kefyrą duodančią karvę.

Challenge accepted :) 

Pažiūrėkim... Sentencijoje yra minima [foninė] muzika. Ar tyla yra muzika? Kai kam ji – netgi pati gražiausia, bet visgi tai yra netgi tolimiau nei orą vadinti maistu, nes oras bent jau yra elementų (visos krūvos skirtingų dujų) mišinys. O muzikos apibūdinimą rastume įvairiausią, bet, mano galva, net primityviausia muzika yra bent jau 2 garsų kombinacija. Šis John Cage kūrinys geriausiu atveju yra baltasis triukšmas, nes ties 3:05 galima išgirsti trenksmą.

Aišku, galima ginčytis, kad absoliučios tylos Žemėje nėra, nes faktas tas, kad paprasčiausiai žmonių klausos organai yra nepakankamai išsivystę, kad savo siauru diapazonu girdėtų ultragarsą ir infragarsą. Tačiau šikšnosparnių ar delfinų nepaklausi, ar tikrai šiame kūrinyje skamba muzika. Tiesa, minimus garsus (jei jie ten tikrai egzistuoja) yra įmanoma „išversti“ (konvertuoti) į mums suprantamesnius signalus, tačiau niekur neradau parašyta, kad konkrečiai šį J. Cage įrašą kas nors šiuo pobūdžiu nagrinėjo. Kita vertus, suprantama: paprastai įrašai daromi studijoje, o po to išvalomi visi nereikalingi garsai. Ar ši tyla (kaip mes ją suvokiame) buvo įrašinėjama studijoje? Man rods, tuomet užteko nusukti visus rodiklius iki 0, todėl pašaliniai garsai net negalėjo patekti. Nors trenksmas visgi yra... Taigi, galima grįžti prie ankstesnio punkto, kuris vis tiek niekur neveda. Ar „kūrinys“ buvo įrašytas gyvai? Vėlgi uždaras ratas. Papildomai galima kelti klausimą, ar triukšmas, t. y., tarpusavyje tikslingai nesusijusių, dažniausiai atsitiktinių garsų visuma gali būti vadinama muzika? 

O šiaip tai yra gan lengvai įrodomas reikalas. Ar John Cage buvo turtingiausias pasaulio žmogus? Nes jei mes šį jo magnum opusą laikome tyla, tai už šio „garso takelio“ panaudojimą, t.y., kūrinio autorines teises jis privalėjo gauti nežmoniškiausią kiekį valiutos :)  

P.S. Galbūt ne garsas skamba tyloj, o tyla – garse? 

Na taip, kartais Clippy blaškydavo dėmesį, bet buvo galima jį laikinai išjungti. Daug vėliau sužinojau, kad egzistavo galimybė jį pasikeisti ir į kitus veikėjus, tarp kurių – šuo, kurį gali paglostyti, Einšteinas arba Šekspyras, bet jų aktyvavimui reikėjo Microsoft Office instaliavimo CD. Kurio mes neturėjom, bet turbūt ir nebūtume norėję kažką keisti. 

Mano smegenyse vis dar užsilikęs tas beldimo į ekraną stiklo garsas, kai Clippy klausia, ar nereikia pagalbos. Prajuokindavo, kai jis, nežinodamas atsakymo, vartydavo akis, krapštydavosi galvą, susivyniodavo savo kūną, į šoną pasidėjęs akis, tornado verpeto spirale sulįsdavo į žemę arba nuskrisdavo ant sulankstyto popierinio lėktuvėlio :) Linksmas, žavingas, naudingas ir išmoningai sukurtas personažas.

O aš dar dvejojau, ar verta rašyti šį anekdotą :) Dauguma Clippy'į turbūt pamiršo, o gal jiems ir išvis neteko su juo susidurti. Ir aš su juo spėjau „pabendrauti“ tik keletą metų prieštvaniniame tėvų kompiuteryje. Bet visai neįtariau, jog tas mielas sąvaržiukas buvo toks nekenčiamas.

Vargšas Clippy... Juk jis tik norėjo padėti 

Komentaras iš lryto: 

buvom prie ežero... ir vaikštant radau telefoną, labai gerą, naują... galvoju, kur čia rasti policiją arčiausiai, kad nunešti... ir suskamba tas radinys... atsiliepiu ir mane iškart užsipuolė, kad jį pavogiau, kad sėsiu, kad galvą nuraus... nedavė nei žodžio įterpti, tai kad šveičiau tą telefoną iš visos dūšios į ežerą... lai žuvims skambina, jei visus laiko vagimis...

Beveik vintažinis:

Novarusas iškviečia kompiuterių meistrą. Tas atvažiuoja ir mato: ekrano dešinysis apatinis kampas – su skyle. Akivaizdžiai peršautas. Klausia:

– O kas atsitiko, kad čia peršauta?

– Kaip tai kas! Aš visą miestą valdau, man visi mokesčius moka, o čia kažkokia sąvaržėlė man dar aiškins!

LT Top50, gaila, neįmanomas, nes naujos kassavaitinės lietuviškos muzikos pasiūla yra labai menka. Kartais vos įmanoma surasti tas reikiamas pasiūlomąsias 10 dainų (tiesa, estradinių tai kepa sočiai, bet gal nereikia, kad music'as taptų Pūko radijo filialu). Nė nepalyginsi su Top40 asortimento galimybėmis. Būtų galima dėti kad ir po 30 pasiūlomųjų, tik, bijau, niekas tiek klausytis neturės nei laiko, nei motyvacijos :) Bet ir pagal balsuotojų kiekį topuose esančių dainų kiekis yra daugmaž optimalus, tad dar daugiau siūlyti kaip ir nėra prasmės, nes net ir turint po 10 balų, balsuojama tik maždaug už 65 proc. visų tope kiekvieną savaitę būnančių (balsuotinų) ~80 (40+~25 iškritusių+15 pasiūlomųjų) dainų. 

Dėl balų paryškinimo kitokia spalva – gera idėja. Jų jau yra visas pluoštas, bet prioritetai būna pagal galimybes.  

Ne, „titulai“ svetainės neapkrauna. Turbūt jie – jau atgyvenęs reliktas (nors aš ir taip niekad jų nesureikšminau), bet žinau, kad kai kam jie yra labai svarbūs, tad nors tiek gerai :)

Nežinau dėl „Senosios gvardijos“, bet, spėju, nemenka dalis narių galėjo prarasti ryšį su music'o pasauliu tiesiog negalėdami prisijungti (kaip ir mes anksčiau). Yra galimybė pasiekti juos emailais, tai pabandysiu tuo užsiimti, kai svetainė patirs dar kiek „renovacijos“. 

O kad music'as dar labiau atgimtų, tai tikrai itin praverstų indėlis į publikacijų sritį.

P.S. O per tą laiką ir kitokių naujienų užderėjo. Akyli nariai jau beveik viską pastebėjo, bet jau greit straipsnis bus update'intas konkretesnėmis detalėmis :)

Perskaičius kitu kampu, iš tiesų gali pasirodyti, jog Mickas svajoja apie susijungimą su visais nariais – net ir mirusiais. Bet ne. Jis tiesiog nemini, kad su „likusiais gyvais“, nes galvoja, kad šitai yra ir taip suprantama. Tokių narių – esamų ir buvusių – dabar yra 13 (o gal dar Mickas turi omeny ir turo muzikantus, kurių yra dar 25?).

Šis šaltinis nepaminėjo, jog sukviesti juos Mickas trokšta ne pilnam grįžimui į grupę, o tik kuriam laikui – koncertiniam atsisveikinimo turui (papildžiau straipsnį). Jei šitai išsipildytų, tikriausiai FM turo etapuose pasirodytų skirtingais sąstatais. 

Tačiau nežinia, kaip tai pavyktų, nes net dabartiniai grupės nariai dvejoja, ar nori vėl leistis į turnė. Prieš šį Micko interviu Christine McVie sakė: „If we do, it will be without John [McVie] and without Stevie, I think. I’m getting a bit too old for it now, especially having had a year off. I don’t know if I can get myself back into it again.“

Bet turbūt šio straipsnio esmė yra ne tiek konkrečios detalės, kiek paslėpta mintis apie egzistencializmą. Pirmiausia Micką su Lindsey vėl suvedė ir pamiršti pykčius paskatino būtent Peterio Greeno mirtis, ir susitikę jie daugiausia dalijosi prisiminimais apie jį. Manau, būtent po to Micką užplūdo sentimentai bei suvokimas apie žmogaus būties trapumą (ypač – sulaukus tokio amžiaus), dėl ko jis panoro visus sukviesti ir sutaikyti. Gražūs norai, bet ar jie bus įgyvendinti, parodys tik laikas. 

OK, pabandysiu paprognozuoti. Galbūt supjausiu visišką grybą, bet tebūnie 

Manau, iš komisijos daugiausia balsų gaus Prancūzija arba Šveicarija (labiau linkčiau prie France).

Iš žiūrovų – Suomija (hm, gal netikėta, bet neabejoju, kad bent jau tarp 3 ji tikrai bus).

Kas laimės? Mano asmeniški favoritai, kai prieš 2 mėnesius rašiau music'e, buvo Italija, Lietuva ir Prancūzija (plius Šveicarija). Jie ir išliko.  

O žvelgiant nešališkai, pagal prognozes dabar ryškiausi kandidatai yra 4:

Italija

Prancūzija

Malta

Šveicarija

Maltą atmečiau iškart, net kai ji tik pasirodžiusi prieš porą mėnesių įšoko į pirmą lažybininkų lentelės vietą. Nuomonės nepakeičiau, ir ne tik todėl, kad ne vienu aspektu tai yra Nettos kopija, o kopijos Eurovizijoje nepaeina. Tiesiog... tai nėra nugalėtojos numeris ir tiek. Pernelyg suprodiusuotas produktas. Be to, suprantu, kokią idėjinę bangą jis atstovauja ir vien dėl to nesinorėtų, kad balsuojantieji taip lengvai užkibtų. Per daug paprasta sukurpti dainą pagal ant bangos esančią formulę ir pasiimti laimėjimą. Just NO. Jei laimės, nusivilsiu (nors, aišku, mano gyvenimo kokybės tai niekaip neįtakos :). 

Šveicarija paims aukštą vietą (ko jai tikrai linkiu), bet veikiausiai irgi nelaimės, nes: a) Reikalą gali pagadinti tie keisti judesiukai b) Daina irgi primena vieną iš nesenų ESC nugalėtojų (nors tai tikrai nebūtinai yra taktinis rip-off'as, nes panašią struktūrą rastumėme šimtuose kitų baladžių).

Lieka Italija ir Prancūzija. Pirmoji – labai stipri ir tikrai mano skonio daina. Bet pats pasirodymas daliai balsuotojų gali atrodyti kiek per aršus. 

Su prancūzais yra slidus reikalas, nes jau kokius 5 paskutinius metus bukmeikerių lentelėse matyti tendencija, kad prancūzai visad keliami labai aukštai (būna penketuke), o finale paprastai gauna vietas tik antram dešimtuke. Taigi, ir šįkart turėčiau vertinti labai atsargiai, bet pažiūrėjau Barbaros Pravi pasirodymą ir WOW. Va čia tai tikras nugalėtojos numeris: jokių blizgučių, lazerių, pirotechnikos, šokėjų ar kokio rate besisukančio žiurkėno... bet nieko iš to ir nereikia, nes Barbara – tiesiog pavergianti: nepaprastai šarminga, nuoširdžiai aistringa, puikaus balso ir LABAI organiška – ji tiki tuo, ką dainuoja ir jai nereikėjo nieko atidirbti prieš veidrodį. Šiurpuliukai beklausant ir bežiūrint. Kukli? Taip. Paprasta? Jokiu būdu. 

Beje, aš prancūzų kalbos visai nemėgstu, bet tai, kad net 2 dainos iš mano 4 šių metų topinių eurovizinių yra prancūziškos, įrodo, kad muzika yra universali kalba, ištrinanti visas sienas.  

Žinoma, norėčiau ir Lietuvos pergalės (ir patriotiškumas tame vaidina tik nedidelę rolę), tik, gaila, to greičiausiai nebus. Visgi tai nekeičia mano nuomonės, kad ši daina kartu su pasirodymu yra pats stipriausias visų laikų Lietuvos eurovizinis numeris (geriau ir už pačių „rūpų“ On Fire). Čia yra visas paketas: išskirtinė idėja, pagauli melodija, akį traukiantis spalvingas (bet neperkrautas) imidžas, sąmojingumas, įsimintinas šokis ir simpatiškas vokalistas plius gera režisūra+operatorių darbas. Ir, kas įdomu – nors daina ir energinga bei optimistiška, visgi turi ir tamsų atspalvį. Pilnai išieškotas pasirodymas. Kokybiška, skoninga, efektinga, linksma. Visgi man labiausiai patinkanti kūrinio vieta yra pragrojimo dalis (kuomet rodomos „šokančių“ pirštų kombinacijos), kur vietoj instrumento garsai yra atlikti burna ir sumiksuoti. Panašu į Yello, kuriuos labai mėgstu. Mano ausims visokie netradiciniai garsai yra labai patrauklu (išvis, skatinčiau muzikantus nepatingėti naudoti visokių semplų, baltojo triukšmo ir pan., nes tvarkingi, nulaižyti kūriniai yra effing boring).

Taigi, nors geriausia geltonos asociacija ir yra su auksu, bet ir kaip ten bus... let's discoteque straight for the Gold:

Pacituojant čeką – Omaga! Net dantis sugėlė nuo tiekos saldybių... o kur dar blizgučiai, silikonas ir plastmasė :) 

Kai buvo paviešinta lenko daina, jis buvo kritikuojamas dėl silpno balso, bet, pasirodo, ten jis dar buvo Pavarotis, palyginus su tais vakar išleistais jo garsais. Atrodo, lyg dainavo visai kitas žmogus. Nors visgi atsiimu žodį „dainavo“, nes what was THAT?? Turbūt lenko balsas yra artimas šviesos greičiui, nes paprastų mirtingųjų ausų diapazonui jis nepasiekiamas. 

Įdomu, kad abi „Amen“ dainos buvo tarsi pranašiškai nesėkmingos ir pačios sau užsidėjo kryžiukus. Nepaisant to, „karščiausias Estijos vyras“ (skaičiau Delfi) Uku irgi nebuvo The lucky one, kuris ištraukė bilietą į finalą. Bet turbūt logiška, nes loterijose jam sektis kaip ir neturėtų :) O pop standartais jo daina yra tikrai nebloga, tik joje reiktų pakeisti vokalistą ir kelias erzinančias teksto eilutes. 

Serbija yra ekologinė katastrofa visomis prasmėmis. Tiesa, balsai geri, bet tas nė kiek negelbsti.  

Danai. Zilnys pažadėjo, kad iš juoko plyš burna, bet man niekaip nepavyko išgauti tokio efekto. Totalus cringe'as. Jei tai – protesto daina, tai įdomu, prieš ką jie protestavo – gerus balsus, kokybę, skonį, autentiškumą? Panašu, kad visus paminėtus punktus. Trolinimui irgi reikia sugebėjimų, o čia buvo nejuokinga, skysta ir tiesiog apgailėtina. Kas tą berniuką įtikino, kad su tokiu plokščiu balseliu jam derėtų imtis dainavimo? Vienintelis dalykas, ką danai padarė gerai – tai išmetė 2/3 anksčiau nuo Merkurio kopijuotų jo firminių judesių (veikiausiai gavo krūvas kritikos, ir ne vien iš manęs :) Tik ar tas infantiliškas strikinėjimas kaip įkirptam į sėdimąją buvo efektingesnis? Istorija nutyli... ir, bijau, tylės amžinai :) Prie pirmojo Einaro ESC dienoraščio šitiems chaltūrščikams skyriau sočiai epitetų, bet dovanoju paskutinį: ausų ir akių genocidas. Good riddance!! 

Šveicaras yra kone visiška danų priešingybė, o asmeniškai man – ir pats simpatiškiausias žmogus visoje šiųmetinėje (ir ne tik) Eurovizijoje. Tiesa, ta keistoka rankų choreografija (?) šiek tiek sutrikdė, bet vokaline prasme jis viską išpildė 100 proc. 

Džiugu, kad praėjo Portugalija. Iki šiol neištaikiau parašyti, kad ji yra mano dešimtuke. Žinau, kad aukštų vietų nepaims, bet nuo to mano požiūris į ją nepakis. Pristatomajame dainos (kuri yra ne studijinis įrašas) video buvo matyti, kad vokalistas jautėsi vis dar nepatogiai, stengdamasis ją prisijaukinti, o vakar išgirdome visai kitą rezultatą, kuris bent jau mano lūkesčius viršijo gal 3 kartus. Vienok, net ir po ankstesniojo video man kilo įtarimas, kad šis dėdulė geba dainuoti kur kas galingesniu balsu, kuris tiktų net hardrokui/metalui, o delikatesnes natas vartoja rečiau. O ir tas gangsteriškas sausojo įstatymo laikų imidžas man visai prie širdies. 

Labiausiai pralinksmino finalinės reakcijos. Belaukdami rezultatų, vieni isteriškai šypsojosi, kiti – meldėsi, o suomiai sau visiškai atsipūtę gurkšnojo alutį. Ir kai galop paskelbė paskutinę patekusią šalį, suomis iškėlė butelį, lyg nebyliai sakydamas: Nu tai savaime aišku... Už tai ir išgerkim! 

Aš tik mestelsiu 3 savo kuklias mintis, gimusias per transliaciją:

1. *Airė vaikšto tarp kartoninių medžių siluetų.*  

Zilnys: „Vizualiai įspūdingas ir išradingas airės pasirodymas...“

2. Zilnys: „Vasil yra operos dainininkas...“

Aš: OK... Bet tai kodėl jis operinį balsą paliko namuose?

3. Zilnys: „TIX yra labai, labai talentingas dainų kūrėjas...“

Aš: Vo... Reiškia, savo eurovizinę dainą sukūrė ne jis pats? 

Oh yes, Jay-Z! Kas gi nežino jo rokenrolo klasikos kaip „Jigga That Nigga“, „2 Many Hoes“ ar „Is That Yo Bitch“?

Pastebėjau įdomius skaičius, kurie apima net 75%. Šiame pusfinalyje – 4 vyrukai, o moterų vokalisčių (solo ar grupės) – net 12!

Žinomas faktas, kad DM yra viena mėgstamiausių A. Mamontovo grupių. Sakyčiau, ši daina – lyg 'Never Let Me Down Again' švelnesnė pusseserė, nes skambesys ir dermės laipsniai yra gan artimi (bet tikrai ne tiek, kiek DM su jų pačių 'Nothing'). Tačiau nors ir dalinis rip-off'as, jis įrodo, kad A.M. talento turi daugiau nei pakankamai, ką dar labiau išryškina šį kūrinį transformuojanti instrumentinė kompozicija, užsibaigianti ankstesnės dalies tonacijos koda. Toks haunting skambesys mane visada nuginkluoja. 10/10

Kadangi dėl laiko stokos neįmanoma prigimdyti daug straipsnių, o naujienos stovi pagrindiniame music'o puslapyje ištisus mėnesius, tai yra viena iš daugybės priežasčių, dėl kurių verta publikuoti nesenstančią informaciją apie klasiką. Artimiausiu laiku eis straipsnių serija apie 70-ųjų albumus (200, t.y., 10 publikacijų, talpinančių po 20 žymiausių kiekvienų metų roko albumų), o tuomet bus galima sukti arba į 80-uosius, arba 60-uosius. Jei nepasigausiu Kovydo ar dar kokio velnio, o ir music'as toliau gyvuos, tai anksčiau ar vėliau vis tiek prieisim ir tavo minimą periodą :) 

Topų balsavimai veikia, o jei omeny turėjai balsavimus prie straipsnių (sudarant juos administracijoje), tai šis metodas nėra užlūžęs, tik dar iki galo nesutvarkytas (viskas surišta su tuo ajax, kuris trukdo ir stumdyti dainų pavadinimus albumuose ar administracijoje pažiūrėti įkeltą foto). Esant tokiai situacijai, buvo ieškota ir visgi atrasta, kad sustatyti balsavimų sąrašus yra įmanoma, tik gerokai painesniu keliu, kuris eina ne per administraciją (tuo pačiu keliu, kuriuo „gaivinamos“ ir avatarinės foto). Tad straipsniai su balsavimais tikrai grįš, o jei tu ar kažkas kitas irgi norėsite parengti panašaus pobūdžio straipsnių, tai tiesiog atsiųskite man tų dainų/albumų/grupių ID įkėlimui į šablonus.

Dėl tolesnių patobulinimų: taisytinų dalykų yra tikrai daug, tik, gaila, dažnai vien norų ir netgi iniciatyvos neužtenka. Bet viliuosi, ties čia nesustosim. Išties reikėtų pamąstyti vien jau apie pasilaikintų dainų rūšiavimo sistemą. Šiaip, dainas/albumus/grupes savo profilyje tai visada galima pasistumdyti rankiniu būdu... bet kai tai liečia 9 tūkst. dainų, tuomet tai jau kiek keblesnė problema :)

Dėl pramogų: turiu žinių, kad ateityje telefoninėje music'o versijoje (nežinau, ar bus sukurta paralelinė, ar tik beta) planuoja jį suintegruoti su Spotify, tad galbūt bus įmanoma atgaivinti ir „Atspėk dainą“. Sutinku, kad reikėtų ir daugiau atrakcijų. Žmonėms labai patinka pramogos – jie mėgsta būti įtraukiami, jiems patinka aiškintis ir spėlioti (ir aš – ne išimtis). Panem et circenses!, kaip šaukė Romos minia :) 

Dėl topų: tikrai bus įdomu paanalizuoti, kaip dėl dešimtbalės sistemos keisis balsavimo tendencijos. Turiu idėją, kad galbūt visai verta šiek tiek praplėsti ir pačius topus, t.y., kad LT Top 30 virstų į LT Top 40, o Music.lt Top 40 – į Music.lt Top 50. Bet kol kas dar per anksti pasakyti, ar reikėtų to imtis.  

Bet kuriuo atveju – smagu, kad narius džiugina permainos. Visi čia mes, adminai, darbuojamės iš idėjos, ir motyvacijos iš šalies niekad nebus per daug :)

Dėkui. Bet antrame savo komentaro sakinyje Einaras yra visiškai teisus. Teko išties daug bendradarbiauti su itin nuoširdžiai padėjusiu IT specialistu, kuris irgi yra music'o administratorius, tik kad pernelyg kuklus. O aš – ne Brežnevas, tai kur man dabar tilps tiek jūsų ordinų ir medalių? 

Pažiūrėkim... 

1.) La ir do natos, apsuptos random skiemenimis. 

2.) Galima šifruoti ir kaip pseudonimo vardą+pavardę Dela Corado. Ispanakalbėse šalyse Corrado yra gan dažna pavardė, ir ji man visada patiko. 

3.) De La yra pavardės priešdėlis („iš“), nusakantis kilmės vietą, kaip ir, pvz, Von, Van, D' ar Li skirtingose šalyse. 

4.) Peris Meisonas – išradingasis, slidus it žaltys advokatas iš Erle Stanley Gardner detektyvinių romanų yra vienas mano mėgstamiausių personažų (Ozzy turi apie jį dainą „Perry Mason“). Dela Stryt – jo sekretorė (asistentė). 

5.) 'Delacorado' atrodo lyg sudurtas iš JAV valstijų Colorado ir Delaware'o. 

6.) Volkswagen Corrado?

Bet nei vienas iš šių variantų nebuvo mano strateginė intencija, nes nickname'ą aš... tiesiog susapnavau :) Tad, tikėtina, kažkuriuos minėtuosius variantus sulipdė pati pasąmonė. Tiesa, galbūt ją ir užprogramavau, nes tuo laiku gan intensyviai mąsčiau apie niką. Norėjau registruotis į vieną svetainę, bet joje visi mano norimi variantai buvo užimti, o prie niko lipdyti skaičių kombinaciją ar, tarkim, vietoj 'o' rašyti nulį nesinorėjo. Paskui supratau, kad visgi reikėtų originalaus [vienetinio], gerai skambančio vardo (kaip, pvz, Metallica :), kad jis būtų universalus (be raidžių su diakritiniais ženklais), ne pernelyg sudėtingas, o kartu ir be konkrečios reikšmės (nes neretai kažkokie esamuoju laiku reikšmingais laikomi dalykai po kelių metų tokiais jau nebebūna). Taigi, gavosi, kas gavosi... Gal ir netobulas, užtat OOAK 

Teko kelis sykius klausytis šio albumo. Netipiškas Devino diskografijoje, bet jo paskirtis turbūt yra labiau meditacinė/relaksacinė (ar bent jau foninė). Tai tokia muzika net ir neturėtų būti muzikaliai ambicinga ir įmantri, nes blaškytų mintis ir trukdytų atsipalaiduoti. Harmoningos ambiento melodijos, švelnūs vokalai, šviesios, svajingos new age, easy listening kompozicijos, gamtos garsų semplai, rytietiškos dvasios prieskonis (ten, kur dominuoja fleita. Trūksta tik dainuojančių Tibeto dubenėlių) – šis albumas, atmetus folk'iškas jo dainas, skamba kone kaip vienas iš Buddha Bar ar Cafe del Mar rinkinių. Įdomus posūkis, subtilus ir maloniai susiklausantis darbas, bet turbūt net pats Devinas nelaiko jo stipriausiu savo projektu.

Vis dar aktualia tematika...