Fan4

Kai Lietuva išrinko Katarsį į didžiąją Euroviziją, buvo nuostaba ir buvo sunku nuspręsti kaip jaustis. Buvo ir nusivylimas ir savotiškas džiaugsmas kartu. Nusivylimas, nes buvo aišku, kad vėl neužimsime aukštesnės vietos, nes tikrai norėjosi, kad Lietuvai pagaliau pasisektų. Bet džiaugsmas, nes buvo aišku, kad būsime išskirtiniai, įdomūs ir autentiški kitų atlikėjų krūvoje. Manau, jų daina (o gal ir visa grupė) viena iš tų, kuri priauga tik su daugiau perklausų. Prireikė laiko pilnai pradėti juos palaikyti. Manau tas lūžis įvyko, kai YouTube pamačiau ir nusprendžiau paklausyti dainos versiją su choru, kuri parbloškė efektyvumu. Dar vienas dalykas tai buvo matyti, kiek daug žmonių iš užsienio vertino ir palaikė juos, kas dar labiau uždegė norą juos palaikyti. Ir iš tikro, visų pusfinalių metu stebėjau ką žmonės sako, ką palaiko, pagrinde Twitter platformoje, ir Katarsio palaikytojų skaičius buvo toks didelis ir toks ryškus, kad reikėjo kovoti su kylančiomis ašaromis akyse. Nemanau, kad kada nors mačiau didesnį palaikymą nei šiemet, net kai žmonės tvirtina, kad ir paskutiniai keli pasirodymai buvo labai geri ir verti didesnio įvertinimo, kad Lietuva nusipelno pagaliau laimėti, kad Lietuva yra “underrated”. Bet galbūt visais kitais praėjusiais metais ir nestebėjau žmonių reakcijų tiek daug, nes buvo mažiau susidomėjimo. Tačiau šiemet tikrai įvyko kažkoks mažas stebuklas mano akimis, o manyje irgi įvyko kažkoks perversmas. Kai Katarsis pateko į finalą dar niekada nejaučiau tokio pasididžiavimo. Ir nors galimai jie išliks vieninteliu tokiu atveju, galimai nebus daugiau tokio būtent tipo ir tokios kokybės pasirodymo, man jie patapo ikonos ir legendos Eurovizijoje, kurių labai reikia šiomis dienomis ir kurių pamiršti bus neįmanoma. Jie atnešė tokį nepaprastą ir nepakartojamą lietuviškumo dvelksmą ir pristatė jį likusiai Europai su savo neperlaužiama dvasia ir ta vadinama aura. Jie didele dalimi prisideda prie mūsų lietuviško identiteto, kuris vis dar formuojasi, ir kuriam labai reikia pagalbos formuotis, ir aš be galo džiaugiuosi tuo, ką ši jauna grupė sugebėjo padaryti. Kitų akimis tai galbūt neatrodo taip reikšminga, bet mano akys tai tikrai mato didumą. Tikiuosi, jie atneš daug įkvėpimo kitiems, ne tik Lietuvoje.

Dėl pačios Eurovizijos. Galbūt ne tik man tampa vis sunkiau ją stebėti, kai atrodo kiekvienais metais darosi vis blogiau. Šiemet dramos pakilo į naują lygį man. Bet pirmiau norėtųsi pasakyti nors keletą gerų žodžių. Pirmiausia tai sveikinimai Austrijai. Laimėjo talentingas vaikinas ir nėra dėl ko skųstis. Buvo sunku man išsirinkti nugalėtoją šiais metais ir paskutinę minutę kaip ir supratau, kad jis greičiausiai tinkamiausias kandidatas laimėti. Kitas dalykas, nežinau ar tik dabar pastebėjau, bet šiemet tai tikrai labai daug šalių atliko dainas savo ar tiesiog kitomis nei anglų kalbomis, kas anksčiau nebuvo man aktualu. Bet dabar galvojant apie Eurovizijos prasmę ir esmę, labiau palaikau idėją dainuoti savo kalba. Daug žmonių sako, kad jiems labai graži lietuvių kalba ir tai tikrai gali pridėti daugiau pasitikėjimo savimi mums kaip lietuviams ir labiau vertinti savo kalbą. Matyti kaip užsieniečiai stengiasi gilintis į mūsų dainos žodžius ir kaip kai kurie net kovoja prieš klaidingus kaltinimus, kad Lukas naudojo ChatGPT parašyti tą dainą, yra kažkas nepaprasto. Bet dabar, kodėl sunku žiūrėti Euroviziją. Vienas dalykas, tai kad jau ne vieni metai, bet šiais metais ypatingai, atrodo, kad dainos yra labai vienodos bendrai žvelgiant. Lyg “copy paste”, bet su keletu pakeitimų. Tiek dainos, tiek pasirodymai labai jau neįsimintini ir nuvalkioti. Toks variantas kaip Estijos yra šiek tiek kitoks, ir jis vertas visos atskiros diskusijos, kurios čia nepradėsiu. Bet sakykim, dainų vienodumas ne problema, ir tai pasikeis laikui bėgant, keičiantis muzikinėms madoms, ir panašiai. Didžiausia Eurovizijos problema turbūt visada buvo ir bus politiškumas. Eurovizija, kaip žinome, sukurta buvo tam, kad visa Europa švęstų savo vienybę, ir ta idėja, nuolat kartojama Eurovizijoje, kad muzika mus jungia, nėra tokia jau graži ir gėlytėmis klota. Dangų užtemdo amžinas šalių politikavimas. Šalys, skiriančios taškus kaimynėms, o ne atlikėjams, kurie tiesiog gerai pasirodė net jei jie kitam Europos gale. Aišku egzistuoja ir tas regioninis muzikinis skonis, bet tikrai ne visada jis toks dominuojantis. Vienas dalykas tai, kad mes nežinome kas yra žiuri žmonės ir ką jie ten tariasi ir ką galvoja, tačiau toks jausmas, kad tai praktiškai visada tie patys žmonės, nes nors ir sunku susekti, bet tarsi jaučiasi tam tikros skiriamų balų tendencijos kiekvienais metais. Nesinori per daug lįsti į konspiracijas, taciau sunku nelįsti kai daug dalykų yra keisti ir sunkiai suprantami. Visa Izraelio situacija šiais metais… trūksta žodžių išties. Daug plėstis nenoriu, bet pirmiausia, tai blogai, kad Izraeliui dar galima dalyvauti, kai Rusijai seniai pasakyta ne. Ne paslaptis, kad yra įtraukti piniginiai reikalai, todėl jie neskuba diskvalifikuoti Izraelio, bet jei ir kitais metais bus kažkas panašaus, tai manau ženkliai sumažės žiūrovų skaičius. Išgirdus Izraelio atstovės išgyvenimus tikrai pasidarė gaila, žmogus turi kentėti žmonių neapykantą, kai yra tapatinamas su visos šalies politine situacija. Eurovizijos salėje tarp žiūrovų pasirodymo metu buvo taškomasi raudonais dažais ir buvo didelis švilpimas, kurio nesigirdi per televiziją. Paprasčiausias nedalyvavimas karo metu būtų normalus ir tinkamas sprendimas. O dabar kuriama tik daugiau nesantaikos ir pykčio. Sunku suvokti, kaip žiūrovai galėjo skirti 200 kažkiek taškų, o UK skyrė savo 12, tada gaudami 0 iš žiūrovų kaip kokiu “instant karma” momentu. Kaip visa Europa laikė sulaikiusi kvapą, kad tik Austrija gautų daugiau 100 taškų, kad tik Izraelis nelaimėtų. Jei Izraelis būtų laimėjęs, baisu ir pagalvoti, kas galėjo įvykti. Kažkoks tai žiaurus pokštas, liūdnas cirkas buvo. Liūdna matyti, kaip visa politinė nesantaika prasiskverbia į Euroviziją, ir gadina patirtį visiems ilgamečiams jos gerbėjams, kuriems šis konkursas yra tapęs neatsiejama jų gyvenimo dalimi, tradicija, ir svarbiu kultūriniu reiškiniu.