FatherMcKenzie

Šiuo metu man tai pati gražiausia daina. Žinau, praeis. Viskas praeina. Galvojau, kad liūdniausios dainos - apie bepraeinančią meilę. Bet gal vis dėlto - apie sustojusią pusiaukelėje?

Šiaip aš labai rūstus ir kietas bičas.... Kol neišgirstu kažko panašaus... "Invisible now I can be free."

Atsiprašau, primakliavojau, nemoku ištrinti.

Esu išbandęs velniažin kiek tų grotuvėlių, kai kuriuos sau net pažymėjęs kaip gan progresyvius, tačiau, praėjus kažkiek laiko, pagaudavau save vėl sugrįžus prie winampo. Tiesa, jis metai iš metų darosi vis sunkesnis, godesnis resursams, nerangus kaip lokys. Bet, bėda, geriau kaip ir nėra. O va internetinėm radijoms klausytis winampas visai netinka. Kaip ir bet kokia kita man žinoma windowsinė programa. Kodėl nei viena, po šimts, nerodo albumarto, kai megabaitinės androido programikės telefone su tokia užduotim puikiausiai susidoroja?

Kažin kodėl anglų pankeliai taip mėgsta valsą? Nuostabi daina. 

Anglų kalbos mane pramokė ne tamstos Bendrasis ar Aukštasis Lavinimai, nors, regis, jie abu stengėsi visai nuoširdžiai. Nė velnio, abu numojo ranka. Labai gerai žinau: buvau vienuoliktokas ir namo parsinešiau ką tik įsirašęs juostą. "Invisible touch". Hmmm. Na, žodžiu, "anglų-lietuvių" žodynas pakeitė dislokaciją (regis, niekas jo Ten ir nepasigedo), o aš pradėjau rankiotis žodelius. Tą albumą perklausiau tikrai šimtais kartų, kol, gal po dešimtmečio, tiesiog kaip Šv. Petrui, kuris pakeliui į Damaską, įvyko, na, ne nušvitimas, aišku, bet kažkas iš tos rūšies. Žodžiu, pajutau, kad dainą "In Too Deep" aš ... dainuoju. Ne švilpauju-niūniuoju, o būtent - dainuoju. Pritariu Philui, irgi toks jaučiuosi nelaimingas... Po šimts, taigi aš SUPRANTU, apie ką ta daina! Toliau jau buvo lengviau.

...Šitokia istorija, bičiuliai, apie tai, kaip Genesis mane pramokė angliškai.  Vargu ar Collinsui patiktų dar būti ir sumautu daraktorium, todėl aš Jam nieko apie tai ir nesakau. Tegu ir toliau mano, jog yra muzikantas. Aš pats sau tyliai gerai žinau, kad yra kiek kitaip...

https://www.youtube.com/watch?v=CMmCAFD26yE Yra tokios hipnotizuojančios melodijos. Ši - tokia. So I lit a fire, isn't it good, norwegian wood.

Dar vienas puikus vertimas puikiai dainai. Kaip manot, gerbiamas Alvydai, 29-eri%u0173 met%u0173 Ianas juk turb%u016Bt nepriskyr%u0117 sav%u0119s prie "too old...". Antra vertus, atimkim iš 1976-%u0173 met%u0173 kokias dvi desatkas ir pateksim %u012F 1956-uosius, tiesiai %u012F Presley epoch%u0105. Ka%u017Ekaip abejoju, kad apie t%u0105 rock'n'roll%u0105 kalbama. Pranašiška daina?

P.S. Lieka dar Triumph Bonneville. Jis prad%u0117tas gaminti, pasirodo, 1959-aisiais...

Kadangi muzika am%u017Eina, tai ir muzikantai nemirtingi, tiesa? Na, jie tik išeina %u012F kitus, mums ne%u017Einomus, Radijo Da%u017Enius. Su jubiliejum, Stan. Ir geriausios, stipriausios sveikatos šios u%u017Eburian%u010Dios dainos vokalistams - Astrud Gilberto ir Joao Gilberto. Pab%u016Bkit kuo ilgiau Šioje Pus%u0117je...

Melodija u%u017Emigdyti k%u016Bdik%u012F, tekstas sukelti nevaling%u0105 nervin%u012F drebul%u012F. Gabalas %u012Fsisukti %u012F smegenis ir ristis jose vis%u0105 dien%u0105... Ma%u017Edaug taip: pa-pa-pa-----pa, pa-pa-pa-----pa... Na, j%u016Bs gi %u017Einot... Nuostabus, u%u017Eburiantis standartas. Beje, Ellos Fitzgerald variantas man irgi labai geras.

Tyliai pagalvoju, m%u016Bs%u0173 akyse irgi iškilo ir susmego mafijoz%u0173 karta. Ir k%u0105? Ir nieko. Nei šarmo, nei folkloro, nei standart%u0173... Kur m%u016Bsiškis Mikas-Peilis?

Nuostabu, Ianai, nuostabu, Alvydai.

Gal b%u016Bt%u0173 geriau, jei apie J%u012F nieko neb%u016B%u010Diau %u017Einoj%u0119s. Pasiklaus%u0119s Jo daugiau kaip septynias su puse minut%u0117s, visai dienai persiimi tokiu jo nuolat ištransliuojamu sidabriniu li%u016Bdesiu: Gyvenimo Šoviniai iššaudyti Dievui %u012F Langus, o tos Did%u017Eiosios Meškos arba pra%u017Eiopsotos, arba tik dabar ima rodytis Horizonte... 

Kaip pats Colin'as sako:

Let me throw one more dice, I know that I can win, I'm waiting for my real life to begin... 

Kai būna liūdna, pastaruoju metu dažnai pasiklausau šios dainos. Na, tam, kad taptų dar liūdniau...

Aš turėjau superinius čekoslaviškus batus, palaikį išaugtinį kostiumiuką su idiotišku varpeliu atlape, buvo Paskutinis Skambutis, man buvo varganai 17-a ir aš trypiau, trypiau, kad net lingavo grindys. Nežinau, kaip tam dainos delfinui, bet man, regis, po to ėjosi tik blogyn... Beje, nors gal tame ir pasvalietiškas šarmas, bet turi būti "nelįski".

Tragikomiška, tiesa? Pankai sukūrė saldžiai melancholišką dainelę atvirkščio valso ritmu. Paskui dar "Strange Little Girl", paskui dar "Always the Sun" ir... visuose 80-ies sąvaduose puikuojasi šalia kokios nors Kim Wilde ar Shakin' Stevenso. Niekas net nebeįtaria apie jų bombonešius, tipo "No More Heroes". Ir gerai. Ši man labiau patinka...

Šią sekundę metu manau, kad tai pati pati pati... Aš niekaip negaliu suprasti, kaip čia atsitiko, kad toks talentingas dainininkas, instrumentalistas, tekstų autorius, aktorius, šaumenas ir sodriai spalvinga asmenybė, yra... visiškai - visiškai nežinomas? Ar gali kas paaiškinti?

Kiekviena karta turi savo revoliucionierių. Laimei, po šios dainos nauja revoliucionierių karta gali nebesirūpinti, ar gims naujas The Times They Are A-Changin' autorius. Iki Laiko Pabaigos visoms ateinančioms revoliucionierių kartoms manifestas gatavas...

Per savo maždaug 25-ių metų klausytojo karjerą nei vieno "gabalo", sakyčiau, neperklausiau tiek daug kartų, kaip šito. Juokingiausia, kad neabejotinai žinau daugybę "kietesnių" kūrinių. Bet tėra vienintelis pasaulyje "Invisible Touch". Ir ką čia be padarysi...

... visų mūsų gyvenimas beveik neišvengiamai skaidriai liūdnas, kai atsigręži į jį atgal ir žiūri kaip į geležinkelio bėgius bėgančius link padūmavusio horizonto. Man Colinas nesvietiškai gražus tuomet, kai šiame iš esmės tragiškame mūsų gyvenimo geležinkelyje randa Laimingų Bėgių...

Ką pasakysiu, manau, jokia šventvagystė: PG vertėjo nusikirpti tą Genesis laikotarpį, kad pagaliau galėtų įvykti kaip didis muzikantas. Solsbury Hill - pirmas galingas laisvo nuo visokių meškų iškamšų Didžio Muzikanto kūrinys. Labai gražus, tiesa, bičiuliai? Dviguba nauda ta, kad mikrofoną Genesis pasičiupo PC. Parodykit man tą bedievį, kuris sakytų, jog tai blogai...

Žinot, koks buvo gyvenimas, kuomet wild strawb'ries only seven francs a kilo? Ir aš nežinau. Ar norėtumėte gyventi tuomet, kai wild strawb'ries only seven francs a kilo? Ir aš nežinau...

Neabejotinai-neišvengiamai-nenumaldomai šis ruduo man - Colin Hay ruduo. Keista-kvaila-komplikuota, kuomet muzikantas visiškai visiškai niekam nežinomas, o tiesiog kaskart kvapą užgniaužia nenusakomu talentu. Nuo pačio popso pašelmenio su Man At Work iki drėgno vienišo rūsio su dviem akustinėm gitarom... Kaip paslaptį pasakysiu, bičiuliai, - dabar jis kokį 100 sykių geresnis, nei kuomet atseit buvo geriausias. Išmintingi-išradingi-ištvirkę Rock&rollo Dievai tam ir nutrenkė jį į užmarštį, kad persigėręs desperacija Colinas parašytų ir pagrotų savo gražiausius gabalus...

Man tai pats gražiausias Gabrielio kūrinys ir vienas gražiausių visame Rock & Roll cirke. Neturim kol kas? Pity...

Kažkada, Nepriklausomybės aušroje, sumokėjau bedieviškus 70 Lt iš savo bedieviškai menko atlyginimo už albumą, kuriame, kaip žinojau, yra šis gabalas. "Fields of Gold" CD man nesuskambėjo tada, neskamba ir dabar. Išskyrus nesvietiškai nesvietiškai gražų "Englishman...". Kaip dabar galvoju, todėl, kad kituose albumo gabaluose nėra to skaidriai liūdno Branfordo Marsalio saksafono. Šioje dainoje jis - lygiateisis pasakotojas. Pasiteisindamas pasakysiu, kad man neabejotinai labai patinka "The Police" laikotarpis ir man visai visai patinka Stingo koncertai. Va, tik Lietuvoj įvykusį ir pražiopsojau...

Ai, nesu aš toks kruvinas jo gerbėjas, bet iš pagarbos liūdnai žiniai "Robert Palmer is dead" paspaudžiau mygtuką. Tarytum padėjau gėlelę ant kapo... Bet ne tik. Daugeliui jis žinomas kaip "80-ųjų žmogus-radio hitas", bet šiaip, jis, mano galva, buvo Tikras Muzikantas. Dėl dviejų dalykų. Pirma - dėl nepamirštamos nepamirštamos "Know By Now". Kai klausau šio kūrinio, manau, kad jis - gražiausias ever. Paskui praeina, mat pasaulyje pilna gražiausios ever muzikos... Antra - dėl komerciniu požiūriu labai tylaus 1994 albumo "Honey". Man - tai vienas vientisiausių, nemoku pasakyti, gal - "vieno atsidūsėjimo", albumų. Na, kuomet skamba tik visas CD, o ne atskiri gabalai. Tikrai būtų pretendentas pasiimti į negyvenamą salą. Vienas iš... Ką gi, Robertai, kaip nabašnikas, Tu dainuoji net labai gražiai. Tik gaila, kad paploti Tau kaip ir nebeišeina...

Morrissey`jus dar ir... estas? Va tau ir Irish Blood, English Heart. Paėmus atskirai, jo vokalas yra kiek perdėm limonadinis, o tekstai - kažkokie netašytai latentiškai gėjiški. Niekaip nesuprantu, kaip čia atsitinka, kad tie du komponentai kartu užuot sukėlę alergiją, verčia vėl ir vėl spausti "add to favorites"... Chemija...

Eleanor Rigby. Sakau netvirtai, nes, laimei, man nėra vienos "pačiausios". Tiesiog labai daug "pačių".