Keberiokst

Karts nuo karto tenka paskaitinėt undergraundinės literatūros. Šįkart - Serhij Žadan "Depeche Mode". Įdomus reikalas. Autorius neblogai perteikia gyvenimą postsovietinėje erdvėje. Veiksmas vyksta 1993 metais, tad praėjus tik keletui metų po SSRS griūties. Šioje knygoje labiausiai į akis krito viską apimantis chaosas, nesibaigianti destrukcija lydėjusi to meto visuomenę: žole ir degtine mintantis maištaujantis jaunimas; sovietmečiu gyvenantys vyresni žmonės; griūvatys sovietinio pramonės gigantizmo kūriniai; Vakarų kultūros klišės postsocialistinėje visuomenėje; ir t.t. SKAITYTI siūlau tiems, kurie mėgsta tokius autorius kaip I.Welsh, D.Maslovska ir t.t. Šita knyga praktiškai kaip Trainspottingas, tik čia chebra save nuodija vadiara ir žole. O ir pats Žadanas tam tikra prasme - rytų Europos I.Welsh'as. NESKAITYTI siūlau tiems, kurie mėgsta burbulinę literatūrą: visokius Kohelus, Murakamius ir t.t.

Senokai skaičiau, tad dabar sunku prisiminti visus mane užkabinusius kabliukus. Tačiau visi trys kūriniai (Badas, Panas, Viktorija) turėjo savittą nuotaiką, kurią jaučiau skaitydamas. Toks pojūtis lyg tave kažkas vedžiotų už nosies. Aišku, čia ne Kafka. Bet tas Hamsuno misticizmas yra tikrai išskirtinis. Verta pastebėti, jog Hamsuno neina priskirti vienam žanrui - plaukioji jis tarp neoromantizmo ir impresionizmo. Badas - daugiau autobiografinis kūrinys. Labai įstrigo tas, jog visame kūrinyje buvo analizuojama badaujančio žmogaus dvasinė būsena, psichikos užkaboriai ir vidinės intencijos. Tokį romaną galėjo parašyti tik žmogus, kuris tai patyrė. O Hamsunas nuo bado ir pradėjo. Tokia literatūra kartais vadinama "lūzerių literatūra" - tai rašytojai, kurie pradėjo nuo nulio, be jokio pagrindo, tiesiog iškilę iš niekur. Panas man labai įsiminė savo impresionistine dvasia: daug dėmesio skirta gamtai, dominuoja jausmai, sentimentalumas. Vėlgi, impresionizmas persipynęs su neoromantizmu: dominuojja veikėjų vienišumas, jie kažkur klajoja, neranda sau vietos, pagrindinis veikėjas pasmerktas nelaimėms, jausmuose dominuoja stipri vidinė įtampa, neapibrėžtumas. Hamsunas šiame kūrinyje tai labai gražiai atskleidė. Viktorija- sakyčiau, jog šį kūrinį geriau nekomentuoti, o dar kartelį perskaityti. Viena nuostbiausių meilės istorijų (mmm) :)