Muzi

Nugi... neblogai. Tik truputėlį per ištęstas (vidurį trumpinčiau) ir ritmo trūksta. Vat. :)

"<...> žemę nukrėtė šiurpas, drugys ją plakė sparnais mūsų sparnais, mes plasnodami kasėme apkasus laukuose, varvėjome vienas kitam iš burnų su seilėmis, ašaromis, su prakaitu priemirčio traukuliais, slidinėdami, įkliuvę į plaukus, o ruduo buvo nupirktas, rudinas padalintas su džiūvėsiais ir pienu <...>" [S.P. "Žemės darbai. Atsipirkimas. II"] O čia - kurrr gera idėja? Idėja sena. Realizavimas tikrai silpnas, tokio dirbtinio dramatizmo irgi ryyyškiai per daug. Trūksta? Paprastumo. Originalumo. Ritmo. Skonio. :|

Trys pirmos eilutės beveik, BEVEIK nuteikė mane optimistiškai, o kuo toliau tuo žiauriau kūrinys banalėja. Uch. (n)

Fain. Bet iki eilėraščio dar reikėtų šio to. Mirkt. (Ir kada mano komentarai pataps malonūs?..) :o

Bve. Nu ar čia visi aplink nieko neskaito rašydami komentarus ar čia man %) ? Mėnulis, vampyras, kapas, vilkai, medžiai. Garbės žodis, 'a la' gotiški motyvai man asmeniškai tuoj jau išlys per vieną vietą, nuo daugtaškių vystosi alergija o jau rimavimas rimavimas rimaaaaavimas... Žo, originalumo šitam, taip-sakant, kūriny matau gražų apskritą nulį.

Kam viskas taip... akivaizdžiai? Tas karstas ir visa kita - pernelyg paprasta. Atvira. Akivaizdu, ką ir sakau. ... dar - "ji paėmė mane už rankos,/ nusivedė mirties keliu" - Mirtis mirties keliu? Išvis su tokiais stipriais žodžiais kaip pastarasis aš elgčiaus atsargiau. ATSARGIAU. Neskanu. O nuo to įprasto rimavimo ir šiaip kalbos ("mirtis paslapčia", "mandagios jos būta") trenkia naftalinu. Mano nuomonė. Pasakiau. :S

Eilinis pavyzdys kaip beatodairiškas noras rimuoti galūnes nuskandina ne tik prasmę bet ir logiką. Ech..