haris2525

Glaudžiasi prie žemės baltas kūnas, Angelo pavargusiais sparnais. Skambanti tyla be žado griūna, Neša vėjo pakeltais delnais. Pašauk mane, prašau, Iš amžinos nakties Sustingę žodžiai ilgisi dainos. Dangus pakils aukštai, Vėl išsilies krantai, Viršūnėj meilę paukštis užgiedos. Dangus pakils aukštai, Vėl išsilies krantai, Viršūnėj meilę paukštis užgiedos. Kai orkestras liūdesį užgroja, Siela verkia nerimo balsu. Pasiklydau mano mylimoji, Šalie, kur gera būt kartu. Pašauk mane, prašau, Iš amžinos nakties Sustingę žodžiai ilgisi dainos. Dangus pakils aukštai, Vėl išsilies krantai, Viršūnėj meilę paukštis užgiedos. Dangus pakils aukštai, Vėl išsilies krantai, Viršūnėj meilę paukštis užgiedos. Į bedugnę žvelgia mano mintys, Ten kur žvaigždės nebėra dangaus. Už svajonių pavargau kabintis, Vynas tik akimirkai apgaus. Pašauk mane, prašau, Iš amžinos nakties Sustingę žodžiai ilgisi dainos. Dangus pakils aukštai, Vėl išsilies krantai, Viršūnėj meilę paukštis užgiedos. Dangus pakils aukštai, Vėl išsilies krantai, Viršūnėj meilę paukštis užgiedos.

Veski mane, kur smėlėti krantai Upė srauni, upė gili. Veski mane, kur svajonių laidai Virpa klajoklio širdy. Laivas nuplukdė mano metus - Nepajutau, nesupratau. Dienos ir naktys, keitė krantus - Uosto, vilties neradau. O, upė srauni, upė gili Pavogusi jaunas dienas Duok man palaimą, Duok man ramybę, Atlaisvink likimo rankas. Veski mane, kur smėlėti krantai Upė srauni ir gili... O, upė srauni, upė gili Pavogusi jaunas dienas Duok man palaimą, Duok man ramybę, Atlaisvink likimo rankas. Veski mane kur smėlėti krantai Upė srauni, upė gili. Veski mane kur svajonių laidai Virpa klajoklio širdy. Skamba klajoklio širdy... Verkia klajoklio širdy...

Ventys lyg žvejei išgaudė žmones dar vaikus, Ilgesiui uždėjo kaukę, pakeitė vardus. Ir seni jausmai nublanko, žodžiai nebe tie. Kai vieni kitus aplankom, skubam tart sudie. Liaukis bėgt lemtie kaip vaikas, ei seni draugai, Nieko ten nėra kur laikas baigiasi visai visai. Kai vaikai iš vieno kiemo lipam lig dangaus, Laužėm duonos riekę vieną, priesaikas draugaut. Žaidėm burtais, traukė ūkščiai, buvo mums gerai. Kinkėm vėją, tarsi paukščiai, skriejo aitvarai. Liaukis bėgt lemtie kaip vaikas, ei seni draugai, Nieko ten nėra kur laikas baigiasi visai visai. Liaukis bėgt lemtie į mirtį, tostui šian draugai, Sėskim, nes šioj žemėj skirta būti ne ilgai ilgai. Laikas tarsi vynas baigės, baigsis ir dabar. Nuo minčių šiltų apsvaigę pasėdėkim dar, Stiklas per rankas kol eina, rytas kol išauš. Ir prie žvakės traukiam dainą, nuovargis palauš. Liaukis bėgt lemtie kaip vaikas, ei seni draugai, Nieko ten nėra kur laikas baigiasi visai visai. Liaukis bėgt lemtie į mirtį, tostui šian draugai, Sėskim, nes šioj žemėj skirta būti ne ilgai ilgai. Liaukis bėgt lemtie kaip vaikas, ei seni draugai, Nieko ten nėra kur laikas baigiasi visai visai. Liaukis bėgt lemtie į mirtį, tostui šian draugai, Sėskim, nes šioj žemėj skirta būti ne ilgai ilgai...