kliedesys

Nuo 19 val. minsiu dviratuką ir klausysiuos ;]

Muahahahahahahahaha ;]  Mano makaulėje "Harakiri" jau trečią dieną skamba.

Lorenzo Carcaterra "Saugi vieta".

Sunki savo turiniu ir dviprasmiškas emocijas ir šiokį tokį pyktį sukėlusi autobiografinė knyga. Pridėjus ranką prie širdies, tikrai negaliu visu balsu sušukti "šią knygą privaloma perskaityti" - ne, priešingai, tikrai labiau rekomenduočiau "Pragaro virtuvės vaikėzus", negu "Saugią vietą", kuri išties, man asmeniškai, pasirodė visiškai nesaugi, o atgrasi ir gąsdin...anti.

Ši knyga laikoma L. Carcaterros autobiografija, tačiau knygoje daugiau dėmesio skiriama tėvams bei giminėms. Knygoje beveik nėra paties autoriaus išgyvenimų, kurie labiau atsispindi "Mėgaliuose", todėl šią knygą vis dėlto, vertėtų vadinti ne autobiografine, o dedikuoti autoriaus tėvams, arba labiau tėvui, nei motinai.

Autorius rašo apie savo šeimą: apie dominuojantį tėvą, nuolatos mušantį tiek savo sūnų (patį autorių), tiek ir savo žmoną (autoriaus motiną). Tėvas vaizduojamas kaip savimi pasitikintis nuostabusis pavyzdys/ lovelasas/ puikus meilužis/ geras boksininkas/ žiaurus smurtininkas/ aferistas, tačiau be galo mylintis savo sūnų. Paradoksalu tai, kad nepaisant viso knygoje aprašyto smurto, autorius žavisi/ gerbia/ myli savo tėvą, kuris reguliariai, trisdešimt metus iš eilės, kiekvieną mielą dieną trankė savo žmoną "nukruštą kalę". Motina vaizduojama kaip nuolanki ir paklusni boba, tyliai kenčianti savo vyro smurtą/ visaip padedanti jam išbristi iš skolų jūros/ toleruojanti kiekvieną meilės romaną/ nesugebanti apsiginti pati ir negebanti apginti savojo sūnaus/ iki paskutiniųjų dienų slauganti ir besirūpinanti savo ligotu vyru, kaip tarnaitė kartojanti "jis mano vyras". Žavinga ir begalinė meilė tėvui dingsta tada, kai autorius sužino, jog jo tėvas užmušė pirmąją savo žmoną. Skaitant visus autoriaus išgyvenimus ir nerimą, sužinojus šią kraupią tiesą, vis sau kartojau: po velnių, loche tu, tavo tėvas visą gyvenimą daužė tave ir tavo motiną, o tavo požiūrį į tą sumautą suskį pakeitė žinia apie įvykdytą žmogžudystę - tai kur gi tas skirtumas tarp užmušimo moters, kurios autorius niekada nepažinojo ir nuolatinio stipraus motinos mušimo? Kitaip tariant, tėvas užmuša moterį ir iškart tampa atgrasus ir blogas, bet tuo pačiu visą gyvenimą talžo ir tyčiojasi iš motinos, ir vis vien išlieka pats mylimiausias ir geriausias.

Tiesą sakant, žavinga ir begalinė meilė tėvui ilgainiui pradėjo užknisti, o autorius mano akyse pasirodė bailus nesusipratęs nevykėlis [kitaip negaliu pavadinti].

Šią knygą rekomenduočiau perskaityti toms moterims, kurios patiria draugo/ sutuoktinio/ sugyventinio smurtą ir kiekvieną kartą, atleidusios nusižeminusiam mušeikai, jos šventai tiki, kad žeminimas ir mušimas daugiau nepasikartos. Ach, tas kvailas šventos karvės naivumas - jeigu buvo pirmas kartas, bus ir antras - to tikrai nereikia pamiršti.

 Sadomazochistinė knyga.

Harry Grey "Kartą Amerikoje" [originalas "The Hoods", 1952m.]

Mane visada žavėjo ir traukė tie, tikrieji, Sausojo įstatymo Čikagos, XX am. 30-ųjų metų gangsteriai, kurie savo protiniais gebėjimais galėdavo sutvarkyti vieną ar kitą iškilusią problemą, o ne bukai šaudyti į visus, nepritariančius jų sprendimams ar nenorintiems prie jų prisidėti.

Ši autobiografinė knyga buvo parašyta Sing-Sing kalėjimo vienutėje. Autorius, būdamas vieno iš žiauriausių Amerikos nusikalstamų susivienijimų, nariu, realistiškai aprašė Amerikos gyvenimą Didžiosios depresijos laikotarpiu: sausasis įstatymas, prostitucija, vagystės ir žmogžudystės. Blankiai, bet vis dėlto knygoje atsispindi tas didysis metas, kai Sindikatas_Mafija_Cosa Nostra klestėjo ir jiems po kojomis buvo visas pasaulis, laikotarpis, kai karaliavo Al Capone ir "Lucky" Luciano.

Tiesą sakant, knygos siužetas yra girdėtas, matytas bei skaitytas N kartų: keturi berniokai, gyvenantys skurde ir varge, nuo vaikystės ima smulkiai nusikalsti bei krėsti įvairias nederamas išdaigas, vėliau jų nusikaltimai vis didėja ir prasideda suaugusiųjų žaidimai, kol galiausiai, keturi amžini draugai nesukuria žiaurios, bet kartais vis dėlto, atlaidžios ir teisingos, gaujos, kurios bijos ir tuo pačiu gerbs vietiniai Ist Saido rajono gyventojai. Kaip ir kiekvienoje tokio pobūdžio aprašomojoje istorijoje tikrai netrūksta vaizdžiai aprašomų nusikalstamų veikų/ kraujo/ lavonų/ lūžtančių pirštų ir kitų žalojamų galūnių/ pinigų skonio/ sekso/ prostitucijos/ viskio/ valdžios ir t.t. - jokia knyga apie Mafiją negalėtų apsieiti be visos šios mėsmalės. Tačiau šios knygos pagrindiniai herojai tikrai nėra bukagalviai Sindikato smogikai, šaudantys ir žudantys už kiekvieno kampo, priešingai, kiekvieną jiems skirtą užduotį jie apgalvoja ir aptaria tarpusavyje ir vykdymui pasitelkia savo protinius gebėjimus, kurių dėka, kartais susitaria geruoju, be kraujo ir dar ką nors išlošia. Knygoje labai ryškiai ir aiškiai aprašyti kiekvieno iš herojų charakteriai bei kiekvienam iš jų priskirtinas skirtingas vaidmuo. Lygiagrečiai visų tų aprašomų nuotykių, žingsniuoja audringa/ tyra/ nuoširdi ir ištikima ketveriukės draugystė, kurią, deja, galiausiai, pražudo kvaila didybės manija ir gobšumas. Reikia pripažinti, kad ši knyga turi kažkokį cinkelį, kuris laiko ir nepaleidžia iki paskutinio puslapio. Šmaikštus/ nuoširdus/ tikroviškas ir tuo pačiu tragiškas pasakojimas apie keturių draugų gyvenimą Sausojo įstatymo metu, kai kiekvienas bandė savaip užkariauti Ameriką.

P.S. Remiantis šia knyga 1984 m. režisierius Sergio Leone pastatė filmą "Kartą Amerikoje", kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Robert'as De Niro.

Daugiau ramumos jausmo ir mažiau dėmesio kreipti į tokį elgesį ;]

Uf uf uf, koks netikėtas neoficialus greitukas ;]

Kadangi dažnai užsuku į knygynus, tiek realioje, tiek ir virtualioje erdvėje, puikiai žinau, ko noriu, kokios vienur ar kitur yra knygų kainos, todėl apsipirkimas Knygų mugėje nesudaro jokių problemų bei blaškymasis tarp siūlomų raidžių neatima daug laiko.

Knygų mugėje buvau šeštadienį vakarop. Kažkur 18.30-19 val. ženkliai pasijautė žmonių sumažėjimas, kas be galo džiugino, nes pakankamai laisvai galima buvo prieiti prie knygų ir jas apžiūrėti. Šįkart namo parsitempiau 11 knygų. praeitais metais, rodos, nuspirkau 14 knygų.

Harry Grey "Kartą Amerikoje".

William S. Burroughs "Narkašas".

„Mano patarimas jaunimui – tiesiog pasakykite NE narkoisterijai!”

Oficialiai: 

„Narkašas“ (Junky) – raktinis skandalingojo amerikiečių rašytojo Williamo S. Burroughso romanas: kelias į pagrindinį rašytojo kūrinį “Nuogus pusryčius” (Naked Lunch). Iki šiol itin mielai visame pasaulyje skaitoma, gan paprastai parašyta knyga, pirmąsyk išleista 1953 m., buvo pirmoji pokario literatūrinė bomba, sėkmingai sprogusi po oficialiosios kultūros pastatu epochoje, kuri buvo pasiryžusi nesutaikomai ir neretai isteriškai kovoti prieš narkotikus. Williamas S. Burroughsas buvo pavojingiausias iš visų bytnikų kartos rašytojų... Jis buvo dvigubas anarchijos agentas ir nesutaikomas prisitaikėliškumo bei visų vyriausybinių opiatų kontrolės agentūrų priešas. – Rolling Stone Williamas S. Burroughsas laikomas vienu įtakingiausių XX a. rašytojų, kiti kritikai mano, kad jo prozos vertė yra smarkiai pervertinta, tačiau beveik niekas neneigia milžiniškos konceptualių Burroughso literatūrinių idėjų įtakos literatūrai ir kitoms kultūros sritims.

Nuo savęs:

Vienas iš skandalingiausių rašytojų, Williamas S. Burroughsas, tapo tuo uždraustuoju rock’n’roll’u dar iki tol, kol atsirado pats rock‘n‘roll‘as. „Sudaužytos kartos“ klasikas, pankų ir 60-ųjų intelektualų tėvas. „Narkašas“ (Junky) – pirmoji pokario metų literatūrinė bomba, sėkmingai sprogusi po oficialia „bekompromisinės kovos su narkotikais“ kultūros vėliava. Šis kūrinys originalus ir tuo pačiu be galo paprastas, tikriausiai, dėl savo sauso narko-chronologiškumo, kuris man, asmeniškai, beje, nepatiko. Daugelis kaltina Burroughs‘ą propaguojant narkotikus, tačiau jis jokiais būdais nešlovina narkomano gyvenimo. Priešingai, perskaičius „Junky“ liko dviprasmiškumo kartumas, nes rodos, jog Burroughs‘as visiškai neperša skaitytojui savo nuomonės, o palieka pasirinkimo teisę, leisdamas savarankiškai sulipdyti visas gaires. Jis tiesiog sako „Taip yra. Taip viskas atrodo iš tikrųjų. O toliau spręsk pats.“ Burroughs‘as pats išgyveno tą karščiu, šalčiu, skausmu ir prakaitu atspindintį pragarą ir pateikė rašytinius jo egzistavimo įrodymus. „Junky“ atspindi šiuolaikinę apsėstą vartotojišką visuomenę/ šlykščius beribius politinio „kūrybiškumo“ vaisius/ purviną buities virtuvę/ tuometinę narkomanų kalbą, kuri beveik niekuo nesiskiria nuo dabartinės/ žmogaus primityvumą, kai neberūpi niekas, išskyrus „kur gauti? kaip gauti? už kiek gauti?“/ tuštumą, keliančią tik pasišlykštėjimo jausmą. "Heroinas - tai raktas – gyvenimo prototipas. Jeigu kas nors iki galo suprastų heroiną, jis sužinotų keletą gyvenimo paslapčių, rastų keletą galutinių atsakymų“.

Perskaičiau visą seriją [ach, kaip nuostabu, kad moku rusų kalbą ;] Ir žinau net kuom viskas baigėsi ir kas ir kaip ir kodėl. Kai užverčiau paskutinės knygos puslapį vos neasiverkiau.

Georges Bataille "Dangaus žydrynė"

Jean Teulé „Savižudybių krautuvė“ Jean Teulé, šiuolaikinis prancūzų rašytojas, išleidęs keletą rimtų romanų („O, Verlenai“, „Aš, Fransua Vijonas“, „Montespanas“ ir kt.), nusprendė papokštauti ir sukūrė juodojo humoro satyrą „Savižudybių krautuvė“. Nors autorius pasirinko rimtą temą, tai anaiptol ne savižudybių apologija, priešingai, skaitydamas šią knygą visąlaik šypsaisi ir gali numirti tik iš j...uoko. Jeigu jus apėmė depresija, užeikite į „Savižudybių krautuvę“, ir gyvenimo džiaugsmas sugrįš. Krautuvę nuo amžių laikantys Tiuvašai – ko verta vien pavardė, lietuviškai reiškianti karvių žudikus! – tai prancūziškas Adamsų šeimynėlės variantas: japoniškus savižudybės būdus siūlantis tėvas, nuodų žinovė motina, šeimos pasididžiavimas vyresnysis sūnus Vincentas, depresuotas, bet labai kūrybingas anoreksikas, ištižėlė Merilina, ieškanti savo vietos, ir nepataisomas optimistas Alanas, tėvų galvos skausmas, gadinantis visą reikalą. Pagal šį siurrealistinį romaną režisierius Patrice Leconte kuria animacinį filmą suaugusiesiems (premjera 2012 metais).

Nuo savęs: mano delnai prakaituoja, kai paimu į rankas kažkokį neįprastai keistą skaitalą. Knygą parašyta gan neįprastai – primena scenarijų. Skaitosi lengvai ir nuotaikingai – apstu juodojo savižudiško humoro. „Nenusisekė gyvenimas? Mes jums padėsime numirti!“ – šalia aukštų miesto pastatų stovi mažytė krautuvėlė, „Savižudybių krautuvėlė“ – ją valdo šeima: pakankamai geraširdė ir mandagi mama/ tėtis, pavadintas Yokio Mishima [japonų rašytojas užbaigęs savo gyvenimą charakiri] garbei/ duktė, pardavinėjanti savo užnuodytus bučinius, norintiems nusižudyti [Death Kiss] ir parduotuvėje užimantį „gyvojo kampelio“ vietą/ sūnus [sprendžiant iš knygoje pateikto aprašymo gotas] distrofikas ir anoreksikas, bet galiausiai atradęs blynų skonį ir kemšantis juos kiekvieną dieną/ netipiškas linksmas, neatitinkantis visuomenės standartų sūnus [šeimoje ne be išsigimėlio, kaip sakant]. Ši šeima kažkuo primena Adamsų šeimynėlę, tačiau šiuo atveju, visas tas ironiškas blogumas labiau ir plačiau paplitęs sukurtoje visuomenėje: televizijos žinios užprogramuotos tik katastrofoms radyti, geriausias komplimentas patiekus maistą – pasakyti, kad jis šlykštaus skonio, o bet kokios džiaugsmo apraiškos tolygios baisiausiam nusikaltimui. „Iš mūsų išeinantiems klientams nesakoma „iki pasimatymo“. Jiems sakoma „sudie“, nes jie čia niekuomet nebesugrįš“ – parduotuvė pilna visų įmanomų savižudybės reikmenų. Į parduotuvę užsukantys klientai gali rasti bet kokį reikmenį, skirtą savižudybei – čia vyrauja išradingumas. Klientas gali rinktis bet kokį savižudybės būdą – išklausoma problema ir pasiūlomas savižudybės pasirinkimas. O pasirinkimas, patikėkit manim, aukščiausios klasės: nuo pigiausio [siūloma benamiams: uždusimas paprastu maišeliu] iki brangiausio [visi harakiri reikalingi elementai, pradedant kimono ir baigiant aukščiausios kokybės ir geriausio plieno kardu]. Parduotuvėje kažkada buvo „gyvasis kampelis“, bet šeima buvo priversta pastarojo atsakyti dėl to, kad žmonės pradėjo prisirišti prie nuodingų varlių ir vorų – kartais jie sugrįždavo parduotuvėn padėkoti šeimininkams už būtybę, kurios žvilgsnis suspaudė jų širdį ir jie nusprendė tęsti savo apgailėtiną gyvenimą dėl tų juodų tuščių akių. Tačiau šeima netikėtai pastebi, kad vienas jos narys yra kitoks, nei dauguma – jis džiaugiasi gyvenimu – jaunėlis sūnus. Nepaisant visų bandymų susidoroti su jaunėlio sūnaus džiugesiu, galiausiai pastarajam pasiduoda visi ir krautuvėlė tampa vieta, kur žmonės eina išsivaduoti iš blogų minčių. Happy End [iš dalies].

Psichodeliniai romanai ir už pasąmonės ribų išeinančios bei interpretavimo reikalaujančios rašliavos - tam puikiai tinka "Kitos knygos".

Mokslinė literatūra, susijusi su pschologija ir teise.

Koks pointas buvo kurti šią temą? Juolab, kad skandalas, susijęs su šiomis intelekto nesužalotomis personomis jau aprimo.

Laimės kūdikis - pasisekė tau ;]

Skaičiau suvorovo knygas. Yra nemažai taip pat ir knygų, kurios paneigia Suvorovo faktus ar samprotavimus.

Nelabai sutinku, kad Suvorovo ar kitų asmenų parašytas istorinio pobūdžio knygas, galima vadinti "atskleidžia visą tiesą" - istorija, kaip prostitutė, ją dabar varto bet kas, kaip tik nori. Nesakau, kad Suvorovo knygose nėra tiesos, bet vienareikšmiškai sakyti "visa tiesa", liežuvis neapsiverčia.

O kritikos jis nebijo gal dėl to, kad sėdi Anglijoje [jeigu neklystu] ir čia komentarų kaip ir nereikia ;]

Christian Kracht "Fazerland"

Knygos aprašymas: https://kitosknygos.lt/knygos/Fazerland 

Tiesą sakant, nei šis. nei tas. Tokios knygos tinkamos skaityti autobusuose, važiuojant į darbą, kai nereikia labai didelio susikaupimo ar apmąstymų ar šiaip, siužeto sekimo. Nesu labai sužavėta, bet pasakyti vien "pfi" irgi nesigauna. Nėra iš tų knygų, kurios sukeltų kažkokią revoliuciją viduje. Per daug apatijos, pesimizmo, nuovargio ir nuobodulio toje knygoje. Nepanašu į leidyklos "Kitos knygos" leidžiamas knygas.   Skaitosi gan lengvai, nepaisant specifinių ilgų vietovių pavadinimų.

Tiktų toks apibūdinimas "perskaičiau ir pamiršau".

Ne. Atmetimo reakcija.

Ach, kempynė.

Pirmiausia, reikia paminėti tą faktą, kad ši knyga yra alegorija/ aliuzija į 1917m. revoliuciją, įvykusią Rusijoje bei taip pat ši knyga atsipindi tolimesnią šios šalies įvykių istroiją. Napoleonas - Stalino parodija.

Nereikėjo pasiplaut, tada žinotum, apie kokį baną Mažeikiams kalba eina.

Čia iš serijos "Į ką aš rodau" ;]]]

"Alaus namuose" buvo gerai, ypač, kai sėdėjome tryse ir kliedesys maukė alų iš litrinio bokalo. Aj, gal niekas Rutonei nepranešė,  kad po "Alaus namų" ėjome valgyt kebabų. Pakeliui Mažeikiams norėjosi suspardyti subinę. Taip, buvau labai pikta, nes už parankių laikiau du žmogus, kad pastarieji nepargriūtų, o visi likę tiesiog įsiveržė į priekį ir px, kad iki Trakų gatvės gan ilgas kelias. Aišku, man tai nesunku - tuos du žmogus ir už kojų partempčiau, bet nepalikčiau. Tik vat kitų [kai kurių daug pezančių ir aiškinančių] požiūris toks feee pasirodė.

Tai vat, šiaip ne taip nuvėjome mes iki tos kebabinės Trakų gatvėje. Kliedesys iki tuberkuliozniko kosulio priepuolių prisižvengė iš Ariel'o. O didysis protinis auglys vėl kabinėjosi prie Misantropijos ir vėl išvėdė ją iš kantrybės. Nežinau dėl ko ir kas ten buvo, bet stebiuosi kaip Misa susilaikė. Va taip ;]

Ir dar Aratronas pasižymėjo myždamas vidury Trakų gatvės ant nuliovos sidabrinės mašinos [čia buvo pakeliui į Vienuolyno kiemą].

Gėrė jis "Alaus namuose". Dar jo bokalą uždengus buvau, kad neapipiltų, nes tikrai tokia tikimybė buvo. Tada pamačiau, kad nieko gero nebus, nužingsniavau link vienos pažįstamos, dirbančios "Alaus namuose". Paklausiau, ar jin padėtų su apsauga, jeigu reiktų. Dar Vertigo žiauriai sunervino, pradėjęs kišti savo snarglį su klausimu "Ką jis tau blogo daro ir kuom jis tau vėl užkliuvo" [ar kažkas tokio].Vomit.

Kai sakai "Biški apsiramink", o tau atgal rėžia "Aš tau tuoj alaus šampūną padarysiu", tai wtf? kaip į tokį padarą žiūrėti?

na, tas asmuo yra meet'o dalis, tai nenuostabu, kad apie jį kalbama.

A man rods, jie tinka vienas kitam ;]]]

Reikėjo vis dėlto man apsaugą pakviesti, kad jį išmestų velniop iš alunamio.

Mačiau tik kaip tempė už rankos į mikriuką

Bet jos [pirštai nerašo žodžio "veido"] face'o išraiška buvo superinė - nu tokia suraukta, kokių reta ;]

Rutonė, sakai, įmanoma, kad buvo įvykdytas dar vienos egzotiškos moterytės pagrobimas? ;]

" o tas ankstybėj atsikėlė ir paliko mašiną vieną atdarą, užpiso, atsakomybės nulis "

čia yra biški taip maza fakeris.