menulio-dukryte

smagu vėl matyti tavo kūrybą.... keletas pastebėjimų: "tirų" turėtu būti ne "tyrų"? (čia tiesiog nelemta gramatika...) truputi buitiškas išsireiškimas apie sienas, bet gana pažįstamas. kelis kartus kartojasi švelnumas, tyrumas - galbūt būtų galima paieškoti kokių kitų žodžių... nors žinoma, kai kuriama ne dėl žmonių, o dėl savęs, dėl susitvenkusių jausmų - tuomet neturiu ko pasakyti, kaip tik AČIŪ, kad rašai...

aš vis skaitau ir negaliu atsigrožėti tuo paprastumu, kuriame slypi toks didžiulis nepaprastumas...

pasakysiu savo nuomone, tik prašau neteisti. pirmas posmas viename rime, antras - jau kitame. rimas begineja ir tai apsunkina skaityma. pati eileraščio mintis man kažkuo priminė pasakas. lyg žiūrėčiau seną filmuką, kuris baigėsi taip netikėtai, kaip ir šis eilius. bet sekems kuriant laisves_balsas :) jei tik yra noras, mes visi galime būti tuo, kuo svajojame ;)

Zydra_bedugne, tai, ką parašei, mano manymu yra puiku. kartais pakanka nedaug, kad suprastum tai, kas yra paprasta, kur ir slypi didžiausias nepaprastumas.

tiksliai į dešimtuką ;) sveikinu!

toks statiškas ir tiesiai šviesiai išrežtas. nerenkant žodžių, nelabai galvoajnt apie ritmą. turi savo šarmo šis eiliukas, bet visgi, jei žiūrėti kaip į meno kūrinį - tuomet nelabai kas. aš šiaip nevertinu balais, nes manau, kad tai kvaila. kaip išvis kūrybą galima vertinti balais? aš tik galiu išsakyti savo nuomonę.. o del jos, labai prašau, nepykite, nes aš noriu tik gero.. ;) sekmes sensless

rimas pastebimas beveik tik paskutinėse eilutės, o šiaip gana padriki sakiniai, nor visi atrodo susiję vienas su kitu ir turintys prasmę. antro posmo pirmoj eilutėje galima ir nekartoti antrą kartą "reikia", nors žinoma, tai juk tavo eilės ;) reikia tobulėti, o tai galima pasiekti taisant savo klaidas. nesakau, kad šiame eiliuje, bet stenkis nedaryti kitame tokių klaidų. :) sekmes kuryboje :)

va :) nauja forma - gerai. kitu atveju pakartojimas "Lašas po lašo" gal ir erzintų, bet čia viskas atrodo kaip nulieta - taip, kaip ir turi būti. atrodo, lyg būtų nutapytas paveikslas ir uždėtas paskutinis potėpis. man patiko :)

asmeniškai man - nelabai. galbut pažįstami ir įprasti įvaizdžiai, galbūt norėtųsi kažko naujo. žiūrint iš kitos pozicijos - jei eilius kurtas sau, kaip aš sakau "rašai į savo stalčių", tomet šaunu. džiaugiuosi, kad yra rašančių žmonių. o tobulėti niekada nėra vėlu, o tuo labiau ribų.. ;)

perskaičiau kartą, po to dar kartą ir suvokiau, kad tai tikrai geras darbas. pirmi trys posmai man ypac patiko. po to truputi pradeda šlubuoti ritmas, bet mintis ir jos išreiškimas man patiko.

...... net ir tada, kai nieko nesakau, vienintelis ka galiu pasakyti - man truksta zodziu. kaip vienas zmogus man sake "visi mes esam nebyliai, nes to, ka jauciame giliai negalim zodziais pasakyti".......

manau, jog tik pabendravusi su tuo zmogum suprasi, ar tai yra meile, ar tiesiog susizavejimas. Zinok jis kartais gali trukti netgi du metus, o kartais ir dar ilgiau...

Mazule, kai viduje skauda, ne apie viliojima galvoji. kai kurie zmones turi jausmus...

as vertinu tai, ka turiu, tiesiog kartais nesuprantu kodel kiti to nedaro. anaip tol, as dziaugiuosi tuo, ka turiu, kai netgi galbut atrodo, kad viska praradau.... ;)

dabar zinau del ko ir vel galiu uzsukti i sita puslapi. seniai cia bebuvo vertu demesio eiliu. aciu, kad esi, ir kad rasai ;)

per daug tų pačių žodžių tokiame trumpame eiliuje: 'lašai, laša, dairykis, dairykis.." norisi, kad būtų kažkas įdomesnio... pradžia yra :) su laiku visi išmokstame rašyti, jei tik norime... :)

kai kur yra buitiškų motyvų. bet būtent dėl to, jog tai yra kažkas naujo, gal net šiek tiek originalaus, manau, jog tai yra gražu. apie jausmus galim šneket ir šneket.. iš jų susideda gyvenimas...

mhm :) bet tai nėra blogai... gyvenime reikia visko..(+)

ir visgi... kartais geriau tylėti...

ir kodel tai taip artima... atrodo lyg būčiau išgyvenusi kiekvieną akimirką...

aš labai gerai žinau, kad čia ne eilėraštis. tiesiog čia nėra tokio skyriaus, į kurį galėčiau visa tai parašyti. o parašyti kažkodėl norėjau...galit net nevertinti :) tai nėra svarbiausia...

[quote=me_crazy_4_me]sparnus turime visi. tik nereikia ju patiems kirpti. tuomet galime kur norime nuskristi.[/quote] o kad tu žinotum... kartais ne patys sparnus apkarpome... kartais tai padaro pats gyvenimas...

apie meile galima rašyti milijonus knygų... apie jos trūkumą - taip pat. bet tikriausiai tik tas žmogus, kuris gerai žino tą jausmą, gali suprasti tave. aš žinau - aš myliu. bet aš nežinau ar esu mylima... kartais gyvenimas mums duoda sparnus, o paskui juos apkarpo taip, jog krenti, krenti, krenti ir nežinai kada tas kritimas baigsis... lauki, tikiesi, ilgainiui ir visa tai baigiasi... atrodo viskas įgauna juodą - juodo angelo spalvą... sėdi, lyg juodas angelas ir verki kruvinomis ašaromis... tikros Karmen spalvos... bet kas iš to, jei nežinai.... jei neesi tikras... ?

o šiaip tai man patinka kad kritikuojat, tik sakau, galėtumėt konkrečiau... kažkaip nelabai man pakanka to "kai kurios vietos", arba "nesamone". galėtų būti argumentuota :) gal čia labai daug prašau, bet man tai svarbu :) ačiū :)

gal tik nesuprantat, del to sakot kad be rysio :) šiaip tai galėtumėt konkrečiai parašyti kas be ryšio, kad galėčiau pasitaisyti... gal ne šį kartą, bet kitą...

gal tema kiek išsemta. daugumai gerai pažįstami jausmai ir mintys.. ne vien man tai artima... gal grazu del to, kad tokios nuotaikos ir myntys mano galvoje taip pat tuno, o gal del to, kad tiesiog gražu ir tiek..

kturios paskutines eilutes kazkaip kaip ne is sito eiliaus. viska destoma taip graziai, svelniai, ramiai, o po to.. tie plaukai ir kailis gadina visa tai, kas pries tai buvo gana neblogai.

negaliu sakyti, kad negeras, bet kažkaip ne taip.. keistas rimas. na bet čia tavo eiles ir jos visada liks tavo :)

skaitai, skaitai ir pamiršti ką perskaitei...

kažkoks įdomus. pasijutau taip, lyg stovėčiau ant kokio piliakalnio ir stebėčiau seną gimtinę... kaip kokia sena mociutė :) nu toks kažkoks keistas. nežinau, nežinau...