gyvename trumpai. o gyvendami taip ir nesurandame savosios laimes, neissiaiskiname savo buvimo zeme prasmes, kuri pasislepusi uz migloto paslapciu sydo. paskui mirstame. vel gimstame... vel mirstame... ir taip klysdami pasiklystame.
gyvenimelis ne tik tavo namuose pragariskas... svarbiausia nepaluzti. o tu tokia gleznute... laikykis! ir nelauk, kol kas ims ir istrauks tave is to liuno. pati temk save uz plauku is visu jegu.
meile. viena karta ji kelia, kita karta spaudzia prie zemes. tokia ji zemiska.
Aš tai dabar jaučiuosi, lyg man būtų uždėtas limitas, kiek galiu naudotis music'u. Nes atrodo, prisiliesiu prie kažko ne to ir išmes mane kokiai savaitei, kaip jau yra padarę. Bet iš dalies gerai tokia pertrauka - daugiau laiko kitiems dalykams