na, manau galima atsakyti i visus 3 tavo klausimus:
1. taip, manau noru galia tikrai yra tokia stipri, kad gali pakeisti gyvenima, tik reikia ne tik noreti, bet ir daryti viska, kad tavo norai issipildytu
2. vaikai yra vaikai, jie nemoka meluoti, jie visuomet nuosirdus, kai jie uzauga, galbut taip pat sypsosi nuosirdziai, bet nesamoningai nenori, kad aplinkiniai matytu ju nuosirduma, nes nuosirdus zmones daug kam atrodo silpni
3. kai meile baigiasi, atsiranda ne apykanta, o apmaudas, neapykanta atsiranda tik tada jei meile nesibaigia, o buna paslepta arba neimanoma
kodel nieko negali padaryti? aisku gali, tiesiog reikia parodyti ta unikaluma kitiems, o ne ji slepti... o atsiriboti nuo aplinkinio pasaulio reikia kartais visiems, tik kad tai nebutu per daznai - tada pasijusi vienisas...
nepatinka ka kuria kiti - kurk tai, kas patinka tau... nori mesti rukyti - mesk... o tavo ateitis? niekada negali zinoti kaip viskas gali pakrypti... gali sukurti didziausius planus, bet jau po pusvalandzio gulesi negyvas... tiesiog daryk tai, ko nori... neziurek i kitus... jie ne visada turi buti teisus, nebuk dar vienas avinas sekantis paskui banda... jei kiti kazka turi ko tu neturi tai nebutinai turi buti blogai... tu UNIKALUS... gyvenk savo gyvenima o ne kitu
bet kokiu atveju dziaukimes del to ka turim... baisios nuotraukos? bet juk cia realybe... mano viena drauge gryzo ish keliones i angola, tai kai pamate kad as supelijusia duona ismetu, vos neuzmushe... ten kiekvienas kasnis brangus... jus pazekit, jie gi anoreksikai gryni... o mes dietu ieskom... svajojam apie pora numestu kilogramu...
blogai, kai nezinai kas esi... bet reikia daug daug patirti, kad atrastum save... kitiems tai nepavyksta padaryti per visa savo gyvenima... tokie zmones lieka visuomenes nustatytu normu aukomis... tu neprivalai zinoti, kas esi, tu turi zinoti, kad esi...
principai - labai sudetingas dalykas... kova su savimi daug sunkesne uz kova su kitais zmonemis... tik kartais principai sugriauna gyvenima, o kartais pastato tave ant koju...
i kai kuriuos klausimus niekada nesuzinosi atsakymo... tad kam be reikalo kvarsinti sau galva... gyvenk, tik neplauk pasroviui, jei ne, visa gyvenima saves klausinesi, kas butu buve, jei buciau kovojus...?
as nezinau kaip tavo, bet mano atminimai uzmarinuoti mano dienorastyje... ir kai paskaitau, ka rasisu pries pora metu, tai atrodo taip svarbu, taip reiksminga... viena karta skaitydama apie man lb brangu zmogu viena smulkmena, kuria buvau uzmirsus, as apsiverkiau... bet tuo paciu juokiausi... nezmoniskai keistas tas jausmas... man buvo skaudu, bet tuo paciu ir gera... tai buvo mano prisiminimai, kuriu galvoje ir sirdyje neisliko, tik popieriaus lape...