Išlaikant idėjos pavadinimą, pristatomų garsų kryptis suksis kitoniškuose Verpetuose. Mano pastangos sieks pateikti naują, kaip ir pirma, svetainei muziką, naujus atlikėjus, nepaliekant nuošaly naujus pamatus jau senai išpylusių veikėjų. Tik šįkart, Penktadienio Verpeto namai bus pilni tamsių kampų, nejaukių bruzdesių atgarsių, neaiškių svečių ir trupučio jaudulio su klausimu: "Kas, po velnių, čia darosi ?!"
Pirmasis įrašas - vienas klausomiausių praėjusio rudens darbų. Lauros Bettinson vokalas (kaip ir išvaizda) iškart patraukia dėmesį, joje slypi truputis mergaitiško naivumo įspūdis, tačiau šiame Noel Goldrich'o ir Joey Waronker'io projekte, ji gana šaltai suraito subjektyvius ragus.
Nenuostabu, kad šis puikus alt pop įrašas patraukė Four Tet dėmesį, pasižyminčiu eklektiškais pasirinkimais, kada kalbama apie remiksus. Pastaruoju metu tipiškai gilus ir stiprus, bet minkštas Kieran Hebden'o lengvas house'o ritmas įkvėpė Ultraistos kūrinį praplėsti klausytojų ratą.
Mini vilką, vilkas čia. Kieran Hebden'o darbas "Lion" iš šokių aikštelės įkvėptais singlais grįsto albumo "Pink" atsidūrė The XX tyliojio nario, Jamie XX, rankose. Nenuostabu, juk abu atlikėjai dalinasi bendru pomėgiu švelnesniam, delikačiam ritmui.
Gana minimalus Four Tet darbas, po Jamie produkcijos buvo apdovanotas subtiliomis detalėmis, sugebant išlaikyti kūrinio vientisumą, kaip niekada nesibaigiančio grojaraščio. Nepertoli nuo šokių muzikos nutolęs remiksas, puikiausiai veikia abiejose terpėse, tiek priešais keliatūkstantinę garso sistemą, tiek klausytojo ausinėse.
Giles Peterson - vienas labiausiai atsidavusių BBC radijo didžėjų, apie kuriuos teko domėtis. Ilgametė karjera britų radijuje, suteikė tamstai plėsti pažinimą ir pristatyti įdomiausius muzikos veikėjus, nuo Hip Hop'o iki World muzikos klausytojų ratų. Pagarba jo darbui kalba pati už save, tarp muzikos industrijos veikėjų.
Mala (DMZ aka Digital Mystikz) 2011-ais buvo paprašytas Giles Peterson'o apsiimti avantiūros (Havana Cultura projektas), kurios konceptas iškart patraukė dėmesį. Vienas dubstep'o pionierių, asfalto ir skaitmeninės eros prodiuseris apsilankė, su pasaulio modernizacija, nedaug bendro teturinčioje Kuboje, kad galėtų kolaboruoti su vietiniais, jazz'ą grojančiais muzikantais, galbūt pavyksiančiam įrašui.
Praėjus keliams metams (2012-ų rugsėjis) pasirodo Mala in Cuba albumas. Mano akimis, tai vienas iš tiesmukiškiausių įrodymų, kaip talentingose rankose, skirtingų kultūrų (ir laikų, savotiškai) muzikos pasaulio veikėjai gali sukurti, kažką truputėlį labiau ypatingo, nei paprastai.
Atrodo, kad yra visai nedaug punktų, kurious tereikia pažymėti kaip atliktiem, iki paskutinio, pavadinto "nesveikas gabalas". Lofto sezoną praėjusiais metais atidaręs Nicolas Jaar tokį keturių eilučių sarašą užpildė, jei taip išsireikšti yra teisinga, lengvai.
Patraukli saksofono partija: yra.
Patrauklus merginos vokalas: yra.
Aha, ritmas ir žemi dažniai: yra.
"Nesveikas Gabalas": dar ir kaip.
Galiu tepasakyti, šitam žmogui Lotynų Amerikos šaknys suveikė idealiai.
Jai Paul pristatęs demo versiją, kūriniui Jasmine, ėmė ir nutilo. Nebuvo kalbėta apie sekančius darbus, planus ar post-intelektualius beat'ų kultūros nonsensus. O interesantų būta nemažai. Kodėl ? Dar kart įsiklausykite į Jasmine instrumentalą. Receptas veikia !
Hipsteriškas pasirinkimas, tačiau negaliu imti ir ištrinti perklausų iš savo ausinuko.
Jeigu kas paklaustų manęs, kas yra labiausiai išvirkęs ir liežuvio už dantų nelaikantis (tarkim, jeigu vieno iš priekinių trūksta) veikėjas 2012-aisiais. Danny Brown nereikėtų net rankos kelti, greičiausiai šis nenaudėlis užsiminti ne apie rankos ar kojos pakėlimą ...
Po Sir Mix-a-Lot "I Love Big Butts" Danny Brown perimą estafetę kaip nuoširdžiai mamą mylintis sūnus ir daugiausiai merginų apkalbėjęs, su itin vaizdingomis ir aštriomis užuominomis. Jeigu jūs gyvenat apkrauti katalikiškomis dogmomis, klausyti nepatariu, bo dar inicijuosite kokią bereikšmę peticiją.
Kendrick Lamar - labiausiai žinomas veikėjas iš mano sąrašo. Imkit ir nupjaukit man ranką už dalinimąsi Top40-uko medžiaga. Velniop, juk vaikis dar nesulaukęs 25-erių įrašė kelis kūrinius su Dr.Dre. Visa negatyvi nuomonė apie pastarąjį ... man nulis emocijų.
Kai kalbama apie galingus hip hop'o debiutus, pagalvoju apie N.W.A., Nas, Snoop Doggy Dog ... visai rimtai matau šiame sąraše vietą ir Lamar'ui.
Šiuolaikinio beat'o tendencijos kaip ir susumuotos visame albume, taip ir Backseat Freestyle'e. Intriguojantys beat'ai, žinant kaip savo muziką dėlioja su kolaboruojamais prodiuseriais, traukia. Galiausiais šis gardėsis pateikiamas ant auksinės lėkštutės su Kendrick'o, kaip MC darbu. Solidus darbas, pavertęs HH areną kaži kuo ... įdomiu ?
Urbanistinis interneto ir išmaniųjų telefonų gospelas. Konfrontacija konfliktuojančių egzistencinių ir mirties temų nagrinėjimas pasitelkiant kontrastinės energijos perpildytus gyvus pasirodymus ir tiesmukai pirštu krapštant šiuolaikinės visuomenės vertybių sampratos opas neformatuotais tekstais, konflikuojančio žmogaus poezija.
Death Grips nėra kažkas gražaus. Anaiptol. Death Grips yra purvini ir nedraugiški. Susitelkę ties visuomenės nuotėkomis, ir tik pasiryžę susitepti stengsis perprastį ir prijausti šią kondesuotą piliulę pilną nemeilės.
Gi kažkas sakė: "niekada nesakyk niekada". Mano ankstesnia nuomone primityvi sandara, iš esmės, ir nulėmė gana buką muziką. Vienareikšmiškai. Taip maniau apie techno žanrą.
Tačiau peržvelgęs savo klausomos, naujos muzikos elementus, turėjau pripažinti, kad šio ritmo išvengti negaliu. Tolesni bandymai privedė iki prisiminimų apie dark tech egzempliorius kaip Narkotek. Mano ausiai synth prieskonis labiau tinka, tad senai ir prilipo, juk kažkas pamenate senuosius Portishead ir jų naująjį "Third" ? Tad iš Hessle label'o šeimynos atėjęs Blawan, praėjusiais metais ne vieną minią šokdinęs su "Why They Hide Their Bodies Under My Garage" natūraliai atrado vietą ir mano muzikos kolekcijoje.
Apie potencialą, kurį turi Justin Broadrick'as, kurti įvairaus stiliaus tamsią muziką kalbėti nereikia daug. Su Napalm Death, Godflesh, Jesu bei kitais projektais asocijuojamas muzikantas šioje terpėje yra savas.
Paskutinis įrašas pavadinimu "Posthuman" buvo sukurtas po JK Flesh monikeriu, pasitelkiant skaitmeninės muzikos pavidalą, inkorporuojant daugiametę patirtį grojant ir įrašant pačio sukurtą muziką,
"Knuckledragger" 2step beat'as, ritminė gitaros partija ir vokalas, perleistas per kelis pomirtinius pasaulius, neramias naktis paversti gali tikrai nejaukia patirtimi.
Su šiuo darbu galvoje, įsivaizduoju kokį noriu matyti tolesnį Penktadienio Verpeto pristatomą repertuarą.
Stumbling Room garsas nėra, tarkime, lengvas suvirškinti. Turbūt jau aišku, kad tai ne Penktadienio Verpeto orientyras. Tačiau manau, kad šis Fuck Buttons nario Andrew Hung'o inicuojatas projektas turi ką pasiūlyti.
Pavyzdžiui pakurstyti jūsų klaustrofobiją, po psichodelinės patirties mažoje patalpoje su pernelyg galinga garso sistemą. Nagi, išjudinkite žarijas fantazijoje.
Pasižiūrėjus į DJ Scotch Egg nuotrauką kairėje nepamanysi, kad bambuko lapus griaužiantis veikėjas būtų įsitraukęs į projektą, skambantį kaip DEVILMAN.
"Bakan Q" intro 1step beat'as ir noise su distorcijos elementais sumaišytas Japono pagoniškas proveržis (aš, tiesą sakant, neįsivaizduoju, kas yra sakoma toje dalyje) kursto įvairiausias mintis. Pavyzdžiui, kame semiasi įkvėpimo šie bepročiai laisvėje ? ... ir kodėl aš vis labiau priimu šitokią muziką kaip nūdienos kasdienybę ? ... taigi, sekame toliau sąrašan.
Beveik pusę valandos trunktanti kelionė per mano akis įsirėžė pakankamai stipriai, kad galėčiau lengvai atsiminti The Haxan Cloak pasirodymą. Tamsus siluetas su gobtuvu, palinkęs prie skaitmeninio kontrolerio. Su stiprėjančiu ritmu už nugaros pradėjo kirbėti baltos šviesos apšvietimas. Garsui pasiekus kompozininę ir fizinę kulminaciją šviesos kone akino. Siluetas liko vietoje viso pasirodymo metu išliko vietoje, sukeldamas augančią įtampą muzika, kuri vienodai įsirėžė atmintin kaip ir vaizdas. Abiem pasibaigus, kuklus autorius linktelėjo padėkodmas už susirinkimą ... "prašom", pamaniau.
Crystal Castles jau yra žinomas aktas. Jų sceninė energija yra įrodyta. Rodos belieka vienintelis įmanomas dalykas, tai - laiko išbandymas. Ar dueto garsas, tebegali išjudinti paprastai lėkštus oro virpesius turintį konsumuoti klausytoją ?
Jokio dramatiško sureikšminimo nebandau ir nenoriu pateikti. Man tiesiog įdomu, kiek Crystal Castles gali eiti savu, tvirtu keliu, kuriuo sutinkame jau trečią albumą. Šįkart nestabili formulė, buvo pakonfiguruota ir tapo įvairesnė detalėse, tačiau ne galutiniame rezultate. Vis tik, trečiasis grupės pilna įrašas yra stebėtinai patrauklus savo instinktyvia, natūralia energija. Šiame sąraše, norėjau paminėti gražiausią, mano manymu, kūrinį - "Affection".
Perlipus pusę sąrašo, pristatau asmeninį pretendentą į metų įrašą. Eiliškumas nesvarbu, bet keli favoritai - aiškūs. O The Soft Moon mane nustebino stipriai.
Prisiminkite The Cure - Faith. Tamsų synth įrašą, kuris turi savitą aurą. The Soft Moon darbas, tikrai turi būti tolimas giminaitis šiame geneologiniame medyje, bet su savais, aiškiais pokyčiais. TSM įtašas pilnas naiškių bežodinių vokalo partijų, kaži kokio, santūrumo neturėjimo pakluso savam kraujui ir nutrūktgalviškai skanduoja "Die Life, Die Life, Die Life ..."
Net nepamenu, kada galo kvietimas buvo toksai ... stumiantis judėti ir šokti !
Iš to, ką teko išgirsti ir su kokiais garsais susipažinti, That Fucking Tank mano "Geriausio Jam Band'o" kategorijoje, be konkurencijos pasiėmė aukščiausią poziciją.
TFT trykšta rock'n'roll dvasia ir jaunatvišku, sprogstančiu stimulu, su aiškiai girdimais AC/DC, net Dire Straits, vėliau peršokantis į Jet ir truputį Arctic Monkeys debiutą iššaukiančiais elementais. Žodžiu, reikalas veikia.
Truputis lengvo vėjo sąrašan buvo įpūsta su Australiška psichodelija. Praėjusiais metais išleistas debiutinis "Lonerism", perskriejo per kone kiekvieną, klasikinės gitaros įtakotą topą metų pabaigoje. Ir tikrai pelnytai.
"Feels Like We Only Go Backwards" pakyli melancholija, primena svajingus, gal ir ne pačius geriausius, vasaros momentus. Na taip, aš kalbu apie savas asociacijas, bet saulėtumo šiam įrašui netrūksta. Tikriausiai suveikė grupės Australiškumas, ir nekaltinu, daina skirta ne pačiam jauniausiam klausytojui (nebandau atbaidyti jaunimo), bet stipriai apdovanoja rimtesnį klausytoją.
Mano pasirinkimas iš puikaus, tikrai puikaus Archive albumo "With Us Untill We're Dead" - "Hatchet".
Kiekvienam teks dalis santykių, kada plačiai naudojama mazochistinė praktika leistis skaudinamam yra tiesiog neišvengiama. Mum reikia beviltiškai įsikibti į ką nors, leistis būti parkirstam to nesitikint. "Hatchet" geriausia apdainuoja šunišką natūrą.
Pagaliau labai stiprus moteriškas balsas ! Skandinavija laikas nuo laiko paleidžia į pasaulį kažką truputį ypatingo. Ar tai būtų Lykke Li polėkis, ar tiesiog nuostabus Susan Sundfor balsas.
Nuoširdžiai sakau, kad mane praktiškai visai nedomina, ką ši merginą apdainuoja. Po pažinties su "Master of War" koveriu, viskas paliko aiškiau nei aišku. Įsimylėjau šį balsą beviltiškai. Deja, jis yra visų turėti.
"Bless my heart. Bless my soul.
Didn’t think I’d make it to 22 years old."
Iškart aišku, kad galingo balso turėtoja turi šį bei tą pasakyti apie tai, kas dėjosi sulaukus 22-iejų. O aš, tuo pačiu, galiu pareikšti, kad ji padarė įspūdingą darbą tiek su "Boys & Girls" albumu, tiek su "Hold On". Mano bedieviški įsitikinimai klumpa išgirdus, kaip dainuoja panelė Brittany Howard.
"There must be someone up above
sayin’ Come on Brittney, You got to come on up"
Su jų garsų yra kažkas netaip. White Hills turi kažkokį kabliuką, kuriuo žaidžia kurdami "full body" garsą. "The Condition of Nothing" - to pavyzdys.
Toks jausmas, kad jie turi kažką to neprašę. Kažką įgimto. Kaip C.Eastwood'as turi ikonišką kaubojaus išraišką, taip White Hills psichodelija natūraliai užgula neramiu svoriu. Savo žvilgsniu, verčiančiu pasijausti nejaukiai. Taip ir norisi nusukti akis į šoną.
Galbūt reikia tiesiog leisti jiem daryti tai ką jie daro ? Ir perklausyti dar kart.
Aha, šiuos vaikinus apkalbėjau praėjusių metų pradžioje. Rodos nesikeikiau smarkiai, todėl ir dabar rašyti lengviau. Jų albumas "Attacl on Memory" išsilaikė momentumą ir buvo paminėtas metiniame Pitchfork tope. Vargu ar tai rodiklis.
Asmeniškai, nepatinka tai, kaip įsivaizduoja autoriai savo muziką vizualiai. Video klipai gadina reikalą ir baigta, bet pamiršti "No Future/No Past" būtų nuodėmė. Depresyvi nuotaika ir tekstai saldūs kaip medus. Nuotaika perteikta kone idealiai. Vokalas veikia. Aš ramus, nes daugiau prie ko prisikabinti neturiu.
Ceremony ir "Nosebleed". Aiškus mišinys. Peter Murphy atjaunėjo ir pakliuvo į akivaizdžiai ne tą vakarėlį, bet būta per vėlu. Albumas "Zoo" jau įrašytas, ir aš smarkiai mėgavausi šiomis klaidomis.
Nesu stipriai susipažinęs su grupės ankstesniais darbais, bet praėjusiais metais išejus "All We Love We Leave Behind", tiek tvrita fanų bazė, tiek naujas klausytojas kaip aš galėjo džiaugtis tipiškai solidžiu albumu, kuriame tradiciškai sprandus laužantys "šmotai" pamalonino laukusius. "Tender Abuse", "Glacial Pace" ar "Predatory Glow" turi daugiau nei pakankamai parasko nutraukti rankas ir kojas, tačiau asmeniškai man, labiausiai įtiko vienas melodingesnių kūrinių, su masyviu priedainiu - "Coral Blue".
Koi No Yokan (išvertus: "Pažadas Mylėti" ar "Meilės Nuojauta") jau antras albumas grupės diskografijoje, po "Eos" nukėlimo ateitin dėl sunkios traumos, kurią patyrė ir iki šiol iš jos bando atsigauti bosistas, bei daugumos tekstų autorius Chi Cheng'as. Šis įvikis turėjo stiprų postūmį grupės vidinėje veikloje. "Saturday Night Wrist" įrašymas vyko nariams atliekant kūrybinį darbą praktiškai atskirai. Rodėsi, buvo pradėta linkti link neišvengiamo Deftones iširimo. Taip neįvyko, atvirkščiai, Chi Cheng incidentas pastumėjo narius įrašyti visai naują albumą su ture, anksčiau pagelbėjusiu, Sergio Vega. Taip gimė "Diamond Eyes. Tikriausiai geriausias albumas po "White Pony".
Praėjusiasi metais pasirodė Koi No Yokan - dinamiškas, glotniai nupoliruotas, brangio akmens talismanas su pažadu. Malonu matyti, kad kolektyvas rimtai tebežiūri į kūrybinį darbą ir stumia save priekin, testuojant savas ribas po šitiekos metų. Todėl turiu pažymėti, pagrindiniam tekstų kūrėjui nebegalint prisidėti, Deftones dainose skylė neprasižiojo. Šiame albume tekstų rašymas vienas stipresnių aspektų. Antrasis albumo singlas "Tempest" - puikus pavyzdys senų gerų ir naujų, stipriai žengiančių, Deftones.
Su GY!BE 2010-ųjų atsikūrimo ir tyliu naujo albumo pristatymu praėjusį rudenį, post-rock'o fanai sujudo. Grupė buvo mirusi ir jokių gyvybės ženklų nerodė. Suprantama, kad naujos muzikos šansai išaugo ir po dviejų metų buvome apdovanoti keturių kūrinių LP.
Tinkamai, šiai progai įvardintas "'Allelujah! Don't Bend! Ascend!" savo muzikoje aiškiai ieškojo įrodymų apie pačios kūrybinės energijos buvimą. Po sprendimo stabdyti veiklą 2002'ais, tai buvo sąžininga požiūris - patiems įsitikinti geba išjudinti ir pasiekti klausytoją.
Antspauduoju šį sugrižįmą sėkmingu. "We Drift Like Worried Fire" pilnas susirūpinimo epinės skalės paieškose, kur ir kaip savo ugnį išlieti.
Telieka tikėtis, kad šis albumas nebus vienintelis įrašas, džiuginantys kelių artimiausių metų bėgyje.
Katatonia sugebėjo, karjerai einant vis gilyn laike, pristatyti lengvesnio garso įrašą, tapusio konstanta ir vis tiek pamaloninti ištikimus fanus, kurie su kolektyvu susipažino ne dėl tokios pačios priežasties.
Muzikaliai, albumas yra meistriškas darbas, kurio garsu nesunku mėgautis. Man pačiam esant "Night is the New Day" sunkesnio skambesio fanui, uždaromasis kūrinys iš paskutinio įrašo "Dead Letters" iškart suveikė. Kalbų, apie skystesnes blauzdas, būti negali. Manau, Katatonia savyje turi lygiai galimybių sukurti tiek sunkiausią iki šiol, tiek atmosferiškiausią įrašą netolimoje ateityje.
Banguojančiu, kaip neramios jūros prieš audrą, rifu pradėtas Odisėjaus pasveikinimas vienareikšmiškai nuteikia, lengvos kelionės ir nuotykio tikėtis būtų naivu.
"Hail Odysseus" meistriškai maišo melodinės ir sunkios muzikos geriausius elementus, mano galva, padarant šį darbą geriausiu lėėėtu headbanger'iu praėjusiais metais.
Mano flirtavimas su melodiniu metalu, post-metal ir kitais, panašaus plauko garsais privertė atkreipti dėmesį į Cult of Luna naujausią singlą "I: The Weapon", iš šį mėnesį išeisiančio "Vertical". Šis darbas, be jokių skrupulų teigiu - vienas geriausių sunkiosios muzikos scenoje praėjusiais metais.
Sunku nepastebėti, trijų gitarų ar dviejų būgnų setų. Kolektyvas, gali pasirodyti mėgstantis pasipuošti didesniu, nei įprasta, skaičiumi atlikėjų, tačiau tai kas vyksta galutinio rezultato suvedimo departamente yra rimtas reikalas. "I: The Weapon" pačiomis pirmomis sekundėmis parodo iltis ir taikosi kieno sprandan čia įsikibti. Su banda jaunų vilkų - juokai menki !
Prarijus maišą plastiko, su sintetinės ir efektų muzikos The Soft Moon albumu, kaip vienu geriausiu praėjusiais metais, šalia žengia antras pretendentas į mėgstamiausio metų įrašo titulą. Tai benkartas, gimęs ištvirkusio pagonies akivaizdoje. Subrendęs, bet sumišęs, pasiklydęs jaunas žmogus ieško ramybės. Amenra pašventins jį krauju ir amžinu labirintu viltyje atrasti subjaurotos žemės sprendimą abejonei ir melancholijai.
Nieko, visiškai nieko švento nebėra. Suartėjimo siekimas ir laiko tėkmė. Nepakeliamų svorių našta ir kraupi neviltis. Visa tai mane privertė patirti Novena ritualas visų devynių dienų metu, o dešimtosios realizacija apie naujo ciklo pradžią. Vėl.
Įspūdinga ir galinga. Amenra gyvuliškai atlieka savo darbą kaip pamiršti mesijai niekieno žemėje. 10/10
Four Tet daina buvo įdomi, iš negirdėtų taip pat TFT,
Susanne Sundfor - Oo, čia tai geraigerai. Minėtose dainoje man patiko švelniai skaidraus balso ir electro-žaižai derinys (čia kaip vynuogė su pelėsiniu sūriu).
The Soft Moon - stiprus noise'as.
Alabama Shakes - tiesiog: like.
____________________
. tamsos ir šviesos kamasutra .
Nu ką, nemaža tikimybė, kad vistik My Dying Bride nebus Kilkim Žaibu, atšaukė beveik visus šių metų pasirodymus. Tik organizatoriai kažkaip neskuba pranešti ir toliau reklamuoja..
guess I did make my name out of my drumming, and I have the big drum sets, and I'm doing all these crazy, odd-time signatures, so, yeah, I guess drumming was very important to what made me popular.
Pirminis išdėstymas
„Music.lt“ narių reitingas
/tft logo.jpg)
Šiuo metu naršo narių: 0
Neregistruotų vartotojų: 113
Iš viso užsiregistravę: 73333
Naujausias narys: irving54x
Šiandien apsilankė: 180929
2013 m. sausio 5 d. 18:02:54
Porą tavo atrastų sutapo su mano atrastom.
O kitos >>
Four Tet daina buvo įdomi, iš negirdėtų taip pat TFT,
Susanne Sundfor - Oo, čia tai geraigerai. Minėtose dainoje man patiko švelniai skaidraus balso ir electro-žaižai derinys (čia kaip vynuogė su pelėsiniu sūriu).
The Soft Moon - stiprus noise'as.
Alabama Shakes - tiesiog: like.
____________________
. tamsos ir šviesos kamasutra .
2013 m. sausio 4 d. 17:29:26
Geri gabalai, Jūs čia music.lt gerus korespondentus prilaikot, su geru muzikiniu skoniu.
2013 m. sausio 4 d. 14:03:52
Xexe laukiam ir tavo topo. Bo apie Archive prisiminiau būtent iš AnapusFM.
Cheers!
2013 m. sausio 4 d. 13:06:41
Labai smagu, kad su mano topu tik Archive sutaps, tai reiškia, kad bus vakare, ko naujo atrast :) Welcome back, mate!
____________________
The Riddle Wants To Be...