Nokturnal Mortum. Kilkim Žaibu XIX. [Simono Pigulevičiaus nuotr.]Nužaibavo dar vieni žaibai. Devynioliktą kartą vykstantis festivalis jau daugelį metų iš eilės Lietuvoje garantuoja alternatyvą beveidžiams ir vienas į kitą supanašėjusiems festivaliams, muzikai be minties, gyvenimo būdui. Folkas, pagoniškosios tradicijos, pagarba istorijai ir, žinoma, metalas tvirtai stovi fronte kaip kontra kultūra ir nei per žingsnio nesitraukia metams bėgant, bet apie viską drūčiau sekančiose pastraipose.

Šiemetiniai Žaibai, berods buvo skaitlingesni, sprendžiant plika akimi apsilankė apie 3000 dalyvių ir sudėtis šiek tiek skyrėsi. Žinoma, jau ir anksčiau festivalis sulaukdavo daug lankytojų iš užsienio (ypač kaimyninių Latvijos ir Baltarusijos), tačiau šiemet, regis, lietuviai jau sudarė tik kokius du trečdalius viso festivalio. Galbūt šį populiarumą davė praeitais metais televizijos giganto „BBC“ filmuota laida apie „Kilkim Žaibu“, kurioje labiau stengtasi pabrėžti tradicines klišes apie metalą, nei pažinti patį festivalį. Visgi, kaip sakoma, neigiama reklama vis tiek yra reklama leidžianti raškyti populiarumo vaisius.

Reportaže festivalis parodytas tarsi laukinių kraugerių fiesta, nors iš tiesų aplinka draugiška šeimoms, o pats festivalis daugeliu aspektų pavyzdinis. Štai, rengėjai paskelbė, kad gamtai iš žmonių nieko nereikia, suprask, visos šiukšlės turi būti surinktos. Ir tikrai, švara buvo pavyzdinė, nesimėtė nei bykai, nei alaus pūslės. Beje, festivalio organizacija šiuo klausimu taip pat veikė puikiai, sekmadienį, savanoriai spėriai rinko šiukšlių maišus ir vežė iš teritorijos, o pačio renginio metu neteko matyti per daug perkrautų šiukšlių maišų. Alaus buvo išgerta daug, ir kaip visad, kažkam teko prigulti miego ne palapinėje, o tiesiog po atviru dangumi. Tačiau tai nereiškia, kad apsaugai buvo darbo. Anaiptol, išgėręs juodvarnis, – patenkintas juodvarnis, problemų nekelia.

Taip, agresijos šiame festivalyje apstu: pogo rate stumdosi ilgaplaukiai, kovos rate kapojasi kariai rekonstruojantys viduramžių kautynes. Tačiau svarbiausia, kad ši agresija yra naudojama tam, kad gerai praleisti laiką. Nugriuvęs pogo rate neturi stotis pats, jį patį pastato. Po įnirtingos kovos kalavijais besišvaistę ir šarvais pasidabinę kovotojai apsikabinę vienas kitą draugiškai tapšnoja per pečius. Nuostabu, kaip agresija išverčiama gera energija.

Pakalbėjom apie publiką, dabar pakalbėkim apie infrastruktūrą. Scenų išdėstymas buvo pats patogiausias koks iki šiol buvo: kol vienoje reguliuojamas garsas, kitoje vyksta pasirodymas. Eiti nuo vienos scenos iki kitos netoli. Šalia palapinės nusipirkti alaus ir maisto, porcijos geros, veganais ir vegetarais, žinoma, pasirūpinta. Gal kiek keistoki sprendimai su VIP parkingu, susimoki, o gauni tik šiek tiek artimesnę vietą ant žolės ir kamščius išvažiuojant, tačiau tai smulkmena.

Garso kokybė buvo puiki abiejose scenose, per visus pasirodymus. Turiu tik viena pastabą – Perkūno scenoje garsas buvo perstiprus. Ausų kelioms valandoms po pasirodymo užgulti neturi. Panašiai buvo ir 2016 metų Žaibuose. Nenuostabu, kad daug kas klausėsi iš toliau.

„Havukruunu“, jaunas suomių kolektyvas susiformavęs 2013, pasitinka blastbeatais ir basu, bet nepėsčiu vokalistu. Bathory marškinėliai ant grupės lyderio Stefan krūtinės taikliai apibūdina tai ką buvo galima išgirsti. Folkiškas black metalas, pagonybės aukštinimas ir rifai tinkantys galvokračiui. Beje, puikiai į šį vaizdą įsipaišo ir albumo „Kelle surut soi“ vizualika – vienišas raitelis saloje su keliais nuskurdusiais medžiais ragu tarsi trimituoja apie apleistą pagoniškąją kultūrą, įkvėptą gamtos.

„Žalvarinis“, ko gero, labiausiai į šeimas orientuotas pasirodymas, spinduliuojantis taiką ir nuolankumą. Čia nėra nei šešėlio blogų minčių. Regis, jog ši grupė kurdama modernų folk-roką vis labiau gravituoja link neutralių sąskambių, išjudinančios, bet visai nekaprizingos muzikos. Deja, bet tas gaivališkumas, kūrybiškumas buvęs 2005 metais leistame albume „Žalio vario“ išgaravo.

Septintus metus skaičiuojantys svečiai iš pietinės Lenkijos, „Mentor“ netrunka įsukti vieną didžiausių pogo ratų visame festivalyje. Ore draikosi šiaudai, skrieja purvas, o per garsiakalbius beldžiasi galingi thrash metalo būgnai. Pataisykit, jeigu klystu, bet tik „Mentor“ per visą festivalį pavyko išprovokuoti publiką wall of death'ui.

„Thyrfing“, anot senovės skandinavų mitologijos, buvo prakeiktas kalavijas, niekad nerūdijantis, kertantis per akmenį ar geležį taip lengvai, lyg per rūbus. Na ir tai geriausiai apibūdina ko tikėtis iš šios grupės: kovingi tarsi vikingai Normandijoje, ir stipriai jaučiamas epiškumas, užtęstomis vokalo partijomis su ilgai skambančiu ooo-oho-ooo. Galva linksi į taktą, bet visgi iki pačios entuziazmo viršukalnės dar trūksta.

„Nahash“ paskutinį kartą teko matyti klube „Narauti“ Vilniuje, 2017 metų vasarį, kuomet buvo pristatinėjamas naujas grupės albumas „Daath“. Ir jeigu tą kartą koją kišo garso kokybė, tai šį kartą jai negali būti jokių priekaištų. „Nahash“ sceninis įvaizdis, estetika, kiekvienas judesys atrodė puikiai apgalvotas, tarsi juodosios magijos ritualas. Tekstai apie kabalą, ezoteriką reikalauja rimto dėmesio ir idėjinės pusės čia nesugebėsiu atskleisti, tačiau labai rekomenduoju Audronašos darytą interviu (https://soundcloud.com/audronasa-laida/nahash-interviu). Žavi ir tai, kad viskas nėra sugrota taip pat kaip albumo versijoje, net albumo paskutinėje dainoje atsiranda puikiai skambantys žodžiai „Daath“. Asmeniškai geriausias pasirodymas festivalyje.

Deja, bet „Myrkur“ tapo didžiausiu festivalio nusivylimu. Įrašuose puikiai skambėjęs sireniškas vienos merginos black‘o projektas skambėjo banaliai, nekūrė atmosferos. Grupės lyginimas su „Ulver“ yra nesusipratimas. „Myrkur“ (islandiškai – tamsa) neturi nei pusės tiek kūrybiškumo, gitarų partijos viena kitai pritariančios, nedaugiasluoksnės, tad net ir nėra reikalo labai įsiklausyti. Vokalistė Amalie Bruun turi gerą balsą, taikosi į atmosferinį metalą, tačiau išpildymas baisiai nekūrybiškas.

Šeštadienio koncertai prasideda su svečiais iš Rygos „Rebel Riot“. Šių latvių pasirodymams Lietuvoje suskaičiuoti jau turbūt nepakaktų rankos pirštų, tačiau noras koncertuoti, panašu buvo didelis – grupės pagrindinis vokalistas susilaužė koją, bet ją pasidėjęs ant suoliuko, sėdomis, davė stiprią dozę rokenrolo. Aišku, tai reiškė daugiau statiškumo scenoje, bet kartu su „Phrenetix“ buvo užkurta visai stipri pekla.

„White Ward“ – ukrainiečių desantas kombinuoja džiazo elementus su post black‘u ir netgi metalcore‘u. Depresyvumas, jautrumas ir beprasmybė čia neleidžia tęstis tokiam vakarėliui kaip Pikuolio scenoje, tačiau turi savo taurumą. Iš esmės šią muziką galima trumpai apibūdinti kaip prabangaus viešbučio restorane atpalaiduojančios muzikos ir blakiškos nevilties simbiozę. Deja, tačiau Žaibuose svečiai iš Odesos pasirodė tik su įrašytomis saksofono partijomis, neparodydami didelės dalies savo žavesio. Lauksime šio seksteto Lietuvoje pilna savo instrumentine sudėtimi.

„Lord Wind“ – Vroclaviečiai moderniai interpretuoja slavišką, skandinavišką folką. Iš pradžių tai buvo Rob Darken solo projektas, vėliau priėmęs daugiau narių. Tiesa, grupės įkūrėjas pagarsėjo ne savo muzika, o savo pareiškimais, kad didžiuojasi būdamas baltaodis. Nepaisant konteksto, muzika nepasirodė įdomi, kad ir rusų, lenkų, švedų kalbomis.

„Saor“ – post blakiškas folk‘as iš Škotijos paskanintas smuiku puikiai piešia didingą Škotijos gamtą. Didybės pilna ir šių vyrukų povyza ant scenos. Matyt, jaučiamas užnugaris verčia būti išdidžiais, Saor, reiškia laisvę ir yra laisvos Škotijos trumpinys (Saor Alba). Beje, melodingieji intarpai staiga išnyrantys ir dingstantys – tai keltų muzikinė tradicija. Solidus pasirodymas.

Dešimtmetį švenčiantys „Joryj Kłoc“ sunkiai prakalba angliškai, tačiau kreipiasi į publiką energijos kalba. Jeigu „Saor“ išdidžiai ir tvirtai stovi scenoje, tai šie ukrainiečiai yra be galo familiarūs ir užvedinėja publiką kiek tik gali. Tiesa, daugiau nei valandą scenoje šokinėti pasidaro sudėtinga ir energija pasirodymo pabaigoje senka, tačiau įaudrinti publiką pavyksta ir šiek tiek atsigriebiama už neatvykusius „Infernal War“, kurių narys atsidūrė ligoninėje.

Lars Petrov pasirodo kaip visiška priešingybė jo muzikai. Draugiškas ir bendraujantis su publika „Entombed A.D.“ vokalistas, regis, labiau susidomėjęs geru laiku ir bendravimu su publika nei muzika. Energijos jau likę mažai, bet šou su alaus selfio lazda ir išeiginių marškinėlių su trim šešetais nepamiršiu.

1989 metais išleistas albumas „Altars of Madness“ buvo spjūvis visiems į veidus, tapęs death metalo flagmanu, orientuotas į brutalumą, neatsižvelgiant ar tokio albumo bus lengva klausytis. Bekompromisiškumas šioje grupėje labiausiai ir žavi! Bet kartu tokioje muzikoje nėra to groovo, kuris užvestų publiką, todėl kiek keistai atrodė žodiniai Steve'o Tucker'io bandymai įsukti publiką. Geriausia kalba koncerte – muzikos kalba. Pati publika pajaus kaip geriausiai reaguoti.

Melodinga „Nokturnal Mortum“ programa, odinė apranga liudija jų amplua pokytį, nuo black‘o link pagoniškų temų ir folk‘o puikiai tinka mojuoti Ukrainos ar Banderos vėliavą, bet muzikinė pusė iki tos visiškos ekstazės nenunešė.

Tai, kad jau dabar yra žinomi jubiliejinio, 20-jų Žaibų headliner‘iai „Deströyer 666“ ir „Rotting Christ“, tai kad internetinis puslapis anglų kalba yra tiek pat išsamus, kaip ir lietuvių, tai kad buvo iš anksto pranešta apie kelių remontus važiuojant link festivalio, tik paliudija apie puikią organizaciją.

XIX-ieji Žaibai sugretino baltų ir slavų (daugiausiai ukrainiečių) tradicijas, muziką. Ypatingas šių metų išskirtinumas – grupių įvairovė siūliusi emocijų diapozoną nuo cinizmo ir ironijos iki nuoširdumo ir švelnumo. „Kilkim Žaibu“ turi labai stiprų identitetą, sukuria stiprią alternatyvą blizgiems festivaliams, semiasi tvirtybės praeityje, tradicijose ir metaforiškai kužda: ore besiplaikstantys šiaudai, geriau nei konfeti! Ačiū, kiitos ir djakuju.

Festivalyje lankėsi ir vertino Šarūnas Valickas.