Praėjusiame dešimtmetyje, vis labiau užgimę susieinantys skirtingi muzikiniai junginiai, tokie kaip folktronica, indietronica, tapo, vis dažnėjantis reiškinys muzikos naujovėse. Tai novatoriška atspirtis, kaip galima save pateikti, kad klausytojas atrastų kažką naujo.

Iš Australijos kilęs folktronikos formuotojas, šiuo metu gyvenantis Pietų Kalifornijoje, kovo 22 dieną koncertavo Vilniuje. Aš, šio teksto autorius, dar visai neseniai atradęs RY X, vedamas smalsumo, nuvykau paklausyti svajingo australo Ry Cumingo vokalo ir tai kas yra kakofonijos priešingybė – darnaus skambesio. Ir tikrai nepasigailėjau. R. Cumingas tai ne apatiško jausmingumo nešėjas, o savitas menininkas, savo sąmonės būsenų ir procesų stebėtojas, pateikiantis organiškus išgyvenimus per dainas.

Grupė pristatė naujausią savo albumą „Blood Moon“, kuris buvo parašytas atskyrus save nuo šurmulingo gyvenimo. Pats pavadinimas „Kruvinasis mėnulis“ nusako apie temines gelmes. Tai dainų rinkinys, talpinantis savyje meilę, džiaugsmą, o tai pat apdainuojantis skaudesnes ir sunkesnes gyvenimiškas patirtis – skausmą ir širdgėlą.

[nuotrauka2]RY X muzikoje galima rasti ambient, elektronikos, indie, R&B, folko skambesio. Pirmą kartą klausant šio skrybėlėto barzdočiaus kūrybos galvojau dėl ko jo dainose tiek elegantiško ir paslaptingo grožio, o dar kažkokios savęs paieškos – viltis ir tragizmas? Klausiau, klausiau ir vis tik aš juo patikėjau, dėl to ir nuėjau į koncertą. Dar 2019 m. viename iš interviu R. Cumingas teigė, kad pasaulis darosi beprotiškas. Kiek daug nežinomybės gyvenime, bet meilė yra žmogiškas poreikis ir noras mylėti bei būti mylimiems yra centrinė žmonijos viltis. Ir galbūt dainose „pokalbiai“ su skirtingais žmonėmis, tačiau apie tuos pačius jausmus ir nuotaikų apibūdinimus.

Visas koncertas prabėgo taip greit, tarytum per dešimt minučių. Skambėjo mėgstamiausios dainos: „YaYaYa“, „Let You Go“, „Colorblind“ ir užbaigiamasis „Only“. Fanų susirinko daug, todėl patekti arčiau scenos nesiryžau, o lipti į antrą aukštą ir ieškoti kur atsisėsti, reikštų praleisti bent vieną dainą. Ir vis tik man atrodo, kad šios grupės repertuaru labiau tinka mėgautis sėdom, o ne stovint, nes tai ne šokių muzika, nors vietomis teko ir pajudėti.

[nuotrauka3]Man patiko, kad pasirodymas buvo atliktas be jokio šou, kurie primena kokį nors sunkiai nuspėjamą filmo siužetą. Akys gėrėjosi, o ausys gaudė kiekvieną ištartą žodį. Klausydamas šios jausmingos muzikos nejučia vis labiau įsitraukiau į garsinę aplinką. Muzikantai paniro į vidinį tyrinėjimą, primenantį operaciją su savimi. Beliko vis labiau pasinerti į svajingą potyrį, padedantį pamiršti išorinius rūpesčius ir „prisiderinti prie aplinkos“. Kiekvieną dainą lydėjo paprastos, bet skirtingos šviesų projekcijos, ypač paskutinės dainos aprūkę šviesos spinduliai, pridėjo ypač didelio žavesio, o dar tas intymumas, kai retkarčiais norisi sulaikyti kvėpavimą, kad nesutrikdyt vokalinio jausmingumo. Nepaisant to, kad „boso“ vietomis buvo per daug, išėjęs iš koncerto patvirtinau spėjimą, kad „kuo ramesnė muzika, tuo labiau ją girdi“. Tam tikra muzika yra natūrali ramintoja.

Parengė ir pasidalino Arūnas Šuopys