Autism. [asm. arch. nuotr.]Mano intuicija ir nuo muzikos pertekliaus „priglušusios“ ausys sako, kad jei klausytojas turi intenciją ieškoti kažko įdomaus moderniojoje roko ar metalo muzikoje, reikia jam pirmiausia parodyti post muziką. Kodėl? Dvi priežastys: postrokas ar postmetalas gali pasiūlyti gan įvairią garsų ir harmonijų paletę bei kompozicijos yra nuoseklios, aiškios ir įtraukiančios. O išplaukiantis rezultatas: kūrinio imlumas įvairioms interpretacijoms bei savaiminis įsijautimas į kompoziciją. Turiu pripažinti, kad aš roko ir sunkiosios muzikos „evoliucinio medžio“ vystymosi eigą pamečiau kažkur ties 1980-aisiais, tai post muzikos klausymo patirtis yra nykstamai maža. Tačiau dar jauno kolektyvo „Autism“ albumas „Film Noir“, kuris šių metų vasario 20-ąją pasirodys ir rinkoje, mane privertė apmąstyti visas turėtas post muzikos klausymo patirtis ir padaryti išvadą, kad post muziką iki tol aš nepelnytai savo įsitikinimuose spraudžiau į daug siauresnį tarpelį, negu ji išties apima.

„Film Noir“ sudaro septynios kompozicijos. Tai aš pasisakysiu apie kiekvieną atskirai dabar.

„Alive and Torn“ — įžanginis numeris iš techninės, atlikimo pusės yra paprastas kaip du kart du. Labai jau lėtūniškas ir sausas postrokas, kuris nesuintriguoja, bet tas skambesys kiek bando užmegzti kontaktą su klausytojo pasąmone, tačiau kūrinys per trumpas, kad tas ryšys būtų sukurtas.

„In Anger“ — va čia jau galingas post metalas, turbūt pats grėsmingiausias skambesys visame albume. Daug labiau veža. Ir „In Anger“ parodo, kad statiškoje muzikinėje temoje dinamiškai kaitaliojant skambesio niuansus, t.y. įjungiant vis kitokį elektrinės gitaros rifą ir pan., muzikinė stilistika truputį atitrūksta nuo post ir artėja prie stoner'io. Gitarų efektingas darbas ir tas balansas tarp minėtųjų stilių yra intriguojantis, truputį subtilus ir įtraukiantis.

„Humanity — Crescendo“ mano ausis užfiksuoja dar vieną stilistinį niuansą. Įžangoje gitara skamba taip klasiškai ir maloniai toje švelniai progresyvioje boso-būgnų temoje, kad man pradėjo iškart asocijuotis su kai kuriais „Wishbone Ash“ (8-ajame dešimtmetyje pasižymėjusios gitarinio progresyviojo roko grupės) motyvais. Vėliau tą progresyvo šmėklą prigesina grįžimas į sunkių rifų teritoriją, nors bosinė gitara kai kuriose vietose vinguriuoja taip įdomiai, kad natūraliai kyla visokios progresyvinės asociacijos. Sunkesnėse vietose, kaip jau minėta, išlieka toks post-stoner hibridas.

„Brittle Bones“ įžanga žada grynaveislį postroką / postmetalą, tačiau ties antrosios minutes pabaiga vėl prasideda dinaminiai gitaros ir boso žaismai, ir po to vėl grįžimas į pamiltąją post‘inę statiką. Užsklandoje girdimi balsai, riksmai, įveda niūrumo iš emocionaliosios pusės. Tokia šiaurietiška skambesio melancholija. Jei „In Anger“ ir „Humanity — Crescendo“ būta kiek daugiau pakilumo ir pozityvumo, tai čia daugiau tokio virtualaus purvo, negatyvo.

„Your Loudest Sound is Change“ vėlgi atsiranda balansavimas tarp kelių stilių, negatyvas nunaikinamas daug pakilesniu elektrinės gitaros skambesiu. Daug patogiau jį lyginti su „Humanity — Crescendo“. Nors gal penktasis numeris skambesio dinamika ir gyvumu perspjauna bet kurią kitą albumo kompoziciją.

„918“ įžangos skambesys įdomus, pilnas keistos emocijos ir ekspresijos. Ir šitie disonansai niekur nepabėga visos kompozicijos metu, todėl „918“ tikriausiai būtų ekscentriškiausias viso albumo numeris. Stipriųjų ir ramiųjų dalių kaitaliojimasis ir kontrastas palieka įspūdį, kartais išliekamasis efektas daug stipresnis lėtame skambesyje negu greitame.

Na ir uždarome viską su tituline kompozicija „Film Noir“. Tai turbūt pats post‘iškiausias daiktas šiame albume, emocija išlaikyta ilgesingame, lėtame minore ir po laipsniško priartėjimo prie pirmosios kulminacijos stoja antroji kompozicijos dalis, kurioje pagrindinė tema skamba aštriai ir negatyviai. Jei kuris nors motyvas iš šio albumo ir būtų skirtas vaikų gąsdinimui, tai neabejotinai būtų „Film Noir“ antroji kūrinio pusė. Kulminacija pasiekiama lygiai tokia pat kaip ir pirmąjį kartą, tačiau toks konstrastavimas išlaikė kūrinį tiek post‘išką, tiek įdomų.

Galima padaryti keletą bendrų išvadų apie visą albumą. Pirmiausia, šitas postrokas ar postmetalas nėra jau toks paprastas, čia kartais išeinama į tam tikras „paraštes“, daugiausia galima justi stoner, bet vietomis kyla ir progressive, ir alternative, ir doom asociacijos, taigi, darbas yra stilistiškai gan įvairialypis. Antra, kalbant apie klausytojo emocinius patyrimus keliaujant per albumą, tai yra gan keistokas nuotaikų kompleksas. Nors idėjiškai šitas albumas turėjo apimti gan negatyvių atspalvių spektrą, neišvengiamai buvo pasiekiami ir pakilūs momentai. Tiesa, gitarinio skambesio specifika tam tikroms natoms skambėti itin džiaugsmingai vis tik neleido. Trečia, albume pakankamai daug įvairių kitimų, dinamikos ir statikos konfrontacijų. Ir man yra daug patogiau šitą albumą narstyti po kompoziciją atskirai negu kaip visumą bendrai, nes tada daug geriau jaučiu skirtumus. Klausydamas visą albumą ištisai tu pradedi prarasti koordinaciją, kartais tame post-roke netgi „paskęsti per daug“, o vat jei įsiklausai į atskirą kompoziciją, geriau pajauti jos svarbiausius akcentus. Todėl ir kitiems klausytojams rekomenduoju geriau paklausyti atskiromis porcijomis.

Na ir vis tiek, nebūčiau aš, jei nepareikščiau savo kuklios subjektyvios nuomonės, kad trys mano mėgstamiausios kompozicijos šiame albume yra „Film Noir“, „918“ ir „Humanity — Crescendo“.

Galų gale, „Autism“ man sugrąžino norą kiek labiau pasidomėti post-muzika, paieškoti panašių variacijų. Šis albumas parodė, kiek daug skirtingų atspalvių gali būti postrokiškame skambesyje. Vertinu šį albumą labai gerai, rekomenduotina išgirsti ir belieka tik pasidžiaugti, kad tokios kūrybos mūsų kraštuos atsiranda.

Albumo recenziją parengė Einaras Sipavičius.