Anapestų skausmas

    Tai atodrėkio gyvas vanduo –

         tai čelestą, čelestą, čelestą

    išgirstu,

         tai į smegenis laša šviesa

         nuo snieginių stogų.

J.Vaičiūnaitė „Anapestai“

Ak, čelesta, čelesta... Mokytojos balsas aidėjo klasėje. Mokiniai skaitė Vaičiūnaitės eilėraščius apie mūzas. Ideali tema man, nuostabi atmosfera susikaupimui, įkvėpimo beieškant... ir skausmas... Toks, jog kai teko skambinti mamai, kad ji parvežtų mane namo, aš pro ašaras vos galėjau kalbėti. Perbalusi, drebanti ir apsipylusi ašaromis, nes skausmas dar niekad taip siaubingai neraižė kūno, aš tenorėjau kuo greičiau grįžti namo. Lyg ten skausmo būti negalėtų, lyg ten rasčiau palaimintą rojų. Ir vis man beeinant (nors vargu ar ėjimu galima pavadinti tai, kai tave už rankos vos ne tempia kiti) prikibo kažkokia mergina, klausinėdama: „Ar tau skauda pilvą? Ar tau apendicitas?“ Jeigu būčiau pajėgusi kalbėti... Bet ak, tai praeitis.

Nelinkiu to niekam.

Štai kokia nuostabi diena.

Vakar galėjau, o gal ir turėjau šampano išgert. Nieks nepasirašė su manimi gerti. Deja. Kodėl reikėjo džiūgauti? Vakar laikiau mokyklinį teorijos egzaminą. Nei karto prieš tai spręsdamasi nesurinkau maksimumo. Ir štai – iš pirmo karto 100%. Taip... kartais ir man leiskit į fortūną paspoksoti. Ir taip man loterijose nesiseka.

Tokios tokelės, rytoj jau penktadienis, o šiandien... tebūnie šiandiena išbraukta iš šio mėnesio. Pamiršta. Užkonservuota. Važiuosiu vakare pasivažinėti, nes rytoj laikome praktiką. Jei jau išlaikiau vieną kartą, išlaikysiu ir antrą ir man nerūpės, jog viskas susiklostė taip painiai, kai kalti aplinkiniai, o kenti tu.

Skausmo ir kančių persotinta, einu galvoti. Galva nuo žodžio galvoti?

Galbūt.... log27