Paskutinis "sex, drugs and rock'n'roll" eros mohikanas. Senstelėjusi egocentriškiausia roko muzikos ikona. Arogantiškas pamaiva, iškankintas savo nepripažinto genialumo bei taip ir nepasiekto geriausios pasaulio grupės statuso. Rujojančios katės balso vokalistas. Vargšas Axlis. Kokia muzika sugebėtų pateisinti 17 metų laukimo, nežinia kiek milijonų dolerių investicijų ir subyrėjusią grupę?

Axliui vis maža: parduotų įrašų, dievinančių gerbėjų, gitarų, būgnų, garso, laiko. Toks ir albumas - didelis. Pavargau maždaug ties šešta daina. Kruvinas Axlio prakaitas, širdį raižantis balso tragizmas, simfoninės kulminacijos, kuriose, rodos, visi instrumentai groja vienu metu ir dar Axlis keliais balsais rėkia... Ir tų instrumentų ne 3-4, o greičiau 13-14 - ištisa cementinė "garso siena".

Kad Axlis tebeturi puikią muzikinę klausą, įrodo singlais pasirinkti kūriniai. Titulinė daina - puikiausias šiuolaikiško, nepernelyg sudėtingo roko gabalas su metalinėmis gitaromis ir žemu vokalu. Panašiai paperka ir "Better" su įstringančiu agresyviu priedainiu. Prie šių heavy metal radijo hitų bandoma įpaišyti ir "Shackler's Revenge", tačiau "Matricą" primenančią pradžią pernešti sunku, kaip ir gitaros solo, kurį vienas kritikas palygino su sunkumus kilnojančiu rusišku robotu. Tebūsiu senamadiška, bet elektronika ir metalas mano ausyse niekaip nedera, rezultatas labiau primena disco hitą (maždaug "šok šok, šokinėk" ).

"Street of Dreams" - silpniausia iš kelių albumo power baladžių: banalūs pianino pragrojimai ir nuobodus, vietoj malantis gitaros solo, - niekaip negalėjau atsikratyti įspūdžio, kad čia Axliui įtaką padarė "Boyzone"... Nuvylė ir literatūriško pavadinimo "Catcher in the Rye" bei varginantis "Riad N' The Bedouins" su kažkokiu kraupiu elektroniniu bytuku...

Išmetus girto lotynų amerikiečio dainušką primenančius Axlio "na na na", "If The World" yra originali Jameso Bondo filmus primenanti baladė su minimaliu fonu bei neįtikėtinu flamenko gitaros ir brūžinamo boso deriniu.
"There Was a Time" - turbūt gigantiškiausios aranžuotės kūrinys, prie kurio praleista tikrai ne diena ir ne dvi. Neblogas ir grunge'inis "Scraped", sugrąžinantis prie sunkios pradžios. Panašios jėgos turi ir lengvesnis "I.R.S." - kupinas tragizmo Axlio falcetas čia visiškai išeina ir išveda iš proto. Vienas iš geriausių albumo kūrinių - lėtas "Sorry", Pink Floydų nuotaikos, bet " Def Leppard" melodikos. Už širdies griebia ir melodramatiška, gaivinančiai tradicinė baladė "This I Love". Albumą baigia dar viena power baladė "Prostitute", nemaloniai primenanti Linkin Park, verčiau pabaigai būtų palikta keistai įtaigi protesto daina "Madagascar" su semplais iš Martino Lutherio Kingo kalbos.

Dainų tekstai su krūva įvardžių ( "aš", "tu", "jie" ) kalba apie sudaužytas širdis, išdavystę, neapykantą, paranoją. Galbūt apie asmeninius romanus, galbūt apie iširusią grupę ir - neišvengiamai - apie patį vargšą narcizą Axlį. Koks jis yra, tokį jį reikia priimti. Su visa savo megalomanija, perfekcionizmu ir vienu-iš-milijono balsu jis kuria labai rimtą muziką, nutaikytą į visus, kurie jo nekenčia, kurie juo netiki, kurie jį apvylė. Gali būti, kad jis kovoja su vėjo malūnais ir švaistosi kumščiais tuščioje vietoje, bet nesakykit, kad Don Kichotas kvailas ir neįdomus.

• Naudojant music.lt informaciją internete aktyvi nuoroda į www.music.lt yra būtina.
• Naudojant music.lt informaciją radijo/televizijos eteryje, būtina paminėti, jog informaciją pateikia www.music.lt.
• Užfiksavus pažeidimus bus kreipiamasi į atitinkamus teisėsaugos organus.