Johno Irvingo "Pasaulis pagal Garpą"

Įžanga

Pradėsiu nuo savęs, nes viskas gyvenime ir turi prasidėti nuo to. Aš esu viena iš tų skaitytojų, kuri jaučia didelį potraukį pasaulinės literatūros klasikoms, kaip tik dėl tos priežasties, kad jos yra laikomos klasikomis. Bet ne dėl to, kad manyčiau, jog tik jos yra vertos skaityti ir kad šiuolaikiniai grožinės literatūros kūriniai yra prasti. Man visada, vos tik įsitraukiau į rimtąją literatūrą, buvo įdomu skaityti klasikas su giliai slypinčiu postūmiu sužinoti, kodėl klasika yra laikoma būtent tokia, visada buvo svarbu kvestionuoti priežastis, kolektyvinio mąstymo šablonų "teisingumą". Taigi vadovaudamasi dekonstrukcionizmo filosofija, perskaitau kūrinį ir įvertinu jį, perleidusi pro savo prizmę bei pasižiūriu, kiek galiu pritarti viešąjai nuomonei.

Šį kartą į rankas pateko itin plačios tematikos romanas, kuris pavadintas "šiuolaikinės literatūros superbestseleriu". Mano apžvalgoje turėtų atsiskleisti kodėl jis tokiu tapo.

Romano temos, mano mintys

Johno Irvingo (gim. 1942, kovo 2 d.) 1978-ųjų metų romane "Pasaulis pagal Garpą" daugiausia dėmesio skiriama įvairioms socialinėms, moralinėms, netgi psichologinėms temoms, tačiau iš esmės siekiama papasakoti pagrindinio personažo ir jį supančių asmenų gyvenimo laikotarpio istoriją. Žinoma, kai kurias socialines problemas laisvai galima rišti ir su politinėmis, tačiau šito aspekto aš nenagrinėsiu. Konkrečiau įvardinus knygoje iškeliamas temas, jos yra apie pasirinkimo laisvę, visuomenėje įsigalėjusių šablonų neigimą, bandymą iš jų išsivaduoti jiems priešinantis, su jais kovojant. Ryškiausiai atsiskleidžia žmogiško geismo tema, iš to sekanti neištikimybė šeimoje, vienišo gyvenimo būdo pasirinkimas, pasišventimas kažkam, feminizmo tema, seksualinės prievartos ir iškrypimų tema, taip pat transseksualumo ir lyties keitimo tema.

Pateikiu ištrauką, kurioje atsiskleidžia seksizmo problema:

"Garpui jau buvo aiškus modelis, pagal kurį ta moteris pralaimėjo rinkimus. Tasai negarbingas gubernatorius, ko gero, bus padaręs pastabą - atseit, ponios kandidatės nesugebėjimas kontroliuoti savo emocijas esąs "grynai moteriškas". Savo jausmų Dženei Fylds parodymu (tame pačiame susibūrime, kuriame ji buvo pašauta) ji užsitraukė nemalonę ir buvo matyt įvertinta kaip nepakankamai kompetentinga dirbti net tą abejotiną darbą, kurio reikalauja gubernatoriaus pareigos. Garpui pasidarė gėda. Jam buvo gėda už kitus žmones".

Romane išryškėja ir dar viena jautri, visuomenei svarbi problema - tai žmonių tarpusavio nesusikalbėjimas. Tas Garpo asmenybei būdingas "nepakantumas nepakantumui". Pasižiūrėjus į šiuo metu pasaulyje vykstančius reiškinius (pavyzdžiui, feminizmo idealoginio išsikreipimo padarinius), galima pamatyti, kad per šiuos metus (1978-2018) nedaug kas ir pasikeitė, apart to, kad prievartinė tolerancija pradėjo įgauti vis didesnį pagreitį. Tarpusavio nesusikalbėjimas, emocinio intelekto trūkumas, lygiai taip pat daro savo, kurdamas bereikalingą nesantaiką, žiebdamas pyktį bei pagiežą, nukreiptą į tą opoziciją, kurios nesupranti. Tai yra grynas laukinis pasidavimas emocijoms, o ne naudojimasis proto bei logikos ištekliais. Kyla klausimas, kaip tu turėtum elgtis, įsiliejęs į šį nesutarimų srautą? Geriausia yra nestoti į niekieno pusę ir išlikti skaidriu, nepasiduoti emocijų išprovokuotoms kitų įtakoms. Kartais ir tyla gali būti palaikoma, kaip provokacija arba suprasta, kaip intereso trūkumas, ignoravimas, kuris apskritai nėra vertybė ir turi turėti savo vietą. Tačiau svarbu nepamiršti, kad kitų nuomonė apie tave nėra pati svarbiausia. Svarbiausia išlikti savimi, o artimų aplinkinių ratas visada tai supras ir vertins. Vis dėlto, žmogus nėra tobulas, ir jeigu netyčia tampi provokacijos auka, reikia gerai pagalvoti, kas toje situacijoje kalčiausias: ar toji nepakanti visuomenė, ar jai oponuojanti "vieno žmogaus armija"? Kartais gali ir tu pasiduoti tam spontaniškam emocijos žybtelėjimui ir pasakyti kažką neapgalvotai, per šiurkščiai, neadekvačiai, netgi kvailai. Kartais ir tu pradedi galvoti, jog tavo mąstymas yra pats teisingiausias ir kiti turėtų tau pritarti. Būtent taip viešojoje erdvėje buvo traktuojama ir Garpo veikėjo elgsena. Jis buvo ir supratingas, ir smerkiantis tuo pačiu metu, ir šita jo kontraversiška elgsena turbūt daugelį kartų buvo priimta neteisingai. Knygos gale aprašoma veikėjo gyvenimo baigtis yra būtent apibūdinama kaip "duobės išsikasimas sau pačiam".

Knygoje labai iškeliamas ir žmogaus netobulumas, kurį liudija pasireiškiančos ydos, bandyta komiškai pažvelgti į kai kuriuos fizinius žmogaus defektus (kas, beje, visuomenei nepasirodo labai priimtina), realistiškai aprašoma žmonių fizinė išvaizda, nevengiamia objektyviai įvertinti ją, lygiai taip pat, kaip ir veikėjų elgesį, kuris bendra prasme pasirodo esantis amoralus. Knygoje nebuvo galima pajausti asmeninio autoriaus požiūrio, jo braižas labai nešališkas, griežtai objektyvus, jaučiasi patirtis, observuojant aplinką, nes yra nemažai žinių iš psichologinio perpratimo pusės. Kaip pavyzdį galiu pateikti aprašomus santykius tarp veikėjų, kad ir Garpo bei Helenos santykius, buitines problemas, kaip tvarkomasi su didesniais ar mažesniais nesutarimais, kaip tvarkomasi su neištikimybe, kokias roles šie du žmones prisiima šeimoje. Apskritai Garpas vaizduojamas kaip tikras šeimos žmogus, kuriam vaikai yra svarbiau už viską, jis šeimos gerovę iškelia kaip pagrindinį savo gyvenimo prioritetą (dėl to apleidžia rašymą ir per gyvenimą nesukuria daugiau objektyviai gerų romanų). Taigi atrodo, kad autorius puikai supranta žmones, ir todėl jam taip lengvai sekasi aprašyti tą jų tarpusavio nesusišnekėjimą. Bet galbūt tai yra kiekvieno gero romanisto bruožai.

Kadangi romane daug kalbama apie literatūrą, apie rašymą, įdėta daug Garpo kūrinių ištraukų (kas sudarė romanocepciją), man buvo įdomu atkreipti dėmesį ir į tai, kokie kiti kūriniai bei jų autoriai minimi, o jie pasirodo esantys ir taip man aktualūs:

Virdžinija Vulf

Džosefas Konrodas

Fiodoro Dostojevskio "Amžinas vyras"

Marko Aurelijaus "Pačiam sau"

Palyginimas su filmu

Filmas išleistas 1982, taigi ekranizacija įgyvendinta palyginus labai greitai, ir, kaip ir buvo galima tikėtis, ji yra ne pati geriausia. Kai kurie vaizdai visai atitiko tai, ką įsivaizdavau skaitydama knygą, pavyzdžiui, kaip atrodo namas Dogs Hed Harbore, Garpo motina Dženė Fylds visai gerai man koreliavo su aktore Glenn Close, tiek perteiktu jos būdu, tiek išvaizda, kurią įsivaizdavau, nors knygoje ji nebuvo aprašoma. Tačiau pats Garpas, kurį įsivaizdavau atrodantį panašų verčiau į Viktorą Cojų nei į Robiną Williamsą, man nepatiko. Apie vaidybą nelabai daug ką galiu pasakyti, kai visas siužetas buvo perteiktas tikrai apverktinai. Kai kurios scenos netgi nevisai tiksliai atitiko faktus knygoje, tačiau labiausiai mane erzino, kad siužetas buvo perteiktas ne kaip nuosekli istorija, o kaip ištraukos, kažkokie fragmentai, kurie negalėjo sukurti to sąryšio vienas su kitu. Buvo praleista daug svarbios informacijos, ir nors suprantu, kad reikia viską sutalpinti į porą valandų, tačiau tą padaryti buvo galima geriau. Tikrai galėjo įdėti ir vietą su pedofilu.

Knygos adaptaciją vertinu 5/10.

Ji nė iš tolo nesukūrė tokio stipraus, šokinio efekto, kurį vietomis galėjo sukurti knyga.

Išvada

Taigi tokios mano mintys, sukauptos po skaitymo, dar neišgaravus patirtam įspūdžiui. Romano atomazga iš tikrųjų nepatiko, labai nemėgstu kai rašytojai pasakoja apie ateitį. Į ją įsivažiuoti pradžioje buvo nelengva, tačiau įveikus apie trečdalį pradėjo rodytis visas įdomumas. Knygos vidurys man buvo tikrasis jos potencialo atsiskleidimas, kur veiksmas buvo pats įdomiausias. Klasika kaip klasika, dėl rašymo apie aktualias visais laikais temas yra verta tokia vadintis, galbūt patiems amerikiečiams romanas aktualesnis, tačiau manau, kad ir visam pasauliui susipažinti su "Pasauliu pagal Garpą" yra verta.

Bendras knygos įvertinimas 7,5/10.