Kalėdų nelaukiant, grįžimas prie sunkiojo metalo

Matau, kad pastaruoju metu šioje svetainėje yra netgi tuščiau, nei įprasta. Turbūt todėl, kad artinasi šventosios šventės ir visi įtemptai dirba bei galvoja kaip kuo pigiau prasisukti, perkant dovanas vaikams giminėje. Mat suaugusiems (t.y., dideliems vaikams) dovanų nereikia, kadangi jie jau dideli ir gali nuolankiai susitaikyti su tuo faktu, kad Kalėdų dvasia aplanko tik tuos laiminguosius, kurių aplinkoje atsiranda pinigingų ir ne tokių šiukščių giminių. Tačiau ir tos jų dovanėlės paprastai nebūna labai rūpestingai apgalvotos bei pritaikytos konkrečiam mylimam giminaičiui, jos būna kažkas tokio, kas reprezentuoja pačius dovanotojus, kažkas, ko gauti ir juolab turėti jie nesvajojo ir nesvajotų. Vienas iš tokių dovanų pavyzdžių - įrėminta nuotrauka, kurioje esate jūs su tuo giminaičiu, arba kur kas blogesnis variantas - visas nuotraukų albumas, kuriame knibžda netikėtų, jums anksčiau nematytų, tačiau kultinių kadrų su jūsų veidu. Tačiau čia jau jūsų pačių kaltė, kad nesugalvojate, kaip išvengti pernelyg dažnų giminės susibūrimų, kuriuose visada atsiranda bent po vieną fotografą. Geriausia išeitis yra subtiliai skelbtis, jog esate konjako ar kokio viskio ragavimo megėjas, tada tikrai sulauksite bent kelių butelių (priklausomai nuo to, kokio dydžio yra giminė). O juk nuoširdžiai šnekant, tik tarp mūsų, čia viena geresnių dovanų daugelio švenčių proga.

Iš tikrųjų, tai ne paslaptis, kad suaugusiems dovanų nereikia būtent dėl to, kad jie patys gali jas sau pasidovanoti, nes tik jie patys geriausiai žino, ko jiems reikia. Arba, variantas gali būti ir toks, kad jiems nieko nebereikia. Kai žmogus teigia, jog nori ramaus gyvenimo, su keliais artimais žmonėmis šalia, tai reiškia, kad jis jau senokai nebeturi jokiu tikslų bei svajonių, ir yra pasiryžęs gyventi tą įprastą, idilišką gyvenimą, į kurį įeina tokie maži gyvenimo džiaugsmai, kuriuos reikia branginti, kaip nuolatinis maisto ruošimas, indų plovimas, kambarių tvarkymas, drabužių skalbimas ir džiovinimas, tada sudėjimas į vietas, patalynės keitimas, dulkių valymas, grindų siurbimas, o po viso šito dar ir mokėjimas už savo darbą, kai tuo tarpu tu mainais į tai gauni nebent pastiprintus raumenis, arba tik skaudančią nugarą, kurią ima skaudėti, nes miegi ant seno, nugulėto, per minkšto čiužinio ir dėl to, kad besiilsėdamas tarp darbų krenti į seną, nusėdėtą, per minkštą sofą priešais televizoriaus ekraną, kuriame yra 12 kanalų su tomis pačiomis, besikartojančiomis, tuščiomis, dirbtinėmis, smegenis plaunančiomis laidomis. Tačiau tai yra gera, turbūt pati geriausia pramoga. Reikia džiaugtis tuo, ką turi. Taigi tiems žmonėms daugiau nieko nereikia. Jų pagrindinis prioritetas yra mažesnių už juos šeimos narių gerovė, dėl kurios verta paaukoti viską, netgi savo asmeninę laisvę bei svajones. Nors realybė yra tokia, kad ta gerovė ne visada atsieina tik į gerą. Nes tam, kad žmogus įgytų tikrai vertingos gyvenimo patirties, reikalingi sunkumai, kurių tikrai nepatirsi gyvendamas patogų, kitų suklostytą gyvenimą. Esmė tokia, kad turi būti meilė, bet toje meilėje turi būti ir laisvė. Ir kadangi tos laisvės beveik nėra, tai žmonija vaikšto aplinkui su grandinėmis prie kojų. O šitą reiškinį aš matau, kaip didžiausią žmonijos prakeiksmą, iš kurio išsivaduoti nėra galimybių. Lieka tik toji amžina kova su vėjo malūnais, kuri vistik nėra betikslė, nes kuo daugiau kovoji ir pereini tų mūšių, tuo stipresnis tampi. O kam ta stiprybė reikalinga šioje pasidavusioje visuomenėje? Vien tam, kad sutiktum kitų karių ir pasidalintum patirtimi. Juk tik mokydamiesi vieni iš kitų tobulėjame. Tas tobulėjimas, irgi nėra betikslis, nes galų gale, visa ta patirtis, renkama per amžius, užsifiksuos istorijoje, sukurs kažką naujo, galbūt naujų ideologijų, ar net prisidės prie naujų atradimų, kurie galbūt pakeis ir patį planetos sukimosi greitį ir trajektoriją (galbūt galų gale išsiridens iš Saulės sistemos). Viena iš priežasčių, kodėl prakeiktųjų planetoje taip įdomu gyventi, yra tas nežinojimas, kas gali nutikti rytoj, tas nuolatinis ketimasis, įvykių nenuspėjamumas, arba kaip tik jų kloties atspėjimas. Vieną dieną gali laimėti, o kitą pralaimėti, bet ir tie pralaimėjimai yra savotiškos pergalės. Gyvenimas neturi būti tik užburtas ratas, kuriame viskas būtinai turi būti daroma taip pat, taisyklingai, be nukrypimų, būtent taip, kaip iš tavęs tikimąsi. Nors ir rizikuoji prarasti užmigusiųjų pagarbą, galbūt net meilę, tačiau argi tada ta meilė tikra. Kam tada ją branginti, jos įsikibti, jeigu gali savo gyvenimą išnaudoti protingiau bei prasmingiau, kaip kad visą laiką ieškant tos tikros meilės, ir šitaip niekuomet jos neprarandant...

Na, sveikinu tuos, kurie perskaitė iki galo antrąją pastraipą. Pradžioje planas buvo išlaikyti tą lengvą satyrą, ir nepereiti prie rimto problemų bei jų sprendimų ieškojimo (ką gyvenime ir taip nuolat darau visais atvejais). O dabar metas pereiti prie pačios maloniausios dalies - muzikos. Argi ji nėra pats gražiausias reiškinys planetoje? Geresnio nesugalvočiau. Tik keista, kai dvasinė būklė pasidaro tokia, kad pradedi abejoti jos gydomuoju poveikiu ir ji netgi tampa atgrąsi tam tikru laipsniu. Taigi manasis muzikinis skonis darbar labai stipriai susiaurėjo, susitraukė, kaip koks skrandis, ilgai negavęs maisto. Nes aš tikrai nemaitinau jo, kadangi fiziškai kažkas neleido paspausti paprasto grojimo mygtuko, o psichiškai nebuvo įmanoma suvokti, kurio atlikėjo profilyje to mygtuko ieškoti. Šitaip galų gale aš savo pasirinkimo laisvę atiduodu į kitų žmonių, arba kitų neaiškių aplinkybių rankas. Kai bent porą dienų praleidžiu be jokios muzikos skambėjimo galvoje, tiesiog automatiškai jos pasiilgstu, ir imu turbūt nesąmoningai ieškoti bet kokių, bent kažkiek patrauklesnių šaltinių. Šitoks pasiklydymas dėl to, ką klausyti... Kad tave kur. Netikėtai užklumpu iš kažkur atsiradusias rekomendacijas, bandandant skandinti savo pavargusią pasąmonę socialinėje platformoje YouTube.com, žiūrint įvairius random, bet savotiškai naudingus filmukus. Bet geriausia, kai ne robotas svetainės sistemoje tau kažką pasufleruoja, o kai tikras žmogus pasipainioja. Nuoširdžiai pagriebiu bet ką, kuo su manimi pasidalina. Ir jei mano smegenys tuo metu nebūna okupuotos kažkuo kitu, tai perklausau su džiaugsmu ir pasimėgavimu iki pat galo. Bet žmogus taip jau sutvertas, kad tik savo paties atradimus sureikšmina tokiu lygiu, kurio užtenka tolimesniam domėjimuisi ir daugiau muzikos ieškojimui. Tad dažniausiai aš tai palieku ramybėje ir ieškau kitų šaltinių. Taigi ne per seniausiai buvau paviršiumi panirusi į hip hopo, rap metal lankas, bet kadangi ši muzika niekada manęs pernelyg nedomino, po kurio laiko mečiau. Perėjau prie lengvesnio, modernaus repo, melancholiškai skambančio, plačioje visuomenėje nelabai gerai žinomo, ir tokio, lyg ir laikino (taip sakau, nes paima ir numiršta kartais tie pradedantys, jauni, perspektyvūs ir talentingi atlikėjai). Bet tada įvyko tuo metu netikėtas posūkis, kai aš lyg ir sugrįžau prie savo ištakų. Pajutau tą šiek tiek išblėsusią, tačiau niekada nemirštančią meilę Black Sabbath ir atgaivinau ją įsijungdama šio dešimtmečio ir turbūt amžiaus legendą - albumą "13". Tiesa, tuo metu negalėjau normaliai jo perklausyti, nes Spotify vis labiau ir labiau bando gadinti man gyvenimą, tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Randomizeris tikrai priminė man mano amžiną meilę sunkiąjam metalui. Priminė ir tai, kokia buvau nedėkinga ir nesąžininga jo atžvilgiu. Tuo metu, kai su juo susipažinau, taip baisiai nekantravau išgirsti kuo daugiau skirtingų žanrų ir jų atlikėjų, kad nespėjau dorai susipažinti su kultinių grupių diskografijomis, ir šito padarinys jaučiasi net iki dabar. Viliuosi anksčiau ar vėliau savo jaunystės klaidas ištaisyti. Vienintelis trukdis, kuris visada ryškiai jautėsi - noras neatsilikti nuo modernaus pasaulio, nes aš gyvenu jame, o ne praeityje, ir tas noras rasti kažko bendro su dabartimi, nes didesnė dalis jos reiškinių man yra svetimi. Bet tų savo ieškojimų nepavadinčiau kažkokiu nukrypimu, dėl ko turėčiau atgailauti. Priešingai, tai buvo ir yra reikalinga patirtis. Tik dabar, galbūt atėjo laikas šiek tiek apsiraminti ir tapti konservatoriška melomane.

Pabaigai grįžtu prie Black Sabbath. Jie niekada nesiliovė man būti dievais. Jeigu jų muzikinis profesionalumas lyginamas, o kartais ir vertinamas geriau nei Led Zeppelin, tai reiškia labai daug. Man asmeniškai Black Sabbath, kai juos išgirdau ir pradėjau klausytis, padėjo suvokti kas slepiasi mano asmenybėje, kurios tuo metu dar nepažinojau. Kitaip sakant, padėjo pažinti, ir geriau nugludinti save. Jų specifinis skambesys, Ozzio vokalas nuo pat pradžių prie manęs prilipo, nes jaučiau, kaip jie puikiai rezonuoja su tuo, kas manyje slepiasi. Šiam kartui įkelsiu vieną nepakartojamą dainą iš turbūt nepakankamai įvertinto plačiąja prasme 1972 - ųjų albumo "Vol. 4".

Long ago I wandered through my mind

In the land of fairy tales and stories

Lost in happiness I had no fears

Innocence and love was all I knew

Was it illusion?

Soon the days went passing into years

Happiness just didn't come so easy

Life was born of fairy tales and daydreams

Innocence was just another world

Was it illusion?

Lost in the wheels of confusion

Running through furnace of tears

Eyes full of angered illusion

Hiding in everyday fears

So I found that life is just a game

But you know there's never been a winner

Try your hardest, just to be a loser

The world will still be turning when you're gone

Yeah when you're gone!