NAUJA PUBLICISTIKA: ĮŽVALGOS IR IŠŽVALGOS

Ok, atsiprašymai už išsamios nuomonės pateikimo uždelsimą, teisingai kritikai visuomet reikia daugiau ar mažiau laiko pribręsti. 

Pirma, apie visą leidinį ir jo esmę. Teigiate, kad siekiate kokybės, o ne kiekybės, kas yra sveikintina ir pagirtina, tik aš norėčiau trumpai apie apsimokėjimą, o tiksliau, ar laikas, praleistas rašant šiuos mažus straipsniukus, renkant informaciją yra tikrai ekvivalentus gaunamai reakcijai. Nes kaip supratau, senojo leidinio leidyba buvo nutraukta būtent dėl skaitytojų/jų reakcijų trūkumo, o dabar, tenka pripažinti, tos akivaizdžios, vaisingos reakcijos, kuri turėtų būti, nėra. Ir tai mane verčia suabejoti, ar tikrai šito leidinio formatas tinkamas skelbti būtent tokio formato erdvėje. Suprantama, nelabai yra kitokių variantų šiuo atveju, aš tik noriu pasakyti, kad toksai oficialus, laikraštinis stilius man atrodo netinkamas čia ir kad viską būtų galima daryti paprasčiau, atsižvelgiant į publiką ir formatą, galbūt kitaip apipavidalinus, pateikus visą informaciją.

Dabar dėl turinio. Man patinka, kad informacijos nėra per daug, kaip ir nėra per mažai. Yra ką pakomentuoti, atsakyti į pateiktas situacijas ir svarbiausia, kyla noras tai daryti. Tačiau čia iš mano subjektyvios pozicijos, o jei žvlegiant objektyviai, tai kaip tik, tai, kad tų temų yra ne viena, o kelios, galbūt kiša koją, nes norint pateikti savo nuomonę, tenka nemažai rašyti. Ir tada, kai pagalvoji daugiau apie tai, jei tarkim, 5 žmonės sugalvos pareikšti savo nuomones ir kils diskusijos, kurių taip norisi, gali įsivyrauti ir nemalonus chaosiukas. Na bet nepaisant šitų hipotetinių scenarijų, kurie egzistuoja tik mano galvoje, todėl jie nėra svarbūs, straipsniukų nauda yra neabejotina, vien perskaityti juos gal ir užtenka šiuo metu. Straipsniukų išdėstymas geras, patogu juos skaityti. Beje, labai įdomu, kad redaktoriaus žodis parašytas ranka - kūrybiškas sprendimas. Pasirinkta muzika irgi labai svarbus dalykas, jos, mano manymu, turėtų būti kuo daugiau, atsižvelgiant vėlgi, į kontekstą bei publiką.

Dėl rasizmo. Mano nuomone, tai viena kvailiausių diskusijų temų, dėl kurios gali kilti nesantaika tarp žmonių. Visi tie trys atvejai - gryniausias faktų konstatavimas, pastebėjimai, esant atitinkamoje aplinkoje, iš paprastų, savo aplinką observuojančių asmenų. Rasizmą aš suprantu, kaip skleidžiamą aiškią ir kryptingą neapykantą, nepakantumą ne savo rasės žmonėms, o tuose pasakymuose jo visiškai neįžvelgiu. Taigi, o nuo kada stereotipinių ypatybių paminėjimai yra traktuojami kaip blogis? Matyt, viskas čia dėl to, kad pastaruoju metu žmonija pasidarė labai jautri, ir čia galima pereiti prie to video, kuris pridėtas prie tos temos, nors man atrodo, jis nelabai dera būtent prie rasizmo temos, kadangi jame išryškėja kitos, nors ne mažiau aktualios idėjos, kai žmonės "get triggered" dėl įvairių priežasčių, būtent dėl savo jautrumo. Apie tą video būtų galima dar labai nemažai išsiplėsti.

Dėl Steveno Wilsono karjeros. Žinoma, kad pritariu minčiai, jog tai yra tik pačio kūrėjo reikalas, ką, kiek ir kaip jam kurti, nes pataikavimas publikai ne visada nuveda į pačias norimiausias lankas, negana to, labai išvargina ir įmeta į siaurą dėžutę, kas menininkui, ypač tikram menininkui, yra tiesiog mirtis. Dėl to tiek daug įvairių kūrėjų, ne tik muzikos srityje, dažnai atsiskiria nuo grupių ir pradeda solines karjeras, nes ten jie gali patys sau vadovauti, nebėra priklausomi nuo kitų grupės narių, kurių nuomonė taip pat svarbi priiminėjant sprendimus grupės sudėtyje, o nuo įrašų kompanijos/prodiuserių ypač, nes panašu, kad jie pačia didžiausia dalimi nulemia, kokia galutinė produkcija bus išleista, kas kūrėjų niekada nepadaro visiškai laisvų. O pradėjus solo karjerą esi laisvas susirasti įrašų kompaniją, kuri sutinka leisti tai, ką tu nori originaliai leisti, neperėjus atitinkamų filtrų, kardinaliai "neišmėsinėjus" dainų iki "tinkamo" pateikimo. O geriausia, kai gali būti pats sau prodiuseris, tada nekyla jokių problemų, nebent tai, kad esi nepakankamai žinomas ir dėl to tavo muzika netampa labai populiari. Tačiau tai ne Wilsono atvejis.

Taip. Ką aš dar norėjau pasakyti. Apie tuos žmones, kurie sako sustoti. Tegu jie kritikuoja atlikėjus, bet aš sukritikuosiu juos. Viskas, ką galiu apie juos pasakyti yra tai, kad jie tiesiog yra siauro mąstymo ir pernelyg radikalių pažiūrų, kurios kartais tiesiog užknisa. Iš esmės, jie nesugeba priimti kito žmogaus laisvo pasirinkimo, šiuo atveju, mėgstamo ir klausomo atlikėjo. Galima rasti priežasčių, kaip juos pateisinti, kaip argumentą paimant žmonių polinkį įsikibti į gerai žinomus, pamėgtus dalykus ir negebėjimą susitaikyti su pokyčiais, tačiau tai jau jų požiūrio problema. Ir noriu pridurti, kad jeigu jau nusprendi skelbti savo nuomonę viešai, turi pagalvoti, kiek joje subjektyvizmo ir objektyvizmo, nes kritikuojant, jo turi būti vienodai. Galima kaip opoziciją pateikti argumentą, kad tu turi žodžio laisvę ir gali sakyti ką tik nori, o asmuo, kuriam tie žodžiai adresuojami, turi būti šaltų nervų ir mokėti su jais susitaikyti, neimant giliai į širdį, ir jo problema, jeigu jis to nesugeba. Tačiau, visur yra ribos, netgi žmonių laisvėse. Galbūt moralė yra išgalvotas dalykas, tačiau žmogiškumas - pats realiausias.

Taigi tuo ir užbaigiu savo šitą išplėtotą nuomonės apie leidinį ir jo turinį pareiškimą 

Į pastraipą "apie visą leidinį ir jo esmę" atsakymas yra paprastas: skaitytojų rato dydis šio leidinio leidybai nebus kriterijus. Renkames kūrybos laisvę: kurti taip, kaip norime patys, o ne kaip nori kiti. Publicistika irgi gali būti kūryba, ji nebūtinai nukreipta į skaitytoją.

Jei kils nuomonių chaosas, tai aš būsiu daugiau nei patenkintas, nes tai yra vienas labiausiai pasiilgtų dalykų music'e.

Dėl rašymo ranka — aš šioje situacijoje nebūsiu originalus, dar atsimenu, kaip kadaise R7wa kėlė savo rankraščius. Tiesiog pamąsčiau, kad šita idėja būtų kažkas netikėto būtent tokiame formate, be to, šitą redaktoriaus žodžio tekstą galvoje nešiojausi dar prieš jį užrašydamas ir man tai atrodė tikrai nedurnas tekstas, tai norėjau jį kažkaip išryškinti. 

Dėl rasizmo sutinku, dėl to tam ir skyriau daug vietos pačiame pirmajame numeryje, nes panašu, kad tas jautrumas, kaip jūs vadinate, arba blaivumo trūkumas, kaip aš vadinu, yra kažkas negero mumyse ir tai reikia šalinti.

Ir dėl viso kito taip pat sutinku.

Dėkavojame už atsiliepimą.

Ok, atsiprašymai už išsamios nuomonės pateikimo uždelsimą, teisingai kritikai visuomet reikia daugiau ar mažiau laiko pribręsti. 

Pirma, apie visą leidinį ir jo esmę. Teigiate, kad siekiate kokybės, o ne kiekybės, kas yra sveikintina ir pagirtina, tik aš norėčiau trumpai apie apsimokėjimą, o tiksliau, ar laikas, praleistas rašant šiuos mažus straipsniukus, renkant informaciją yra tikrai ekvivalentus gaunamai reakcijai. Nes kaip supratau, senojo leidinio leidyba buvo nutraukta būtent dėl skaitytojų/jų reakcijų trūkumo, o dabar, tenka pripažinti, tos akivaizdžios, vaisingos reakcijos, kuri turėtų būti, nėra. Ir tai mane verčia suabejoti, ar tikrai šito leidinio formatas tinkamas skelbti būtent tokio formato erdvėje. Suprantama, nelabai yra kitokių variantų šiuo atveju, aš tik noriu pasakyti, kad toksai oficialus, laikraštinis stilius man atrodo netinkamas čia ir kad viską būtų galima daryti paprasčiau, atsižvelgiant į publiką ir formatą, galbūt kitaip apipavidalinus, pateikus visą informaciją.

Dabar dėl turinio. Man patinka, kad informacijos nėra per daug, kaip ir nėra per mažai. Yra ką pakomentuoti, atsakyti į pateiktas situacijas ir svarbiausia, kyla noras tai daryti. Tačiau čia iš mano subjektyvios pozicijos, o jei žvlegiant objektyviai, tai kaip tik, tai, kad tų temų yra ne viena, o kelios, galbūt kiša koją, nes norint pateikti savo nuomonę, tenka nemažai rašyti. Ir tada, kai pagalvoji daugiau apie tai, jei tarkim, 5 žmonės sugalvos pareikšti savo nuomones ir kils diskusijos, kurių taip norisi, gali įsivyrauti ir nemalonus chaosiukas. Na bet nepaisant šitų hipotetinių scenarijų, kurie egzistuoja tik mano galvoje, todėl jie nėra svarbūs, straipsniukų nauda yra neabejotina, vien perskaityti juos gal ir užtenka šiuo metu. Straipsniukų išdėstymas geras, patogu juos skaityti. Beje, labai įdomu, kad redaktoriaus žodis parašytas ranka - kūrybiškas sprendimas. Pasirinkta muzika irgi labai svarbus dalykas, jos, mano manymu, turėtų būti kuo daugiau, atsižvelgiant vėlgi, į kontekstą bei publiką.

Dėl rasizmo. Mano nuomone, tai viena kvailiausių diskusijų temų, dėl kurios gali kilti nesantaika tarp žmonių. Visi tie trys atvejai - gryniausias faktų konstatavimas, pastebėjimai, esant atitinkamoje aplinkoje, iš paprastų, savo aplinką observuojančių asmenų. Rasizmą aš suprantu, kaip skleidžiamą aiškią ir kryptingą neapykantą, nepakantumą ne savo rasės žmonėms, o tuose pasakymuose jo visiškai neįžvelgiu. Taigi, o nuo kada stereotipinių ypatybių paminėjimai yra traktuojami kaip blogis? Matyt, viskas čia dėl to, kad pastaruoju metu žmonija pasidarė labai jautri, ir čia galima pereiti prie to video, kuris pridėtas prie tos temos, nors man atrodo, jis nelabai dera būtent prie rasizmo temos, kadangi jame išryškėja kitos, nors ne mažiau aktualios idėjos, kai žmonės "get triggered" dėl įvairių priežasčių, būtent dėl savo jautrumo. Apie tą video būtų galima dar labai nemažai išsiplėsti.

Dėl Steveno Wilsono karjeros. Žinoma, kad pritariu minčiai, jog tai yra tik pačio kūrėjo reikalas, ką, kiek ir kaip jam kurti, nes pataikavimas publikai ne visada nuveda į pačias norimiausias lankas, negana to, labai išvargina ir įmeta į siaurą dėžutę, kas menininkui, ypač tikram menininkui, yra tiesiog mirtis. Dėl to tiek daug įvairių kūrėjų, ne tik muzikos srityje, dažnai atsiskiria nuo grupių ir pradeda solines karjeras, nes ten jie gali patys sau vadovauti, nebėra priklausomi nuo kitų grupės narių, kurių nuomonė taip pat svarbi priiminėjant sprendimus grupės sudėtyje, o nuo įrašų kompanijos/prodiuserių ypač, nes panašu, kad jie pačia didžiausia dalimi nulemia, kokia galutinė produkcija bus išleista, kas kūrėjų niekada nepadaro visiškai laisvų. O pradėjus solo karjerą esi laisvas susirasti įrašų kompaniją, kuri sutinka leisti tai, ką tu nori originaliai leisti, neperėjus atitinkamų filtrų, kardinaliai "neišmėsinėjus" dainų iki "tinkamo" pateikimo. O geriausia, kai gali būti pats sau prodiuseris, tada nekyla jokių problemų, nebent tai, kad esi nepakankamai žinomas ir dėl to tavo muzika netampa labai populiari. Tačiau tai ne Wilsono atvejis.

Taip. Ką aš dar norėjau pasakyti. Apie tuos žmones, kurie sako sustoti. Tegu jie kritikuoja atlikėjus, bet aš sukritikuosiu juos. Viskas, ką galiu apie juos pasakyti yra tai, kad jie tiesiog yra siauro mąstymo ir pernelyg radikalių pažiūrų, kurios kartais tiesiog užknisa. Iš esmės, jie nesugeba priimti kito žmogaus laisvo pasirinkimo, šiuo atveju, mėgstamo ir klausomo atlikėjo. Galima rasti priežasčių, kaip juos pateisinti, kaip argumentą paimant žmonių polinkį įsikibti į gerai žinomus, pamėgtus dalykus ir negebėjimą susitaikyti su pokyčiais, tačiau tai jau jų požiūrio problema. Ir noriu pridurti, kad jeigu jau nusprendi skelbti savo nuomonę viešai, turi pagalvoti, kiek joje subjektyvizmo ir objektyvizmo, nes kritikuojant, jo turi būti vienodai. Galima kaip opoziciją pateikti argumentą, kad tu turi žodžio laisvę ir gali sakyti ką tik nori, o asmuo, kuriam tie žodžiai adresuojami, turi būti šaltų nervų ir mokėti su jais susitaikyti, neimant giliai į širdį, ir jo problema, jeigu jis to nesugeba. Tačiau, visur yra ribos, netgi žmonių laisvėse. Galbūt moralė yra išgalvotas dalykas, tačiau žmogiškumas - pats realiausias.

Taigi tuo ir užbaigiu savo šitą išplėtotą nuomonės apie leidinį ir jo turinį pareiškimą 

Vilsono indėlis į Porcupine Tree yra didelis, tačiau ne visa nulemiantis. Ričardas Barbieris ne vien klavišininkas, jis dar kompozitorius. Man jis pažįstamas iš grupių Japan, No-Man ir Steve Hoghart, su kuriuo įrašė nepaprastai man patinkantį albumą "Not The Weapon But The Hand "

Sveikinu su pirmu žurnalo numeriu. Kaip suprantu, žurnalistas ir redaktorius tas pats Einaras. Skaityti buvo įdomu, temų spektras platus ir man jos visos daugiau mažiau aktualios. Žurnalistinė kalba, mano akiai, artima „Kultūros barų“ manierai. Reikalauja papildomo susitelkimo, kad tiksliai suprastum tekstą.

Temos paliktos atviros diskusijai ir turėtų iššaukti reakciją.

Mano leksika bus buitinė, nors savyje jaučiu nepilnavertiškumo kompleksą, negalėdamas prilygti redakcijos užduotam tonui.

Apie rasistinį kozirį politiniame lietuviškame pokeryje įžvelgiu diletantišką žaidimą. Jo principas labai paprastas: juodink savo oponentą visomis parankinėmis priemonėmis, kad pats atrodytum baltesnis. Asmeniškai su rasizmu nesu susidūręs, net juodaodžių nesu jau tiek daug matęs (neskaitant 4 dienų Paryžiuje). Atmintyje išlikęs  sovietų armijoje užsifiksavęs stereotipas – visi šauktiniai iš Vidurinės Azijos  - čiurkos, suprask, buki kaip pliauskos. Na, tame buvo tiesos, karinę technika gadino atsakančiai, bent jau ten, kur aš tarnavau, ir rusų kalba jiems labai sunkiai pasiduodavo.

 Dėl Styveno Vilsono esu absoliučiai ramus. Šis muzikantas turi neapsakomai didelį potencialą, su jo nuomone skaitosi muzikinio pasaulio banginiai. Dabartinis jo atitolimas nuo progresyvaus roko buvo jau numatytas su „Raven that refuse to sing“. Tada jo išsakyti žodžiai atskleidė kurlink jis taikosi: - „Didžiausias pasiekimas, kad žmonės pajustų. Lengva kreiptis į intelektą. Galėčiau sau rašyti kvailoką, sudėtingą šlamštą, tačiau  sunkiausias dalykas  pataikyti į širdį ir sielą. Noriu dvasingumo, o ne formalumo. " Stivenas atsisakė remiksuoti ELP albumus, vėlesnius po Tarkus, įžvelgęs juose dirbtinumą. Klausytojams Vilsonas paliko gausybę albumų su įvairiais projektais – užteks visiems, tik rinkis kas tau arčiau. Panašioje situacijoje buvo atsidūręs Kartos Santana. Tik ten jis taikėsi prie savo publikos ir lygiagrečiai  leido progresyvius albumus a la Caravansarai ir latino pop orientacijos albumus a la Festival. Man priimtiniausias Vilsono darbas su Porcupine Tree ir albumai In Absentia, Deadwing ir Fear of Blank Planet liks mėgstamiausi visam gyvenimui.

Manau Einaro minėtai situacijai vienareikšmiškai tinka arabų patarlė: „šuo loja – karavanas eina“.

Todėl Styveno Vilsono kūrybai epitafijos nereikia, bet ji jau parašyta Emerson, Lake and Palmer projektui.

Ir prie tų trijų neparastai tinka King Crimson – Epitaph.

Ir nesiekiu, kad kažkas prilygtų kažkokiam tonui, tiesiog išdėstau savo nuomone man pačiam ir galbūt skaitytojams įdomiu stiliumi ir jau palieku jiems rinktis, atsakyti ar ne, ir kaip atsakyti. Vis dėlto dėkoju už įvertinimą.

Visiškai pritariu pastebėjimui rasizmo tema, tik klausimas, baltesniais ar juodesniais norime būti. Pastaraisiais būti šiandien gal net palankiau, gautume daugiau paramos ir mažiau kritikos negu prisiimdami baltųjų vaidmenį ir rizikuotume kiekvienąkart savo žodžio laisve kalbant juodaodžių rasės tema (nes nėra abipusio vienareikšmiškumo, vienus kritikuoti galima į valias, kitų kritika kiekvienu momentu gali būti pavadinta rasine diskriminacija).

ELP situaciją išgirdau pirmąkart, todėl vat gerai, kai skaitytojai gali apšviesti rašytoją, taigi, atsiranda visų norimas abipusis vienareikšmiškumas. Aš manau, kad ką Wilson'as kol kas daro, daro labai gerai. Man patiko ir "The Raven...", man netgi labai patiko "Hand. Cannot. Erase.", kuriam atradau vietos ir savo kuklioje CD kolekcijoje, galų gale nujaučiu, kad man patiks ir naujasis albumas. Iš Porcupine Tree repertuaro aš nedaug ką esu suvirškinęs, bet man vienintelis superinis ir dominuojantis visoje diskografijoje yra "Fear of a Blank Planet" — ten visos dainos fantastiškos, ypač myliu "Sleep Together", "Anesthetize" ir "Way Out of Here"

Ir dėl Epitaph — vis tik man reikėjo raktinio žodžio "epilogas", o epitafija šiame kontekste iškrenta tiek dėl kitokio žodžio, tiek dėl kitokios, negatyvesnės jo prasmės. Kai prireiks epitafijos, būtinai pasinaudosiu King Crimson kūriniu, nes tai ir man yra pati ryškiausia kada nors gyvenime girdėta epitafija.

Čia tiek daug visko, kad net nesusigaudau nuo ko pradėti reikšti savo nuomonę...  Taigi pareikšiu ją šiek tiek vėliau, kai bus laiko prisėdus ramiai pagalvoti 

Sveikinu su pirmu žurnalo numeriu. Kaip suprantu, žurnalistas ir redaktorius tas pats Einaras. Skaityti buvo įdomu, temų spektras platus ir man jos visos daugiau mažiau aktualios. Žurnalistinė kalba, mano akiai, artima „Kultūros barų“ manierai. Reikalauja papildomo susitelkimo, kad tiksliai suprastum tekstą.

Temos paliktos atviros diskusijai ir turėtų iššaukti reakciją.

Mano leksika bus buitinė, nors savyje jaučiu nepilnavertiškumo kompleksą, negalėdamas prilygti redakcijos užduotam tonui.

Apie rasistinį kozirį politiniame lietuviškame pokeryje įžvelgiu diletantišką žaidimą. Jo principas labai paprastas: juodink savo oponentą visomis parankinėmis priemonėmis, kad pats atrodytum baltesnis. Asmeniškai su rasizmu nesu susidūręs, net juodaodžių nesu jau tiek daug matęs (neskaitant 4 dienų Paryžiuje). Atmintyje išlikęs  sovietų armijoje užsifiksavęs stereotipas – visi šauktiniai iš Vidurinės Azijos  - čiurkos, suprask, buki kaip pliauskos. Na, tame buvo tiesos, karinę technika gadino atsakančiai, bent jau ten, kur aš tarnavau, ir rusų kalba jiems labai sunkiai pasiduodavo.

 Dėl Styveno Vilsono esu absoliučiai ramus. Šis muzikantas turi neapsakomai didelį potencialą, su jo nuomone skaitosi muzikinio pasaulio banginiai. Dabartinis jo atitolimas nuo progresyvaus roko buvo jau numatytas su „Raven that refuse to sing“. Tada jo išsakyti žodžiai atskleidė kurlink jis taikosi: - „Didžiausias pasiekimas, kad žmonės pajustų. Lengva kreiptis į intelektą. Galėčiau sau rašyti kvailoką, sudėtingą šlamštą, tačiau  sunkiausias dalykas  pataikyti į širdį ir sielą. Noriu dvasingumo, o ne formalumo. " Stivenas atsisakė remiksuoti ELP albumus, vėlesnius po Tarkus, įžvelgęs juose dirbtinumą. Klausytojams Vilsonas paliko gausybę albumų su įvairiais projektais – užteks visiems, tik rinkis kas tau arčiau. Panašioje situacijoje buvo atsidūręs Kartos Santana. Tik ten jis taikėsi prie savo publikos ir lygiagrečiai  leido progresyvius albumus a la Caravansarai ir latino pop orientacijos albumus a la Festival. Man priimtiniausias Vilsono darbas su Porcupine Tree ir albumai In Absentia, Deadwing ir Fear of Blank Planet liks mėgstamiausi visam gyvenimui.

Manau Einaro minėtai situacijai vienareikšmiškai tinka arabų patarlė: „šuo loja – karavanas eina“.

Todėl Styveno Vilsono kūrybai epitafijos nereikia, bet ji jau parašyta Emerson, Lake and Palmer projektui.

Ir prie tų trijų neparastai tinka King Crimson – Epitaph.