Netark Dievo vardo - "Be Reikalo"

Be reikalo niekas nesikreipia. Yra reikalas - yra Dievas. 

Žmogus siekia naudos. Religija naudingai naudoja žmogu savo naudai.

Dieve, padėk ir nereikalauk naudos iš mūsu. 

 

P.S. Tikiu stebuklais. 

joks Žmogus nėra įrodęs, kad dievas yra, kaip ir nei vienas Žmogus nėra įrodęs kad dievo nėra, taigi gal reikia pasilikt kol kas neutraliais šiuo klausimu.

---

0

Steppenwolf - God Fearing Man

Tas etalonas yra beveik visose religijose. Tik skiriasi žmonių požiūriai į juos. Tarkim, Budai melstis nebūtina. Tai turi daryti tik budistų vienuoliai, pas kuriuos vyrauja kiek kitokios tendencijos. Man įdomu, ar tie žmonės, kurie eina išpažinties, po jos jaučiasi visiškai ramūs ir yra įsitikinę, kad bijoti Dievo bausmės nebeverta? Jie taip jaučiasi tik todėl, kad yra tuo įsitikinę, nes jiems prikišta į galvą tos informacijos, kuria jie tiesiog aklai, nepagrįstai tiki.

Aš manau, kad žmogus turi tvirtai ir aiškiai žinoti, KUO tiki. Žmogus turi kiek įmanoma geriau išsityrinėti savo pasirinktą religiją... Mane juokina "krikščionys', kurie kalba apie Bibliją, tarsi visą ją puikiai žinodami, o skaitę vos pirmus puslapius apie Ievą ir Adomą... Jie net nežino, KUO jie tiki. Net nepažįsta savo Dievo. Tiki, nes kiti aplinkui tuo tiki. Vieni sako, kad toks ir yra tikėjimas - tiesiog aklas, vilties, norų ir troškimų, kylančių pasąmonėje, reiškinys. O aš sakau, kad tikėjimas - tvirtas žinojimas - žmogaus asmeninis ramstis. Aš krikščionybėje tokio ramsčio neįžvelgiu. Bet aš kalbu tik už save.

Krikščionys nuskriausti kitų religijų atstovų neturėtų jaustis. Nes tai pati populiariausia religija, turinti daugiausiai atstovų pasaulyje. Krikščionys nuskriausti gali būti nebent bedievių, ateistų, visokių agnostikų, abejojančių Dievo egzistavimu.

Sutinku su tuo, ką pasakė tas žmogus, kad tikėdamas tampi geresniu žmogumi. Bet čia taip teigti nereikėtų vienareikšmiškai. Būna visokių atvejų. Aš sutinku tik su tuo, kad tikėjimas turi SKATINTI būti žmogų geresniu. Nes daugiau nematau jokios didesnės naudos iš tikėjimo. O krikščioniškų švenčių prasmės daugelis nebesupranta ne dėl mažėjinčio tikėjimo, o dėl dviejų priežasčių: informacijos trūkumo (iš kur kilo tos šventės ir t.t.) bei sukomercinimo. Ir taip, krikščionybė pati tapo visai sukomercinta, supopsinta ir vien tai jau atbaido. Nėra ko stebėtis, kodėl tiek mažai tikrų krikščionių mus supa... O norint suprasti, kodėl taip nutiko, reikėtų atidžiau išnagrinėti krikščionybę viduramžiais ir palyginti ją su dabartiniais laikais (kas užimtų tikrai nemažai laiko).

Šiuo klausimu religija ir psichologija beveik nesiskiria. Juk lygiai tie patys dalykai, kuriuos išvardinai, vyrauja ir psichologijoje. Tik religija labiau atkreipta į dvasinį žmogaus pasaulį, tobulėjimą kaip dvasiniam asmeniui. Ir žinoma, pirmiausia ji nukreipta į individualų žmogų. Aš tik manau, kad tas žmogus, religijos pagalba, turi būti skatinamas skleisti geras idėjas aplinkiniams... Kadangi viskas juk prasideda nuo tavęs. Jei pats būsi pakylėtas dvasiškai, laimingas, tai galėsi ir kitiems tą laimę siųsti. Manau, tokia ir turėtų būti pagrindinė tikėjimo/religijos užduotis.

Po šių ilgų mūsų monologų, manau, galime prieiti vieną išvadą, su kuria sutiks (beveik garantuoju) visi: Svarbiausia tikėti savimi. :D

 

 

Kodėl krikščionybė turėtų būti pagrįsta Dievo baime. Gal tiesiog krikščionybė kalba, kad yra kažkoks etalonas, prieš kurį esate visi netobuli ir turite jam tarnauti, o jei nepaklūsti, tada gali bijoti, ir tai, čia tikinčiojo, o ne visos religijos pasirinkimas, ar verta bijoti Dievo, kai padarei nuodėmę ir ją gali išpirkti eidamas išpažinties, o po mirties kiurksodamas skaistykloje. Todėl reiktų pakeisti "Dievo baime" į "tarnyste Dievui". 

Logika religijoje yra faktorius, niekaip nevedantis prie jokio tikėjimo (išskyrus tikėjimą materija, apčiuopiamu objektu). Budizmas, kaip vienas sutiktas žmogus pasakė, yra ištisa mokslo šaka, verta savo nišos to didžiojo mokslo pasaulyje, ir todėl atmetamasis požiūris atsiranda į tai, kaip religija. Sakyčiau, budizmas iš dvasinės-kultinės pusės yra pati silpniausia religija, o iš filosofinės pusės - pati stipriausia. Budizmą reikia rinktis ne kaip tikėjimą, o kaip gyvenimo būdą. O ir aš tikiu karma ir reinkarnacija.

Tolerancijos sąvoka amžių amžiais kertasi įvairių tikėjimų fone, bene stipriausias to įrodymas, kad bene visi terorizmo atvejai yra daugiau ar mažiau nukreipti prieš krikščionius, o organizuoti islamo religijos atstovų. Krikščionybės atsakas - rėkimas visam pasauliui, kokie jie blogi, o kokie mes nuskriausti. Iš esmės, tikrai labai mažai mano bendraamžių, tikinčiųjų Dievų ir lankančių bažnyčią, bet su vienu tokiu man teko diskutuoti, tiksliau, jo klausytis, nes nenorėjau kišti savo nuomones. Jis kalbėjo, kad reikia tikėti, o tikinčiųjų mažėja, kai tiki, tampi geresnis, kad daugelis nebesupranta krikščioniškųjų švenčių prasmes ir bla bla bla. Toks keistas daiktas, jog atrodo, kad taip stengiamasi patraukti krikščionybės pusėn kaip kokį produktą reklamuojant, išgiriant bendrąsias religijos savybes ir primesta fraze "visos religijos lygios", nors kažkodėl giriama būtent krikščionybė. Bet čia ne vien krikščionybei galioja, visos religijos yra tokios skylėtos ta prasme, kad tikintieji, tosios krypties atstovai yra savo pasąmonės įtikinti, jog toks kelias yra geriausias, o kiti jau prastesni. Todėl net ir tokiame minčių pluošte galime įžvelgti ateizmo pranašumą prieš visas religijas.

Religija turi rodyti, kaip sugyventi su kitais? - nemanau, tą klausimą geriau palikime nemirštantiems beletristikams - psichologams. Religija geriau būtų nukreipta į vienintelį individą ir jo dvasią - saviugda, savišvieta, savęs stiprinimas, kova prieš negatyviąsias dvasios puses. Todėl atmetu bet kokią šablonišką religiją, kurią priima milijonai - krikščionybė, islamas, budizmas, induizmas ir visa kita. Tikėjimą kažkuo žmogus turi susikurti pats - individualizmo principas vėl ima viršų, nes tik pats subjektas gali suprasti sau pravarčią kryptį tolimesniam tobulėjimui.

Tikėjimas turi būti laisvas kiekvieno pasirikimas. Krikščionybė yra pagrįsta Dievo baime, o aš manau, kad religija neturėtų kilti iš baimės. Aš, kaip ir daugelis šiame reikale esu linkusi remtis logika. Man labai patinka budizmas. Net jei ne visi pripažįsta jį kaip religiją, nes budizmas dar yra psichologija bei filosofoja... Tačiau jo įdėjos man atrodo "teisingiausios". Tikiu karma, reinkarnacija. Ir dėl to jaučiuosi stipriai bei tvirtai. Džiaugiuosi, kad nesu krikščionė, bet lieku tolerantiška ir nesmerkiu tų, kurie aklai tiki Dievu. O patiems krikščionims, manau, trūkta tolerancijos kartais...

Ir manau, kad religija turi vesti į tam tikrą žmogaus "išsilaisvinimą", sustiprėjimą, paruošimą tolimesniems gyvenimams (tikint jais). Religija turi rodyti žmonėms, kaip sugyventi su kitais žmonėmis. Nes tai yra svarbiausia šiame pasaulyje. Ypač dabartiniais laikais.

religija yra verslo organizacija, netgi jei pradzioje ir vyrauja grazios idejos a la kelti plesti samones lygi, pazinti save, dieva (kad ir kaip tai vadintume), isilieti i Absoliuta, po kiek laiko tai degraduoja issigimsta, spekuliuojama auksciausiojo vardu ir t. t.. kazkuri ismintinga siela sake - anksciau (Gautama Buddhos) laikais, tiesa (slaptos zinios ir visi tie fintai) nebuvo placiai publikuojama, bet jei kas tai isgirsdavo, pakakdavo netgi vieno sakinio, zmogus nusvisdavo (pabusdavo), siais laikais informacija begaline, visokiu a la ezoteriniu knygu pilna, daug mesiju ir mokytoju, bet didzioji dalis zmoniu, kad ir skaitydami yvairia literatura, vaiksciodami i seminarus ir tt, miega ir gyvena zemu dazniu tikroveje; kristus (is kurio krikscionybe padare lele, nesuvokdami jo mokymu ir pelnydamasi is to) irgi sako - klausai, bet negirdi, ziuri, bet nematai. geriausias atsakymas i klausima"kas yra Dievas?" - spragtelt pirstais; yra tai, kas yra (fihi ma fihi), manau John Cage labai gerai tai suvoke.

na zodis "tikejimas" man kazkaip neisreiskia esmes, kuris anglu kalboje turi keleta atitikmenu "believe" ir "faith", pastarasis atrodo arciau tiesos, kadangi jei 'to believe"- "tiketi", i can believe in coca-cola, taciau jokio rezultato tai neduos. zodziu, cia tema be pabaigos 

Kaip Brodskio eilerastyje - "jei uzteks tikejimo pereiti upe"

net ir menkiausiose gentyse ar tolimiausiose ir izoliuotose uzmirstose kulturose yra ir buvo minties veiksmo ar mastymo nusakymas tokiu zodziu kaip tikejimas. Pats veiksmazodis turi didele kamienine prasme, kiekvienam skirtinga bet kartu ta pacia. Kaip medziai ant kuriu kamieno auga skirtingi lapai ir bresta vis kitokie vaisiai.

O jei krikscioniskai isivaizduoti netikejima, tai butu kaip isvarymas nuo garbinimo, pareigos ar atsisakymas abibuses pagarbos. Zmones tai isivaizduoja kaip pasirinkima, bet jei giliau suprasti - tai galbut draudimas sau. Galbut kol gyvi esame tai leidziama tiketi, veliau po mirties gali buti kad bus uzdrausta tiketi tiems, kas buvo nevertas ir prastas dvasios puoseletojas.

prisimenu scena is Biblijos su figmedziu

Just for the record: Agnostikas ateistas.

 

Religingi žmonės galėtu paskaityti Ričerdo Dokinso knygą "Dievo iliuzija", čia mano kaip ateisto šventoji knyga.O kas tingi skaityti gali pažiurėti filmą the root of all evil.

 

P.S. I leave you with this wise words: Isn't it enough to see that a garden is beautiful without having to believe that there are fairies at the bottom of it too?

and this link:

https://www.youtube.com/watch?v=iMDTcMD6pOw

Velniuk, klausimas buvo:

Tataigi ar kada susimastete kas itakoja jusu tikejima ar jus tikite i Dieva ar i Setona ar dar i ka??                                                                                                                                                                                                 

Vat aš tai tikiu sparnuotais vienaragiais, galinčiais nuskraidinti ten, kur iš žemės auga vaivorykštė. Sako leprekonas ten savo auksinius pakasė.

 

Why not?

Ne visiems tai yra aišku, dažnai šios sąvokos yra maišomos tarpusavyje.Dėl to tai ir akcentavau.Kaip tai banaliai beskambėtų

Jei čia dėl temos pavadinimo, tai tarp tų žodžių nėra lygybės ženklo. Tiesiog ši diskusijų tema skirta tiek religijai, tiek ir tikėjimui aptarti. Tai, kad tai skirtingi dalykai, savaime aišku.

Tikiu į kūrėją, visa ko pradininką. Tikiu, kad kažkas turėjo sukurti  pradžių  pradžią ir tai yra visa kur aplink. Įkvėpiu Dievą ir iškvėpiu Dievą kartu su oru. Jis nei baudžia, nei teisia. Jam nereikia melstis. Jis(Kūrėjas) tai kažkokia neaprėpiama erdvė, kurią galima pajausti. Kuri stebi ir neša gėrį. Ir blogį.  O dėl religijos. Manau, kad visos tiesos yra teisingos. Svarbu tikėti ir tikint kažko siekti. Tai tampa savotiška gyvenimo prasme, kad turėt geresnį gyvenimą(nežinau ar taip galima išsireikšt) pomirtiniame pasaulyje arba sekančiame gyvenime. Mėgstu nueit į bažnyčiąne mišių metu), bet netodėl, nes esu labai religinga ir blah blah blah, o todėl nes ten ramybę pajaučiu, kažką tokio, ko niekur kitur šito nejaučiu. (tikėjiimas = tik ėjimas)

Religija ir tikėjimas šiek tiek skirtingi dalykai,tad neteisinga juos sutapatinti.Religija - mano galva,labiau kultūrinis reiškinys,o tikėjimas - daug platesnis,kuris nebūtinai surištas su kultūra,aplamai.

Esu pakrikstyta,priejusi komunija,ir sutvirtinima...Galiu tvirtai pasakyti (kadangi tokiais dalykais tikiu) , kad Dievas ir visi kiti dangaus sventieji yra...Paciai teko ne karta tuo isitikinti...

Pasaulis ir be Dievo yra nuostabus. Tas faktas, kad dar daug kas nepaaiškinta tik prideda žavesio. Reikia būti pačiam sau Dievu, tikėti savo jėgomis, o ne atisiduoti kažkokiai faktais nepagrįstai būtybei.  Aš noriu tikėti, kad mokslas vieną dieną visiškai išstums Dievą.

nes daug laiko praleidus bažnyčioje, visi tie pamoslai ir kita savaime kišasi į galvą, ir vis labiau traukia sužinoti viską. bet bažnyčia tas pats kaip sekta, tik į ją eini laisvai, už tai į tave nežiūri kaip į kokį keistuolį..

o, kaip manai, kodėl " dar labiau pradėjau tikėti tuo ko iš tikro net nėra..."?

esu pakrikštyta, bet nepriėjusi komunijos. Esu visiškai netikinti, bet tikrai tikiu, kad kažkas yra už mus aukštesnis.. Bet pradėjus giedoti bažnyčios chore kažkaip, pasikeitė mano mąstymas, ta prasme, dar labiau pradėjau tikėti tuo ko iš tikro net nėra...

metalikai, prisifantazavai ;]
tikėjimas padeda silpnesniems žmonėms, kurie neturi už ko užsikabinti ir pasisemti stiprybės.
Dabar esi jaunas, žinai, kad turi draugų, artimųjų šalia ir jie gali bet kada suteikti tau stiprybės. O kai pasensi, suprasi, kad nieko nėra amžino ir gali likti vienas ir gyvenimas nugyventas nebeturėti prasmės. Tai vat, kiti žmonės ir semiasi likusio gyvenimo prasmės iš Dievo ar kokio kito dievo ir taip dar prasmingų darbų ryžtasi imtis. Tas pats yra ir su sergančiais žmonėmis. Dabar pamiršau, kai atsiminsiu parašysiu poros knygų pavadinimų - juose daktarai atliko tarsi psichologinius eksperimentus su sergančiais nepagydoma liga ligoniais, arba su senyvais žmonėmis. Būtent tikėjimas padėdavo jiems gyventi, kai nebeatrasdavo kitur prasmės.

As nekrikstytas, nepriejes komunijos, nieko su religija neturiu bendro, nevaikstau niekada i baznycia(nebent i koncertus), netikiu i Dieva. Nesuprantu kaip zmones gali tiketi, kad yra kazkas, kas mato kiekviena tavo zingsni, mato kiekviena tavo poelgi ir veliau sprendzia ar tu eisi Rojun ar Pragaran.
As asmeniskai baznycia laikau "nesvariu" dalyku. Visu pirma, reikia prisiminti viduramzius, Kryziaus Karus, kiek daug kraujo buvo pralieta del to vadinamojo "Dievo", nors istikruju turbut visais laikais Baznycios tikrieji tikslai buvo visai ne dvasiniai, jie tiesiog stiprinti savo galia visuomeneje ir pasaulyje, kas visai puikiai pavyko. Kiek daug pinigu buvo skiriama Baznyciai visais laikais. Prisimenu kaip vienas zmogus man isdeste toki idomu teigini: ar nepasirode keista kodel akcentuojamas sekmadienis, kad sekmadieni visos tikincios seimos eina i Baznycia? Ar gali buti, kad del to, jog sekmadieni tevas ir mama nedirba, yra laisvadienis, todel tevai gali nusivesti savo vaikus, atzalas i baznycia kur jiems galbut jau nuo mazu dienu yra plaunamos smegenys?
Gal gali buti taip, kad krikscionybe buvo dirbtinai sukurta tam, kad butu lengviau kontroliuoti zmones, ju protus, palaikyti tvarka, kad zmones kuo maziau mastytu ir nesugebetu sukilti? Aisku, yra vienas gan geras dalykas - islamas. As tikrai nesu uz dzihada, kara pries kitas religijas, bet pamastykim: visi juk zinome koks karstas yra pietieciu kraujas, kaip greitai jie gali supykti. Islamas yra tokia griezta religija ir puikiai sutvardo visus pietiecius. Aisku, jie sprogdinasi ir zudo, tie islamo ekstremistai, taciau jei visai sios religijos nebutu, nemanau, kad pasaulyje butu geriau, atvirskciai.
Yra klausimas: is kur mes, viskas, visa visata ir viskas aplink mus, atsirado? Vieni tiki Biblija, kiti tiki fizika, Big Bang teorija. Materija sukaupta i viena taska. Kyla klausimas: is kur tas taskas atsirado? Turbut ji sukure Dievas arba dievai? O is kur tada tie Dievai atsirado? Bet cia jau prasideda beprotybe ir klausimai, i kuriuos zmonija ilgai neras atsakymo, gal ir amzinai.
Kaip ziauriai krikscionybe plauna galveles vaikams: https://www.youtube.com/watch?v=LACyLTsH4 ac