TOP 150 mano mėgstamiausių kūrinių 2015 metais (30-1)

Finally!!! 30 pačių svarbiausių kūrinių!

30. Rush - Subdivisions (1982) (progressive rock) Vienas didžiausių „Rush“ hitų, kuris mane itin patraukė savitu posminės dalies skambesiu, neįtikėtinai ryškiu sintezatoriumi. Kažkoks išskirtinumas jaučiamas. Ypač geras Peart'o būgnavimas.

29. Van der Graaf Generator - Flight (Live, Merlin Atmos) (2015) (progressive rock) „Merlin Atmos“ koncertinis, pasirodo, mane labiausiai nustebino daina, kuri, pasirodo, net visai ne VdGG, o solinės Hammill'io kūrybos (o šis mėgsta savo kūrybą diegti į grupės koncertinį repertuarą). Bet „Flight“ yra baisiai sudėtingas kūrinys, ypač kai jį reikia atlikti gyvai. Aš manau, kad grupė čia visiškai pasidarbavo puikiai. Įrašą galima rasti „Spotify“, o čia įkeliu kiek senesnę koncertinę versiją su klaidele ties 2:51:

28. Yellow Magic Orchestra - Perspective (1983) (synthpop) Dar vienas daiktas, dėl kurio turiu dėkoti Isai. Esu perklausęs daug Sakamoto kūrybos, tačiau ant YMO niekada nesikabinau. Tai Isos dienoraštis nulėmė tai, kad YMO tapo viena svarbiausių man šių metų grupių. Tiesiog atradau dar vieną genialią ankstyvosios elektronikos grupę be „Kraftwerk“. „Perspective“ man jau buvo kažkur girdėta (gal tai kadais buvęs populiarus kūrinys), matyt, todėl ir užkabino mane vėl. Lengvas, preciziškas kūrinėlis be didelių variacijų - tiesiog vienaplanė kompozicija, kuri yra pakankamai jaudinanti, kad sužavėtų tokį klausytoją kaip aš.

27. Lifesigns - Lighthouse (2013) (progressive rock) Ekstremali konkurencija neleido šiam žvėriškai reikšmingam kūriniui atsirasti aukščiau. „Lifesigns“ aš atradau, man rods, dar praeitais metais (o gal šiais, jau atmintis plakasi) ir jų kol kas vienintelis išleistas albumas man padarė daug įtakos, nes parodė, kad šiandien dar yra progresyvistų-klasikų. Be to, jų pasirodymas Vilniuje (pasikvietė ilgamečius kolegas mūsiškiai „The Skys“ užbaigti koncertinio vakaro) man visiškai nuvilko stogą, nes nesu girdėjęs tikro progroko gyvai iki tol, tai tas buvo vau. Tai yra pirma albumo kompozicija ir pirma lapkričio 6-ąją grota kompozicija, kurį įsigėrė į mano smegenų ląsteles. Kompleksiškas, patrauklus kūrinys, kuriame yra ir meistriškų, aršių instrumentuočių, ir melodingumo. Žavingiausias elementas turbūt yra ryškus bosas.

26. Leprous - Disclosure (2006) (progressive metal) Svarbiausias jau minėto „Leprous“ pirmojo bandomojo įrašo kūrinys, 11 minučių didžiūnas, stiprus, melodingas ir didingas. Atrastas tos leprousmanijos (prieš pasirodant „The Congregation“) metu, jis parodė, kokie gali būti galingi „Leprous“ ir pats progresyviojo metalo žanras.

25. Änglagård - Längtans Klocka (2012) (experimental rock) Telefone turiu koncertinę „Prog på svenska - Live in Japan“ versiją, o būdamas prie kompo klausau studijinės versijos. Viena mėgstamiausių švedų eksperimentalistų kompozicijų, ta svajinga fleitos įžanga (studijiniame įraše) užburia, o nuo 2:30 prasideda tikrieji „Änglagård“, kurie šįkart palengva vysto jau paekscentriškėjusią kompoziciją, bet fleita vis dar reikšmingas instrumentas. O 4:41 — sunkioji ir viena iš raktinių kūrinio temų, kur jau gitara, bosas, vargonai kartu pjauna, o fleita apsireiškia įsiliedama į tas aštrias variacijas arba tokiuose ramiuose intarpuose. Labai mėgstu momentą ties 6:30: toks vibrafono, klavišinių, vargonų ir gitaros tipenimas mažais žingsneliais, kuris aštrėja ties 7:06 ir prasprogsta į vieną stipriausių ir melodingiausių kūrinio momentų ties 7:25, kuris vėliau apsireikš kulminacijoje dar stipriau, su įspūdingom gitaros variacijom. Ir nuo 10:15 prasideda dalis, kurią leisiu sau vadinti epilogine: keista elektroniška temelė, kuri virsta į kažkokį maršui labiau būdingą motyvą ir 12:29: tikroji kūrinio koda (įdomiausia, kad pačiam gale repriza nuskamba jau po kodos, o ne atvirkščiai). Žodžiu, kompozicija su daugybe nuostabių niuansų, tik imk ir narpliok.

24. Anekdoten - King Oblivion (2007) (progressive rock) Ta „Anekdoten“ kuriama atmosfera man labai kažkuo artima. Šitas šiek tiek alternatyvistinis kūrinys mane užkabino taip, kaip nesugebėjo užkabinti joks kitas „A Time of Day“ kūrinys (galbūt „The Great Unknown“ būtų artimiausias kaimynas pagal efektą), matyt, tas kūrinio estetiškumas, kuklumas ir nuosaikumas man prilipo. Prislopinti sintezo ir gitaros tonai sudaro keistai patrauklų lengvumą. Galinė instrumentinė partija išvis kažkas nepaaiškinamo man. Viskas taip paprasta, bet taip tobula. 24 atrodo neaukšta vieta, bet kai tokie kūriniai atsiduria 24 vietoj, supranti, kad tavo metai buvo kupini geros muzikos.

23. King Crimson - Fracture (1974) (experimental rock) Na ir pagaliau klasikinės King Crimson eros kūrinys, tačiau ne toks klasiškas, kaip galvojote. Šitą kūrinį kažkada pavadinau geriausia eksperimentinio roko instrumentine partija ever. Ir dėl šių žodžių turbūt nesigailiu. Tų pačių Crimson'ų „Larks' Tongues in Aspic, Part One“ galbūt būtų konkurentas, tačiau sulig branda vis labiau vertinu „Fracture“, kuris yra neatsiejama mano muzikinio paklausymų repertuaro dalis. Tinka praktiškai bet kokiai nuotaikai tiesiog išsitaškyti. Nesu girdėjęs nieko panašaus į Fripo gitaros skambesį: tiesiog per daug efektinga, per daug šaunu.

22. Dream Theater - The Ones Who Help to Set the Sun (1989) (progressive metal) Debiutinio albumo kūrinys, kuri anksčiau esu girdėjęs daugybę kartų, bet vienąkart beklausant aš žvėriškai užsikabinau už tos įžanginės gitaros, o vėliau sintezatoriaus dalies - tokia mistinė, tokia svajinga. O pasirodo, pagrindinis dainos motyvas yra klasiškai sunkus, su progresyvumo elementais ir kažkaip neįtikėtinai visai tinka Dominicio vokalas (LaBrie vis tiek geriau atliko, kiek esu girdėjęs koncertinių atlikimų šito kūrinio iš vėlesnių laikų). Tas sudėtingas tempų kaitaliojimas jaunam Portnojui turėjo būti nemenkas iššūkis, bet jo būgnavimo meistriškumas tiesiog žavi. Žodž, dar vienas neįtikėtinas nepralenkiamųjų „Dream Theater“ kūrinys.

21. Jefferson Airplane - Have You Seen the Saucers? (Live) (1973) (psychedelic rock) Nuo pat senų laikų Jefferson Airplane yra mano mėgstamiausi psichodelikai, nes jie sukūrė žvėriškai daug klasiškų kūrinių, kuriuose instrumentai sukuria kažkokį klasišką kabliuką, pavyzdžiui, kokį ryškų rifą, ryškų skambesį ar gerą, lengvą instrumentinę darna. Pastarasis variantas turbūt labai tiktų šiam kūriniui. Neįtikėtinai puikus koncertinis atlikimas, kuris mane persekiojo visus metus. Tai savotiškai išprovokavo Jefferson Airplane, kuriuos vienu metu laikau netgi mėgstamiausia savo grupe, prisikėlimą mano grojaraštyje.

20. Yellow Magic Orchestra - Rydeen (1979) (electronica) Ryškus YMO kūrinys, vėlgi, vienaplanis, bet kabliuojantis, su cinkeliu. Klipas primena, kokie keisti laikai buvo 80-ieji. Įkeliu ir savo mėgstamiausią koncertinę versiją:

19. A Forest of Stars - Virtus Sola Invicta (2015) (avant-garde metal) Neabejotinai ryškiausias naujojo albumo kūrinys, iškart prasidedantis galingu ir greitu rifu bei tokiu spoken word stiliaus frazavimu, bandant kažkiek intonuoti. Tas aštrus vokalas prie tokios klavišinės-metalinės ar smuikinės-metalinės labai dera. Įvairių melodingų ir stipresnių temų prikištas kūrinys užsibaigia taip pat galingai, kaip ir prasideda. Tekstas irgi įdomus, Alvydas yra pateikęs puikų vertimą, taip pat ir išsamesnį komentarą apie šį kūrinį.

18. Queensrÿche - Eyes of a Stranger (1988) (progressive metal) Įspūdingai ryškus vieno mano mėgstamiausių konceptualių albumų gabalas. Ritmas nesudėtingas, bet užvedantis. Gitara skamba labai kokybiškai. Vėl liaupsės Teitui dėl vokalinių gebėjimų. O priedainis išvis, iš laimės numirt galima, kaip gerai skamba. Bosas stiprus. Kūrinio finalas jėga. Viskas jėga.

17. Dream Theater - Hell's Kitchen (1997) (progressive metal) Nu, leiskit įdėti dar vieną „Falling into Infinity“ kūrinį. Man atrodo, tai yra vienintelis kūrinys, dėl kurio neįtraukimo į Top 50 Dream Theater kūrinių tenka šiek tiek pasigailėti. Nes jis mane nušlavė nuo žemės. Petručio gitara sukuria neįtikėtinai melodingą, sentimentalią atmosferą, truputį pinkfloyd'iška, bet su aštresniais, tikram theateriškam progmetaliui būdingais sunkumais. 4 minutės tik švilpt, ir prabėga, o tu užsimiršt gali šitoj nerealioj situacijoj. Kažkodėl labai gražus finalas (kuris iškart įsilieja į „Lines in the Sand“ įžangą)

16. Anekdoten - Seljak (2003) (progressive rock) Kažkaip nelabai vertinamas kūrinys, nes man pačiam teko įkelti įrašą į youtube. Gal ir nėra stipriausias albumo „Gravity“ kūrinys, tačiau vėlgi, dėl nelabai paaiškinamų priežasčių šitas instrumentinis gabaliukas užburė. Efektai visiškai tapatūs tiems, kuriuos sukelia ir viena vieta žemiau esanti „Hell's Kitchen“, tik kiek drastiškesnis ir stipresnis yra „Seljak“ skambesys.

15. Marillion - Fugazi (1984) (neoprogressive rock) Kartu su „Forgotten Sons“ dalijasi mėgstamiausio „Marillion“ kūrinio vietą, tik šiame sąraše yra daug aukščiau vien dėl to, jog užsikabinau už „Fugazi“ daug anksčiau. Ypatingai dievinu tą solinę pianino įžangą su Fish'o dainuojamu prologu. Iškart užuodžiu sėkmingą kūrinį. Kūrinys, prasidėjęs nuo lėto rokinio motyvo palaipsniui įsivažiuoja, ir klasikinė dalis baigiasi ties 4:30. Po to prasideda mano mėgstamiausia dalis: lėtoji ir dramatiškoji, kur Fish'as pasilieka su gitaros gergždesiais ir boso monotonija (primena Forgotten Sons struktūriškai). Vėl stebina Fish'o vokalinis meistriškumas ir artistiškumas. Na ir puikioji kulminacija nuo 6:39, žinoma. Paklausykit prologą sekdami tekstą: poetiškumo viršūnė. Genialu.

14. Rush - Lock and Key (1987) (progressive rock) Per trumpiausią laiką iškovota vieta šiame 30-uke. Užteko šį kūrinį užkabinti lapkričio pabaigoje ir štai, jis čia! Neįtikėtinas charizmatiškas atlikimas, Peart'o grojimas mane verčia iš klumpių (nors šiame kūrinyje būgnų partijos nėra kažkas super duper, tačiau finale tikrai galingai). Lee atlieka neįtikėtiną boso partiją antrajame posme, o šiaip ir sintezą labai šauniai valdo. Ir jo vokalas neįtikėtinai puikiai pritinka šitai dainai, kaip jokiai kitai. Lifeson'o gitara irgi perliukas. Žodž, visos pusės dirba visu pajėgumu šiame kūrinyje. Tekstas vėlgi žvėriškai įdomus. Dėl šitos dainos tikrai turiu daug šviežių argumentų ir nusprendžiau, kad ji verta tokios aukštos vietos.

13. Pain of Salvation - Idioglossia (2000) (progressive rock) Neįtikėtinai šaunus kūrinys, asmeninis favoritas iš viso „Pain of Salvation“ repertuaro (kurio gal tik ketvirtadalį esu išklausęs nuosekliai ). Vėlgi pasiminėsiu nerealią, fantastišką šios grupės tekstų lyriką ir tematiką. Nepaisant to, čia yra nerealių muzikinių ir struktūrinių sprendimų. „It all comes back to me“ įstojimas primena „Rope Ends“ įstojimą „She is still young...“. Posmas — vokališkai sudėtingas numeris, reikalaujantis treniruotos artikuliacijos (ypač antrasis). Vėl posmą sudaro keturios struktūrinės dalys: ta sudėtingoji, stipresnioji, ramioji (melodingoji) ir priedainis. Nors su instrumentine dalimi per daug nesiterlinama, bet palaipsniui artėjama prie trečiojo posmo. Nuo 6:10 pradedamas motyvas man taip ir kelia intrigą, ir vėl kartojasi „It all comes back to me“ motyvas. Ir trečiajame posme kitaip, bet panašiai perfrazuojamas pirmasis posmas ir rėksmingas finalas užbaigia šį gigantą. Visuma gaunas nereali.

12. Dornenreich - Zu Träumen Wecke Sich, Wer Kann (2005) (melodic black metal) Sunku žodžiais apibūdinti, koks galingas yra šitas kūrinys. Šioks toks mistiškumas, lėtas melodingumas, nuolatinė intriga, paprastumas, efektingi momentai - šioje kompozicijoje yra visko, kas tik gali patenkinti mane. Ties priedainiu mirštu (3:08).

11. King Crimson - Discipline (1981) (progressive rock) Žvėriškai kompleksiška kompozicija, kurios šiemet klausiau labai daug ir bandžiau gaudyti įvairius niuansus ir vis gaudavosi, kad pasimetu. Atrodo, kad visi instrumentai varo savaip, bet kartu taip sustyguoti, kad gaunasi tobula harmonija. Geriau net už orkestrą. Ar King Crimson atrado matematinę formulę, kaip padaryti tobulą kompoziciją? Jei kada nors kas nors buvo to arti, tai būtų „Discipline“, net neabejoju.

10. Rush - YYZ (1981) (progressive rock) Mūsų didįjį dešimtuką pradeda žymus Rush kūrinys. Neįtikėtinas meistriškumas užkoduotas šioje instrumentuotėje. Net nereikia minėti, kaip ji yra vertinama tiek gerbėjų, tiek įvairių „biurokratiškų“ vertintojų, kurių darbas yra įvertinti tokias kompozicijas. Bosas mirtinai puikus, būgnai irgi dirba 120 procentų, gitara nerealiai ryški. Viską suprasi paklausęs. Suteikiau titulą „geriausia partija roko instrumentams ever“.

9. Fates Warning - Point of View (1991) (progressive metal) Jei „Fates Warning“ albumą „Parallels“ pavadinsiu savo asmeniniu favoritu šiais metais, galbūt ir neapsiriksiu (neturiu apibrėžtos nuomonės). Nors „Fates Warning“ visada klausiau labai vangiai (ir iki šiol jie prie manęs klijuojasi po gabaliuką, iš lėto), tačiau vienas daiktas prilipo taip stipriai, kaip niekas to dar nepadarė: tai „Parallels“. Kažkoks super kietas skambesio atžvilgiu albumas, kuriame nestokojama įvairovės tiek teksto kūryboje, tiek muzikoje. „Point of View“ turbūt yra ryškiausia daina albume. Geležinis sunkumas, stiprus bosas, įdomus ritmas, gerai dirba būgnai, labai geras Alder'io aukštas tenoras, šiek tiek rėksmingas, efektingas, perskrodžiantis visą muzikinę liniją, suteikiantis daugiau aštrumo. Dievinu, myliu, klausom.

8. Rush - Vital Signs (1981) (progressive rock) Man atrodo (tik atrodo, nieko tiksliai nežinau), kad „Vital Signs“ yra mano mėgstamiausia Rush daina. Tie reggae'iniai gitaros pragrojimai, malonus ir ryškus boso skambesys ir puikus vokalas sukuria kažkokią nelabai įprastą kompoziciją, kuri man kažkaip labai artima. Galbūt čia vėl vienas iš tų keturioliktos dimensijos sindromų, kur nelabai eina paaiškinti esmės, kodėl būtent šis kūrinys. Netgi tokios kaip ir instrumentinės partijos nėra. Esmė kažkur slypi. Kai ją surasiu, būtinai pasakysiu.

7. Yellow Magic Orchestra - 1000 Knives (1981) (electronica) Išties šis kūrinys atėjo iš Sakamoto solinės kūrybos (1978), bet vėliau prilipo koncertiniuose YMO įrašuose, kurie man žymiai labiau patiko, ir po to 1981-aisiais YMO kartu įrašė studijinę versiją, kuri išvis modernus killer'is. Kietas pulsuojantis elektroniškumas, pjaustančios improvizacijos ir į visa tai įpintas melodingumas sukuria gan unikalų peizažą. Koncertinėse versijose dar daugiau improv'o, bet viskas kiek švelniau. Įkeliu studijinį ir koncertinį variantus.

6. Anekdoten - The Book of Hours (1995) (progressive rock) Dviejų dalių (instrumentinės ir pagrindinės) 10 minučių trukmės opusas buvo mano didelis draugas tiek pavasario, tiek rudens vakarais. Šitas kūrinys irgi vienas iš tų gilių kūrinių, kur klausai šimtus kartų, tačiau vis tiek sugebi rasti kažko netikėto, kažko labai smagaus ir tau pritinkančio. Bet normaliam klausytojui duok pusminutį paklausyti, jis jau iškart atmes visa tai. Šlykšti muzika (pramoginiu požiūriu), bet aš vertinu meniniais aspektais. Instrumentinė dalis tikrai kiek keistoka (ne visai Änglagård stiliumi, bet jau link tos pusės), bet tokie jau tie „Anekdoten“. Pagrindinė kūrinio dalis labai efektinga, daug galios, daug stipraus melotrono, daug melodingų momentų. 10 minučių nuostabios muzikos.

5. Fates Warning - The Eleventh Hour (1991) (progressive metal) Na, ir taip gavos, kad „Fates Warning“ perliukus išlaikiau iki pat topinio dešimtuko. Šitas kūrinys man sukelia tokį emocinį katarsį. Kūrinio nuotaika nuo pat įžangos labai įdomia, sunku paaiškinti: kažkiek mistinė, kažkiek niūroka, bet iš dalies ir svajinga. Na, „Fates Warning“ turi polinkį į metalistinę filosofinę lyriką, kur ten visokios mistikos atsiranda. Ties 2:55 prasideda didysis kūrinio veiksmas. Stiprioji dalis yra tas taškas, kur išsitaškau. Tas viską pjaunantis aukštas tenoras man patapo praktiškai etaloniniu balsu metalo muzikai. Dabar aš viską pradedu sverti pagal tą etaloną: išgirstu kūrinį ir matuoju kilometrais, kaip daug atsilikta nuo Alder'io balso „The Eleventh Hour“. Stipri ir efektinga muzikinė pusė: rifas panašaus sunku, kaip ir „Point of View“, ritminių kompleksijų taip pat nemažai, bosas irgi ryškus. Iš muzikinės pusės kūriniai labai panašūs, gal šiokią tokią persvarą duočiau „The Eleventh Hour“, bet visa laimintis požymis yra būtent vokalas. Paklausom.

4. Green Carnation - Light of Day, Day of Darkness (2002) (progressive metal) Šitas opusas, kurio trukmė yra lygiai valanda (viena daina = vienas albumas - turbūt geriausia kūrinių gamybos filosofija, nors industrinė tokių leidinių pusė labai problematiška). Tiek daug visko įvairaus, net sunku komentuoti tokį ilgą kūrinį. Jei pradėčiau narplioti viską, čia prirašyčiau visą 2000 žodžių recenziją, bet manau, kad to neprireiks. Užtenka pasiminėti, kad kintamumo skalė yra nuo švelnaus, melodingo, gal net kiek klasikinį roką užnešančio motyvo iki aštraus ir sunkaus progresyviojo metalo rifų. Visi instrumentai dirba kokybiškai. Dabar klausom ir patiriam, ką reiškia 60 minučių kūrinį nusakyt pora sakinių. 

3. Queensrÿche - The Mission (1988) (progressive metal) Absoliutus lyderis iš Queensrÿche repertuaro. Nemažai gerbėjų linkę šiam kūriniui dėti karūną, tai aš prie jų. Jis savotiškai klasiškas, bet ir labai efektingas. Ryškūs mušamieji ir boso intarpai prideda labai daug energijos kūriniui. Kažkokios meistriškumo preliudijos nėra, todėl čia tiesiog laimėjo paprastumas.

2. Dream Theater - Take The Time (1992) (progressive metal) Mano klausomiausias Dream Theater kūrinys, kurio tiek studijine, tiek koncertine versija iš Paryžiaus mėgaujuosi. Nuo įžangos prasideda malonios komplikacijos. Virtuoziškos klavišinių ir gitaros batalijos bei nerealus Portnojaus darbas su mušamaisiais. Bosas, aišku, tais laikais dar buvo kiek ryškesnis, ypač įžanginėje vokalinėje dalyje. LaBrie čia yra tiesiog genijus. Jo vokalas profesionalus. Sunku kažką ir bepapasakoti, kai tai yra vienas kintamiausių Dream Theater kūrinių, vos ne Änglagård. Studijinė versija ir koncertinė iš Paryžiaus, kol įžangoje Portnojus atlieka vokalą (žiauriai kieta dalis man asmeniškai), o gale skamba Lynyrd Skynyrd - Free Bird gitaros solo.

1. Anekdoten - Gravity (2003) (progressive rock) Ir žaidimą laimi „Gravity“ — 8 minučių briliantas. Koks bosas, kokia energija, koks harmoningas vokalas, vėl ta „Anekdoten“ specifika, viskas atrodo taip efektinga, taip tobula, kad negaliu tiesiog neduot karūnos šitam.

Nu va, liaupses išdalinau, jau pritrūkau epitetų visoms dainoms išgirt. Neskubėkite išsiskirstyti, rytoj dar bus pateiktas grupių top 30.