TOP 150 mano mėgstamiausių kūrinių 2015 metais (60-31)

Palaipsniui artėjame prie finalo. Nuo dabar prasideda jau labai reikšmingi kūriniai šiais metais.

60. Ryuichi Sakamoto — War & Peace (2004) (ambient)

Sakamoto yra genialus kompozitorius, bet „War & Peace“ man dar kol kas nei viena jo kompozicija neaplenkė. Tie žmonių balsai ambientinės elektronikos fone, tie retoriniai klausimai sukuria tokią įdomią muzikinę koncepciją, kuri lengvai klausoma bei priverčianti pamąstyti. Įkeliu puikią koncertinę versiją.

59. The Who - My Wife (1971) (classic rock) „The Who“ jau n metų guli užmiršti, bet kartais prisikelia. Šįkart buvau įsuktas „Who's Next“ albumo dainos „My Wife“, kurioje vokalinę partiją atlieka bosistas Entwistle'as. Tas slopus ir žemas tonas kažkaip pakeičia visą skambesio charakteristiką ir todėl toji daina kiek išsiskiria iš viso albumo ir man tai patinka.

58. Dream Theater - Six Degrees of Inner Turbulence (2002) (progressive metal) DT jau nebepavejami. Šita daina yra 42 minučių trukmės, perspėju iškart. Bet man labiausiai paveiki buvo ir yra 7 minučių orkestinė intro — viena įdomiausių kada nors gyvenime girdėtų instrumentinių partijų. Ypač dievinu tą rifą, kuris iššauna 2:13. Kai kurios dalys irgi kažkaip išsiskiria iš kitų: „War Inside My Head“ (12:40-14:49) labai efektinga ir po to iškart „The Test That Stumped Them All“ (14:49-19:51) dar viena bomba, „Goodnight Kiss“ instrumentinė partija irgi žvėris (23:07-26:10). Nenuvertinu kitų momentų, tačiau tiesiog yra kažkokie stipresni. Vis dėlto, objektyviai vertindamas šį kūrinį įvertinau prasčiau už „Octavarium“. Galbūt dar trūksta didesnio įsigilinimo, o galbūt 42 minutės jau per daug maštabiška. Bet kokiu atveju, tai didelis ir įdomus šmotas.

57. King Crimson - Man with an Open Heart (1984) (new wave) Kažkas skriaudžia King Crimson (griežta autorinių teisių priežiūra?) gerbėjus išimdami studijinius įrašus iš prieinamų internetinių klausyklių. Kažkodėl lieka tik koncertiniai. Šita 3 minučių dainuška irgi viena iš tų, kur 14 dimensijoje turi kažkokį kabliuojantį bruožą ir tiesiog užsikabina, pats nesuprasi, kodėl. Saldu, žinoma, bet ar tai paaiškinimas. Paprasti žmonės tai vadins cinkeliu, tebūnie. Iš patirties sakau: tinka žiemos/rudens vakarais, einant kur nors pėsčiomis tiesiog ausinėmis paklausyti šito.

56. Nekropsi - Harf Devrimi (2006) (avant-garde rock) Dar viens turkų „Nekropsi“ gabalas iš to pačio albumo. Vėl tas boso-perkusijos žaismas ir galbūt net daugiau elektrinės gitaros-perkusijos žaismas rauna stogą. Šitie alternatyvistai/avangardistai paperka kurdami tokius keistus tonus ir keistus ritmus. Ir dar ta vokalinė partija, kurioje atsiranda ir toks dalykas kaip visų balsių iš eilės vardijimas ir pan. Reikia nugriebti 25 suvokimo lygius, kad suvokti tokius kūrinius.

55. Barclay James Harvest - Child of the Universe (1974) (progressive rock) Vienas žinomiausių BJH kūrinių, nes toks pusiau baladinis. Bet žvėriškai gražus. Kartais ir aš muzikoje mėgstu melodingą estetiką, todėl tokių perlų neatsisakau. Tas simfoniškumas yra ypač pabrėžtinas BJH muzikos bruožas, pridedantis kiek įmanoma daugiau energijos kiekvienai dainai.

54. Dream Theater - Panic Attack (2005) (progressive metal) Jau turbūt tapau pernelyg nuspėjamas, ar ne. „Octavarium“ ne vienas aš jaučiu kažkokia Muse dvasia. Tik klausimas, katras pirmiau iš kažko spėjo pasisemti šio skambesio subtilybių, nežinau, ar Octavarium pirmiau būtent taip suskambo, ar Muse pavogė iš Octavarium skambesį (va ir paspirtis prasiknisti pro Muse diskografiją). „Panic Attack“ aš tituluoju geriausiu albumo kūriniu, dar geresniu nei pats „Octavarium“, kuris ilgesnis bene 3,5 karto. Žvėriškai sunkus, žvėriškai galingas daikts. Net nemoku žodžiais apsakyti, koks geras yra šitas daikts. Nu ir pasakykit, ar ties 4:22 ne Muse pradeda groti 

53. Queensrÿche - Suite Sister Mary (1988) (progressive metal) Didelis kvinsraichų kūrinys iš žiauriai kieto konceptualaus albumo „Operation: Mindcrime“. Teito vokalas aukščiausios kokybės, skamba dramatiškai, bet ne tragiškai. Kūrinys yra sudėtingos struktūros, bet tai vienas iš tokių, kur kažkokios atskiros vietos nėra tiek reikšmingos, visa visuma labai patraukli.

52. Dream Theater - Trial of Tears (1997) (progressive metal) Spėkit, gal visas „Falling into Infinity“ albumas čia bus. Ne, nebus, bet šitas gabalas, daugelio nuomone, yra geriausias iš to albumo. Mano nuomone, jis yra konkurentas tiek „Lines in the Sand“, tiek „Peruvian Skies“, todėl neskubu tituluoti, bet kad jo klausiau daugiausiai, tai faktas. Turbūt tinkamiausias titulas būtų „emocionaliausias albumo kūrinys“. Ir tas bosas, nu, jėga. Kodėl toks Dream Theater skambesys neužsiliko... 

51. Camel - Rhayader / Rhayader Goes to Town (1975) (progressive rock) Štai jums įdomus instrumentalas iš „The Snow Goose“, stebinantis savo žaismingumu. Iki tol mėgstamiausias buvo „Dunkirk“, bet šiais metais monarchija virto diarchija ir dabar jau nebežinau, katrą iš to albumo mėgstu labiau. Pasiklausykime šios smagios instrumentinės partijos. Šalia įkeliu ir „Dunkirk“, kuri man nunešė stogą prieš kelis metus, tiesiog palyginimui.

50. Aminata - Love Injected (Latvia, Eurovision 2015) Viską jau esu pasakęs: ultramodernu ir paveiku. Absoliuti lyderė, mano galva, buvo šiemet Eurovizijoje. Vienas iš labai nedaugelio kūrinių, kuriuos maloniai klausau ir po Eurovizijos. Prašom.

49. Dream Theater - Misunderstood (2002) (progressive metal) Nu dar viens iš „Six Degrees of Inner Turbulence“ albumo. Įdomus šitos dainos skambesys. Bosas turi vietos pasireikšti, būgnai įdomius dalykus daro. Pirmas kelias minutes lyg ir baladė, bet su moderniu požiūriu. Po to staiga tampa stipriu metališku kūriniu. 4:32-5:14 gitaros solo ekstremali. 6:36 prasideda tas pats kietas motyvas, tik dabar jau įstos klavišinių partija, kurią išgirdęs oficialiai Rudess'ą paskelbiau genijumi. Ir galutinė gitaros partija - kas per triukai ten. Taip toksiška viskas, taip psichodeliška, taip neįprasta. Smegenų ištaškymas gaunas ir viskas.

48. David Bowie - The Stars (Are Out Tonight) (2013) (alternative rock) Turbūt efektingiausias paskutinio albumo kūrinys. Klipas labai įdomus. Daina žiauriai gera, pagriebė mane ir su tokiu vaizdiniu fonu tik dvigubas smagumas.

47. Dream Theater - Strange Deja Vu (1999) (progressive metal) Jau atsibodo, ane? Man tai ne . Su „Metropolis Pt.2: Scenes from a Memory“ artimiau susidraugavau tik šiais metais, tai didžiulius laurus skyriau šiam kūriniui. Stiprus, efektingas ir gan įvairus, jei atsižvelgsime į gan neilgą jo trukmę (5 min.). Tiesiog klausom.

46. Leprous - The Great Beast (2006) (progressive metal) Nors albumas „Aeolia“ deklaruojamas kaip bandomasis (demo) įrašas, tačiau jo kokybė žiauriai gera. Ir ne tik. Žiauriai geri kūriniai. „Aeolia“ turbūt yra vienas klausomiausių šių metų albumų, nes „Leprous“ pažinau kitokiame formate: maštabiško, gan sunkaus, bet tuo pačiu kiek melodingo ir lengvo progresyvaus metalo fone. „The Great Beast“ yra vienas įdomiausių kūrinių, kurio instrumentinė partija viduryje (3:22-4:35) yra tikras saldainiukas 

45. Steven Wilson - Ancestral (2015) (progressive rock) Nugi dar vienas Wilson'o naujojo albumo šedevras, matyt, pats pačiausias. Beveik 14 minučių gigantas, labai turiningas kūrinys, kurį irgi galima nagrinėti po kiekvieną momentą (kaip kaulelių narstymas), tačiau šįkart susilaikysiu, taupydamas visų laiką. Kas žino Wilson'ą, tie žino, kas jis toks. Kas nežino: marš klausyt.

44. Änglagård - Vandringar i vilsenhet (1992) (experimental rock) Ir dar vienas eksperimentalistų švedų gabaliukas (mažybinė forma, juk kas čia tos 12 minučių progresyvo klausytojui). Mane labiausiai intriguojantis „Hybris“ albumo kūrinys, kuriame irgi yra daug netikėtumų, tačiau yra ir švaraus melodingumo (akustinės gitaros ir fleitos sąskambių) ir aštrių vietų, kur vargonai ir gitaros tiesiog pjauna ausis. Turbūt šiame sąraše jau buvo visi vokaliniai „Änglagård“ išskyrus „Kung Bore“. 

43. Opeth – Häxprocess (2011) (progressive rock) Man patinka Opeth'ų didelė transformacija iš progmetalio į progroką. Kol tebus išleistas „Heritage“, tol į tai žiūrėjau šiek tiek keistai, bet kai pernai vasarą pasirodė „Pale Communion“ (mano gimtadienio dovana tada buvo), tai palankiai pradėjau žiūrėt ir net „Heritage“ įsijungdavau dažnai. O „Häxprocess“ yra lengvas, sentimentalus, sudėtingas ir kažkiek ekscentriškas „Heritage“ albumo gabalėlis, kurį grupės lyderis Akerfeldt'as kadais įvardijo kaip jo pačio asmeninį favoritą iš to albumo. Mano irgi. 

42. Replikas - Hic Ölü Zenci Yok (2000) (avant-garde rock) Dar vieni turkų avangardistai Replikas mane pasiekė kiek vėliau nei Nekropsi, ir Replikas tikrai yra šių metų atradimas. Ypač ši kompozicija. Retas žvėris. Ta vieta nuo 1:17, kur įstoja tas aštrus, bosiškas sintezas. Gitara irgi kaip kirvis smulkina visumą į gabalėlius. Labai efektingas kūrinys.

41. Anekdoten - Writing on the Wall (2015) (progressive rock) Naujasis „Anekdoten“ darbas „Until All the Ghosts are Gone“ yra dar vienas iš geriausiųjų šiais metais išleistų albumų. Nes „Anekdoten“ stilius man artimas. Šitas darbas kiek labiau artimesnis ankstyvajai „Anekdoten“ kūrybai, kur valdė krimsoniškas melotronas, tačiau tų viduriniųjų laikų elementų taip pat yra (kažkiek panašumų galima aptikti su „A Time of Day“ alternatyviu lengvumu, galbūt netgi su „Gravity“ sunkiu progresyvumu). „Writing on the Wall“ yra viena ryškiausių dainų albume. 9 minučių apylengvis, tačiau melancholiškas kūrinys, kuriame netrūksta gitaros saviraiškos ir tokių švelnių malonių momentėlių - dievinu tokius įterptus lengvus muzikinius atokvėpius kaip ties 6:33-7:14.

40. Dream Theater - The Dark Eternal Night (2007) (progressive metal) Šiais metais daug artimiau pažinau ir „Systematic Chaos“ albumą, iš kurio labai užkabino sunki Petručio (taip, ne Portnojaus, kaip gali atrodyti iš muzikos specifikos) kompozicija „The Dark Eternal Night“. Priedainio kompleksiškas ritmas mane žavi, Portnojaus sintezuotas vokalas irgi patrauklus. Kažkaip tokie atskiri elementai šioje dainoje įdomūs. Na, ir instrumentinė partija, kaip visada. Juk nebūtų Dream Theater...

39. Kate Bush - Night of the Swallow (1982) (art rock) Trampumpoolee liepos mėnesį į dienos dainą pasiūlė šį kūrinį, o aš užsikabinau ir po to dėkojau už tą pasiūlymą. Kažkoks labai simpatiškas Keit vokalas šioje dainoje, savotiškai gergždantis, kaip niekad stipriai, priedainis su dūdmaišiu fone irgi įdomus. Ir tas kalambūras „meet them over at Dover“ maloniai kliudo mano ausis.

38. Queensrÿche - Empire (1990) (progressive metal) „Empire“ albumas nors ir labiau industrializuotas negu „Operation: Mindcrime“, tačiau specifiškai sunkus ir man tai patinka. Titulinė daina yra tobulas atstovas tam albumui. Mane patraukė tas geležinis skambesys, tas sprendimas su vokalais: tas sintezuotas vokalas prideda savo, Teito balsas irgi galingas. Yra lyrics'ai iš mano mėgstamiausios temos: socialinė kritika apie narkotikų prekybą. Jėga!

37. Primus - Southbound Pachyderm (1995) (progressive rock) Šiam kūriniui tyčia dedu progresyviojo roko etiketę, nes jis man atrodo ne tik kad geras, bet netgi tobulas šio stiliaus pavyzdys. Instrumentinis vystymas labai kokybiškas, bosui apibūdinti, kaip visada, trūksta žodžių. Mano asmeninis favoritas iš geriausio, mano nuomone, Primus albumo. 

36. Pain of Salvation - Rope Ends (2002) (progressive rock) „Remedy Lane“ yra dar vienas kietas „Pain of Salvation“ albumas ir „Rope Ends“ yra mano mėgstamiausias kūrinys iš to albumo. Tekstą pavadinau „lyriška ode savižudžiams“. Kūrinio visa posmas-priedainis struktūra yra šiek tiek kompleksuota ir man patinka viskas, kas dedasi toje struktūroje. Bet mane pakerta pati įžanga „She is still young...“ ties 0:35, ištariama keturis kartus, taip ramiai. Po to toks kapotas posmo motyvas. Po to niūresnis ir sentimentalesnis motyvas, dar vėliau dinamiškesnis intarpas ir galiausiai melodingasis priedainis — štai jums ir visi kompleksai, įeinantys į vieną strofą. Truputį keista girdėti, kad aš kūrinį ne dėl instrumentinės pusės vertinu, ar ne. Labiau pati struktūra ir sukuriama atmosfera bei lyrics'ai man čia reikšmingi.

35. Cosmograf - The Man Left in Space (2013) (progressive rock) Cosmograf man yra vienas iš didesnių šių metų atradimų ir ypač įvertinau jų neseną albumą „The Man Left in Space“. Daugybė įspūdingų kompozicijų, bet ryškiausia yra titulinė: savo švelniu melodingumu. Nieko daugiau nereikia, to užtenka rezultatui, arti tobulumo. Tai puikiai tinka į skiltį „nuotaikos daina“. Gitaros solo gale irgi žvėris. 

34. The Skys - The Pyramid (2011) (progressive rock) Aš jau sakiau daugybę kartų, man „The Pyramid“ iš mūsų gerbiamų lietuvių „The Skys“ kūrybos yra topų topas. Tas sentimentalumas, Boženos svajingas vokalas, Jono gitarinės partijos, nuotaikos. Labai puikiai sužaista. Man šachas ir matas, išgirdus šį kūrinį.

33. Anekdoten - Our Days Are Numbered (2015) (progressive rock) Įspūdingas instrumentalas iš naujojo albumo. Vėl ta ankstyviesiems Anekdoten būdinga melancholija, tačiau šitas instrumentalas šiek tiek kolegų Änglagård stiliumi pavarytas, tokių netikėtų sprendimų prikištas, pamiksuotas stilius su King Crimson ir gauni kažkokį labai ekstravagantišką 8 minučių ilgio gogel mogel, kuris maloniai tave įsuka. Ypač efektinga antroji kūrinio pusė, kur esama ir tolumoje skambančio, bet vis stiprėjančio saksofono, kol galiausiai visi instrumentai susifokusuoja į vieną liniją ir pavaro itin kietą kulminaciją. Profesionalu.

32. Lamb of God - Overlord (2015) (thrash metal) Sunku klijuoti thrash metal etiketę, kai posminė dalis tokia baladinė, tačiau visa kita yra žvėriškai sunku. Pirma, gera klipo idėja. Antra, Blythe'o vokalas labai geras, suderintas tiek tai ramiai posminei daliai, tiek aršiam groulai sunkiojoje dalyje ties 3:30-4:50. Pati struktūra kūrinio man labai patinka. Labiausiai įsukęs naujojo albumo kūrinys neveltui yra 32-oje vietoje.

31. Mr. Bungle - Goodbye Sober Day (1999) (experimental rock) Vikipedija sako, kad turėčiau klijuot eksperimentinio roko etiketę, tačiau šiame kūrinyje, neabejotinai geriausiame iš „California“ albumo, kuriame yra ne vienas ir ne du perlai, yra milijonai muzikinių stilių, kuriuos galime priskaičiuoti. Netikėtumo sindromas, eksperimentalizmas yra raktiniai bruožai vis tik. O ta sunkioji dalis ties 2:39-3:15 išvis mirtis. 4 minutės išsitaškymo teužbaigia šiandienos sąrašą.