Seniai seniai gyveno neturtingas malūnininkas ir jis turėjo gražuolę dukterį. Ir buvo taip, kad ir būdamas vargšas, malūnininkas vis tiktai turėjo progą pasikalbėti su Karaliumi, nes gyveno kaimelyje visai greta rūmų, o Karalius dažnai išeidavo pasivaikščioti po kaimą pasisukinėti tarp prasčiokų. Kaimiečiai sugužėdavo iš visų pusių ir linksmindavo Karalių pasakojimais apie nutikimus jų paprastame gyvenime, išsakydavo savo viltis ir svajones, o tuo metu maloningasis monarchas šypsodavosi ir linksėdavo galvą, galvodamas apie karališkus priešpiečius, laukiančius jo rūmuose.
-Jūsų Didenybe, - kreipėsi malūnininkas vieną dieną tikėdamasis, kad jo žodžiai pasieks Karaliaus ausį, -turiu dukrą, kuri gali šiaudus suverpti į auksą. 
Karalius atsigręžė: 
-Nejau, pone malūnininke? Ką gi, aš reikalauju, kad jau pat šį vakarą atsiųstumei ją pas mane.
Malūnininkas netvėrė džiaugsmu, jog sulaukė Karaliaus dėmesio, bet tuo pačiu ir sunerimo, nes nesitikėjo, kad Karalius rimtai priims jo žodžius. Jis parėjo namo ir taip tarė savo dukteriai:
-Labas rytas, širdele. Karalius turi tau darbo.
-Man, tėve? Tuomet tu galėsi pasididžiuoti manimi. Koks tai bebūtų darbas, aš jį padirbsiu. Juk žinai kokia aš greita išmokti.
-Tikiuosi, - tarė tėvas. – Labai tikiuosi.
Tą patį  vakarą mergina buvo atvesta į rūmų salę. Karalius palydėjo ją į mažą akmenų mūro kambarį, užverstą šiaudais, jo viename kampe stovėjo verpimo ratelis
-Štai jie, - tarė Karalius.
-Matau, - atsakė malūnininko dukra, - jūs čia turite gausybę šiaudų, Jūsų Didenybe. Ar norėsite, kad šerčiau jūsų arklį, o gal meitelį? 
-Meitelį?!! Visai ne, mieloji. Turėsi suverpti visas alei vieno šių šiaudų gniūžtes į aukso verpalus iki ryto, kitaip tavęs laukia mirtis. – Tai pasakęs, jis užtrenkė duris ir iš lauko pusės užkišo kaištį.
Malūnininko duktė atsisėdo ant šaltų akmeninių grindų, stengdamasi nepravirkti. Ji žinojo daugybę dalykų ir kaip jie daromi, tačiau ... suverpti šiaudus į auksą? Nuo ko net pradėti mergaitei? Ji pravirko, ir verkė ilgai kol staiga lubose neatsivėrė liukas, smarkiai išgąsdindamas ją. Bjaurus žmogelis išsirito pro jį ir nukrito ant grindų šalia jos.
-Labas rytas, panele malūnininke, -tarė jis. –Ko taip verki?
-Ak, -atsakė ji, -privalau suverpti šiaudus į aukso verpalus, bet nežinau kaip.
-Ką man duosi, jei aš suverpsiu juos už tave, - paklausė jis jos.
-Savo vėrinį? – pasiūlė mergina. Mažas žmogelis pasvarstė, o tada greitai stvėrė jį ir užsisegė sau ant kaklo.
Paskui jis sėdo prie verpimo ratelio ir bzim, bzim, bzim, apsuko ratą tris kartus ir prisuko pilną verpstę aukso gijų. Jis nesustojo verpęs visą naktį, kol neįmanomas darbas buvo baigtas.
Saulei tekant, kai už kambario sienos pasigirdo kaip Karalius traukia kaištį iš durų, bjaurus žmogutis spruko spėriai pakilęs merginai už nugaros pro lubas. Kai Karalius įėjo, saulės pirmieji spinduliai užliejo šviesa ir auksas suspindo taip, kad jis ranka užsidengė akis.
Jis nusikvatojo iš malonumo, pasisėmęs kelias aukso gijas ir išleisdamas jas pro pirštus. Tada jo širdį užvaldė dar didesnis godulys, ir jis nusivedė malūnininko dukterį į kitą daug didesnį kambarį taip pat užverstą šiaudais. Jis tarė:
-Iki ryto turi suverpti viską iki paskutinio šiaudelio į auksą, kitaip tau mirtis.
Mergina vėl ėmė raudoti, dabar netgi graudžiau. Vakar naktį ji stebėjo žmogutį labai atidžiai kaip jis verpia, tačiau jo rankelės judėjo per mitriai, kad ji nuspėtų, kaip jo pirštai išgauna aukso verpalus. Ji pažvelgė į savo rankas, pajudino pirštus ir suprato, kad jie niekad nesugebės pakartoti jo triuko. Kaip tik tada nedidelis akmuo iškrito iš sienos ir žmogutis išropojo iš angos ir atsistojo šalia. 
-Labą dieną, panele malūnininke, - tarė jis. – Ką duosi man dabar, kad suverpčiau šiuos šiaudus į auksą?
Mergina pažvelgė į savo rankas: - Žiedą nuo savo piršto, - atsakė ji. Žmogelis stvėrė žiedą ir sunkiai užsimovė jį ant išsukinėto gumbuoto piršto. Trumpam  jis apžiūrinėjo iškeltą ranką su sukta šypsena grožėdamasis laimikiu. Tada prisėdo prie ratelio ir atgaivino jį tyliai sau kikendamas. Kai Karalius ryte įėjo į kambarį, saulės spinduliai taip spigino atsispindėję nuo aukso, kad jis nepastebėjo mažo žmogučio, sprunkančio kiaurai sieną jam įėjus.
Žinoma, pamatęs krūvas aukso,  Karalius buvo be galo patenkintas. Bet sau pamanė: „jei ji gali tiek daug, kodėl negalėtų dar daugiau?“ Jis nusivedė malūnininko dukrą dabar į dar didesnį kambarį, užimantį kone akrą ir pripildytą šiaudų.
-Gerai pasidarbavai, mano brangioji, - tarė jis, - ir jei suverpsi šį paskutinį kambarį į auksą iki ryto, aš paimsiu tave už žmoną. Bet jei neįstengsi, turėsi mirti. – Su tais žodžiais Karalius pametėjo jai žiauberę duonos vakarienei.
Kai Karalius išėjo, ji atsikando sužiedėjusios duonos ir su didžiausiom pastangom pabandė sukramtyti. Tuomet kažkokiu būdu pro plyšį grindyse, lyg dūminis kamščiatraukis išsirangė žmogelis. Jis apmetė akimis tonų tonas šiaudų ir išsišiepė savo sukta šypsena.
-Labas rytas, panele malūnininke, - tarė jis. – Ką man duosi man, jei dar kartą į auksą suverpsiu šiuos šiaudus?
 Jos akyse pasirodė ašaros: - Aš nebeturiu kuo duoti, - pasakė ji.
-Tada pažadėk man savo pirmagimį.
Malūnininko dukterį nupurtė šiurpulys, bet paskui pagalvojo: „aš dar tokia jauna, tikriausiai dar daugelį metų nesusilauksiu vaiko. Iki to laiko viskas bus seniai pamiršta“. Taigi ji sutiko su jo sąlygomis ir neužauga užšoko ant suolo prie verpimo ratelio ir veriančiai suspigdamas iš džiaugsmo stvėrė pirmąją saują šiaudų.
Ir tikrai Karalius vedė malūnininko dukterį, padarydamas ją savo Karaliene. Vestuvės buvo didingos ir puikios, visas rūmų kiemas išpuoštas pavasarinėmis gėlėmis, o juokdariai, žonglieriai ir fokusininkai išdirbinėjo savo triukus. Išdidus malūnininkas su savo žmona irgi buvo čia kaip ir puse malūnininko kaimo, ir jie praleido puikiausią savo gyvenimo dieną puotaudami ir šokdami kaip niekad iki šiol.
Laikui bėgant malūnininko duktė subrendo į moterį ir pagimdė gražų kūdiki berniuką.
Ji dažnai pasiimdavo su savimi vaiką į rūmų kiemą, kad jis galėtų pažiūrėti į pasaulį, pamatyti medžius, paukščius, aukščiausius rūmų bokštus ir mažiausius žemė vabalėlius.
Vieną dieną, kai oras smarkiai atšalo ir paukščiai susiruošė skristi į šiltuosius kraštus, jauna moteris suvyniojo savo vaiką į vilnonę antklodę ir išsinešė jį į lauką. Abu kartu jie stebėjo baltus debesis, slenkančius dangumi, lapus, krentančius nuo medžių, ir kelias rūmų kates, bėgiojančias pievelėje ir ieškančias savo žaidimų partnerių. Tolimame kiemo kampe ji pastebėjo judantį šešėlį ir staiga prisiminė pažadą duotą neužaugai. Karalienė tuoj pat pasisuko grįžti atgal į rūmus. Ji vylėsi, kad čia tik blogas sapnas, bet nespėjus jai pasiekti duris, jis jau buvo čia, priešais ją, toks pats tikras kaip debesys, paukščiai ir katės.
-Labą dieną, mano jaunoji Karaliene, - tarė jis. – Aš atėjau vaiko.
Ji negalėjo kalbėti. Ji vos galėjo kvėpuoti, kaip užgniaužė jai gerklę.
Antra vertus kūdikis nejautė pavojaus, jis šypsojosi  mažajam plėšikui. Spausdama savo vaiką smarkiau prie savęs, Karalienė parpuolė ant kelių ir ėmė raudoti.
-Atiduok man ką žadėjai, - tarė bjaurusis žmogutis, - vis tiek jį pasiimsiu.
Jis žengė artyn, tiesdamas rankas ir spragsėdamas pirštais. Ji siūlė jam viską ką turi, visus karalystės turtus, bet neužauga tik juokėsi.
 -Vienas dalykas man brangesnis už bet kokį lobį, - kalbėjo jis, - tačiau aš tau duosiu tris dienas, ir jei tu sulyg trečia diena atspėsi mano vardą, galėsi pasilikti savo vaiką, – ir su tais žodžiais jis išnyko.
Tą naktį Karalienė gulėjo nemiegodama, mėgino prisiminti visus vardus, kokius tik buvo girdėjusi. Ji pasiuntė pasiuntinį į kaimą išklausinėti kur tik įmanoma kokių neįprastų vardų čia esama.
Sekančią dieną, kai trumpulis įslinko pro langą į jos kambarį, ji pradėjo nuo šių:
-Kasparas? Melkioras? Baltazaras? – tada pakartojo visus jai žinomus vardus, vieną po kito. – Dosčeris? Hagermageris? Larzalus?, - tačiau po kiekvieno iš jų bjaurus neužauga kartojo: - Čia ne mano vardas, - ir jis trynė rankas ir šiepėsi į vaiką, kuris ramiai miegojo lopšyje.
Antrą dieną Karalienė išsiuntė nemažiau kaip dvidešimt keturis tarnus, kad surinktų retus vardus gretimuose kaimuose. Ji net pasiuntė vieną į mažą kaimelį, pasislėpusį atokiausioje kalno pusėje, ir kai žmogutis atėjo tą naktį ji buvo pasiruošusi.
Tavo vardas Jautienos Šoninis? – paklausė ji, - arba Antblauzdžius? O gal Žąsies Suktinukas? – bet atsakymas būdavo vis tas pats:
 - Ne, tai ne mano vardas.
 – Tada gal tu vadiniesi Alebastras Bliūdžius? – paklausė ji.
 - Ne,  ne mano vardas, kvaila mergiote.
Būdama karaliene, ji labai išsilepino. Maistas jai būdavo patiekiamas auksiniuose induose ir tris kartus per diena septynios kambarinės šukavo jai plaukus. Viskas buvo daroma už ją, jai netekdavo kelti nieko sunkesnio nei svarą. Bet šią naktį ji klaidžiojo po raižyta vietovę su savo brangiu kūdikiu, prispaustu prie krūtinės. Galiūnai pamėkliški žiemos vėjai, aukštesni ir stipresni už  bet kurį milžiną iš vaikiškos pasakos, atskriejo, kad išverstų ją iš kojų. Kiekviename name ji meldė vardų. Tačiau niekas neturėjo negirdėto vardo su kuriuo būtų galėjusi bandyti laimę.
Į dienos pabaigą ji buvo išsekusi ir praradusi bet kokią viltį. Taigi, skaudančiomis kojomis, palinkusi į kietą, neatlėgstantį vėją, ji sunkiai yrėsi link rūmų. Bet ant kalvos ties miško kraštu, kur lapės ir kiškiai sako „labanakt“ viens kitam, ji užėjo trobelę iš samanų ir vytelių. Priešais ją degė laužas, o aplink liepsną šoko niekas kitas kaip tas keistasis trumpulis. Jo šešėlis, metamas laužo šviesos, buvo milžiniškas ant medžių, o jo spigus kikenimas aidėjo naktyje. Karalienė su vaiku pasislėpė skynimo pakraštyje. Drebėdama šaltame ore, ji įdėmiai žiūrėjo, pakerėta, į keistą figūrą, šokčiojančią ant vienos kojos ir dainuojančią:
Vasara baigėsi
Bet oras puikus
Nes šiąnakt
Jos vaikas jau mano bus
Niekad neatspės 
Manos paslapties
Jog Rumpelstiltskinas aš vardu.
Vėliau, tą pačią naktį, Karalienė sėdėjo savo kambaryje su sūneliu ant kelių, žaisdama su jo pirštukais ir švelniai dainuodama jam. Kai bjaurus neužauga pasirodė, ji regis nė nekreipė į jį dėmesio.
-Aš atėjau to, kas teisėtai priklauso man, - tarė jis.
-Argi? – nesutiko Karalienė.
-Taip, -atkirto jis, -atiduok man vaiką.
- Ar tavo vardas ne Kurtas?
-Cha!
-Hansas?
 -Cha!
-Gal tada Bartoldas?
-Ne toks mano vardas, aš tau pasakysiu, tavo galva jau visai tuščia. Hansas. Labai gudru! Jau laikas.
-Taip, taip. Turiu pripažinti, tu įveikei mane, Rumpelstiltskinai, nepaneigsi to...
-Ačiū, ir... KĄ!! Ką tu pasakei? Rupūs miltai! Velnias tau pakuždėjo! Pats velnias tau pakuždėjo!
Tada iš įsiūčio jis taip treptelėjo dešine koja kad visa blauzda sulindo į Karalienės menės grindis. Paskui jis ėmė kaip vilkelis suktis ratu, nusitempdamas save vis gilyn ir gilyn į žemę, kol jo šauksmo daugiau nebebuvo girdėti.