Tinginystė maloni lietingą dieną

Malonus oras... Lyja, lyja, lyja... Gaila, nežaibuoja - būtų išvis pasaka. O dar kai Forsaken Gardens fone skamba ir šiltai įsitaisęs kambarį sėdi, pasaka. Su arbata. Tokia įsivaizduoju tikrą lietuvišką vasarą.

Tinginystė, pasirodo, kartais gali būti miela. Išties, gal tik kartą šiandien išėjau iš kambario (pasiimti pietų skanėstų). Tai va, tik sėdžiu music'e ir klausau pasakišką muziką. Yes, Peter'į į music'ą įkėlė - šventė. Reikia eiti švęsti.

Ale bet ir nežinau, apie ką rašyti šiame dienoraštyje. Arba dingo įkvėpimas, arba išties nėra apie ką rašyti. Prisimenu tuos laikus, kada "niekas aplinkui nevyko" - tai bene dažniausiai vartota sąvoką viduržiemį ir ikipavasarinių laikų dienoraščiuose. Tenka ją pavartoti ir dabar. Nieko, dar kažkas įvyks, taip nebūna.

Laikas nestoja, O gerai kartais būtų, kad šis sustotų: dėl malonių akimirkų ir dėl nelaukiamų įvykių. Kol kas tegu jis eina, kai reikės jį sustabdyti, išaiškinsiu paslaptingiausią laiko formulę ir pagaminsiu laiko stabdymo mechanizmą.

Tik padėkite išsiaiškinti: ar galima sieti erdvę ir laiką nemokslinėje, buitinėje sintezėje?

O šiaip, einu atsinešiu keksiukų, pieno ir paklausykime nuostabios muzikos:

	6			Peter Hammill - Forsaken Gardens
	6			Peter Hammill - A Louse Is Not a Home