Ieškau deimantų ten, kur kasama siera,
pasikliauju ramsčiais, o jie patręšę,
tikiuos bet ko, dairaus, gal ženklas yra,
jog nepamirštas ašai.
Paklydęs ateities nežinios labirinte
atseku - vis neteisingai mano eita,
tikiu viskuo, meldžiuos jog ne,
nesu visų apleistas.
Laukiu prie durų, noriu žinoti,
kada ateisi ir suteiksi man šilumos.
Meldžiu, kad naktis greičiau baigtus,
viliuosi šviesa audrą sureguliuos,
nes ji dabar mane išduoda.
Bejėgė jūrų pabaisa išmesta krantan
likimo valioj, ekstazėje laukimo,
labai noriu, nors žinau, nebepanert jau man
į bangą, ką potvynis atginė.
Plaučiai sprogsta šauksmu: „Galų gale,
kaip galėjai mane palikt čia mirti?
Aš žvarbstu šios vietos šaltyje
be draugiško veido, kad „sudie“ šypsnį skirtų –
Kaip galėjai šitai leisti?
Kaip galėjai šitai leisti?
Svajos, viltys ir pažadai – fragmentai nuo laiko,
buvo kalbėta apie tuos dalykus, 
tu vis dar nesupranti, kas tai yra man laukti,
kada jie bus sužlugdyti.