Turbūt būsiu užsigimusi jų fanė, nes pirmoji pažintis su šia grupė buvo prieš 11 metų, kai pamačiau filmą "The Wall", na po to sekė 'The Dark Side Of The Moon' ir kas be ko pats 'The Wall' albumas. Visa tai atvėrė didžiulį susidomėjimą šia grupe. Maža grupių, kurios savo muzika kurtų meną, bet ši, turbūt viena geriausių. Kiekviena daina tarsi koks vaizdinys, išbaigtas iki galo paveikslas, o labiausiai Pinkuose žavi muzikinių stilių įvairovė. Nusibodo depresuota 'The Wall' muzika, gali klausytis 'The Piper At The Gates of Dawn', nori švelnesnės su klasika sumišusios muzikos - " Atom Heart Mother " ir etc.  Ir jie nebijojo savo muzika peikti žmonių ydų. Tai puikiai parodo The Dark Side Of The Moon, The Wall ir The Animals albumas. O patys pirmi albumai, tikrai ypatingi eksperimentavimai su muzika, jos skambesiu, kažko naujo kūrimas. Kiekviena daina sukelianti šiokią tokią sinesteziją. Kaip skirtingo skambesio paralele galiu paimti šias dainas: Bike ir Comfortably Numb. Tai kaip dvi skirtingos grupės telpančios tuose pačiuose Pinkuose. Na, gal dauguma sakyks, kad skirias dėl to, kad tada buvo Syd'as Barrettas, na bet juk galima paimti vietoj Bike - Corporal Clegg dainą. Visuose albumuose galima išvysti vis naują Pinkų pusę. Galbūt kiti sakys, kad jų muzika yra keista, bet manau ši grupė galėtų būti tikros muzikos pavyzdžių. Juk muzika kažką turi perduoti žmogui, sukelti jausmus, nupiešti vidinį paveikslą ir susiklausyti kaip gera knyga.

Keista, kad šioj diskusijoj apsireiškiau tik po ilgo laiko tarpo 

Graziai parasiai, bet ju muzika depresyvi.

Juos klausau tik norui uzejus ir tinkamam laikui. Truksta iskart tos energijos zvalios. Cia grupei minusas.

Bet ka darytume be Pink Floyd? Tam jie ypatingai savo depresyva ir isgarsino pasauliui, uztai pliusas.

Albumai kaip "The Piper at the Gates of Dawn", "Music from the Film More", "Atom Heart Mother", "Meddle" tikrai labai mažai spinduliuoja depresingomis nuotaikomis.

Bet žinoma, jeigu klausais tuos albumus, kurie juos užkėlė ant pjedestalo-taip, tai tikrai ne iš linksmiausių grupių. Nežinau, ar šis žodis tinkamoje vietoje, bet jie viena humaniškiausių grupių, iškėlusių tiek psichologines, tiek socialines ir materialines problemas. O deja, ir Pinkuose galima pasisemti energijos žvalios. Nemažą tokių dainų.

Kad ir jų pats geriausias albumas (TDSOTM) neskatina depresijos, kaip tik atsimerkti ir į pasaulį pažvelgti kitu kampu, ne iliuzijų.

Kiekvienas ju albumas psichodelika, neslepkim. Tas pats TDSOTM daug istemptu garsu, daugiau ieskojimo, issigelbejimo nuo kasdienybes problemu i psichodelini mastyma. Stipriai pas juos lemia zodziai dainose, be kuriu butu dar didesne prishodelika dainose.

Na taip.. Bet tai labiau galima pavadinti savotišku progresyviuoju roku. Na, o Davido Gilmouro eroje kaip ir nebeįmanoma aptikti psichodelikos.

O visą tą 'psichodelinį mąstymą' nutraukia paskutinė eilutė dainoje "Eclipse", kurią ištarė studijos valytojas, kur buvo įrašinėjamas albumas. 

Beje, dėl to 'psichodelinio mąstymo' drįsčiau ginčytis. Ten daug problemų iškeliama. Ypatingai dainoje 'Time'. Šią dainą reikėtų cituoti ir cituoti, kad bent išmoktume savo gyvenimo resursus išnaudoti kaip galima geriau.

Man atrodo Davido Gilmouro eroje dominavo daugiau popso, zinoma maisyta stipriai psichodelika.

Pink Floyd muzika turi ir pliusu ir minusu, o tarpsnis labai aiskus.

Na taip, Davidas Gilmouras taikėsi prie to laiko muzikos, kas man nelabai buvo artima ir manau tai yra vienintelis Pink'ų minusas. Bet iki 1980m. minusų nematau. Tiesiog beveik viskas idealu, nors ne man kalbėt, kai tai mano mėgstamiausia grupė :)

Zinau, tau faina grupe, pripazinsiu - man irgi (;) ) bet iki 1980 matau minusus, kaip ir po 1980-uju.

Turbūt būsiu užsigimusi jų fanė, nes pirmoji pažintis su šia grupė buvo prieš 11 metų, kai pamačiau filmą "The Wall", na po to sekė 'The Dark Side Of The Moon' ir kas be ko pats 'The Wall' albumas. Visa tai atvėrė didžiulį susidomėjimą šia grupe. Maža grupių, kurios savo muzika kurtų meną, bet ši, turbūt viena geriausių. Kiekviena daina tarsi koks vaizdinys, išbaigtas iki galo paveikslas, o labiausiai Pinkuose žavi muzikinių stilių įvairovė. Nusibodo depresuota 'The Wall' muzika, gali klausytis 'The Piper At The Gates of Dawn', nori švelnesnės su klasika sumišusios muzikos - " Atom Heart Mother " ir etc.  Ir jie nebijojo savo muzika peikti žmonių ydų. Tai puikiai parodo The Dark Side Of The Moon, The Wall ir The Animals albumas. O patys pirmi albumai, tikrai ypatingi eksperimentavimai su muzika, jos skambesiu, kažko naujo kūrimas. Kiekviena daina sukelianti šiokią tokią sinesteziją. Kaip skirtingo skambesio paralele galiu paimti šias dainas: Bike ir Comfortably Numb. Tai kaip dvi skirtingos grupės telpančios tuose pačiuose Pinkuose. Na, gal dauguma sakyks, kad skirias dėl to, kad tada buvo Syd'as Barrettas, na bet juk galima paimti vietoj Bike - Corporal Clegg dainą. Visuose albumuose galima išvysti vis naują Pinkų pusę. Galbūt kiti sakys, kad jų muzika yra keista, bet manau ši grupė galėtų būti tikros muzikos pavyzdžių. Juk muzika kažką turi perduoti žmogui, sukelti jausmus, nupiešti vidinį paveikslą ir susiklausyti kaip gera knyga.

Keista, kad šioj diskusijoj apsireiškiau tik po ilgo laiko tarpo 

Graziai parasiai, bet ju muzika depresyvi.

Juos klausau tik norui uzejus ir tinkamam laikui. Truksta iskart tos energijos zvalios. Cia grupei minusas.

Bet ka darytume be Pink Floyd? Tam jie ypatingai savo depresyva ir isgarsino pasauliui, uztai pliusas.

Albumai kaip "The Piper at the Gates of Dawn", "Music from the Film More", "Atom Heart Mother", "Meddle" tikrai labai mažai spinduliuoja depresingomis nuotaikomis.

Bet žinoma, jeigu klausais tuos albumus, kurie juos užkėlė ant pjedestalo-taip, tai tikrai ne iš linksmiausių grupių. Nežinau, ar šis žodis tinkamoje vietoje, bet jie viena humaniškiausių grupių, iškėlusių tiek psichologines, tiek socialines ir materialines problemas. O deja, ir Pinkuose galima pasisemti energijos žvalios. Nemažą tokių dainų.

Kad ir jų pats geriausias albumas (TDSOTM) neskatina depresijos, kaip tik atsimerkti ir į pasaulį pažvelgti kitu kampu, ne iliuzijų.

Kiekvienas ju albumas psichodelika, neslepkim. Tas pats TDSOTM daug istemptu garsu, daugiau ieskojimo, issigelbejimo nuo kasdienybes problemu i psichodelini mastyma. Stipriai pas juos lemia zodziai dainose, be kuriu butu dar didesne prishodelika dainose.

Na taip.. Bet tai labiau galima pavadinti savotišku progresyviuoju roku. Na, o Davido Gilmouro eroje kaip ir nebeįmanoma aptikti psichodelikos.

O visą tą 'psichodelinį mąstymą' nutraukia paskutinė eilutė dainoje "Eclipse", kurią ištarė studijos valytojas, kur buvo įrašinėjamas albumas. 

Beje, dėl to 'psichodelinio mąstymo' drįsčiau ginčytis. Ten daug problemų iškeliama. Ypatingai dainoje 'Time'. Šią dainą reikėtų cituoti ir cituoti, kad bent išmoktume savo gyvenimo resursus išnaudoti kaip galima geriau.

Man atrodo Davido Gilmouro eroje dominavo daugiau popso, zinoma maisyta stipriai psichodelika.

Pink Floyd muzika turi ir pliusu ir minusu, o tarpsnis labai aiskus.

Na taip, Davidas Gilmouras taikėsi prie to laiko muzikos, kas man nelabai buvo artima ir manau tai yra vienintelis Pink'ų minusas. Bet iki 1980m. minusų nematau. Tiesiog beveik viskas idealu, nors ne man kalbėt, kai tai mano mėgstamiausia grupė :)

Zinau, tau faina grupe, pripazinsiu - man irgi (;) ) bet iki 1980 matau minusus, kaip ir po 1980-uju.

Turbūt būsiu užsigimusi jų fanė, nes pirmoji pažintis su šia grupė buvo prieš 11 metų, kai pamačiau filmą "The Wall", na po to sekė 'The Dark Side Of The Moon' ir kas be ko pats 'The Wall' albumas. Visa tai atvėrė didžiulį susidomėjimą šia grupe. Maža grupių, kurios savo muzika kurtų meną, bet ši, turbūt viena geriausių. Kiekviena daina tarsi koks vaizdinys, išbaigtas iki galo paveikslas, o labiausiai Pinkuose žavi muzikinių stilių įvairovė. Nusibodo depresuota 'The Wall' muzika, gali klausytis 'The Piper At The Gates of Dawn', nori švelnesnės su klasika sumišusios muzikos - " Atom Heart Mother " ir etc.  Ir jie nebijojo savo muzika peikti žmonių ydų. Tai puikiai parodo The Dark Side Of The Moon, The Wall ir The Animals albumas. O patys pirmi albumai, tikrai ypatingi eksperimentavimai su muzika, jos skambesiu, kažko naujo kūrimas. Kiekviena daina sukelianti šiokią tokią sinesteziją. Kaip skirtingo skambesio paralele galiu paimti šias dainas: Bike ir Comfortably Numb. Tai kaip dvi skirtingos grupės telpančios tuose pačiuose Pinkuose. Na, gal dauguma sakyks, kad skirias dėl to, kad tada buvo Syd'as Barrettas, na bet juk galima paimti vietoj Bike - Corporal Clegg dainą. Visuose albumuose galima išvysti vis naują Pinkų pusę. Galbūt kiti sakys, kad jų muzika yra keista, bet manau ši grupė galėtų būti tikros muzikos pavyzdžių. Juk muzika kažką turi perduoti žmogui, sukelti jausmus, nupiešti vidinį paveikslą ir susiklausyti kaip gera knyga.

Keista, kad šioj diskusijoj apsireiškiau tik po ilgo laiko tarpo 

Graziai parasiai, bet ju muzika depresyvi.

Juos klausau tik norui uzejus ir tinkamam laikui. Truksta iskart tos energijos zvalios. Cia grupei minusas.

Bet ka darytume be Pink Floyd? Tam jie ypatingai savo depresyva ir isgarsino pasauliui, uztai pliusas.

Albumai kaip "The Piper at the Gates of Dawn", "Music from the Film More", "Atom Heart Mother", "Meddle" tikrai labai mažai spinduliuoja depresingomis nuotaikomis.

Bet žinoma, jeigu klausais tuos albumus, kurie juos užkėlė ant pjedestalo-taip, tai tikrai ne iš linksmiausių grupių. Nežinau, ar šis žodis tinkamoje vietoje, bet jie viena humaniškiausių grupių, iškėlusių tiek psichologines, tiek socialines ir materialines problemas. O deja, ir Pinkuose galima pasisemti energijos žvalios. Nemažą tokių dainų.

Kad ir jų pats geriausias albumas (TDSOTM) neskatina depresijos, kaip tik atsimerkti ir į pasaulį pažvelgti kitu kampu, ne iliuzijų.

Kiekvienas ju albumas psichodelika, neslepkim. Tas pats TDSOTM daug istemptu garsu, daugiau ieskojimo, issigelbejimo nuo kasdienybes problemu i psichodelini mastyma. Stipriai pas juos lemia zodziai dainose, be kuriu butu dar didesne prishodelika dainose.

Na taip.. Bet tai labiau galima pavadinti savotišku progresyviuoju roku. Na, o Davido Gilmouro eroje kaip ir nebeįmanoma aptikti psichodelikos.

O visą tą 'psichodelinį mąstymą' nutraukia paskutinė eilutė dainoje "Eclipse", kurią ištarė studijos valytojas, kur buvo įrašinėjamas albumas. 

Beje, dėl to 'psichodelinio mąstymo' drįsčiau ginčytis. Ten daug problemų iškeliama. Ypatingai dainoje 'Time'. Šią dainą reikėtų cituoti ir cituoti, kad bent išmoktume savo gyvenimo resursus išnaudoti kaip galima geriau.

Man atrodo Davido Gilmouro eroje dominavo daugiau popso, zinoma maisyta stipriai psichodelika.

Pink Floyd muzika turi ir pliusu ir minusu, o tarpsnis labai aiskus.

Na taip, Davidas Gilmouras taikėsi prie to laiko muzikos, kas man nelabai buvo artima ir manau tai yra vienintelis Pink'ų minusas. Bet iki 1980m. minusų nematau. Tiesiog beveik viskas idealu, nors ne man kalbėt, kai tai mano mėgstamiausia grupė :)

Turbūt būsiu užsigimusi jų fanė, nes pirmoji pažintis su šia grupė buvo prieš 11 metų, kai pamačiau filmą "The Wall", na po to sekė 'The Dark Side Of The Moon' ir kas be ko pats 'The Wall' albumas. Visa tai atvėrė didžiulį susidomėjimą šia grupe. Maža grupių, kurios savo muzika kurtų meną, bet ši, turbūt viena geriausių. Kiekviena daina tarsi koks vaizdinys, išbaigtas iki galo paveikslas, o labiausiai Pinkuose žavi muzikinių stilių įvairovė. Nusibodo depresuota 'The Wall' muzika, gali klausytis 'The Piper At The Gates of Dawn', nori švelnesnės su klasika sumišusios muzikos - " Atom Heart Mother " ir etc.  Ir jie nebijojo savo muzika peikti žmonių ydų. Tai puikiai parodo The Dark Side Of The Moon, The Wall ir The Animals albumas. O patys pirmi albumai, tikrai ypatingi eksperimentavimai su muzika, jos skambesiu, kažko naujo kūrimas. Kiekviena daina sukelianti šiokią tokią sinesteziją. Kaip skirtingo skambesio paralele galiu paimti šias dainas: Bike ir Comfortably Numb. Tai kaip dvi skirtingos grupės telpančios tuose pačiuose Pinkuose. Na, gal dauguma sakyks, kad skirias dėl to, kad tada buvo Syd'as Barrettas, na bet juk galima paimti vietoj Bike - Corporal Clegg dainą. Visuose albumuose galima išvysti vis naują Pinkų pusę. Galbūt kiti sakys, kad jų muzika yra keista, bet manau ši grupė galėtų būti tikros muzikos pavyzdžių. Juk muzika kažką turi perduoti žmogui, sukelti jausmus, nupiešti vidinį paveikslą ir susiklausyti kaip gera knyga.

Keista, kad šioj diskusijoj apsireiškiau tik po ilgo laiko tarpo 

Graziai parasiai, bet ju muzika depresyvi.

Juos klausau tik norui uzejus ir tinkamam laikui. Truksta iskart tos energijos zvalios. Cia grupei minusas.

Bet ka darytume be Pink Floyd? Tam jie ypatingai savo depresyva ir isgarsino pasauliui, uztai pliusas.

Albumai kaip "The Piper at the Gates of Dawn", "Music from the Film More", "Atom Heart Mother", "Meddle" tikrai labai mažai spinduliuoja depresingomis nuotaikomis.

Bet žinoma, jeigu klausais tuos albumus, kurie juos užkėlė ant pjedestalo-taip, tai tikrai ne iš linksmiausių grupių. Nežinau, ar šis žodis tinkamoje vietoje, bet jie viena humaniškiausių grupių, iškėlusių tiek psichologines, tiek socialines ir materialines problemas. O deja, ir Pinkuose galima pasisemti energijos žvalios. Nemažą tokių dainų.

Kad ir jų pats geriausias albumas (TDSOTM) neskatina depresijos, kaip tik atsimerkti ir į pasaulį pažvelgti kitu kampu, ne iliuzijų.

Kiekvienas ju albumas psichodelika, neslepkim. Tas pats TDSOTM daug istemptu garsu, daugiau ieskojimo, issigelbejimo nuo kasdienybes problemu i psichodelini mastyma. Stipriai pas juos lemia zodziai dainose, be kuriu butu dar didesne prishodelika dainose.

Na taip.. Bet tai labiau galima pavadinti savotišku progresyviuoju roku. Na, o Davido Gilmouro eroje kaip ir nebeįmanoma aptikti psichodelikos.

O visą tą 'psichodelinį mąstymą' nutraukia paskutinė eilutė dainoje "Eclipse", kurią ištarė studijos valytojas, kur buvo įrašinėjamas albumas. 

Beje, dėl to 'psichodelinio mąstymo' drįsčiau ginčytis. Ten daug problemų iškeliama. Ypatingai dainoje 'Time'. Šią dainą reikėtų cituoti ir cituoti, kad bent išmoktume savo gyvenimo resursus išnaudoti kaip galima geriau.

Man atrodo Davido Gilmouro eroje dominavo daugiau popso, zinoma maisyta stipriai psichodelika.

Pink Floyd muzika turi ir pliusu ir minusu, o tarpsnis labai aiskus.

Turbūt būsiu užsigimusi jų fanė, nes pirmoji pažintis su šia grupė buvo prieš 11 metų, kai pamačiau filmą "The Wall", na po to sekė 'The Dark Side Of The Moon' ir kas be ko pats 'The Wall' albumas. Visa tai atvėrė didžiulį susidomėjimą šia grupe. Maža grupių, kurios savo muzika kurtų meną, bet ši, turbūt viena geriausių. Kiekviena daina tarsi koks vaizdinys, išbaigtas iki galo paveikslas, o labiausiai Pinkuose žavi muzikinių stilių įvairovė. Nusibodo depresuota 'The Wall' muzika, gali klausytis 'The Piper At The Gates of Dawn', nori švelnesnės su klasika sumišusios muzikos - " Atom Heart Mother " ir etc.  Ir jie nebijojo savo muzika peikti žmonių ydų. Tai puikiai parodo The Dark Side Of The Moon, The Wall ir The Animals albumas. O patys pirmi albumai, tikrai ypatingi eksperimentavimai su muzika, jos skambesiu, kažko naujo kūrimas. Kiekviena daina sukelianti šiokią tokią sinesteziją. Kaip skirtingo skambesio paralele galiu paimti šias dainas: Bike ir Comfortably Numb. Tai kaip dvi skirtingos grupės telpančios tuose pačiuose Pinkuose. Na, gal dauguma sakyks, kad skirias dėl to, kad tada buvo Syd'as Barrettas, na bet juk galima paimti vietoj Bike - Corporal Clegg dainą. Visuose albumuose galima išvysti vis naują Pinkų pusę. Galbūt kiti sakys, kad jų muzika yra keista, bet manau ši grupė galėtų būti tikros muzikos pavyzdžių. Juk muzika kažką turi perduoti žmogui, sukelti jausmus, nupiešti vidinį paveikslą ir susiklausyti kaip gera knyga.

Keista, kad šioj diskusijoj apsireiškiau tik po ilgo laiko tarpo 

Graziai parasiai, bet ju muzika depresyvi.

Juos klausau tik norui uzejus ir tinkamam laikui. Truksta iskart tos energijos zvalios. Cia grupei minusas.

Bet ka darytume be Pink Floyd? Tam jie ypatingai savo depresyva ir isgarsino pasauliui, uztai pliusas.

Albumai kaip "The Piper at the Gates of Dawn", "Music from the Film More", "Atom Heart Mother", "Meddle" tikrai labai mažai spinduliuoja depresingomis nuotaikomis.

Bet žinoma, jeigu klausais tuos albumus, kurie juos užkėlė ant pjedestalo-taip, tai tikrai ne iš linksmiausių grupių. Nežinau, ar šis žodis tinkamoje vietoje, bet jie viena humaniškiausių grupių, iškėlusių tiek psichologines, tiek socialines ir materialines problemas. O deja, ir Pinkuose galima pasisemti energijos žvalios. Nemažą tokių dainų.

Kad ir jų pats geriausias albumas (TDSOTM) neskatina depresijos, kaip tik atsimerkti ir į pasaulį pažvelgti kitu kampu, ne iliuzijų.

Kiekvienas ju albumas psichodelika, neslepkim. Tas pats TDSOTM daug istemptu garsu, daugiau ieskojimo, issigelbejimo nuo kasdienybes problemu i psichodelini mastyma. Stipriai pas juos lemia zodziai dainose, be kuriu butu dar didesne prishodelika dainose.

Na taip.. Bet tai labiau galima pavadinti savotišku progresyviuoju roku. Na, o Davido Gilmouro eroje kaip ir nebeįmanoma aptikti psichodelikos.

O visą tą 'psichodelinį mąstymą' nutraukia paskutinė eilutė dainoje "Eclipse", kurią ištarė studijos valytojas, kur buvo įrašinėjamas albumas. 

Beje, dėl to 'psichodelinio mąstymo' drįsčiau ginčytis. Ten daug problemų iškeliama. Ypatingai dainoje 'Time'. Šią dainą reikėtų cituoti ir cituoti, kad bent išmoktume savo gyvenimo resursus išnaudoti kaip galima geriau.

Turbūt būsiu užsigimusi jų fanė, nes pirmoji pažintis su šia grupė buvo prieš 11 metų, kai pamačiau filmą "The Wall", na po to sekė 'The Dark Side Of The Moon' ir kas be ko pats 'The Wall' albumas. Visa tai atvėrė didžiulį susidomėjimą šia grupe. Maža grupių, kurios savo muzika kurtų meną, bet ši, turbūt viena geriausių. Kiekviena daina tarsi koks vaizdinys, išbaigtas iki galo paveikslas, o labiausiai Pinkuose žavi muzikinių stilių įvairovė. Nusibodo depresuota 'The Wall' muzika, gali klausytis 'The Piper At The Gates of Dawn', nori švelnesnės su klasika sumišusios muzikos - " Atom Heart Mother " ir etc.  Ir jie nebijojo savo muzika peikti žmonių ydų. Tai puikiai parodo The Dark Side Of The Moon, The Wall ir The Animals albumas. O patys pirmi albumai, tikrai ypatingi eksperimentavimai su muzika, jos skambesiu, kažko naujo kūrimas. Kiekviena daina sukelianti šiokią tokią sinesteziją. Kaip skirtingo skambesio paralele galiu paimti šias dainas: Bike ir Comfortably Numb. Tai kaip dvi skirtingos grupės telpančios tuose pačiuose Pinkuose. Na, gal dauguma sakyks, kad skirias dėl to, kad tada buvo Syd'as Barrettas, na bet juk galima paimti vietoj Bike - Corporal Clegg dainą. Visuose albumuose galima išvysti vis naują Pinkų pusę. Galbūt kiti sakys, kad jų muzika yra keista, bet manau ši grupė galėtų būti tikros muzikos pavyzdžių. Juk muzika kažką turi perduoti žmogui, sukelti jausmus, nupiešti vidinį paveikslą ir susiklausyti kaip gera knyga.

Keista, kad šioj diskusijoj apsireiškiau tik po ilgo laiko tarpo 

Graziai parasiai, bet ju muzika depresyvi.

Juos klausau tik norui uzejus ir tinkamam laikui. Truksta iskart tos energijos zvalios. Cia grupei minusas.

Bet ka darytume be Pink Floyd? Tam jie ypatingai savo depresyva ir isgarsino pasauliui, uztai pliusas.

Albumai kaip "The Piper at the Gates of Dawn", "Music from the Film More", "Atom Heart Mother", "Meddle" tikrai labai mažai spinduliuoja depresingomis nuotaikomis.

Bet žinoma, jeigu klausais tuos albumus, kurie juos užkėlė ant pjedestalo-taip, tai tikrai ne iš linksmiausių grupių. Nežinau, ar šis žodis tinkamoje vietoje, bet jie viena humaniškiausių grupių, iškėlusių tiek psichologines, tiek socialines ir materialines problemas. O deja, ir Pinkuose galima pasisemti energijos žvalios. Nemažą tokių dainų.

Kad ir jų pats geriausias albumas (TDSOTM) neskatina depresijos, kaip tik atsimerkti ir į pasaulį pažvelgti kitu kampu, ne iliuzijų.

Kiekvienas ju albumas psichodelika, neslepkim. Tas pats TDSOTM daug istemptu garsu, daugiau ieskojimo, issigelbejimo nuo kasdienybes problemu i psichodelini mastyma. Stipriai pas juos lemia zodziai dainose, be kuriu butu dar didesne prishodelika dainose.

Turbūt būsiu užsigimusi jų fanė, nes pirmoji pažintis su šia grupė buvo prieš 11 metų, kai pamačiau filmą "The Wall", na po to sekė 'The Dark Side Of The Moon' ir kas be ko pats 'The Wall' albumas. Visa tai atvėrė didžiulį susidomėjimą šia grupe. Maža grupių, kurios savo muzika kurtų meną, bet ši, turbūt viena geriausių. Kiekviena daina tarsi koks vaizdinys, išbaigtas iki galo paveikslas, o labiausiai Pinkuose žavi muzikinių stilių įvairovė. Nusibodo depresuota 'The Wall' muzika, gali klausytis 'The Piper At The Gates of Dawn', nori švelnesnės su klasika sumišusios muzikos - " Atom Heart Mother " ir etc.  Ir jie nebijojo savo muzika peikti žmonių ydų. Tai puikiai parodo The Dark Side Of The Moon, The Wall ir The Animals albumas. O patys pirmi albumai, tikrai ypatingi eksperimentavimai su muzika, jos skambesiu, kažko naujo kūrimas. Kiekviena daina sukelianti šiokią tokią sinesteziją. Kaip skirtingo skambesio paralele galiu paimti šias dainas: Bike ir Comfortably Numb. Tai kaip dvi skirtingos grupės telpančios tuose pačiuose Pinkuose. Na, gal dauguma sakyks, kad skirias dėl to, kad tada buvo Syd'as Barrettas, na bet juk galima paimti vietoj Bike - Corporal Clegg dainą. Visuose albumuose galima išvysti vis naują Pinkų pusę. Galbūt kiti sakys, kad jų muzika yra keista, bet manau ši grupė galėtų būti tikros muzikos pavyzdžių. Juk muzika kažką turi perduoti žmogui, sukelti jausmus, nupiešti vidinį paveikslą ir susiklausyti kaip gera knyga.

Keista, kad šioj diskusijoj apsireiškiau tik po ilgo laiko tarpo 

Graziai parasiai, bet ju muzika depresyvi.

Juos klausau tik norui uzejus ir tinkamam laikui. Truksta iskart tos energijos zvalios. Cia grupei minusas.

Bet ka darytume be Pink Floyd? Tam jie ypatingai savo depresyva ir isgarsino pasauliui, uztai pliusas.

Albumai kaip "The Piper at the Gates of Dawn", "Music from the Film More", "Atom Heart Mother", "Meddle" tikrai labai mažai spinduliuoja depresingomis nuotaikomis.

Bet žinoma, jeigu klausais tuos albumus, kurie juos užkėlė ant pjedestalo-taip, tai tikrai ne iš linksmiausių grupių. Nežinau, ar šis žodis tinkamoje vietoje, bet jie viena humaniškiausių grupių, iškėlusių tiek psichologines, tiek socialines ir materialines problemas. O deja, ir Pinkuose galima pasisemti energijos žvalios. Nemažą tokių dainų.

Kad ir jų pats geriausias albumas (TDSOTM) neskatina depresijos, kaip tik atsimerkti ir į pasaulį pažvelgti kitu kampu, ne iliuzijų.

Turbūt būsiu užsigimusi jų fanė, nes pirmoji pažintis su šia grupė buvo prieš 11 metų, kai pamačiau filmą "The Wall", na po to sekė 'The Dark Side Of The Moon' ir kas be ko pats 'The Wall' albumas. Visa tai atvėrė didžiulį susidomėjimą šia grupe. Maža grupių, kurios savo muzika kurtų meną, bet ši, turbūt viena geriausių. Kiekviena daina tarsi koks vaizdinys, išbaigtas iki galo paveikslas, o labiausiai Pinkuose žavi muzikinių stilių įvairovė. Nusibodo depresuota 'The Wall' muzika, gali klausytis 'The Piper At The Gates of Dawn', nori švelnesnės su klasika sumišusios muzikos - " Atom Heart Mother " ir etc.  Ir jie nebijojo savo muzika peikti žmonių ydų. Tai puikiai parodo The Dark Side Of The Moon, The Wall ir The Animals albumas. O patys pirmi albumai, tikrai ypatingi eksperimentavimai su muzika, jos skambesiu, kažko naujo kūrimas. Kiekviena daina sukelianti šiokią tokią sinesteziją. Kaip skirtingo skambesio paralele galiu paimti šias dainas: Bike ir Comfortably Numb. Tai kaip dvi skirtingos grupės telpančios tuose pačiuose Pinkuose. Na, gal dauguma sakyks, kad skirias dėl to, kad tada buvo Syd'as Barrettas, na bet juk galima paimti vietoj Bike - Corporal Clegg dainą. Visuose albumuose galima išvysti vis naują Pinkų pusę. Galbūt kiti sakys, kad jų muzika yra keista, bet manau ši grupė galėtų būti tikros muzikos pavyzdžių. Juk muzika kažką turi perduoti žmogui, sukelti jausmus, nupiešti vidinį paveikslą ir susiklausyti kaip gera knyga.

Keista, kad šioj diskusijoj apsireiškiau tik po ilgo laiko tarpo 

Graziai parasiai, bet ju muzika depresyvi.

Juos klausau tik norui uzejus ir tinkamam laikui. Truksta iskart tos energijos zvalios. Cia grupei minusas.

Bet ka darytume be Pink Floyd? Tam jie ypatingai savo depresyva ir isgarsino pasauliui, uztai pliusas.

Albumai kaip "The Piper at the Gates of Dawn", "Music from the Film More", "Atom Heart Mother", "Meddle" tikrai labai mažai spinduliuoja depresingomis nuotaikomis.

Bet žinoma, jeigu klausais tuos albumus, kurie juos užkėlė ant pjedestalo-taip, tai tikrai ne iš linksmiausių grupių. Nežinau, ar šis žodis tinkamoje vietoje, bet jie viena humaniškiausių grupių, iškėlusių tiek psichologines, tiek socialines ir materialines problemas. O deja, ir Pinkuose galima pasisemti energijos žvalios. Nemažą tokių dainų.

Kad ir jų pats geriausias albumas (TDSOTM) neskatina depresijos, kaip tik atsimerkti ir į pasaulį pažvelgti kitu kampu, ne iliuzijų.

The Dark Side Of The Moon virselyje yra prizme - sutapimas ar specialiai toks virselis, kuris ir vaizduoja zvilgsni kitu kampu. Retas dalykas, kad virselis atspindetu tema. Aplamai, PF virseliai beveik visi i tema.  Beje, nusipirkau ta sedevra blusturgyje siandiena (nu, skaitykim vakar) 

Kiek plojai? Aš ir labai noriu. Žinau, kad galima rasti pas senelius rūsy šį įspūdingą vinylą, bet principai neleidžia, o CD pavogė.  

Beje, tikrai, tik dabar pagalvojau apie tą prizmę.

As pats apakau nuo tokios kainos - tik 2 svarai. Prisipirkau Cd daug, nes vinylai man nereikalingi (aisku, jie geriau, bet neturiu galimybiu ant ju klausytis muzikos). Dar paemiau "Echoes: The Best Of pink Floyd". Buciau viska isslaves, bet britai nereiskia simpatijos Pink Floyd'ams - ne visur ju rasi. Vis dar gailiuosi, kad 5 svaru pagailejau Deep Purple "Made In Japan"...

Na, [sarcasm]gerbiamasis[/sarcasm], nežinau iš kur traukiate savo informaciją, bet tamstos pasakymas, kad anglai(juk kalbame apie anglus, ane? Todėl sakyti britai yra neteisinga) nereiškia simpatijos Floydam yra absoliučiai neteisingas. Anglai Floydam ne tik, kad simpatizuoja - jie ten yra uber kultinė grupė, nepabijosiu pasakyti, kad net už pačius Bitlus populiaresni. Nors, tiesą sakant, tie Bitlai Anglijoje nėra jau tokie populiarūs - taip, beveik kiekvienas anglas jais didžiuojasi, dėl jų įtakos pasaulio muzikos(ir ne tik) istorijai, bet TIKRŲ gerbėjų jie neturi tiek jau daug. Tiek tie patys Pink Floyd, tiek Sex Pistols, tiek The Clash ir, galbūt dar kelios grupės, turi daug daugiau užkietėjusių fanų, nei Bitlai. Juk Bitlai populiariausi buvo kitoje Atlanto pusėje...

O dėl Floydų diskų kainų - o kas čia nuostabaus? Juk tie diskai yra išleisti ne anksčiau, nei kokiais 2000-aisiais(na anksčiausiai kokie 1995 bus), todėl realiai jie verti tik tiek, kiek verta yra plastmasė ir popierius panaudotas jiem pagaminti - nei sentimentalios, nei išliekamosios vertės jie neturi, nes tai yra tiktai nioliktas to albumo perleidimas. Ir dabartiniame pasaulyje, kai kompaktų jau beveik niekas nebeklauso, o visa fonoteka sutelpa telefonuose ar aipuoduose, tai tokie kompaktai ir nėra niekam reikalingi. Va jei pasisektų rasti originalų jų vinilą, tai esu įsitikinęs, kad be 30-50 svarų jo neįsigytum, o jei albumo būklė būtų gera, tai kaina lengvai galėtų šoktelėti dar kelis kartus.  

Leidziames i Pink Floyd disku paieskas - kiek ju randame - du per visus blusturgius. O The Beatles - ant kiekvieno kampo prikista. Kodel? Nemanau, kad pardavejai juos pardavinetu tam, kad jie pastovetu ant prekystalio. Reiskia - yra pirkeju. O Pink Floyd - absoliutus deficitas... Daugelis maziau zinomu grupiu (Jethro Tull, The Who, The Rolling Stones ir t.t.) dominuoja labiau.

O kas cia nuostabaus. Zinok, CD normaliu be 7-10 svaru nenupirksi. Siek tiek pasidomejes ta rinka galetum daugiau suzinoti. O verti kiek - plastmase ir popierius. Nejaugi? O muzika neverta. Vinilai - jie pigesni nei isivaizduoji. Tu turbut net Anglijoje nesi buves, nes tavo nuomone beveik absoliuciai neteisinga...

Hm. Anglijoje aš esu buvęs ir dėl tam tikrų aplinkybių ją pažįstu daug geriau, nei tu ar dauguma kitų emigrantų kada sugebės pažinti. O tu labai parodei savo supratimą apie Angliją, jei viską apie ją sprendi tik iš blusturgių turinio. Tai gal ir apie Lietuvą svetimšaliai tegu sprendžia tik iš ,,labdarynų"?

O grįžtant prie Floydų. Dėl albumų - vieną dieną išlįsk iš savo numylėtujų blusturgių ir nueik į kokią rimtą parduotuvę(pvz. HMV). Tada nueik į muzikos skyrių ir susirask raidę P(ji bus tarp O ir Q, jeigu ką). Ir tenai rasi kone visus Pink Floydų albumus. Problem? Dėl jų populiarumo - prieš pora metų tas pats prekybos tinklas HMV(beje, didžiausias tokio tipo prekybos tinklas UK), paskelbė savo pardavimų statistiką: pagal grupių atributiką(plakatai, marškinėliai, raktų pakabukai ir t.t., bet ne albumai), pirmoje vietoje buvo Sex Pistols, antroje - Pink Floyd, trečioje - Ramones(neveltui anglija visada buvo pankroko centras). Bitlai gi buvo tik penktoje vietoje(nepamenu tik, kas buvo ketvirti). Manau, tai šiek tiek solidesnė statistika, nei kad tavo patyrimai blusturgiuose, ar ne?  

Turbūt būsiu užsigimusi jų fanė, nes pirmoji pažintis su šia grupė buvo prieš 11 metų, kai pamačiau filmą "The Wall", na po to sekė 'The Dark Side Of The Moon' ir kas be ko pats 'The Wall' albumas. Visa tai atvėrė didžiulį susidomėjimą šia grupe. Maža grupių, kurios savo muzika kurtų meną, bet ši, turbūt viena geriausių. Kiekviena daina tarsi koks vaizdinys, išbaigtas iki galo paveikslas, o labiausiai Pinkuose žavi muzikinių stilių įvairovė. Nusibodo depresuota 'The Wall' muzika, gali klausytis 'The Piper At The Gates of Dawn', nori švelnesnės su klasika sumišusios muzikos - " Atom Heart Mother " ir etc.  Ir jie nebijojo savo muzika peikti žmonių ydų. Tai puikiai parodo The Dark Side Of The Moon, The Wall ir The Animals albumas. O patys pirmi albumai, tikrai ypatingi eksperimentavimai su muzika, jos skambesiu, kažko naujo kūrimas. Kiekviena daina sukelianti šiokią tokią sinesteziją. Kaip skirtingo skambesio paralele galiu paimti šias dainas: Bike ir Comfortably Numb. Tai kaip dvi skirtingos grupės telpančios tuose pačiuose Pinkuose. Na, gal dauguma sakyks, kad skirias dėl to, kad tada buvo Syd'as Barrettas, na bet juk galima paimti vietoj Bike - Corporal Clegg dainą. Visuose albumuose galima išvysti vis naują Pinkų pusę. Galbūt kiti sakys, kad jų muzika yra keista, bet manau ši grupė galėtų būti tikros muzikos pavyzdžių. Juk muzika kažką turi perduoti žmogui, sukelti jausmus, nupiešti vidinį paveikslą ir susiklausyti kaip gera knyga.

Keista, kad šioj diskusijoj apsireiškiau tik po ilgo laiko tarpo 

Graziai parasiai, bet ju muzika depresyvi.

Juos klausau tik norui uzejus ir tinkamam laikui. Truksta iskart tos energijos zvalios. Cia grupei minusas.

Bet ka darytume be Pink Floyd? Tam jie ypatingai savo depresyva ir isgarsino pasauliui, uztai pliusas.

Albumai kaip "The Piper at the Gates of Dawn", "Music from the Film More", "Atom Heart Mother", "Meddle" tikrai labai mažai spinduliuoja depresingomis nuotaikomis.

Bet žinoma, jeigu klausais tuos albumus, kurie juos užkėlė ant pjedestalo-taip, tai tikrai ne iš linksmiausių grupių. Nežinau, ar šis žodis tinkamoje vietoje, bet jie viena humaniškiausių grupių, iškėlusių tiek psichologines, tiek socialines ir materialines problemas. O deja, ir Pinkuose galima pasisemti energijos žvalios. Nemažą tokių dainų.

Kad ir jų pats geriausias albumas (TDSOTM) neskatina depresijos, kaip tik atsimerkti ir į pasaulį pažvelgti kitu kampu, ne iliuzijų.

The Dark Side Of The Moon virselyje yra prizme - sutapimas ar specialiai toks virselis, kuris ir vaizduoja zvilgsni kitu kampu. Retas dalykas, kad virselis atspindetu tema. Aplamai, PF virseliai beveik visi i tema.  Beje, nusipirkau ta sedevra blusturgyje siandiena (nu, skaitykim vakar) 

Kiek plojai? Aš ir labai noriu. Žinau, kad galima rasti pas senelius rūsy šį įspūdingą vinylą, bet principai neleidžia, o CD pavogė.  

Beje, tikrai, tik dabar pagalvojau apie tą prizmę.

As pats apakau nuo tokios kainos - tik 2 svarai. Prisipirkau Cd daug, nes vinylai man nereikalingi (aisku, jie geriau, bet neturiu galimybiu ant ju klausytis muzikos). Dar paemiau "Echoes: The Best Of pink Floyd". Buciau viska isslaves, bet britai nereiskia simpatijos Pink Floyd'ams - ne visur ju rasi. Vis dar gailiuosi, kad 5 svaru pagailejau Deep Purple "Made In Japan"...

Na, [sarcasm]gerbiamasis[/sarcasm], nežinau iš kur traukiate savo informaciją, bet tamstos pasakymas, kad anglai(juk kalbame apie anglus, ane? Todėl sakyti britai yra neteisinga) nereiškia simpatijos Floydam yra absoliučiai neteisingas. Anglai Floydam ne tik, kad simpatizuoja - jie ten yra uber kultinė grupė, nepabijosiu pasakyti, kad net už pačius Bitlus populiaresni. Nors, tiesą sakant, tie Bitlai Anglijoje nėra jau tokie populiarūs - taip, beveik kiekvienas anglas jais didžiuojasi, dėl jų įtakos pasaulio muzikos(ir ne tik) istorijai, bet TIKRŲ gerbėjų jie neturi tiek jau daug. Tiek tie patys Pink Floyd, tiek Sex Pistols, tiek The Clash ir, galbūt dar kelios grupės, turi daug daugiau užkietėjusių fanų, nei Bitlai. Juk Bitlai populiariausi buvo kitoje Atlanto pusėje...

O dėl Floydų diskų kainų - o kas čia nuostabaus? Juk tie diskai yra išleisti ne anksčiau, nei kokiais 2000-aisiais(na anksčiausiai kokie 1995 bus), todėl realiai jie verti tik tiek, kiek verta yra plastmasė ir popierius panaudotas jiem pagaminti - nei sentimentalios, nei išliekamosios vertės jie neturi, nes tai yra tiktai nioliktas to albumo perleidimas. Ir dabartiniame pasaulyje, kai kompaktų jau beveik niekas nebeklauso, o visa fonoteka sutelpa telefonuose ar aipuoduose, tai tokie kompaktai ir nėra niekam reikalingi. Va jei pasisektų rasti originalų jų vinilą, tai esu įsitikinęs, kad be 30-50 svarų jo neįsigytum, o jei albumo būklė būtų gera, tai kaina lengvai galėtų šoktelėti dar kelis kartus.  

Leidziames i Pink Floyd disku paieskas - kiek ju randame - du per visus blusturgius. O The Beatles - ant kiekvieno kampo prikista. Kodel? Nemanau, kad pardavejai juos pardavinetu tam, kad jie pastovetu ant prekystalio. Reiskia - yra pirkeju. O Pink Floyd - absoliutus deficitas... Daugelis maziau zinomu grupiu (Jethro Tull, The Who, The Rolling Stones ir t.t.) dominuoja labiau.

O kas cia nuostabaus. Zinok, CD normaliu be 7-10 svaru nenupirksi. Siek tiek pasidomejes ta rinka galetum daugiau suzinoti. O verti kiek - plastmase ir popierius. Nejaugi? O muzika neverta. Vinilai - jie pigesni nei isivaizduoji. Tu turbut net Anglijoje nesi buves, nes tavo nuomone beveik absoliuciai neteisinga...

Turbūt būsiu užsigimusi jų fanė, nes pirmoji pažintis su šia grupė buvo prieš 11 metų, kai pamačiau filmą "The Wall", na po to sekė 'The Dark Side Of The Moon' ir kas be ko pats 'The Wall' albumas. Visa tai atvėrė didžiulį susidomėjimą šia grupe. Maža grupių, kurios savo muzika kurtų meną, bet ši, turbūt viena geriausių. Kiekviena daina tarsi koks vaizdinys, išbaigtas iki galo paveikslas, o labiausiai Pinkuose žavi muzikinių stilių įvairovė. Nusibodo depresuota 'The Wall' muzika, gali klausytis 'The Piper At The Gates of Dawn', nori švelnesnės su klasika sumišusios muzikos - " Atom Heart Mother " ir etc.  Ir jie nebijojo savo muzika peikti žmonių ydų. Tai puikiai parodo The Dark Side Of The Moon, The Wall ir The Animals albumas. O patys pirmi albumai, tikrai ypatingi eksperimentavimai su muzika, jos skambesiu, kažko naujo kūrimas. Kiekviena daina sukelianti šiokią tokią sinesteziją. Kaip skirtingo skambesio paralele galiu paimti šias dainas: Bike ir Comfortably Numb. Tai kaip dvi skirtingos grupės telpančios tuose pačiuose Pinkuose. Na, gal dauguma sakyks, kad skirias dėl to, kad tada buvo Syd'as Barrettas, na bet juk galima paimti vietoj Bike - Corporal Clegg dainą. Visuose albumuose galima išvysti vis naują Pinkų pusę. Galbūt kiti sakys, kad jų muzika yra keista, bet manau ši grupė galėtų būti tikros muzikos pavyzdžių. Juk muzika kažką turi perduoti žmogui, sukelti jausmus, nupiešti vidinį paveikslą ir susiklausyti kaip gera knyga.

Keista, kad šioj diskusijoj apsireiškiau tik po ilgo laiko tarpo 

Graziai parasiai, bet ju muzika depresyvi.

Juos klausau tik norui uzejus ir tinkamam laikui. Truksta iskart tos energijos zvalios. Cia grupei minusas.

Bet ka darytume be Pink Floyd? Tam jie ypatingai savo depresyva ir isgarsino pasauliui, uztai pliusas.

Albumai kaip "The Piper at the Gates of Dawn", "Music from the Film More", "Atom Heart Mother", "Meddle" tikrai labai mažai spinduliuoja depresingomis nuotaikomis.

Bet žinoma, jeigu klausais tuos albumus, kurie juos užkėlė ant pjedestalo-taip, tai tikrai ne iš linksmiausių grupių. Nežinau, ar šis žodis tinkamoje vietoje, bet jie viena humaniškiausių grupių, iškėlusių tiek psichologines, tiek socialines ir materialines problemas. O deja, ir Pinkuose galima pasisemti energijos žvalios. Nemažą tokių dainų.

Kad ir jų pats geriausias albumas (TDSOTM) neskatina depresijos, kaip tik atsimerkti ir į pasaulį pažvelgti kitu kampu, ne iliuzijų.

The Dark Side Of The Moon virselyje yra prizme - sutapimas ar specialiai toks virselis, kuris ir vaizduoja zvilgsni kitu kampu. Retas dalykas, kad virselis atspindetu tema. Aplamai, PF virseliai beveik visi i tema.  Beje, nusipirkau ta sedevra blusturgyje siandiena (nu, skaitykim vakar) 

Kiek plojai? Aš ir labai noriu. Žinau, kad galima rasti pas senelius rūsy šį įspūdingą vinylą, bet principai neleidžia, o CD pavogė.  

Beje, tikrai, tik dabar pagalvojau apie tą prizmę.

As pats apakau nuo tokios kainos - tik 2 svarai. Prisipirkau Cd daug, nes vinylai man nereikalingi (aisku, jie geriau, bet neturiu galimybiu ant ju klausytis muzikos). Dar paemiau "Echoes: The Best Of pink Floyd". Buciau viska isslaves, bet britai nereiskia simpatijos Pink Floyd'ams - ne visur ju rasi. Vis dar gailiuosi, kad 5 svaru pagailejau Deep Purple "Made In Japan"...

Na, [sarcasm]gerbiamasis[/sarcasm], nežinau iš kur traukiate savo informaciją, bet tamstos pasakymas, kad anglai(juk kalbame apie anglus, ane? Todėl sakyti britai yra neteisinga) nereiškia simpatijos Floydam yra absoliučiai neteisingas. Anglai Floydam ne tik, kad simpatizuoja - jie ten yra uber kultinė grupė, nepabijosiu pasakyti, kad net už pačius Bitlus populiaresni. Nors, tiesą sakant, tie Bitlai Anglijoje nėra jau tokie populiarūs - taip, beveik kiekvienas anglas jais didžiuojasi, dėl jų įtakos pasaulio muzikos(ir ne tik) istorijai, bet TIKRŲ gerbėjų jie neturi tiek jau daug. Tiek tie patys Pink Floyd, tiek Sex Pistols, tiek The Clash ir, galbūt dar kelios grupės, turi daug daugiau užkietėjusių fanų, nei Bitlai. Juk Bitlai populiariausi buvo kitoje Atlanto pusėje...

O dėl Floydų diskų kainų - o kas čia nuostabaus? Juk tie diskai yra išleisti ne anksčiau, nei kokiais 2000-aisiais(na anksčiausiai kokie 1995 bus), todėl realiai jie verti tik tiek, kiek verta yra plastmasė ir popierius panaudotas jiem pagaminti - nei sentimentalios, nei išliekamosios vertės jie neturi, nes tai yra tiktai nioliktas to albumo perleidimas. Ir dabartiniame pasaulyje, kai kompaktų jau beveik niekas nebeklauso, o visa fonoteka sutelpa telefonuose ar aipuoduose, tai tokie kompaktai ir nėra niekam reikalingi. Va jei pasisektų rasti originalų jų vinilą, tai esu įsitikinęs, kad be 30-50 svarų jo neįsigytum, o jei albumo būklė būtų gera, tai kaina lengvai galėtų šoktelėti dar kelis kartus.  

Leidziames i Pink Floyd disku paieskas - kiek ju randame - du per visus blusturgius. O The Beatles - ant kiekvieno kampo prikista. Kodel? Nemanau, kad pardavejai juos pardavinetu tam, kad jie pastovetu ant prekystalio. Reiskia - yra pirkeju. O Pink Floyd - absoliutus deficitas... Daugelis maziau zinomu grupiu (Jethro Tull, The Who, The Rolling Stones ir t.t.) dominuoja labiau.

O kas cia nuostabaus. Zinok, CD normaliu be 7-10 svaru nenupirksi. Siek tiek pasidomejes ta rinka galetum daugiau suzinoti. O verti kiek - plastmase ir popierius. Nejaugi? O muzika neverta. Vinilai - jie pigesni nei isivaizduoji. Tu turbut net Anglijoje nesi buves, nes tavo nuomone beveik absoliuciai neteisinga...

Tai čia gal kaip tik, toks didelis susidomėjimas Pink Floydais, kad viską išpirko (: Kas dėl bitlų, jų Abbey Road albumas yra #1 Top selling vinyl 2011 metais (41 000 kopijų, palyginimui  Fleet Foxes antroje vietoje "tik" 30 000). Čia šiaip įdomus faktas.

Kaip tik tai ir norėjau parašyti, bet pastrigau xD

Jei jau deficitas, tai kaip tada britai jų nemėgsta? :D

Na, gal ir isperka. O gal isvis nera

Pink Floyd'ų diskai intensyviai leidžiami ir perkami.

Taigi išvada viena:išperka :)

Turbūt būsiu užsigimusi jų fanė, nes pirmoji pažintis su šia grupė buvo prieš 11 metų, kai pamačiau filmą "The Wall", na po to sekė 'The Dark Side Of The Moon' ir kas be ko pats 'The Wall' albumas. Visa tai atvėrė didžiulį susidomėjimą šia grupe. Maža grupių, kurios savo muzika kurtų meną, bet ši, turbūt viena geriausių. Kiekviena daina tarsi koks vaizdinys, išbaigtas iki galo paveikslas, o labiausiai Pinkuose žavi muzikinių stilių įvairovė. Nusibodo depresuota 'The Wall' muzika, gali klausytis 'The Piper At The Gates of Dawn', nori švelnesnės su klasika sumišusios muzikos - " Atom Heart Mother " ir etc.  Ir jie nebijojo savo muzika peikti žmonių ydų. Tai puikiai parodo The Dark Side Of The Moon, The Wall ir The Animals albumas. O patys pirmi albumai, tikrai ypatingi eksperimentavimai su muzika, jos skambesiu, kažko naujo kūrimas. Kiekviena daina sukelianti šiokią tokią sinesteziją. Kaip skirtingo skambesio paralele galiu paimti šias dainas: Bike ir Comfortably Numb. Tai kaip dvi skirtingos grupės telpančios tuose pačiuose Pinkuose. Na, gal dauguma sakyks, kad skirias dėl to, kad tada buvo Syd'as Barrettas, na bet juk galima paimti vietoj Bike - Corporal Clegg dainą. Visuose albumuose galima išvysti vis naują Pinkų pusę. Galbūt kiti sakys, kad jų muzika yra keista, bet manau ši grupė galėtų būti tikros muzikos pavyzdžių. Juk muzika kažką turi perduoti žmogui, sukelti jausmus, nupiešti vidinį paveikslą ir susiklausyti kaip gera knyga.

Keista, kad šioj diskusijoj apsireiškiau tik po ilgo laiko tarpo 

Graziai parasiai, bet ju muzika depresyvi.

Juos klausau tik norui uzejus ir tinkamam laikui. Truksta iskart tos energijos zvalios. Cia grupei minusas.

Bet ka darytume be Pink Floyd? Tam jie ypatingai savo depresyva ir isgarsino pasauliui, uztai pliusas.

Albumai kaip "The Piper at the Gates of Dawn", "Music from the Film More", "Atom Heart Mother", "Meddle" tikrai labai mažai spinduliuoja depresingomis nuotaikomis.

Bet žinoma, jeigu klausais tuos albumus, kurie juos užkėlė ant pjedestalo-taip, tai tikrai ne iš linksmiausių grupių. Nežinau, ar šis žodis tinkamoje vietoje, bet jie viena humaniškiausių grupių, iškėlusių tiek psichologines, tiek socialines ir materialines problemas. O deja, ir Pinkuose galima pasisemti energijos žvalios. Nemažą tokių dainų.

Kad ir jų pats geriausias albumas (TDSOTM) neskatina depresijos, kaip tik atsimerkti ir į pasaulį pažvelgti kitu kampu, ne iliuzijų.

The Dark Side Of The Moon virselyje yra prizme - sutapimas ar specialiai toks virselis, kuris ir vaizduoja zvilgsni kitu kampu. Retas dalykas, kad virselis atspindetu tema. Aplamai, PF virseliai beveik visi i tema.  Beje, nusipirkau ta sedevra blusturgyje siandiena (nu, skaitykim vakar) 

Kiek plojai? Aš ir labai noriu. Žinau, kad galima rasti pas senelius rūsy šį įspūdingą vinylą, bet principai neleidžia, o CD pavogė.  

Beje, tikrai, tik dabar pagalvojau apie tą prizmę.

As pats apakau nuo tokios kainos - tik 2 svarai. Prisipirkau Cd daug, nes vinylai man nereikalingi (aisku, jie geriau, bet neturiu galimybiu ant ju klausytis muzikos). Dar paemiau "Echoes: The Best Of pink Floyd". Buciau viska isslaves, bet britai nereiskia simpatijos Pink Floyd'ams - ne visur ju rasi. Vis dar gailiuosi, kad 5 svaru pagailejau Deep Purple "Made In Japan"...

Na, [sarcasm]gerbiamasis[/sarcasm], nežinau iš kur traukiate savo informaciją, bet tamstos pasakymas, kad anglai(juk kalbame apie anglus, ane? Todėl sakyti britai yra neteisinga) nereiškia simpatijos Floydam yra absoliučiai neteisingas. Anglai Floydam ne tik, kad simpatizuoja - jie ten yra uber kultinė grupė, nepabijosiu pasakyti, kad net už pačius Bitlus populiaresni. Nors, tiesą sakant, tie Bitlai Anglijoje nėra jau tokie populiarūs - taip, beveik kiekvienas anglas jais didžiuojasi, dėl jų įtakos pasaulio muzikos(ir ne tik) istorijai, bet TIKRŲ gerbėjų jie neturi tiek jau daug. Tiek tie patys Pink Floyd, tiek Sex Pistols, tiek The Clash ir, galbūt dar kelios grupės, turi daug daugiau užkietėjusių fanų, nei Bitlai. Juk Bitlai populiariausi buvo kitoje Atlanto pusėje...

O dėl Floydų diskų kainų - o kas čia nuostabaus? Juk tie diskai yra išleisti ne anksčiau, nei kokiais 2000-aisiais(na anksčiausiai kokie 1995 bus), todėl realiai jie verti tik tiek, kiek verta yra plastmasė ir popierius panaudotas jiem pagaminti - nei sentimentalios, nei išliekamosios vertės jie neturi, nes tai yra tiktai nioliktas to albumo perleidimas. Ir dabartiniame pasaulyje, kai kompaktų jau beveik niekas nebeklauso, o visa fonoteka sutelpa telefonuose ar aipuoduose, tai tokie kompaktai ir nėra niekam reikalingi. Va jei pasisektų rasti originalų jų vinilą, tai esu įsitikinęs, kad be 30-50 svarų jo neįsigytum, o jei albumo būklė būtų gera, tai kaina lengvai galėtų šoktelėti dar kelis kartus.  

Leidziames i Pink Floyd disku paieskas - kiek ju randame - du per visus blusturgius. O The Beatles - ant kiekvieno kampo prikista. Kodel? Nemanau, kad pardavejai juos pardavinetu tam, kad jie pastovetu ant prekystalio. Reiskia - yra pirkeju. O Pink Floyd - absoliutus deficitas... Daugelis maziau zinomu grupiu (Jethro Tull, The Who, The Rolling Stones ir t.t.) dominuoja labiau.

O kas cia nuostabaus. Zinok, CD normaliu be 7-10 svaru nenupirksi. Siek tiek pasidomejes ta rinka galetum daugiau suzinoti. O verti kiek - plastmase ir popierius. Nejaugi? O muzika neverta. Vinilai - jie pigesni nei isivaizduoji. Tu turbut net Anglijoje nesi buves, nes tavo nuomone beveik absoliuciai neteisinga...

Tai čia gal kaip tik, toks didelis susidomėjimas Pink Floydais, kad viską išpirko (: Kas dėl bitlų, jų Abbey Road albumas yra #1 Top selling vinyl 2011 metais (41 000 kopijų, palyginimui  Fleet Foxes antroje vietoje "tik" 30 000). Čia šiaip įdomus faktas.

Kaip tik tai ir norėjau parašyti, bet pastrigau xD

Jei jau deficitas, tai kaip tada britai jų nemėgsta? :D

Na, gal ir isperka. O gal isvis nera

Turbūt būsiu užsigimusi jų fanė, nes pirmoji pažintis su šia grupė buvo prieš 11 metų, kai pamačiau filmą "The Wall", na po to sekė 'The Dark Side Of The Moon' ir kas be ko pats 'The Wall' albumas. Visa tai atvėrė didžiulį susidomėjimą šia grupe. Maža grupių, kurios savo muzika kurtų meną, bet ši, turbūt viena geriausių. Kiekviena daina tarsi koks vaizdinys, išbaigtas iki galo paveikslas, o labiausiai Pinkuose žavi muzikinių stilių įvairovė. Nusibodo depresuota 'The Wall' muzika, gali klausytis 'The Piper At The Gates of Dawn', nori švelnesnės su klasika sumišusios muzikos - " Atom Heart Mother " ir etc.  Ir jie nebijojo savo muzika peikti žmonių ydų. Tai puikiai parodo The Dark Side Of The Moon, The Wall ir The Animals albumas. O patys pirmi albumai, tikrai ypatingi eksperimentavimai su muzika, jos skambesiu, kažko naujo kūrimas. Kiekviena daina sukelianti šiokią tokią sinesteziją. Kaip skirtingo skambesio paralele galiu paimti šias dainas: Bike ir Comfortably Numb. Tai kaip dvi skirtingos grupės telpančios tuose pačiuose Pinkuose. Na, gal dauguma sakyks, kad skirias dėl to, kad tada buvo Syd'as Barrettas, na bet juk galima paimti vietoj Bike - Corporal Clegg dainą. Visuose albumuose galima išvysti vis naują Pinkų pusę. Galbūt kiti sakys, kad jų muzika yra keista, bet manau ši grupė galėtų būti tikros muzikos pavyzdžių. Juk muzika kažką turi perduoti žmogui, sukelti jausmus, nupiešti vidinį paveikslą ir susiklausyti kaip gera knyga.

Keista, kad šioj diskusijoj apsireiškiau tik po ilgo laiko tarpo 

Graziai parasiai, bet ju muzika depresyvi.

Juos klausau tik norui uzejus ir tinkamam laikui. Truksta iskart tos energijos zvalios. Cia grupei minusas.

Bet ka darytume be Pink Floyd? Tam jie ypatingai savo depresyva ir isgarsino pasauliui, uztai pliusas.

Albumai kaip "The Piper at the Gates of Dawn", "Music from the Film More", "Atom Heart Mother", "Meddle" tikrai labai mažai spinduliuoja depresingomis nuotaikomis.

Bet žinoma, jeigu klausais tuos albumus, kurie juos užkėlė ant pjedestalo-taip, tai tikrai ne iš linksmiausių grupių. Nežinau, ar šis žodis tinkamoje vietoje, bet jie viena humaniškiausių grupių, iškėlusių tiek psichologines, tiek socialines ir materialines problemas. O deja, ir Pinkuose galima pasisemti energijos žvalios. Nemažą tokių dainų.

Kad ir jų pats geriausias albumas (TDSOTM) neskatina depresijos, kaip tik atsimerkti ir į pasaulį pažvelgti kitu kampu, ne iliuzijų.

The Dark Side Of The Moon virselyje yra prizme - sutapimas ar specialiai toks virselis, kuris ir vaizduoja zvilgsni kitu kampu. Retas dalykas, kad virselis atspindetu tema. Aplamai, PF virseliai beveik visi i tema.  Beje, nusipirkau ta sedevra blusturgyje siandiena (nu, skaitykim vakar) 

Kiek plojai? Aš ir labai noriu. Žinau, kad galima rasti pas senelius rūsy šį įspūdingą vinylą, bet principai neleidžia, o CD pavogė.  

Beje, tikrai, tik dabar pagalvojau apie tą prizmę.

As pats apakau nuo tokios kainos - tik 2 svarai. Prisipirkau Cd daug, nes vinylai man nereikalingi (aisku, jie geriau, bet neturiu galimybiu ant ju klausytis muzikos). Dar paemiau "Echoes: The Best Of pink Floyd". Buciau viska isslaves, bet britai nereiskia simpatijos Pink Floyd'ams - ne visur ju rasi. Vis dar gailiuosi, kad 5 svaru pagailejau Deep Purple "Made In Japan"...

Na, [sarcasm]gerbiamasis[/sarcasm], nežinau iš kur traukiate savo informaciją, bet tamstos pasakymas, kad anglai(juk kalbame apie anglus, ane? Todėl sakyti britai yra neteisinga) nereiškia simpatijos Floydam yra absoliučiai neteisingas. Anglai Floydam ne tik, kad simpatizuoja - jie ten yra uber kultinė grupė, nepabijosiu pasakyti, kad net už pačius Bitlus populiaresni. Nors, tiesą sakant, tie Bitlai Anglijoje nėra jau tokie populiarūs - taip, beveik kiekvienas anglas jais didžiuojasi, dėl jų įtakos pasaulio muzikos(ir ne tik) istorijai, bet TIKRŲ gerbėjų jie neturi tiek jau daug. Tiek tie patys Pink Floyd, tiek Sex Pistols, tiek The Clash ir, galbūt dar kelios grupės, turi daug daugiau užkietėjusių fanų, nei Bitlai. Juk Bitlai populiariausi buvo kitoje Atlanto pusėje...

O dėl Floydų diskų kainų - o kas čia nuostabaus? Juk tie diskai yra išleisti ne anksčiau, nei kokiais 2000-aisiais(na anksčiausiai kokie 1995 bus), todėl realiai jie verti tik tiek, kiek verta yra plastmasė ir popierius panaudotas jiem pagaminti - nei sentimentalios, nei išliekamosios vertės jie neturi, nes tai yra tiktai nioliktas to albumo perleidimas. Ir dabartiniame pasaulyje, kai kompaktų jau beveik niekas nebeklauso, o visa fonoteka sutelpa telefonuose ar aipuoduose, tai tokie kompaktai ir nėra niekam reikalingi. Va jei pasisektų rasti originalų jų vinilą, tai esu įsitikinęs, kad be 30-50 svarų jo neįsigytum, o jei albumo būklė būtų gera, tai kaina lengvai galėtų šoktelėti dar kelis kartus.  

Leidziames i Pink Floyd disku paieskas - kiek ju randame - du per visus blusturgius. O The Beatles - ant kiekvieno kampo prikista. Kodel? Nemanau, kad pardavejai juos pardavinetu tam, kad jie pastovetu ant prekystalio. Reiskia - yra pirkeju. O Pink Floyd - absoliutus deficitas... Daugelis maziau zinomu grupiu (Jethro Tull, The Who, The Rolling Stones ir t.t.) dominuoja labiau.

O kas cia nuostabaus. Zinok, CD normaliu be 7-10 svaru nenupirksi. Siek tiek pasidomejes ta rinka galetum daugiau suzinoti. O verti kiek - plastmase ir popierius. Nejaugi? O muzika neverta. Vinilai - jie pigesni nei isivaizduoji. Tu turbut net Anglijoje nesi buves, nes tavo nuomone beveik absoliuciai neteisinga...

Tai čia gal kaip tik, toks didelis susidomėjimas Pink Floydais, kad viską išpirko (: Kas dėl bitlų, jų Abbey Road albumas yra #1 Top selling vinyl 2011 metais (41 000 kopijų, palyginimui  Fleet Foxes antroje vietoje "tik" 30 000). Čia šiaip įdomus faktas.

Kaip tik tai ir norėjau parašyti, bet pastrigau xD

Jei jau deficitas, tai kaip tada britai jų nemėgsta? :D

Turbūt būsiu užsigimusi jų fanė, nes pirmoji pažintis su šia grupė buvo prieš 11 metų, kai pamačiau filmą "The Wall", na po to sekė 'The Dark Side Of The Moon' ir kas be ko pats 'The Wall' albumas. Visa tai atvėrė didžiulį susidomėjimą šia grupe. Maža grupių, kurios savo muzika kurtų meną, bet ši, turbūt viena geriausių. Kiekviena daina tarsi koks vaizdinys, išbaigtas iki galo paveikslas, o labiausiai Pinkuose žavi muzikinių stilių įvairovė. Nusibodo depresuota 'The Wall' muzika, gali klausytis 'The Piper At The Gates of Dawn', nori švelnesnės su klasika sumišusios muzikos - " Atom Heart Mother " ir etc.  Ir jie nebijojo savo muzika peikti žmonių ydų. Tai puikiai parodo The Dark Side Of The Moon, The Wall ir The Animals albumas. O patys pirmi albumai, tikrai ypatingi eksperimentavimai su muzika, jos skambesiu, kažko naujo kūrimas. Kiekviena daina sukelianti šiokią tokią sinesteziją. Kaip skirtingo skambesio paralele galiu paimti šias dainas: Bike ir Comfortably Numb. Tai kaip dvi skirtingos grupės telpančios tuose pačiuose Pinkuose. Na, gal dauguma sakyks, kad skirias dėl to, kad tada buvo Syd'as Barrettas, na bet juk galima paimti vietoj Bike - Corporal Clegg dainą. Visuose albumuose galima išvysti vis naują Pinkų pusę. Galbūt kiti sakys, kad jų muzika yra keista, bet manau ši grupė galėtų būti tikros muzikos pavyzdžių. Juk muzika kažką turi perduoti žmogui, sukelti jausmus, nupiešti vidinį paveikslą ir susiklausyti kaip gera knyga.

Keista, kad šioj diskusijoj apsireiškiau tik po ilgo laiko tarpo 

Graziai parasiai, bet ju muzika depresyvi.

Juos klausau tik norui uzejus ir tinkamam laikui. Truksta iskart tos energijos zvalios. Cia grupei minusas.

Bet ka darytume be Pink Floyd? Tam jie ypatingai savo depresyva ir isgarsino pasauliui, uztai pliusas.

Albumai kaip "The Piper at the Gates of Dawn", "Music from the Film More", "Atom Heart Mother", "Meddle" tikrai labai mažai spinduliuoja depresingomis nuotaikomis.

Bet žinoma, jeigu klausais tuos albumus, kurie juos užkėlė ant pjedestalo-taip, tai tikrai ne iš linksmiausių grupių. Nežinau, ar šis žodis tinkamoje vietoje, bet jie viena humaniškiausių grupių, iškėlusių tiek psichologines, tiek socialines ir materialines problemas. O deja, ir Pinkuose galima pasisemti energijos žvalios. Nemažą tokių dainų.

Kad ir jų pats geriausias albumas (TDSOTM) neskatina depresijos, kaip tik atsimerkti ir į pasaulį pažvelgti kitu kampu, ne iliuzijų.

The Dark Side Of The Moon virselyje yra prizme - sutapimas ar specialiai toks virselis, kuris ir vaizduoja zvilgsni kitu kampu. Retas dalykas, kad virselis atspindetu tema. Aplamai, PF virseliai beveik visi i tema.  Beje, nusipirkau ta sedevra blusturgyje siandiena (nu, skaitykim vakar) 

Kiek plojai? Aš ir labai noriu. Žinau, kad galima rasti pas senelius rūsy šį įspūdingą vinylą, bet principai neleidžia, o CD pavogė.  

Beje, tikrai, tik dabar pagalvojau apie tą prizmę.

As pats apakau nuo tokios kainos - tik 2 svarai. Prisipirkau Cd daug, nes vinylai man nereikalingi (aisku, jie geriau, bet neturiu galimybiu ant ju klausytis muzikos). Dar paemiau "Echoes: The Best Of pink Floyd". Buciau viska isslaves, bet britai nereiskia simpatijos Pink Floyd'ams - ne visur ju rasi. Vis dar gailiuosi, kad 5 svaru pagailejau Deep Purple "Made In Japan"...

Na, [sarcasm]gerbiamasis[/sarcasm], nežinau iš kur traukiate savo informaciją, bet tamstos pasakymas, kad anglai(juk kalbame apie anglus, ane? Todėl sakyti britai yra neteisinga) nereiškia simpatijos Floydam yra absoliučiai neteisingas. Anglai Floydam ne tik, kad simpatizuoja - jie ten yra uber kultinė grupė, nepabijosiu pasakyti, kad net už pačius Bitlus populiaresni. Nors, tiesą sakant, tie Bitlai Anglijoje nėra jau tokie populiarūs - taip, beveik kiekvienas anglas jais didžiuojasi, dėl jų įtakos pasaulio muzikos(ir ne tik) istorijai, bet TIKRŲ gerbėjų jie neturi tiek jau daug. Tiek tie patys Pink Floyd, tiek Sex Pistols, tiek The Clash ir, galbūt dar kelios grupės, turi daug daugiau užkietėjusių fanų, nei Bitlai. Juk Bitlai populiariausi buvo kitoje Atlanto pusėje...

O dėl Floydų diskų kainų - o kas čia nuostabaus? Juk tie diskai yra išleisti ne anksčiau, nei kokiais 2000-aisiais(na anksčiausiai kokie 1995 bus), todėl realiai jie verti tik tiek, kiek verta yra plastmasė ir popierius panaudotas jiem pagaminti - nei sentimentalios, nei išliekamosios vertės jie neturi, nes tai yra tiktai nioliktas to albumo perleidimas. Ir dabartiniame pasaulyje, kai kompaktų jau beveik niekas nebeklauso, o visa fonoteka sutelpa telefonuose ar aipuoduose, tai tokie kompaktai ir nėra niekam reikalingi. Va jei pasisektų rasti originalų jų vinilą, tai esu įsitikinęs, kad be 30-50 svarų jo neįsigytum, o jei albumo būklė būtų gera, tai kaina lengvai galėtų šoktelėti dar kelis kartus.  

Leidziames i Pink Floyd disku paieskas - kiek ju randame - du per visus blusturgius. O The Beatles - ant kiekvieno kampo prikista. Kodel? Nemanau, kad pardavejai juos pardavinetu tam, kad jie pastovetu ant prekystalio. Reiskia - yra pirkeju. O Pink Floyd - absoliutus deficitas... Daugelis maziau zinomu grupiu (Jethro Tull, The Who, The Rolling Stones ir t.t.) dominuoja labiau.

O kas cia nuostabaus. Zinok, CD normaliu be 7-10 svaru nenupirksi. Siek tiek pasidomejes ta rinka galetum daugiau suzinoti. O verti kiek - plastmase ir popierius. Nejaugi? O muzika neverta. Vinilai - jie pigesni nei isivaizduoji. Tu turbut net Anglijoje nesi buves, nes tavo nuomone beveik absoliuciai neteisinga...

Tai čia gal kaip tik, toks didelis susidomėjimas Pink Floydais, kad viską išpirko (: Kas dėl bitlų, jų Abbey Road albumas yra #1 Top selling vinyl 2011 metais (41 000 kopijų, palyginimui  Fleet Foxes antroje vietoje "tik" 30 000). Čia šiaip įdomus faktas.

Turbūt būsiu užsigimusi jų fanė, nes pirmoji pažintis su šia grupė buvo prieš 11 metų, kai pamačiau filmą "The Wall", na po to sekė 'The Dark Side Of The Moon' ir kas be ko pats 'The Wall' albumas. Visa tai atvėrė didžiulį susidomėjimą šia grupe. Maža grupių, kurios savo muzika kurtų meną, bet ši, turbūt viena geriausių. Kiekviena daina tarsi koks vaizdinys, išbaigtas iki galo paveikslas, o labiausiai Pinkuose žavi muzikinių stilių įvairovė. Nusibodo depresuota 'The Wall' muzika, gali klausytis 'The Piper At The Gates of Dawn', nori švelnesnės su klasika sumišusios muzikos - " Atom Heart Mother " ir etc.  Ir jie nebijojo savo muzika peikti žmonių ydų. Tai puikiai parodo The Dark Side Of The Moon, The Wall ir The Animals albumas. O patys pirmi albumai, tikrai ypatingi eksperimentavimai su muzika, jos skambesiu, kažko naujo kūrimas. Kiekviena daina sukelianti šiokią tokią sinesteziją. Kaip skirtingo skambesio paralele galiu paimti šias dainas: Bike ir Comfortably Numb. Tai kaip dvi skirtingos grupės telpančios tuose pačiuose Pinkuose. Na, gal dauguma sakyks, kad skirias dėl to, kad tada buvo Syd'as Barrettas, na bet juk galima paimti vietoj Bike - Corporal Clegg dainą. Visuose albumuose galima išvysti vis naują Pinkų pusę. Galbūt kiti sakys, kad jų muzika yra keista, bet manau ši grupė galėtų būti tikros muzikos pavyzdžių. Juk muzika kažką turi perduoti žmogui, sukelti jausmus, nupiešti vidinį paveikslą ir susiklausyti kaip gera knyga.

Keista, kad šioj diskusijoj apsireiškiau tik po ilgo laiko tarpo 

Graziai parasiai, bet ju muzika depresyvi.

Juos klausau tik norui uzejus ir tinkamam laikui. Truksta iskart tos energijos zvalios. Cia grupei minusas.

Bet ka darytume be Pink Floyd? Tam jie ypatingai savo depresyva ir isgarsino pasauliui, uztai pliusas.

Albumai kaip "The Piper at the Gates of Dawn", "Music from the Film More", "Atom Heart Mother", "Meddle" tikrai labai mažai spinduliuoja depresingomis nuotaikomis.

Bet žinoma, jeigu klausais tuos albumus, kurie juos užkėlė ant pjedestalo-taip, tai tikrai ne iš linksmiausių grupių. Nežinau, ar šis žodis tinkamoje vietoje, bet jie viena humaniškiausių grupių, iškėlusių tiek psichologines, tiek socialines ir materialines problemas. O deja, ir Pinkuose galima pasisemti energijos žvalios. Nemažą tokių dainų.

Kad ir jų pats geriausias albumas (TDSOTM) neskatina depresijos, kaip tik atsimerkti ir į pasaulį pažvelgti kitu kampu, ne iliuzijų.

The Dark Side Of The Moon virselyje yra prizme - sutapimas ar specialiai toks virselis, kuris ir vaizduoja zvilgsni kitu kampu. Retas dalykas, kad virselis atspindetu tema. Aplamai, PF virseliai beveik visi i tema.  Beje, nusipirkau ta sedevra blusturgyje siandiena (nu, skaitykim vakar) 

Kiek plojai? Aš ir labai noriu. Žinau, kad galima rasti pas senelius rūsy šį įspūdingą vinylą, bet principai neleidžia, o CD pavogė.  

Beje, tikrai, tik dabar pagalvojau apie tą prizmę.

As pats apakau nuo tokios kainos - tik 2 svarai. Prisipirkau Cd daug, nes vinylai man nereikalingi (aisku, jie geriau, bet neturiu galimybiu ant ju klausytis muzikos). Dar paemiau "Echoes: The Best Of pink Floyd". Buciau viska isslaves, bet britai nereiskia simpatijos Pink Floyd'ams - ne visur ju rasi. Vis dar gailiuosi, kad 5 svaru pagailejau Deep Purple "Made In Japan"...

Na, [sarcasm]gerbiamasis[/sarcasm], nežinau iš kur traukiate savo informaciją, bet tamstos pasakymas, kad anglai(juk kalbame apie anglus, ane? Todėl sakyti britai yra neteisinga) nereiškia simpatijos Floydam yra absoliučiai neteisingas. Anglai Floydam ne tik, kad simpatizuoja - jie ten yra uber kultinė grupė, nepabijosiu pasakyti, kad net už pačius Bitlus populiaresni. Nors, tiesą sakant, tie Bitlai Anglijoje nėra jau tokie populiarūs - taip, beveik kiekvienas anglas jais didžiuojasi, dėl jų įtakos pasaulio muzikos(ir ne tik) istorijai, bet TIKRŲ gerbėjų jie neturi tiek jau daug. Tiek tie patys Pink Floyd, tiek Sex Pistols, tiek The Clash ir, galbūt dar kelios grupės, turi daug daugiau užkietėjusių fanų, nei Bitlai. Juk Bitlai populiariausi buvo kitoje Atlanto pusėje...

O dėl Floydų diskų kainų - o kas čia nuostabaus? Juk tie diskai yra išleisti ne anksčiau, nei kokiais 2000-aisiais(na anksčiausiai kokie 1995 bus), todėl realiai jie verti tik tiek, kiek verta yra plastmasė ir popierius panaudotas jiem pagaminti - nei sentimentalios, nei išliekamosios vertės jie neturi, nes tai yra tiktai nioliktas to albumo perleidimas. Ir dabartiniame pasaulyje, kai kompaktų jau beveik niekas nebeklauso, o visa fonoteka sutelpa telefonuose ar aipuoduose, tai tokie kompaktai ir nėra niekam reikalingi. Va jei pasisektų rasti originalų jų vinilą, tai esu įsitikinęs, kad be 30-50 svarų jo neįsigytum, o jei albumo būklė būtų gera, tai kaina lengvai galėtų šoktelėti dar kelis kartus.  

Leidziames i Pink Floyd disku paieskas - kiek ju randame - du per visus blusturgius. O The Beatles - ant kiekvieno kampo prikista. Kodel? Nemanau, kad pardavejai juos pardavinetu tam, kad jie pastovetu ant prekystalio. Reiskia - yra pirkeju. O Pink Floyd - absoliutus deficitas... Daugelis maziau zinomu grupiu (Jethro Tull, The Who, The Rolling Stones ir t.t.) dominuoja labiau.

O kas cia nuostabaus. Zinok, CD normaliu be 7-10 svaru nenupirksi. Siek tiek pasidomejes ta rinka galetum daugiau suzinoti. O verti kiek - plastmase ir popierius. Nejaugi? O muzika neverta. Vinilai - jie pigesni nei isivaizduoji. Tu turbut net Anglijoje nesi buves, nes tavo nuomone beveik absoliuciai neteisinga...

Turbūt būsiu užsigimusi jų fanė, nes pirmoji pažintis su šia grupė buvo prieš 11 metų, kai pamačiau filmą "The Wall", na po to sekė 'The Dark Side Of The Moon' ir kas be ko pats 'The Wall' albumas. Visa tai atvėrė didžiulį susidomėjimą šia grupe. Maža grupių, kurios savo muzika kurtų meną, bet ši, turbūt viena geriausių. Kiekviena daina tarsi koks vaizdinys, išbaigtas iki galo paveikslas, o labiausiai Pinkuose žavi muzikinių stilių įvairovė. Nusibodo depresuota 'The Wall' muzika, gali klausytis 'The Piper At The Gates of Dawn', nori švelnesnės su klasika sumišusios muzikos - " Atom Heart Mother " ir etc.  Ir jie nebijojo savo muzika peikti žmonių ydų. Tai puikiai parodo The Dark Side Of The Moon, The Wall ir The Animals albumas. O patys pirmi albumai, tikrai ypatingi eksperimentavimai su muzika, jos skambesiu, kažko naujo kūrimas. Kiekviena daina sukelianti šiokią tokią sinesteziją. Kaip skirtingo skambesio paralele galiu paimti šias dainas: Bike ir Comfortably Numb. Tai kaip dvi skirtingos grupės telpančios tuose pačiuose Pinkuose. Na, gal dauguma sakyks, kad skirias dėl to, kad tada buvo Syd'as Barrettas, na bet juk galima paimti vietoj Bike - Corporal Clegg dainą. Visuose albumuose galima išvysti vis naują Pinkų pusę. Galbūt kiti sakys, kad jų muzika yra keista, bet manau ši grupė galėtų būti tikros muzikos pavyzdžių. Juk muzika kažką turi perduoti žmogui, sukelti jausmus, nupiešti vidinį paveikslą ir susiklausyti kaip gera knyga.

Keista, kad šioj diskusijoj apsireiškiau tik po ilgo laiko tarpo 

Graziai parasiai, bet ju muzika depresyvi.

Juos klausau tik norui uzejus ir tinkamam laikui. Truksta iskart tos energijos zvalios. Cia grupei minusas.

Bet ka darytume be Pink Floyd? Tam jie ypatingai savo depresyva ir isgarsino pasauliui, uztai pliusas.

Albumai kaip "The Piper at the Gates of Dawn", "Music from the Film More", "Atom Heart Mother", "Meddle" tikrai labai mažai spinduliuoja depresingomis nuotaikomis.

Bet žinoma, jeigu klausais tuos albumus, kurie juos užkėlė ant pjedestalo-taip, tai tikrai ne iš linksmiausių grupių. Nežinau, ar šis žodis tinkamoje vietoje, bet jie viena humaniškiausių grupių, iškėlusių tiek psichologines, tiek socialines ir materialines problemas. O deja, ir Pinkuose galima pasisemti energijos žvalios. Nemažą tokių dainų.

Kad ir jų pats geriausias albumas (TDSOTM) neskatina depresijos, kaip tik atsimerkti ir į pasaulį pažvelgti kitu kampu, ne iliuzijų.

The Dark Side Of The Moon virselyje yra prizme - sutapimas ar specialiai toks virselis, kuris ir vaizduoja zvilgsni kitu kampu. Retas dalykas, kad virselis atspindetu tema. Aplamai, PF virseliai beveik visi i tema.  Beje, nusipirkau ta sedevra blusturgyje siandiena (nu, skaitykim vakar) 

Kiek plojai? Aš ir labai noriu. Žinau, kad galima rasti pas senelius rūsy šį įspūdingą vinylą, bet principai neleidžia, o CD pavogė.  

Beje, tikrai, tik dabar pagalvojau apie tą prizmę.

As pats apakau nuo tokios kainos - tik 2 svarai. Prisipirkau Cd daug, nes vinylai man nereikalingi (aisku, jie geriau, bet neturiu galimybiu ant ju klausytis muzikos). Dar paemiau "Echoes: The Best Of pink Floyd". Buciau viska isslaves, bet britai nereiskia simpatijos Pink Floyd'ams - ne visur ju rasi. Vis dar gailiuosi, kad 5 svaru pagailejau Deep Purple "Made In Japan"...

Tik 2 svarai? Oho.. 

Bet labiausiai nustebau, kad jie nereiškia simpatijos Pink'ams. Negi? O gal tik vienus bitlus tegarbina? Kažkaip keista pasirodė

Kiek pastebejau - Pink Floydu disku ir ploksteliu deficitas vyrauja. O The Beatles ant kiekvieno kampo pilna...

Turbūt būsiu užsigimusi jų fanė, nes pirmoji pažintis su šia grupė buvo prieš 11 metų, kai pamačiau filmą "The Wall", na po to sekė 'The Dark Side Of The Moon' ir kas be ko pats 'The Wall' albumas. Visa tai atvėrė didžiulį susidomėjimą šia grupe. Maža grupių, kurios savo muzika kurtų meną, bet ši, turbūt viena geriausių. Kiekviena daina tarsi koks vaizdinys, išbaigtas iki galo paveikslas, o labiausiai Pinkuose žavi muzikinių stilių įvairovė. Nusibodo depresuota 'The Wall' muzika, gali klausytis 'The Piper At The Gates of Dawn', nori švelnesnės su klasika sumišusios muzikos - " Atom Heart Mother " ir etc.  Ir jie nebijojo savo muzika peikti žmonių ydų. Tai puikiai parodo The Dark Side Of The Moon, The Wall ir The Animals albumas. O patys pirmi albumai, tikrai ypatingi eksperimentavimai su muzika, jos skambesiu, kažko naujo kūrimas. Kiekviena daina sukelianti šiokią tokią sinesteziją. Kaip skirtingo skambesio paralele galiu paimti šias dainas: Bike ir Comfortably Numb. Tai kaip dvi skirtingos grupės telpančios tuose pačiuose Pinkuose. Na, gal dauguma sakyks, kad skirias dėl to, kad tada buvo Syd'as Barrettas, na bet juk galima paimti vietoj Bike - Corporal Clegg dainą. Visuose albumuose galima išvysti vis naują Pinkų pusę. Galbūt kiti sakys, kad jų muzika yra keista, bet manau ši grupė galėtų būti tikros muzikos pavyzdžių. Juk muzika kažką turi perduoti žmogui, sukelti jausmus, nupiešti vidinį paveikslą ir susiklausyti kaip gera knyga.

Keista, kad šioj diskusijoj apsireiškiau tik po ilgo laiko tarpo 

Graziai parasiai, bet ju muzika depresyvi.

Juos klausau tik norui uzejus ir tinkamam laikui. Truksta iskart tos energijos zvalios. Cia grupei minusas.

Bet ka darytume be Pink Floyd? Tam jie ypatingai savo depresyva ir isgarsino pasauliui, uztai pliusas.

Albumai kaip "The Piper at the Gates of Dawn", "Music from the Film More", "Atom Heart Mother", "Meddle" tikrai labai mažai spinduliuoja depresingomis nuotaikomis.

Bet žinoma, jeigu klausais tuos albumus, kurie juos užkėlė ant pjedestalo-taip, tai tikrai ne iš linksmiausių grupių. Nežinau, ar šis žodis tinkamoje vietoje, bet jie viena humaniškiausių grupių, iškėlusių tiek psichologines, tiek socialines ir materialines problemas. O deja, ir Pinkuose galima pasisemti energijos žvalios. Nemažą tokių dainų.

Kad ir jų pats geriausias albumas (TDSOTM) neskatina depresijos, kaip tik atsimerkti ir į pasaulį pažvelgti kitu kampu, ne iliuzijų.

The Dark Side Of The Moon virselyje yra prizme - sutapimas ar specialiai toks virselis, kuris ir vaizduoja zvilgsni kitu kampu. Retas dalykas, kad virselis atspindetu tema. Aplamai, PF virseliai beveik visi i tema.  Beje, nusipirkau ta sedevra blusturgyje siandiena (nu, skaitykim vakar) 

Kiek plojai? Aš ir labai noriu. Žinau, kad galima rasti pas senelius rūsy šį įspūdingą vinylą, bet principai neleidžia, o CD pavogė.  

Beje, tikrai, tik dabar pagalvojau apie tą prizmę.

As pats apakau nuo tokios kainos - tik 2 svarai. Prisipirkau Cd daug, nes vinylai man nereikalingi (aisku, jie geriau, bet neturiu galimybiu ant ju klausytis muzikos). Dar paemiau "Echoes: The Best Of pink Floyd". Buciau viska isslaves, bet britai nereiskia simpatijos Pink Floyd'ams - ne visur ju rasi. Vis dar gailiuosi, kad 5 svaru pagailejau Deep Purple "Made In Japan"...

Tik 2 svarai? Oho.. 

Bet labiausiai nustebau, kad jie nereiškia simpatijos Pink'ams. Negi? O gal tik vienus bitlus tegarbina? Kažkaip keista pasirodė

Turbūt būsiu užsigimusi jų fanė, nes pirmoji pažintis su šia grupė buvo prieš 11 metų, kai pamačiau filmą "The Wall", na po to sekė 'The Dark Side Of The Moon' ir kas be ko pats 'The Wall' albumas. Visa tai atvėrė didžiulį susidomėjimą šia grupe. Maža grupių, kurios savo muzika kurtų meną, bet ši, turbūt viena geriausių. Kiekviena daina tarsi koks vaizdinys, išbaigtas iki galo paveikslas, o labiausiai Pinkuose žavi muzikinių stilių įvairovė. Nusibodo depresuota 'The Wall' muzika, gali klausytis 'The Piper At The Gates of Dawn', nori švelnesnės su klasika sumišusios muzikos - " Atom Heart Mother " ir etc.  Ir jie nebijojo savo muzika peikti žmonių ydų. Tai puikiai parodo The Dark Side Of The Moon, The Wall ir The Animals albumas. O patys pirmi albumai, tikrai ypatingi eksperimentavimai su muzika, jos skambesiu, kažko naujo kūrimas. Kiekviena daina sukelianti šiokią tokią sinesteziją. Kaip skirtingo skambesio paralele galiu paimti šias dainas: Bike ir Comfortably Numb. Tai kaip dvi skirtingos grupės telpančios tuose pačiuose Pinkuose. Na, gal dauguma sakyks, kad skirias dėl to, kad tada buvo Syd'as Barrettas, na bet juk galima paimti vietoj Bike - Corporal Clegg dainą. Visuose albumuose galima išvysti vis naują Pinkų pusę. Galbūt kiti sakys, kad jų muzika yra keista, bet manau ši grupė galėtų būti tikros muzikos pavyzdžių. Juk muzika kažką turi perduoti žmogui, sukelti jausmus, nupiešti vidinį paveikslą ir susiklausyti kaip gera knyga.

Keista, kad šioj diskusijoj apsireiškiau tik po ilgo laiko tarpo 

Graziai parasiai, bet ju muzika depresyvi.

Juos klausau tik norui uzejus ir tinkamam laikui. Truksta iskart tos energijos zvalios. Cia grupei minusas.

Bet ka darytume be Pink Floyd? Tam jie ypatingai savo depresyva ir isgarsino pasauliui, uztai pliusas.

Albumai kaip "The Piper at the Gates of Dawn", "Music from the Film More", "Atom Heart Mother", "Meddle" tikrai labai mažai spinduliuoja depresingomis nuotaikomis.

Bet žinoma, jeigu klausais tuos albumus, kurie juos užkėlė ant pjedestalo-taip, tai tikrai ne iš linksmiausių grupių. Nežinau, ar šis žodis tinkamoje vietoje, bet jie viena humaniškiausių grupių, iškėlusių tiek psichologines, tiek socialines ir materialines problemas. O deja, ir Pinkuose galima pasisemti energijos žvalios. Nemažą tokių dainų.

Kad ir jų pats geriausias albumas (TDSOTM) neskatina depresijos, kaip tik atsimerkti ir į pasaulį pažvelgti kitu kampu, ne iliuzijų.

The Dark Side Of The Moon virselyje yra prizme - sutapimas ar specialiai toks virselis, kuris ir vaizduoja zvilgsni kitu kampu. Retas dalykas, kad virselis atspindetu tema. Aplamai, PF virseliai beveik visi i tema.  Beje, nusipirkau ta sedevra blusturgyje siandiena (nu, skaitykim vakar) 

Kiek plojai? Aš ir labai noriu. Žinau, kad galima rasti pas senelius rūsy šį įspūdingą vinylą, bet principai neleidžia, o CD pavogė.  

Beje, tikrai, tik dabar pagalvojau apie tą prizmę.

As pats apakau nuo tokios kainos - tik 2 svarai. Prisipirkau Cd daug, nes vinylai man nereikalingi (aisku, jie geriau, bet neturiu galimybiu ant ju klausytis muzikos). Dar paemiau "Echoes: The Best Of pink Floyd". Buciau viska isslaves, bet britai nereiskia simpatijos Pink Floyd'ams - ne visur ju rasi. Vis dar gailiuosi, kad 5 svaru pagailejau Deep Purple "Made In Japan"...

Na, [sarcasm]gerbiamasis[/sarcasm], nežinau iš kur traukiate savo informaciją, bet tamstos pasakymas, kad anglai(juk kalbame apie anglus, ane? Todėl sakyti britai yra neteisinga) nereiškia simpatijos Floydam yra absoliučiai neteisingas. Anglai Floydam ne tik, kad simpatizuoja - jie ten yra uber kultinė grupė, nepabijosiu pasakyti, kad net už pačius Bitlus populiaresni. Nors, tiesą sakant, tie Bitlai Anglijoje nėra jau tokie populiarūs - taip, beveik kiekvienas anglas jais didžiuojasi, dėl jų įtakos pasaulio muzikos(ir ne tik) istorijai, bet TIKRŲ gerbėjų jie neturi tiek jau daug. Tiek tie patys Pink Floyd, tiek Sex Pistols, tiek The Clash ir, galbūt dar kelios grupės, turi daug daugiau užkietėjusių fanų, nei Bitlai. Juk Bitlai populiariausi buvo kitoje Atlanto pusėje...

O dėl Floydų diskų kainų - o kas čia nuostabaus? Juk tie diskai yra išleisti ne anksčiau, nei kokiais 2000-aisiais(na anksčiausiai kokie 1995 bus), todėl realiai jie verti tik tiek, kiek verta yra plastmasė ir popierius panaudotas jiem pagaminti - nei sentimentalios, nei išliekamosios vertės jie neturi, nes tai yra tiktai nioliktas to albumo perleidimas. Ir dabartiniame pasaulyje, kai kompaktų jau beveik niekas nebeklauso, o visa fonoteka sutelpa telefonuose ar aipuoduose, tai tokie kompaktai ir nėra niekam reikalingi. Va jei pasisektų rasti originalų jų vinilą, tai esu įsitikinęs, kad be 30-50 svarų jo neįsigytum, o jei albumo būklė būtų gera, tai kaina lengvai galėtų šoktelėti dar kelis kartus.  

Turbūt būsiu užsigimusi jų fanė, nes pirmoji pažintis su šia grupė buvo prieš 11 metų, kai pamačiau filmą "The Wall", na po to sekė 'The Dark Side Of The Moon' ir kas be ko pats 'The Wall' albumas. Visa tai atvėrė didžiulį susidomėjimą šia grupe. Maža grupių, kurios savo muzika kurtų meną, bet ši, turbūt viena geriausių. Kiekviena daina tarsi koks vaizdinys, išbaigtas iki galo paveikslas, o labiausiai Pinkuose žavi muzikinių stilių įvairovė. Nusibodo depresuota 'The Wall' muzika, gali klausytis 'The Piper At The Gates of Dawn', nori švelnesnės su klasika sumišusios muzikos - " Atom Heart Mother " ir etc.  Ir jie nebijojo savo muzika peikti žmonių ydų. Tai puikiai parodo The Dark Side Of The Moon, The Wall ir The Animals albumas. O patys pirmi albumai, tikrai ypatingi eksperimentavimai su muzika, jos skambesiu, kažko naujo kūrimas. Kiekviena daina sukelianti šiokią tokią sinesteziją. Kaip skirtingo skambesio paralele galiu paimti šias dainas: Bike ir Comfortably Numb. Tai kaip dvi skirtingos grupės telpančios tuose pačiuose Pinkuose. Na, gal dauguma sakyks, kad skirias dėl to, kad tada buvo Syd'as Barrettas, na bet juk galima paimti vietoj Bike - Corporal Clegg dainą. Visuose albumuose galima išvysti vis naują Pinkų pusę. Galbūt kiti sakys, kad jų muzika yra keista, bet manau ši grupė galėtų būti tikros muzikos pavyzdžių. Juk muzika kažką turi perduoti žmogui, sukelti jausmus, nupiešti vidinį paveikslą ir susiklausyti kaip gera knyga.

Keista, kad šioj diskusijoj apsireiškiau tik po ilgo laiko tarpo 

Graziai parasiai, bet ju muzika depresyvi.

Juos klausau tik norui uzejus ir tinkamam laikui. Truksta iskart tos energijos zvalios. Cia grupei minusas.

Bet ka darytume be Pink Floyd? Tam jie ypatingai savo depresyva ir isgarsino pasauliui, uztai pliusas.

Albumai kaip "The Piper at the Gates of Dawn", "Music from the Film More", "Atom Heart Mother", "Meddle" tikrai labai mažai spinduliuoja depresingomis nuotaikomis.

Bet žinoma, jeigu klausais tuos albumus, kurie juos užkėlė ant pjedestalo-taip, tai tikrai ne iš linksmiausių grupių. Nežinau, ar šis žodis tinkamoje vietoje, bet jie viena humaniškiausių grupių, iškėlusių tiek psichologines, tiek socialines ir materialines problemas. O deja, ir Pinkuose galima pasisemti energijos žvalios. Nemažą tokių dainų.

Kad ir jų pats geriausias albumas (TDSOTM) neskatina depresijos, kaip tik atsimerkti ir į pasaulį pažvelgti kitu kampu, ne iliuzijų.

The Dark Side Of The Moon virselyje yra prizme - sutapimas ar specialiai toks virselis, kuris ir vaizduoja zvilgsni kitu kampu. Retas dalykas, kad virselis atspindetu tema. Aplamai, PF virseliai beveik visi i tema.  Beje, nusipirkau ta sedevra blusturgyje siandiena (nu, skaitykim vakar) 

Kiek plojai? Aš ir labai noriu. Žinau, kad galima rasti pas senelius rūsy šį įspūdingą vinylą, bet principai neleidžia, o CD pavogė.  

Beje, tikrai, tik dabar pagalvojau apie tą prizmę.

As pats apakau nuo tokios kainos - tik 2 svarai. Prisipirkau Cd daug, nes vinylai man nereikalingi (aisku, jie geriau, bet neturiu galimybiu ant ju klausytis muzikos). Dar paemiau "Echoes: The Best Of pink Floyd". Buciau viska isslaves, bet britai nereiskia simpatijos Pink Floyd'ams - ne visur ju rasi. Vis dar gailiuosi, kad 5 svaru pagailejau Deep Purple "Made In Japan"...

Turbūt būsiu užsigimusi jų fanė, nes pirmoji pažintis su šia grupė buvo prieš 11 metų, kai pamačiau filmą "The Wall", na po to sekė 'The Dark Side Of The Moon' ir kas be ko pats 'The Wall' albumas. Visa tai atvėrė didžiulį susidomėjimą šia grupe. Maža grupių, kurios savo muzika kurtų meną, bet ši, turbūt viena geriausių. Kiekviena daina tarsi koks vaizdinys, išbaigtas iki galo paveikslas, o labiausiai Pinkuose žavi muzikinių stilių įvairovė. Nusibodo depresuota 'The Wall' muzika, gali klausytis 'The Piper At The Gates of Dawn', nori švelnesnės su klasika sumišusios muzikos - " Atom Heart Mother " ir etc.  Ir jie nebijojo savo muzika peikti žmonių ydų. Tai puikiai parodo The Dark Side Of The Moon, The Wall ir The Animals albumas. O patys pirmi albumai, tikrai ypatingi eksperimentavimai su muzika, jos skambesiu, kažko naujo kūrimas. Kiekviena daina sukelianti šiokią tokią sinesteziją. Kaip skirtingo skambesio paralele galiu paimti šias dainas: Bike ir Comfortably Numb. Tai kaip dvi skirtingos grupės telpančios tuose pačiuose Pinkuose. Na, gal dauguma sakyks, kad skirias dėl to, kad tada buvo Syd'as Barrettas, na bet juk galima paimti vietoj Bike - Corporal Clegg dainą. Visuose albumuose galima išvysti vis naują Pinkų pusę. Galbūt kiti sakys, kad jų muzika yra keista, bet manau ši grupė galėtų būti tikros muzikos pavyzdžių. Juk muzika kažką turi perduoti žmogui, sukelti jausmus, nupiešti vidinį paveikslą ir susiklausyti kaip gera knyga.

Keista, kad šioj diskusijoj apsireiškiau tik po ilgo laiko tarpo 

Graziai parasiai, bet ju muzika depresyvi.

Juos klausau tik norui uzejus ir tinkamam laikui. Truksta iskart tos energijos zvalios. Cia grupei minusas.

Bet ka darytume be Pink Floyd? Tam jie ypatingai savo depresyva ir isgarsino pasauliui, uztai pliusas.

Albumai kaip "The Piper at the Gates of Dawn", "Music from the Film More", "Atom Heart Mother", "Meddle" tikrai labai mažai spinduliuoja depresingomis nuotaikomis.

Bet žinoma, jeigu klausais tuos albumus, kurie juos užkėlė ant pjedestalo-taip, tai tikrai ne iš linksmiausių grupių. Nežinau, ar šis žodis tinkamoje vietoje, bet jie viena humaniškiausių grupių, iškėlusių tiek psichologines, tiek socialines ir materialines problemas. O deja, ir Pinkuose galima pasisemti energijos žvalios. Nemažą tokių dainų.

Kad ir jų pats geriausias albumas (TDSOTM) neskatina depresijos, kaip tik atsimerkti ir į pasaulį pažvelgti kitu kampu, ne iliuzijų.

The Dark Side Of The Moon virselyje yra prizme - sutapimas ar specialiai toks virselis, kuris ir vaizduoja zvilgsni kitu kampu. Retas dalykas, kad virselis atspindetu tema. Aplamai, PF virseliai beveik visi i tema.  Beje, nusipirkau ta sedevra blusturgyje siandiena (nu, skaitykim vakar) 

Kiek plojai? Aš ir labai noriu. Žinau, kad galima rasti pas senelius rūsy šį įspūdingą vinylą, bet principai neleidžia, o CD pavogė.  

Beje, tikrai, tik dabar pagalvojau apie tą prizmę.

As pats apakau nuo tokios kainos - tik 2 svarai. Prisipirkau Cd daug, nes vinylai man nereikalingi (aisku, jie geriau, bet neturiu galimybiu ant ju klausytis muzikos). Dar paemiau "Echoes: The Best Of pink Floyd". Buciau viska isslaves, bet britai nereiskia simpatijos Pink Floyd'ams - ne visur ju rasi. Vis dar gailiuosi, kad 5 svaru pagailejau Deep Purple "Made In Japan"...

Turbūt būsiu užsigimusi jų fanė, nes pirmoji pažintis su šia grupė buvo prieš 11 metų, kai pamačiau filmą "The Wall", na po to sekė 'The Dark Side Of The Moon' ir kas be ko pats 'The Wall' albumas. Visa tai atvėrė didžiulį susidomėjimą šia grupe. Maža grupių, kurios savo muzika kurtų meną, bet ši, turbūt viena geriausių. Kiekviena daina tarsi koks vaizdinys, išbaigtas iki galo paveikslas, o labiausiai Pinkuose žavi muzikinių stilių įvairovė. Nusibodo depresuota 'The Wall' muzika, gali klausytis 'The Piper At The Gates of Dawn', nori švelnesnės su klasika sumišusios muzikos - " Atom Heart Mother " ir etc.  Ir jie nebijojo savo muzika peikti žmonių ydų. Tai puikiai parodo The Dark Side Of The Moon, The Wall ir The Animals albumas. O patys pirmi albumai, tikrai ypatingi eksperimentavimai su muzika, jos skambesiu, kažko naujo kūrimas. Kiekviena daina sukelianti šiokią tokią sinesteziją. Kaip skirtingo skambesio paralele galiu paimti šias dainas: Bike ir Comfortably Numb. Tai kaip dvi skirtingos grupės telpančios tuose pačiuose Pinkuose. Na, gal dauguma sakyks, kad skirias dėl to, kad tada buvo Syd'as Barrettas, na bet juk galima paimti vietoj Bike - Corporal Clegg dainą. Visuose albumuose galima išvysti vis naują Pinkų pusę. Galbūt kiti sakys, kad jų muzika yra keista, bet manau ši grupė galėtų būti tikros muzikos pavyzdžių. Juk muzika kažką turi perduoti žmogui, sukelti jausmus, nupiešti vidinį paveikslą ir susiklausyti kaip gera knyga.

Keista, kad šioj diskusijoj apsireiškiau tik po ilgo laiko tarpo 

Graziai parasiai, bet ju muzika depresyvi.

Juos klausau tik norui uzejus ir tinkamam laikui. Truksta iskart tos energijos zvalios. Cia grupei minusas.

Bet ka darytume be Pink Floyd? Tam jie ypatingai savo depresyva ir isgarsino pasauliui, uztai pliusas.

Albumai kaip "The Piper at the Gates of Dawn", "Music from the Film More", "Atom Heart Mother", "Meddle" tikrai labai mažai spinduliuoja depresingomis nuotaikomis.

Bet žinoma, jeigu klausais tuos albumus, kurie juos užkėlė ant pjedestalo-taip, tai tikrai ne iš linksmiausių grupių. Nežinau, ar šis žodis tinkamoje vietoje, bet jie viena humaniškiausių grupių, iškėlusių tiek psichologines, tiek socialines ir materialines problemas. O deja, ir Pinkuose galima pasisemti energijos žvalios. Nemažą tokių dainų.

Kad ir jų pats geriausias albumas (TDSOTM) neskatina depresijos, kaip tik atsimerkti ir į pasaulį pažvelgti kitu kampu, ne iliuzijų.

The Dark Side Of The Moon virselyje yra prizme - sutapimas ar specialiai toks virselis, kuris ir vaizduoja zvilgsni kitu kampu. Retas dalykas, kad virselis atspindetu tema. Aplamai, PF virseliai beveik visi i tema.  Beje, nusipirkau ta sedevra blusturgyje siandiena (nu, skaitykim vakar) 

Kiek plojai? Aš ir labai noriu. Žinau, kad galima rasti pas senelius rūsy šį įspūdingą vinylą, bet principai neleidžia, o CD pavogė.  

Beje, tikrai, tik dabar pagalvojau apie tą prizmę.