Antrasis vasario šeštadienis. Kalendorinei žiemai po truputį einant į pabaigą ir artėjant jos išvarymo šventei Užgavėnėms, „Artistų“ klube griaudėja antrojo „Artistų artisto“ konkurso atrankinio etapo dalyviai. Trys naujos ir visiškai skirtingos grupės, pasiryžusios padaryti viską, kad atmosfera viduje priverstų užmiršti už lango tvyrantį šaltį ir sugroti taip, kad kiekvienam žiūrovui tiesiog užvirtų kraujas.

Po labai stipraus pirmojo atrankinio etapo šiek tiek neramu, nes visiškai neaišku, ko tikėtis šį kartą. Nors prieš koncertą spėjau šiek tiek pasidomėti dviejų kolektyvų kūryba, kuri man paliko pakankamai gerą įspūdį, jau ne kartą teko įsitikinti, kad studijiniai įrašai toli gražu negarantuoja geros pasirodymo kokybės ant scenos. Visgi, ilgai svarstyti bei laukti nebereikia, nes apie aštuntą ekstravagantiškasis vakaro vedėjas paskelbia konkurso pradžią, o pareiškęs, kad angliškai skaityti nemoka, perduoda mikrofoną pirmiesiems dalyviams, kurie grėsmingai sušunka „Illegalism“ ir užima savo vietas prie instrumentų.


Illegalism. Jeigu pirmojoje atrankoje vakarą pradėjusiai grupei sunkiai sekėsi tvarkytis su jauduliu, tai „Illegalism“ narių veiksmuose bet kokie jaudinimosi pėdsakai išnyko vos suskambus pirmiesiems dainos akordams. Įvairių metalo subžanrų bruožų turinti grupės kūryba, kurią patys muzikantai įvardina kaip alternatyvųjį metalą, žavi puikiai atidirbtomis kompozicijomis bei įdomiais ir išradingais tekstais (pradžioje nesupratau, kodėl dainos „7583” pavadinime skaičiai išdėlioti būtent tokia tvarka ir ką jie apskritai simbolizuoja, bet, geriau įsiklausius, paaiškėjo, kad taip padaryta beveik nepriekaištingo rimo tikslais – kiekvienas skaičius rimuojasi su vienu kitos kūrinio eilutės „Heaven's life hates me“ žodžiu), vokalistas savo išvaizda ir ekspresija primena buvusį brazilų metalo grandų „Sepultura“ ir dabartinį „Soulfly“ lyderį Max Cavalera, o neįtikėtino atsidavimo grojamai muzikai iš „Illegalism“ galėtų pasimokyti net paties aukščiausio lygio sunkiosios muzikos atstovai. Svarbiausia, kad visą save atidavė ne vien vokalistas – kiekvienas grupės narys gyveno tuo, ką groja, nevengė galvų kratymo praktiškai kiekvienos dainos metu ir pasibaigus trumpam, maždaug pusvalandžio trukmės grupės šou, nuo scenos nulipo palikęs joje visas jėgas. Be abejo, grupės nariams pasitikėjimo savimi ir dar daugiau užsidegimo įkvėpė ir būrelis ištikimų, visus dainų žodžius mokančių fanų, stovėjusių prie pat scenos ir rėkusių iki užkimimo bei siautusių ir kračiusių galvas kartu su palaikoma chebra. Vienintelis kiek ryškesnis trūkumas tas, kad kartais sunku suprasti dainų tekstus girdint kūrinį pirmą kartą (žinoma, metalistų pasirodymuose tai nėra labai retas reiškinys), todėl šis grupės koziris lieka nepanaudotas taip, kaip galėtų. Tačiau tai ir dar keli niuansai tėra maži dalykai, kurie, tikiuosi, tik paskatins „Illegalism“ nesustoti vietoje ir toliau tobulėti. Nors jau dabar jų muzika ir atlikimas palieka itin gerą įspūdį.

Journey of Mintyria.Po gan ilgokos pertraukos ir ilgo instrumentų derinimo proceso pagaliau išvydome ir antrąjį vakaro kolektyvą – grupę „Journey of Mintyria“. Tiksliau, net ne grupę, o duetą, kadangi iš keturių narių į konkursą atvyko tik du. Kiek teko girdėti, būgnininkas ir bosistas tuo pat metu koncertavo su kitomis grupėmis, todėl likusiems muzikantams teko suktis iš padėties. Pirmasis kūrinys skambėjo išties nekaip, garsistui sunkiai sekėsi atrasti optimalų gitarų garso derinimą, o muzikantų vokalas taip pat neskambėjo gerai. Visgi, vėliau šie nesklandumai buvo daugmaž išspręsti ir „Journey of Mintyria“ po truputį įsivažiavo. Nors visų kūrinių metu aiškiai jautėsi būgnų ir boso trūkumas, reikia pagirti dviese likusius muzikantus už tai, kad būdami sunkioje situacijoje iš jos išspaudė viską, ką galėjo. Itin stebino tas faktas, kad kiekviena daina buvo vis kitokia. Vienose girdėjosi atmosferinio roko bruožai, vietomis sukėlę asociacijas net su tokiais šio žanro grandais kaip britai „Anathema“. Kitose jautėsi švelnaus soft roko prieskoniai, kai kur galima buvo įžvelgti ir alternatyvos elementų. Paskutiniuoju savo kūriniu „Journey of Mintyria“ pakvietė visus sugrįžti į vaikystę ir vėl pažvelgti į pasaulį vaiko akimis. Atpalaiduojanti melodija sudarė tam visas būtinas sąlygas ir net neabejoju, jog klube buvo ne vienas žmogus, kuriam grupės sukurta rami atmosfera padėjo vėl pajausti vaikiškai tobulą harmoniją. Belieka tik spėlioti, kaip „Journey of Mintyria“ būtų skambėję pilnos sudėties ir kokį efektą jų muziką sukeltų tuomet.

Wild Reason.Sceną palikus vos keturis, tačiau itin ilgus kūrinius sugrojusiems „Journey of Mintyria“, atėjo laikas pasirodyti paskutiniam kolektyvui – kauniečiams „Wild Reason“. Savo pasirodymą aktyviai reklamavę internete ir grupės aprašyme žadėję šėlti iki pamišimo, jau pirmaisiais savo kūriniais „Wild Reason“ įrodė, kad į Vilnių atvažiavo tęsėti gerbėjams ir visiems žiūrovams duotų pažadų. Trys pirmieji kūriniai, įskaitant ir didžiausią grupės hitą „Down“, kurio metu kolektyvas pirmą kartą susidūrė su techninėmis problemomis, skambėjo puikiai ir paliko išties didelį įspūdį. Tikrai nemažai darbo įdėta į dainų kompozicijas, o sprogstamasis, laukinis energijos užtaisas, tiesiog veržęsis iš vietoje nenustygstančių grupės vokalisto, bosisto bei gitaristo salę įaudrino ne ką prasčiau nei vakarą pradėję „Illegalism“. Visgi po ketvirtosios dainos „Frozen“ „Wild Reason“ muzikos kokybė ėmė smarkiai kristi. Galbūt prie to šiek tiek prisidėjo ir nutraukta gitaros styga, bet po ilgokos pauzės grotos dainos kaip diena ir naktis skyrėsi nuo to, ką „Wild Reason“ atliko savo programos pradžioje. Nebebuvo nei kabinančių ir galvoje išliekančių melodijų, nei pagirtino išskirtinumo bei originalumo. Tik pilki kūriniai, kurių nebegelbėjo net neblėstanti grupės narių ekspresija. Patarinėti viskam pasibaigus, žinoma, visada labai lengva, o toks sprendimas galėtų būti gan nepopuliarus, bet galbūt „Wild Reason“ derėjo į savo programą įtraukti porą žinomesnių, geresnių koverių, kurie būtų išlaikę aukštą grupės pasirodymo lygį. Tai, kad bandoma atlikti tik savo kūrybos dainas (jei ko nepraklausiau), be abejo, yra sveikintinas dalykas, bet pasirodant tokiuose konkursuose kaip šis reikėtų galvoti ir apie tai, kokį įspūdį atliekami kūriniai paliks žiūrovams.

Baigus groti visiems trims dalyvavusiems kolektyvams beliko išgirsti komisijos verdiktą. Šį kartą ją, kartu su manimi, sudarė radijo stoties „Classic Rock FM“ atstovė Birutė bei muzikos prodiuseris Šarūnas. Nedaug trūko, kad antrą savaitgalį iš eilės nebūtų išvengta lygiųjų, kadangi visas tris grupes skyrė minimalūs balų skirtumai, o kiekvienas komisijos narys pirmąją vietą skyrė vis kitam kolektyvui. Visgi, susumavus visus balsus, paaiškėjo, kad „Journey of Mintyria“ buvo priversti tenkintis trečiąja vieta, „Wild Reason“ liko antri, o prie Facebook'o balsavime „First Station“ įveikusių ir vietą pusfinalyje diena anksčiau užsirezervavusių „Joke“ prisijungė metalistai „Illegalism“.

Antroji „Artistų artisto“ konkurso atranka nustebino ne tik dalyvaujančių kolektyvų profesionalumu, bet ir įvairove. Tikiu, kad tiek „Wild Reason“, tiek „Journey of Mintyria“ dar turės daugybę progų parodyti save ir linkiu jiems didžiausios sėkmės kūrybiniame gyvenime. O su „Illegalism“ pasimatysime antroje pavasario pusėje, kai šie perspektyvūs vaikinai bandys dar kartą pakerėti komisiją ir visus klausytojus. Tik šį kartą, jei nebus jokių nenumatytų nesklandumų, juos, kaip ir visus kitus pusfinalių ir finalo dalyvius, išvysime po atviru dangumi, kur, tikėtina, pasirodymų efektas bus tik dar didesnis.

"Artistų artistas": 1-asis atrankos etapas

Vilius Andrulionis