*when people try to rain on your parade...

...poke them in the eye with your umbrella.*

Seniai jau, dar universitete kai mokiausi, mamyte padovanojo knyga, kazkokia, apie negatyviu minciu atsikratyma, ten daug konkreciu pavyzdziu buvo, ne siaip filosofiniai pamastymai, ir net punktais isdestyta vietose, pamenu, ka daryti reikia ir ko atsikratyti privaloma. Kaip prasivalyti savo aplinka, tiesiogine ir netiesiogine prasme. Isimti kazka, sub-stractinti, man niekada nebuvo sudetinga, tiesa pasakius. Labai lengvai save isikalbu, kad nereikia, o is saves esant minimalistei, dalyku nelaikau. Su zmonem gal buvo kiek sudetingiau, is pradziu. Bet pripranti. Ir is tikruju, dedu parasa, ties sita nuomone ir nuosirdziai pati tikiu, zinau, kad pagerina gyvenimo kokybe. Kai be gailescio teisi zmones sutiktus ir esancius salia/aplinkui, suskirstai i: reikia ir nereikia; i: duoda kazka ar ne. Turim buti grieztais, tikslingais ir itin savanaudiskais tuo metu. Kad neisdalytume saves pacio viso ir be reikalo. Zmones turi beprotiskai didele itaka musu gyvenimo ir savijautos kokybei. Nebukit tingus ar kuklus. Tik atsakingai susitvarkius reikeeetu, galvoju, sau leisti buti tokiais labai mylinciais, tokiais rupestingais ir absoliuciai atsidavusiais, kokiais jauti kiekvienu kuno milimetru.

Take a lover who looks at you, like, maybe you are magic.