*you can't always be strong, but you can always be brave

Viena didziausiu gyvenimo tragediju, galvoju, tai kad zmogus retai kada imasi pats statyti tilta virs prarajos tarp profesijos ir patirties, tarp darymo ir kalbejimo. Sita nuolatine sizofrenija, palieka daugybe musu tragiskai suskilusius tarp saves pacio, atitrukusius, pasimetusius savy. Mes pasididziuodami pristatome visuomenej savo didingus ir kilnius principus ryte, o popietu, jau, ziurek, praktikuojame visiska priesingybe tam ka, atrodo, tika deklaravome visiems. Kaip daznai musu gyvenimai yra charakterizuojami remiantis auksto kraujospudzio paziuromis ir mazakraujystes poelgiais. Mes snekam neuzsiciaupdami apie musu atsidavimi Krikscionybei (ar I ka jus galvojat kad tikit), ir, kazkaip kazkodel gyvenimame gyvenimus prisotintus Pagonybes. Mes garsiai skelbiamia savo atsidavima demokratijai, bet dazniausia praktikuojame visiska priesingybe net ir esminems demokratijos paziuroms. Kalbam garsiai su, atrodytu, didele aistra apie taika pasauly, tyliai ruosdamiesi labai ‘tiketinam karui jau cia pat, uz kampo’. Maldaujam keldmai rankas I virsu atviro kelio teisingumo sistemai, kuria mes o dievai kaip labai pasitkikime, kai tuo tarpu patys issirikiave vorele rystingai leidziames I globalia skriaudos pelke. Tuscia galva ir be klausimu. Sita keista dichotomija, skaudanti praraja tarp ‘turetu’ ir ‘yra’, reprezentuoja tragiska tema gyvenimo knygos pavadinimu ‘’zmogaus zemiska kelione”.

Ir as tokia. Dalis to pacio sulauzyto pasaulio. Uzaugau, maciau, tikejau, hipokratu destomom etikos pamokom. Sitoj vietoj as nusisypsau. Kad ir kaip dar skauda, nebekraujuoju ir, galvoju, turbut, tik I gera asmeniskai man, del suluzusiu namu. Prasivere akys ir iki siol buves uzdarytas siauras mastymas. Apverkiau, ir dabar letai, po truputi, jauciu, kaip uzgyja zaizdos ir gailestis saves praeina. Nezinau kas bus dabar, ir reikia pripazinti, kad siek tiek baisu. Bet sirdis jau tuscia ir visa kas ateis I ja nuo sios akimirkos, bus tikra. Mano pacios tikra, ne kitu.

I always did something I was a little not ready to do. I think that is how you grow.