
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
...užgesinu stalinę lemputę... štai - sėdžiu paskendusi tylioje, vaikiškų svajonių persmelktoje erdvėje...šaltoje, bet...savoje... Tai mano mažas pasaulėlis. Aplinkui tik apmiręs mietsas... nors kažkur ir verda naktinis gyvenimas, tačiau mano pasaulėlio sienų jis neperžengia...mano erdvę sukausčiusi, šačio ir tylos prisigėrusi, keista ramybė... praėjo dar viena "patenkinama" diena... Įsikuičiu į savo patalą ir mėginu, bent kiek sušildyti savo stingstantį kūna, nors... juk ta fizinės šilumos iliuzija neatitirpdys įšalančių mastymo ribų, nesušildys pasiklydusios sielos... sumerkiu akis... mintys dar ilgai neapleidžia - bergždžiai mėginu jas vyti šalin, bergždžiai mėginu save apgauti... pamažu skęstu... grimztu... kažkur nutrūksta minčių gija - fizinis nuovargis galiausiai nukautavo nerimstančią samonę. ...nenoromis pramerkiu akis... kaip ir kasryt užplūsta šleikštulys nubudimui, nors veikiau pyktis ant savęs... šleikštulys sau... laukia dar vien ne kitokia - tiesiog "patenkinama" , vidutiniška diena... che... "patenkinama"... štai kas mane ir piktina, kas iki pykinimo kelia šleikštulį... Gyvenu taip, kaip "reikia", darau tai, ką "turiu" daryti, ką daro ir visi, elgiuosi, kaip reikalauja visuomenės nuostatos, kaip privaloma - turiu savu problemų ir dėl jų kasdien pergyvenu, turiu savų kompleksų, bet... o kur dingsta idėjos...? Kodėl aš nesugebu susikurti sau tikslų? Nėra jokios ateities vizijos, jokių tikslų, planų, jokių paskatų... tuomet....kam gi aš visą tai darau? Kodėl tada aš turiu būti tuo patenkinta? Pagal bendras normas - tai normalus, vidutinis patenkinamas gyvenimas.... bet aš nenoriu būti vidutinė... Kaip neapkenčiu savęs už tai, kad nežinau, ko noriu, neapkenčiu už tai, kokia esu... Kodėl aš turėčiau būti laiminga dėl "patenkinamos" dienos??? Aš to "patenkinama" negaliu pakęsti, tai mane pykina, kelia isteriją, ironijos persmelktą šypseną ir kartu skausmo išraišką... tik viską slepia ta kasdienė "patenkinama" kaukė, kurią esi priversta užsidėti...kuri naturaliai prilimpa... Tie patys rytiniai darbai : nusiprausiu, apsirengiu, pusryčiauju.... vėl kuičiuosi, viską pamirštu... ir kaip man būdinga.... vėl vėluoju... Kuleversčiu išlekiu pro duris...Kaip dažniausiai po poros sekundžiu skambinu į duris.... tik aš ir tesugebu pamiršti savo kasdienį nešulį, kurio turinį kasdien mėginu "sugrūsti" sau į galvą... Skuodžiu per baltos, purios masės pusnis stotelės link... klimstu... išstiesiu ir vėl stojuosi...visa permirkus klampoju toliau... šalta... virpuliukai laksto kūnu...virpa ir siela... įšalas ir vėl ją stingdo... jaučiu kaip raudoniu nusidažo skruostai... O dar tas akinančios šviesos atspindys tokiu balzganu oru ne kaą teleidžia įžiūrėti: nori nenori - akys vistiek merkiasi... Pakelėje prasilenkiu su keletu asmenų, sniego nublukintais veidais... Šalčio fone visi telieka pilka masė... kiekvienas jų gyvena savo istoriją, su savom mintim, pasauliais ir galbūt, tokiais užrašais, o aš jų istorijose - tik blanki praeivė... Autobusas... lengviau atsidūstu suspėjusi... vieni žmonės smalsiai nužiūrinėja kitus, kiti - paskendę savo pasaulėliuose, mįslingai plaukiojančiu žvilgsniu žvalgosi kažkur pro langą... minties šešėlis... Ir vėl tas "patenkinama", vis sukasi mintys, jog aš tik... vidutinybė??? Nesugebanti susikocentruoti ties rimtais tikslais, nesugebanti sau jų iškelti ir jų siekti... bet kodel tada aš nesijaučiu laiminga tokia būdama... juk vidutinybės tuo ir pasitenkina... Kodėl tada noriu daugiau...? Nenoriu būt vidutinybe... man neužtenka "patenkinama"... Mokykla... čia džiugesio akimirkos vis pinasi su pastoviu slogiu mįslingumu... ir tos akimirkos, kai pasitenkinimas smulkmenomis paima viršūnę ir mintys kažkur pradingsta... bet džiaugsmas be tikslų...jis be ateities...laikinas...nesukoncentruotas. ..palaidas... atviroje erdvėje jis laisvas...išsprūsta iš mano rankų... išsprūsta ir pabėga, nuplasnoja palikęs mane sukaustytą baimės grandinių... mano rankos surištos...aš klykiu, jog noriu ištrūkti, bet... juk pati jas surišau... nežinomybės baimė... aš savo pačios vergė... Ir vėl tos įkyrios mintys... Nejau visi tie nerūpestingi veidai aplink slepia mąslias ir tokias pat nusivylusias sielas...? o gal tik aš tokia...? Namai... Ta sekundėlė poilsio, atjungusi visus minčių kanalus...tuštuma, išlaisvinanti ramybė...bet tik akimirka... štai aš ir vėl sedžiu savo mažame vaikiškų svajonių ir baimių persmelgtame pasaulelyje, kuriame lyg tvirtovėje slepiuosi nuo pavojų... dabar lyg išsigandęs vaikas spraudžiuosi šios tvirtovės kamputyje...bijodama iškišti nosį laukan, nors smalsumas vilioja... bet... jei neišdrįsiu... nea... aš nebusiu laiminga gyvendama tuo "patenkinama"... bet kol kas aš dar nepajėgi įveikti savo baimės barjeru... kol kas sėdžiu savoje ramybės prisitvindžiusioje erdvėje ir laukiu... ir vėl... užgesinu stalinę lempą... paskutinę švieselė apmirusiame name... miegantis miestas...miegantis mano pasaulelis... dar viena "patenkinama" diena... |
![]() |
![]() ![]() ![]() |
2005 m. kovo 12 d. 22:48:08