Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
|
Spalvoti kristalėliai (I dalis)
Spalvoti kristalėliai (I dalis)
|
... Girgžt, girgžt... – gailiai skundėsi sniegas po dešimtimis kojų porų. Nemaloniai atsimušdamos ir persipindamos su girgždesiu, į vakaro sutemas bėgo mintys, lojo kaip šunų gvoja. „Negalvok, susiliek su vakaro nuotaika, įkvėpk nuo medžių krentančio šerkšno... Baltas sniegas – tarsi lapelis popieriaus, o ant jo parašyta... Jis tavęs nebemyli! Tyčia spausdintomis raidėmis, kad įskaudintų... “ Dar vakar pajutau tylą Niko kambaryje. Įelektrinti gnomai slapstėsi kampuose, kaupdami nerimą. Kaip visada girdėjosi kalbančių vaikinų balsai, skardžiai trinksėjo durys, į lango stiklą beldėsi alkana sniegena... „O gal jis pats pasakys visą tiesą? Kas slegia ir kodėl stovi siena tarp mūsų... O jeigu ne? “ – abejodama pažvelgiau į Niką. - Aš ieškojau tavęs. Tu žinai? - Žinau... Aš ruošiausi paskaitoms. Gnomai sulipo ant palangės. Jie buvo visai nedidukai, kaip sniegenos, įraudę iš pasipiktinimo. „Jis meluoja! “, - šaukė ir barbeno kumščiais į stiklą. Šyptelėjau jiems: „Jums tikriausiai gera ten, speige. Jūs neužšąlate, ledinukai, ir širdys jūsų ledinės... “ - Kodėl tu išeini? – sustabdė mane Nikas, žengė prieš akis, stengdamasis pažvelgti į jas. Paslėpiau nuo jo savo žvilgsnį ir apgraibom stūmiausi pirmyn. Pravėrusi duris atsakiau jam: - Aš einu pas draugą, kuris neslepia tiesos, nors kokia karti ji bebūtų... Pamačiau jo išdidžias ir atviras akis: jas pilkai nudažė nerimas. „Negerai“, pagalvojau, "net ir dabar jos traukia į save, kur slypi paslaptys ir užmarštis. Įtrauks, ir pasijusiu bejėgė, su visa neapykanta... Kerintis, bet apgaulingas jų grožis... “ - Tu galvojai, Nikai, kad niekas nesužinos, lig paskutinės akimirkos? O aš tikėjausi, kad viską pats pasakysi, ir, galbūt, būčiau atleidusi. Tačiau dabar... Aš kaip vilkė! Galbūt suksiu ratus aplink tavo langus, prisiminusi, kas buvo gera. Bet nebeatleisiu. Nemėgstu dvigubo žaidimo, ir netrokštu būti „atsargine“ klaidos atveju... Vienus žodžius jam sakiau garsiai, kiti – tvenkėsi viduje. Negalėjau kalbėti taip greitai, kaip sukosi galvoje mintys. Jos sprogdino kiaušą, temdė akis, užgulė ausis. Viskas nugrimzdo į rūką, taip pat ir atmintis, tik lauke ji vėl sugrįžo, paliesta pavasarinio vėjo. Kažkur grojo radijas: „... kodėl tu vėlų rudenį, nerimą man budini, o mūsų laimės ryto tu nelaukei, tu nelaukei kartuuu?... “ „Alergiška dainelė“, pagalvojau, vėl pasijutusi kojomis ant žemės ir į gyvenimą žvelgiau filosofiškai – kas vėjo, tas su vėju nuskriejo... Naivus ir paprastas gyvenimas filosofijoje – jo tiesiog nėra. Ir vis dėlto ji – populiari: gal kaip tik todėl, kad nereikia galvoti, gilintis ir suprasti, traukti įsiręžus... Ji konstatuoja: nelaukei... ir tiek. Laimės rytas? – ar tik ne iš šilto guolio pakilusi, ta laimė... Užsikimšti ausis, kad negirdėčiau? Tai geriau jų visai neturėt – visa tai muliažas, sutrumpintas, nuprasmintas, sumautas... - Ko tu surūgus? – kamantinėjo manęs Prasčiokas, staipydamasis prie veidrodžio. Jam kalėsi ūsai. – Argi maža vaikinų pasaulyje? Žvilgterk pro langą – minia eina, ir vienas už kitą gražesni! - Grožis – dar ne viskas. Kuo daugiau žmogus rūpinasi savo išore, tuo mažiau jam rūpi vidus... Prasčiokas nerūpestingai nusijuokė, bet nuo veidrodžio pasitraukė. Atsisėdo apžagariom ant kėdės. - Filosofuok, filosofuok... Aš žinau, kad tau ten, - jis pasukiojo pirštais apie kiaušą, - netrūksta, - bet jeigu jau kalbi apie vidų... Be smegenų ir širdies, ten dar yra skrandis, žarnos, kaulai ir dar... viso ko. Žmogus tu paprastas, ir jeigu pavasaris ir jaunystė dirgina kažkokias liaukas ir drumsčia kraują, tai nereikia įsivaizduoti, kad tau reikia kažko daugiau, ne tik vyriško kūno. Ir patikėk, vyrai pirmi tai supranta. O pažvelgti norisi į gražų daiktą, tiesa?.. – Prasčiokas gudriai mirktelėjo. – Traukiam vakare į šokius, pasigausi kokį... Tik nežiūrėk į jų vidų, prašau, nieko gero vėl neišeis: griebk tą, kuris pinasi po kojomis. Tada bus lengviau ir jį pamesti, o ir jam širdies neskaudės. - Iš patirties žinai? Prasčiokas surimtėjo, nudelbė akis. Jis ilgokai trynė delnu skruostą, dūsavo. - Anokia čia patirtis, kai pagalvoji: su viena girtas ant šieno, su kita girtas... Et! Nelaikyk manęs lovelasu: man tos kekšės po kaklu, čia! – brūkštelėjo plaštakos kraštu. – Aš juk irgi žmogus. Ir jos – žmonės. Joms vyrai patinka, man – moterys, ir kas čia keisto, jeigu kartais mūsų norai sutampa? Bet taip vieną kartą, kitą, ir prilimpa etiketė. Jeigu trūksta spalvų – prikuria... O tada jau baisu, kad nepamiltum kurios: ką ji pagalvos?.. Ylos maiše nepaslėpsi. - Žinoma. Tai kam tada vėl eiti į šokius? - Kai tai – kam? Paną užsiverbuot, pasiglamžyt patamsyje... - Užburtas ratas. Aš apie tai ir pagalvojau: man šokiai visada primena medžioklę, kur medžiotojai gaudo, o aukos nori, kad jas sumedžiotų... Prasčiokas nusikvatojo: - Originali mintis, Severa! O gergždžiantys ir staugiantys rokenrolai, rokai, techno – tai iškilmingas medžioklės ragų gausmas ir tamtamų dundesys, šiuolaikinė medžioklės muzika! Jis pašoko nuo kėdės, pasuko radijo rankenėlę: - Pasiklausyk, ar panašu? Tačiau radijo imtuvas tik dusliai gaudė ir traškėjo. Prasčiokas kratė jį, pyko ir velniavos, paskui stvėrė atsuktuvą ir įniko į jo vidurius, nepaliaudamas irzliai bambėti: - Senas „trantas“, tėvyninė technika... Man atrodo, kad paskutinį karą mes pralaimėtume. Ne dėl technikos, ne! – armija turi tokių dalykėlių, kad oho! Šita mašina prieš juos atrodytų kaip rogės greta kosminio laivo... Dėl žmonių pralaimėtume. Žmonių, kurie auga ir susitaiko su tokiomis griuvenomis... Japoniško aparato paklausai – jokio traškesio, tarsi orkestre sėdėtum. Ir pajunti tada gyvenimo džiaugsmą – juda žmonijukė į priekį, nebe akmens amžiuje gyvename... O pas mus: „šią dieną pragyvenome, o rytoj – pažiūrėsim! “ Kokius žmones taip galime išauklėti?!.. Jo beveik nesiklausiau, žodžiai susiliedavo į neaiškų murmesį. Vis galvojau. Keista asociacija: medžioklė ir šokiai... Kuo aš buvau tose medžioklėse? Medžiotoja? Auka? O gal – varovė?.. Šokdavau su vaikinais, leisdavau jiems palydėt mane iki namų. Argi nebuvau auka, kuri nori būti sugauta? Buvau, tikriausiai buvau... Vadinasi, aš tada buvau neteisi, kad netroškau jų? Gal ir dabar – neteisi? O gal (priešingai) šioje medžioklėje Nikas – tik neatsargi auka, gudriai įviliota į tinklą? Gal kenčia ir jis, tik dabar supratęs, kad viskas dūžta ir iliuzinis pasaulis virsta prastai išdegto molio šukėmis, nes suklydo? Gal dabar jis vienas savo kambaryje? Vėl panorau jį pamatyti, tik pamatyti... - Aš einu pas draugę, - begėdiškai pamelavau ir staiga susigriebiau, jog Prasčiokas paklaus, pas ką einu... Jis gi žino, kad be jo daugiau draugų neturiu... Tačiau Prasčiokas įnikęs ardė savąjį „trantą“, net galvos nepakėlė man išeinant... *** Ta pati saulė. Ta pati diena. Užbėgau laiptais. Kambaryje tebebuvo jo draugas: - Kur Nikas? – net nespėjau pasisveikinti. Vaikinas sutrikęs pažvelgė į mane: - Ką tik išėjo pas pusbrolį... Gal prasilenkei? *** ... nieko neįvyko! Nieko. Visa tai tau, Nikai, tebuvo lyg ginčas – kokią pirkti mašiną? Nemalonus, bet greitai užmirštamas ginčas. Gal jau šį vakarą tu gundysi kitas? Bet ir aš nepasiduosiu: gerai, kad tavęs nebuvo – nematei mano silpnumo valandėlės. Nekeršysiu, gyvensiu kaip gyvenau, kad džiaugtųsi kiti. Nesvarbu, ar bus džiugu man pačiai. Tik nebebus vietos tau ir atsiminimams. Nereikia ir skausmo, užmiršiu jį. „Nieko neįvyko! “ – nusišypsojau. Įkvėpiau – taip lengva, tarsi vaikystėje po ilgo verksmo, kai išeini į kiemą su balbatuojančiais kalakutais ir viksvomis spraigstančiais žiogais... Apstulbina vėl gyvenimas, negandos praranda prasmę. Ieškok laimės, gal ji vėl greta, tik pažiūrėk: nusišypsojo praeidami vaikinai... Grožis – tai laimė... Ne: laimė – tai trupmena, kurios skaitiklyje – gyvenimas, o vardiklyje – mirtis... Ji be galo maža... Laimė, kurios ieško visas pasaulis, bet neranda. Todėl neverta nesišypsoti. Šypsena – tai irgi tinklas, kuriuo gaudoma laimė. Trumpa ir apgaulinga, tarsi miu-jono žybsnis... Kitokios nėra ir negali būti! |
 2004 m. lapkričio 5 d. |
|
2007 m. vasario 27 d. 2007 m. vasario 15 d. 2007 m. sausio 8 d. |
Komentarai (11)
Copyright 2001-2025 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.
Artimiausi įvykiai
Kas vyksta?
Konditerijus
mėgsta
The Shadow Elite
Sahja mėgsta Elayork dainą Festivalis
Alvydas1 mėgsta Behemoth dainą The Shadow Elite
Alvydas1 mėgsta Hate dainą Bellum Regiis
Alvydas1 mėgsta Hate dainą Ageless Harp of Devilry
einaras13 mėgsta Xerces
Silentist pakomentavo Seni geri laikai - kaimo šokiai
Alvydas1 mėgsta Xerces
Silentist dalyvavo Al Di Meola | Acoustic Trio
Silentist sukūrė naują dienoraštį Al Di Meola - Topaz
Sahja mėgsta Elayork dainą Festivalis
Alvydas1 mėgsta Behemoth dainą The Shadow Elite
Alvydas1 mėgsta Hate dainą Bellum Regiis
Alvydas1 mėgsta Hate dainą Ageless Harp of Devilry
einaras13 mėgsta Xerces
Silentist pakomentavo Seni geri laikai - kaimo šokiai
Alvydas1 mėgsta Xerces
Silentist dalyvavo Al Di Meola | Acoustic Trio
Silentist sukūrė naują dienoraštį Al Di Meola - Topaz
Pokalbių dėžutė
13:06 -
Silentist
Papa was a Rolling Stone,
Where ever he laid his hat was his home
and when he died, all he left us was alone
Where ever he laid his hat was his home
and when he died, all he left us was alone
09:20 -
Silentist
Gal as cia toks vienas bet talking heads ir REM nera 1 hito grupes! Gal jos legendines labiau nei nightwish, marduk ar net within temptation bet cia kaip kam 
Informacija
Šiuo metu naršo narių: 3
Neregistruotų vartotojų: 416
Iš viso užsiregistravę: 73576
Naujausias narys: magdalenam
Šiandien apsilankė: 74737
2008 m. vasario 9 d. 11:01:13
____________________
Hell Music...
2004 m. lapkričio 9 d. 10:26:09
____________________
[i] Rašau liniją
2004 m. lapkričio 8 d. 19:43:44
____________________
I need a HERO
2004 m. lapkričio 7 d. 20:38:39
grazu
____________________
Ačiū...~
2004 m. lapkričio 5 d. 18:03:22
2004 m. lapkričio 5 d. 14:20:17
____________________
There's no Undagroundd no more Peace young homeys No G ain't means there's reason for stopping
2004 m. lapkričio 5 d. 13:48:14
2004 m. lapkričio 5 d. 13:47:21
2004 m. lapkričio 5 d. 13:46:08
2004 m. lapkričio 5 d. 13:36:32
____________________
Genesis.
2004 m. lapkričio 5 d. 12:15:20
____________________
I Just Said It