
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Nikas Pro šalį lėkė sustingę medžių kamienai, išaugę tiesiai iš sniego. Akys nespėjo sekti paskui juos... Kelias leidosi Dubysos šlaitu. Autobusas pasinerdavo į baltą sniego ir šviesos lovį, išniręs nemaloniai sūpuodamasis skriejo skardžio pakraščiu, atitvertu nuo juodos bedugnės vien barjero juosta. Ranka nejučia įsitverdavo atkaltės, kūnas dar giliau nugrimzdavo minkštame krėsle... Malonu jausti, kaip autobusas virpėdamas skrodžia erdvę – nesvarbu, ar kyla į kalną, ar įsibėgėjęs rieda plokštuma. Jis skubėjo pirmyn, kur jo laukė stotyse šąlantys keleiviai. Didžiulis „Ikaras“ juos sutalpins ir nuveš pas išsiilgusius tėvus, draugus... „Manęs vieno niekas nelaukia.. “ – buvau vienišas, kaip niekada. Skendau virpančioje ir dūzgiančioje „Ikaro“ substancijoje, atsipalaidavęs ir ramus. Kai gyvenime nesiseka vieną kartą, dar yra ko nerimauti, tačiau jeigu jis visas – skaudi nesėkmė, belieka susitaikyti... Valandėlėmis viskas apkarsdavo ir nebetekdavo prasmės. Štai ir dabar – viskas beprasmiška – išsklido nuobodulio tinklas, gaudo pralekiančius vaizdus ir jais maitina, girdo mintis, kad atrodytų, jog gyveni. Akys klysta tamsoje – švyti vien plastmasiniai turėklų rėmai ir prožektorių įrėmintas kelias... Autobusas neša kūną į balto sniego rūką, aptraukiantį plačius stiklus, ir norisi rėkti iš nevilties. Bet negalima. Apgaubia nervų gaudesys, lyg šerkšnas sukausto smegenis. Nė už ką nebesinorėtų grįžti į praeitį... Autobusas neša ją į ateitį, visa kita liko už jo ribų, tarsi nebūtyje. Tik širdyje nenoromis rusena ugnis – dabarties talismanas. Prisiminimai irgi nugrimzdo į nebūtį ir pavirto sapnu. *** Kai nubudau, autobusas tebelėkė tamsoje. Pirma, ką pagalvojau, tai buvo eilės iš Severos albumo: „Kai pabundi, po širdį vaikšto vėjas, šaltu budeliu pavirtęs... “ Paskui prisiminiau eilėraščio pradžią, tarsi mačiau raides – atspindį juodame lango stikle: ... lygiai vienuoliktą nuo seno perono nulipa į sniegą purviną ir suplūktą pralėkusių vagonų, mano miegas – senas iešmininkas su prieštvaniniu raudonu žibintu... Vairuotojas su palydovu tyliai kalbėjosi apie pūgą, tad nenorom įsiklausiau. Pūgą prisiminiau savaip. Tą rytą nubudau labai anksti, o gal ir visai nemiegojau, prisimindamas nuostabias akimirkas, praleistas su Severa. Vos kelios dienos praėjo po išsiskyrimo, ir vis negalėjau atsitokėti, tik tada supratęs, kaip lengvabūdiškai viską sugrioviau. ... Susipažinome po pirmo šokio. Rimantė buvo išvaizdi, aukšta. Šokdinau ją visą vakarą, ir jai patiko suktis, prisiglaudus prie mano krūtinės. Labai norėjosi, kad jos delnas paglostytų mano plaukus... - Gal dar susitiksime? – paklausė ji, priglaudusi karštas lūpas prie mano ausies. Jos lūpos degino. Tylėjau. Beprasmiška kalbėti, griaudint muzikai, o paliesti lūpomis jos ausis bijojau. Gali ne taip suprasti. Tik po šokio, kai stojo spengianti tyla, atsakiau: „Taip. “ Visą dieną kankinausi, nesuprasdamas, kodėl taip atsakiau. Gal apsvaigino Rimantės moteriškumas, grožis? Man darėsi silpna vėl pagalvojus apie susitikimą. Ir geidžiau jos, ir bijojau... Norėjau, kad ateitų Severa ir nebereikėtų laikytis duoto žodžio. O paskui vėl norėjau, kad ji neateitų... Juk iš akių, iš žodžių suprastų, kad jaučiuosi lyg nesavas... Severa neatėjo ir aš apsisprendžiau. *** Rimantė suirzusi manęs jau laukė prie kavinės: - Galvojau, kad nebeateisi. Jos irzlumas ir perdėtas pasitikėjimas savimi, kai nesiklausdama apsikabino ir pabučiavo, akimirksniu prablaivė ir pasigailėjau savo poelgio. Rimantė drąsiai vaišinosi konjaku, vis nueidama pasišnekėti su barmenu. Man buvo negera, norėjosi išeiti. Supratau, kad ji nori tik pažaisti. Savaitę, o gal tik vieną vakarą. Pagaliau pasiryžau, pakilau ir tik tada pastebėjau Prasčioką. Jis įžūliai nusijuokė man į akis ir nusisuko... Langą aklinai užpustė pūga, tarsi uždanga nusileido ant mano gyvenimo. Vėjas siautėjo, trankė atviras laukujes duris. Tegul daužo, tegul tranko, tegul viskas sugriūva... Pūga užgriuvo netikėtai, užvertė kelius sniegu, nutraukė eismą ir žmonės sutriko, pasibaisėjo... Tačiau netrukus jie atsipeikėjo ir vėl krutėjo, dirbo, pamažu užmiršdami gaivalą. Tai ne klaida, nes buvo vasaris. Žiema tik priminė žmonėms, kad kaskart reikia ruoštis tam, kas blogiausia... Mat kartais žmonės suklysta, giedrią vasaros dieną statydami pajūrio smėlyne svajonių pilis. Nelauktai atūžia banga, ir svajonių – kaip nebūta... *** Jus kankina nemiga? Jeigu ši nervų amžiaus neganda jūsų nepalietė, gal dar ateis, laukite, pasiruoškite ją sutikti – retą ji aplenkia... Dar gyvybės aušroje, kai ląstelė pirmą kartą įkvėpė oro ir suprato, kad gyvena. Gimė ir žmogaus nemiga: ji augo, vystėsi, peržengė infuzorijas, dumblius, varliagyvius... Kol po milijardo metų pasiekė mus, tarsi bausmė už tai, kad gamta mums atidavė visų didžiausią dovaną – sąmonę. Kam skirta milžiniška inertiška smegenų masė, kurioje per gyvenimą negimsta nė viena mintis, nesulapoja nė viena idėja ar svaja? Ji skirta - ... nemigai. Įvertink, žmogau, save nemigos valandomis, bet nekvaršink galvos tuščiais apmąstymais. Suvokti prasmę, suvokti save – bergždžias darbas. Neviltis – šio darbo vaisius... Mano nemiga atima iš manęs sugebėjimą mąstyti: lekiu košmarų kanalais tarsi Disneilendo siaubo tuneliais, tampu gyvuliu ir žvėrimi, ir ląstele – evoliucijos mėgintuvėlyje. Mano kūnas valdo mane. Kūnas – begalė skaidulų, kurios tik ir tyko, kada sąmonė nebeturės tikslo. Tik ir laukia eilės diktuoti savo valią. Jos trūkčioja, tempia į savo pusę, sukelia dirginančią alergiją prieš patį save... O rytojaus dieną, rytą, - tos pačios skaidulos – išsiderinusio instrumento stygos, sustaugs, sucyps, priešindamosi pabudusios sąmonės pastangoms vėl užvaldyti kūną... Taip, kūnas – tai mano praeitis ir dabartis, o mintyse ir svajonės skverbiasi į ateitį. Bet kas ten? Nejaugi begalybė ir nebūtis? Nemigos vaisius – neviltis! *** Severa Jau kelintą kartą po išsiskyrimo su Niku pajutau vienatvę. „Dabar visi vakarai bus laisvi“, pagalvojau, lipdama į pušynais apaugusią kalvą. Kiek daug laisvo laiko! Jau žinojau, kad laikas gali tapti sunkiu balastu... Vėjas pūtė iš laukų, kur styrojo vieniši bokštiniai kranai. Po metų kitų, dar laisvas laukų vėjas pavirs nemaloniais skersvėjais, kurie kauks ir suksis, pririšti prie daugiaaukščių namų kaip pikti šunys... Kol kas miestas čia dar neatėjo, ir vienišas sūpavosi šaltyje girgždantis šulinio velenas. Giliai įkvėpiau sakais ir kaminų dūmais kvepiančio oro. Kaip beslėpsi ir betušuosi save, kaimo žmogui liūdna mieste, kur vakaro saulė nesislepia už miško, kur tylų apšerkšnijusį rytą neišgirsi siaura gatvele girgždant rogių ir sunkiai dunksint pasagų... Gaidžio giesmė nepažadins rytą – jaukiai ir tikroviškai, taip, kad pravėręs akis girdėtum tylą, kurioje girgždės nedažytos grindų lentos, į sienojus graušis kirvarpos, o šieno plakiuose cypaus akli peliukai... Vėjas staiga pasisuko, pažerdamas į akis aštrias sniego kruopelytes, atnešdamas miesto triukšmą ir kvapus. Atsisukau: vakaro saulė leidosi už nugaros, ilgi mėlyni kojų šešėliai tįso pakalnėn, link esencijomis ir šokoladu pakvipusio konditerijos fabriko. Šiltas ir gardus pasirodė šis kvapas, sugražinęs vaikystės svajones apie šokolado kalnus ir medaus upes. Staiga apsisprendžiau, nusileidau nuo kalno ir žengiau pro duris vidun, į tą išsvajotą pasaulį. „Stosiu ir aš į eiles“, ironizavau sau, „kalsiu pinigą... “ *** „Pasaulis labai materialus! “ – pasakė pažįstamas skulptorius, vedžiodamas mudu su Niku po saloną. „Visur reikia šito – pinigų! “ – jis patrynė pirštus, tarsi šiugždindamas banknotus. „Akmens nori gauti – mokėk, medžio – mokėk! Brangu, bet reikia, visur tik pinigai, pinigai, pinigai... Mamona visas duris atveria: lakstai, bėgioji, kombinuoji, o dirbi – tik naktimis... Argi tai kūryba, kai pavargęs trini į miltus kofeino tabletę, beri ją į kavą ir geri, nes reikia dirbti, reikia kalti pinigą? “... Dar prieš pusvalandį man atrodė, kad skulptorius – laimingiausias žmogus. Atidarė savo parodą, jo laukė pripažinimas, gal net šlovė. O dabar jis sunkiai palinko virš poliruoto stalelio, pastumdamas šalin taures ir servetėles, karčiai skundėsi: - Severa, tik tau pasakysiu: kūryba – tai nepaprastas malonumas. Pasinėręs į ją jaučiuosi dievu... Man laikas ir nuovargis nustoja prasmės. Aš ginčijuosi, parodijuoju, ieškau ir peržengiu tikrovę, kuri visuomet tokia pilka. Net šitas raibuliavimas... – jis pakėlė prieš akis konjako taurę, pateliuškavo, - ... pilkas. bet kurti taip, kad patiktų meno tarybai – katorga. Juodžiausia katorga. Jie visada turi paruoštus klausimus, atsakymus ir receptus, švelniai ir atlaidžiai, bet negailestingai žiūri į beprotiško naktinio darbo vaisius, į proto kliedesius... Bet tik tie kliedesiai – tikrasis aš. Kai nusismaukia kaip kokono apvalkalas kasdienis protingumas ir atgyja viduje skausmingas pasąmonės balsas... – jis skubiai susipylė į save skystį tarsi išsigandęs, kad neapkarstų nuo tulžies, ir tęsė: – Žiūriu aš į žmones, kurie vaikščioja po sales ir galvoja: kuria žmogus, stengiasi... O mane ima tylus siutas... Išeičiau, nematyčiau jų, prisigerčiau dzūkiškos naminės lig sąmonės aptemimo. Bet negaliu. Pririštas kaip sarginis šuo. „Būk čia! “, pasakė man, „ir lauk lankytojų. Paaiškink, kas ir kaip... “ Jis nutilo, apsidairė aptemdytoje kavinukėje, tačiau ji dar buvo tuščia. „Reikės grįžti... “, burbtelėjo, vėl išgerdamas taurelę. Kavos jis visai nelietė. - Apgaudinėju aš juos, pasakoju nebūtus dalykus, prikuriu nesąmonių... Klausosi manęs nė nešypteldami... Apgaudinėju visus – ir save, ir jus... Nes šiame pasaulyje negalima be kompromisų. Gali visą gyvenimą kurti tik sau, jeigu išneša piniginė, savo malonumui, tikėdamasis pomirtinio pripažinimo ir šlovės. O mirdamas vis tiek pagalvosi – velniams tas darbas? Juk mano kūriniai niekam nereikalingi!.. Ne, noriu būti naudingas kitiems, noriu šlovės, kol gyvas... tegul ji – apgaulinga ir netikra, pigiai pirkta... Ir ši paroda – kompromisas, kad mano vardo tegul ir nevertintų, tai bent pakęstų. O jau tada – po truputį, po truputį aukštyn, kur niekas nebeklausinėja, ką kuri ir kodėl... Tada ir darysiu, ką noriu, jeigu dar sugebėsiu... Sienų veidrodžiuose žaidė koncentriniai spalvų ratai, iškreipdami veidų, nugarų ir stalo atspindžius. Skulptoriaus rankos gamino oro pilis, griovė jas ir vėl statė, nervingai skeryčiojo gyslotais pirštais. Tylėjome, klausydamiesi, kaip salėje kojomis į baltą teracą brauko lankytojai. Tyla užtruko, kiekvienas vis spaudėmės į save, nusivylę stengėmės negalvoti. Neištvėrusi netikusiai leptelėjau: - Ar daug jums ši paroda kainavo? Medžiagos, įrankiai, dirbtuvė... Tai turbūt stambios sumos... Pasijutau nejaukiai, tačiau skulptorius tik draugiškai nusijuokė: - Jeigu visada žinosi, kas kiek kainuoja, tuomet dar gali gyvenime šio to pasiekti. O pinigai – slidi materija, juos reikia mokėti pagauti, kitaip – suės gyvą... Kaip aš juos gaunu?.. Iš rankų į rankas, kaip ir viską šiame pasaulyje. Niekas neįdės veltui. Kas jų turi, duoda man, o aš sumoku savo darbu, nemiga ir sveikata. Reikia „akcento“ prieš valdybos pastatą – man chaltūra, reikia snobo fontanui nuogos gražuolės – man chaltūra... Taip ir sukuosi tarp chaltūrų, kol pats gyvenimas tampa chaltūra... Aš, tu ir Nikas, visi gyvename vartotojiškoje civilizacijoje, visus išauklėjo vartotojiška filosofija. Catch god! – jeigu prekė turi paklausą, vadinasi, ji – gera... Visur kečas, jaunuoliai, visur... |
![]() |
![]() ![]() ![]() |
Pasiūlė | Daina | Mėgsta | |||
Silentist | ![]() The Moody Blues |
||||
malia | ![]() Savage |
||||
Sahja | ![]() Blue System |
||||
PLIKASS | ![]() Camouflage |
||||
einaras13 | ![]() Peter Hammill Švenčiame Guy Evans gimtadienį su viena originalesnių jo perkusijų Peter Hammill solo repertuare. |
||||
Konditerijus | ![]() Hurts |
2008 m. vasario 9 d. 10:54:27
____________________
Hell Music...
2004 m. lapkričio 9 d. 21:22:49
2004 m. lapkričio 9 d. 10:27:25
____________________
[i] Rašau liniją
2004 m. lapkričio 7 d. 20:55:36
____________________
Ačiū...~
2004 m. lapkričio 7 d. 20:27:36
____________________
. .debesys buvo taip zemai . .kad norint buti po jais . .reikejo pasilenkti . . . . .
2004 m. lapkričio 7 d. 16:49:40
____________________
I'm watching you...be ware ;)