Reqiem Žaliosioms Kalvoms

Reqiem Žaliosioms Kalvoms

trumpos-kojos

1.
... Murzinų, apdraskytų stogų, suodinų dangoraižių, antenų ir kaminų chaosas suposi, marmaliavo gelsvai pilkame rūke, užpildžiusiame neaprėpiamą Miesto įdubą. Žvelgiant nuo Žaliųjų Kalvų, vienumoje plaukiančių virš smogo jūros, visa tai priminė potvynį didžiuliame sąvartyne. Rodės, kad tuoj tuoj plūstels iš požeminių kloakų purvini srautai, sunkukuliavusi pakils Miesto masė ir praris paskutiniąsias žalumos oazes...
Turčius Miestas ir Aristokratiškai išdidžios Kalvos. Jie visada buvo blogi kaimynai, nuo pat pradžios. Turtingas ir beribis, tačiau kupinas žemų aistrų, storžieviškas Miestas pavydžiai dairėsi į saulėtas kalvas ir grasindamas murmėjo, vis glaudžiau smaugdamas žaliąją koloniją dvokiančių gatvių ir pilkų namų gniaužtuose. Tarsi niekindami bespalvį Miesto chaosą, Žaliosiose Kalvose be paliovos žydėjo sodai ir gėlynai trumpai kirptose vejose. Tik naktimis, kai kalvų nameliuose užgesdavo naivūs popieriniai žibintai, Miestas įsibraudavo į jų kiemus, klebendavo langines, pavydžiai naršydavo pakampes...
Jie nuolat kovojo, bet tai buvo seno kova prieš jauną. Netgi visiškos paliaubos buvo naudingos Miestui. Jis atėmė vaikus, pavertė juos savo įkaitais. Kiekviena laidotuvių procesija, besileidžianti nuo Žaliųjų Kalvų, atriekdavo Miestui gabalą saulėtos žemės. Vaikai pardavinėjo kalvas. Pardavinėjo tai, kas amžina ir neįkainojama – savo atmintį. Iškeitė ją į neramų bruzdesį be atilsio, į vėjo atnešamus ir nunešamus kvapus, į veidus ir žodžius, į efemerišką gyvenimo iliuziją. Jie irgi tarėsi kovoją su atgyvenusia senove, kuri tūnojo Žaliosiose Kalvose. Deja. Kai praėjo audringo judėjimo poreikis ir neišvengiamai atėjo senatvė, tie vaikai staiga prisiminė, kad kažkada turėjo ramų, prasmingą gyvenimą gėlėtuose vaikystės soduose su neskoningais, iš vidaus aprūkstančiais žibintais ir fontanais, ant kurių raivėsi deformuotais pasturgaliais undinės... Miestas užvaldė juos, nelyginant marionetes senamadiškuose teatruose, tampydamas aistrų ir troškimų gijas, atitverdamas pasaulį kreivų veidrodžių sienomis... Tada, kai jie tai pradėjo suvokti, jau buvo per vėlu: suma, gauta už sielos atmintį ir ramybę – tik niekingas blizgančio metalo trupinėlis nesibaigiančioje kasdienybės rutinoje...
Išmirė ar susiliejo su Miestu Žaliųjų Kalvų gyventojai. Jie buvo trumpaamžiai kaip reta, o greta išlikusiųjų dygo šiurpūs išėjusiųjų antkapiai: geležies, stiklo ir betono kaladės, pradžioje dar tviskančios naujumu ir dažais, bet laikui bėgant vis juostančios. Pilkai gelsvas Miesto rūkas apsupo Žaliąsias Kalvas ir tik One Frako kieme dar spindėjo saulė...

2.

Onė Frakas turėjo atmintį. Bet jūsų tai neliečia, nes atmintis buvo tik jo ir retas įžvelgdavo jos atspindžius senio akyse, kai jis pakeldavo jas aukštyn į dangų. Onė Frakas matydavo gandralizdį virš stogo, matydavo žydinčias, vaisingas kriaušes... Ilgai nenuleisdavo akių, nors iš tiesų nieko ten nebuvo, virš aprūkusio, kalkėmis nutekėjusio namo kraigo. Nebuvo net kriaušių sode. Todėl jūs, žvelgdami į tą seną žmogų pro daugiaaukščio namo langus svarstėte, kiek dar žiemų ir vasarų pamatys Onė Frakas...
Ne, jūs nelinkite jam sulaukti šimto metų, nelinkite nė sveikatos. Jūs norite, kad Onė Frakas kuo greičiau dingtų iš to nurudusio, apleisto kiemo viduryje kvartalo. Jis degina jums akis savo senoviškumu, jus gąsdina jo ramybė, bet apsimetate to nepastebintys ir juokaujate, kad tai – kapų ramybė... Jūs laikote One Fraką senu bepročiu...
Tačiau Onė Frakas tebeturėjo protą, guvų ir šviesų. Jis viską suprato ir dar velniažin ką galėjo iškrėsti... Onė Frakas nebijojo mirties. Jis buvo įsitikinęs, kad paskutinę gyvenimo akimirką tas nuostabus pasaulis su žydinčiomis kriaušėmis ir gandralizdžiu ant stogo vėl jį apsups ir nuskries kartu su juo į amžinybę... Už visa tai jūs jį laikėte bepročiu?
Kai pabūgę judėjimo ir statybų bildesio pakilę išskrido gandrai, Onė Frakas nebelaukė jų kitą pavasarį. Jau sekančią dieną išardė nebereikalingą gandralizdį ir užkasė sodo gilumoje...
Kai prakirsti išdžiūvo šaltiniai ir neilgai besikankinusios žuvo kriaušės, Onė Frakas vėl nebelaukė, kada iš kamienų ataugs ūgliai. Negailestingai nupjovė, sukūreno storgalius židinyje, o visa kita užkasė ten pat... Galų gale tas didžiulis broliškas atminties kapas užėmė visą jo sklypelį, ir jame augo tik piktžolės... Piktžolių Onė Frakas nelietė – jos buvo svetimos jo gyvenimui. Senis jų nepastebėjo, kaip kad dabar nepastebi jūsų smalsių žvilgsnių, kaip negirdi, kai jūs praeidami tyčia pagaliu braukiate pūvančiais tvoros statiniais...
Kai vaikai laidynėmis išdaužė langų stiklus, Onė Frakas užkalė langus storomis langinėmis. Tuomet jūs jau nebegalėjote matyti, ką jis veikia viduje. Vakarais pro plyšius besiskverbianti šviesa jus erzino, todėl nusprendėt nutraukti elektros laidus. Jūs tikėjotės, kad Onė Frakas pagaliau praras kantrybę ir eis pas Miesto valdžią su skundais ir prašymais. Jūs norėjote pažeminti senį. Bet, nepaisant to, Onė Frakas gyveno kaip gyvenęs, ramiomis akimis žvelgė į tai, ko jau nebebuvo ir vis rečiau išeidavo iš namų... Jūs laukėte kelias dienas, savaitę... O tada trūko jūsų kantrybė ir visi kartu sušukote:
- Jis – BEPROTIS!
... bet jau nebesityčiojote iš Onės Frako, ne – dabar jūs reikalavote, kad jį pagaliau iš čia iškraustytų.
- Jis pavojingas! – šaukėte, ir patys tuo tikėjote. Nerimaudami net sunkiai užmigdavote naktimis. Jus gąsdino, kad jūsų piktadarybės pasilieka be atpildo, ir jau baiminotės būsimos bausmės, kurią sapnuose matydavote pačiais neįprasčiausiais pavidalais.

3.

Kai Onė Frakas suvokė, ką jūs jam rengiate, pirmą kartą pažvelgė į Miestą reginčiomis akimis, ir pagaliau pamatė jus visus. Jo balzganos akys patamsėjo iš neapykantos. Mirties senis nebebijojo, bet jūs gviešėtės atimti jo Praeitį, norėjote panardinti senąjį Onė Fraką į šiurpų svetimų kliedesių ir demoniškų klyksmų tvane.
Onė Frakas sujudo, o jūs susidomėję prigludote prie langų laukdami, kas bus toliau. Senis plačiai atlapojo garažo vartus ir išrideno nematytą senovinę mašiną, į kurią buvo galima sutalpinti visą jo mantą. Tada jūs sunerimote ir pradėjote spėlioti: gal Onė Frakas iš tikrųjų susiruošė..? Jūs nedrįsote to ištarti balsu bijodami nusivilti, todėl iš nekantrumo atidarėte langus, tačiau išgirdote vien variklio plerpimą. Kai senis pagaliau išvažiavo (deja – tuščiomis), jūs kelias dienas kankinotės nežinomybėje, labai trokšdami, kad Onė Frakas nebegrįžtų. Tačiau ir vėl prašovėte: senis veikiai parsirado, prisikrovęs automobilį neįprastos formos dėžių ir ryšulių... Tą vakarą jūs nuėjote miegoti neįprastai nusiteikę. Atrodo, ramiai galėjote padėti tašką: „Faktas – senis išprotėjo! ”.
Bet neramus smalsumo kirminas graužėsi viduje, trukdė užmigti. Tada jūs susimokėte ir išrengėte į naktinį žygį „slapuką“. Tyloje gerai girdėjot, kaip vaikigalis lipa per braškančią statinių tvorą, kaip brozdžiasi aukštyn nutekamuoju vamzdžiu ir lenda pro pastogės langelį... Krūpčiojote nuo kiekvieno garso ir pykote ant nerangaus vaikėzo tikėdamiesi, kad Onė Frakas pagaliau jį išgirs ir pykštels į orą iš dvivamzdžio... ar dar ko nors panašaus.
Bet Onė Frakas, laimei, nieko neišgirdo. Jis netgi nepastebėjo ar apsimetė nematąs, kai pro plyšį lubose pabiro sujudinti spaliai. Senis brūzdė žibalinės spingsulės šviesoje, traukė iš ryšulių ir dėžių paslaptingus daiktus, narpliojo juos vielų rezginiu, be paliovos piktai murmėdamas.
Vaikigalis greitai grįžo, tirtėdamas iš baimės, bet išgąsdino jį tik pelės, kurios buvo įsikūrusios peluose. Vaiko pasakojimas maža tedavė naudos, nes jis pats ne ką tesuprato ką matęs, todėl kitai nakčiai paskyrėte sumanesnį žvalgą...
Rytojaus dieną atvažiavo elektrikai ir vėl prijungė nutrauktuosius laidus. Dabar paslaptingieji prietaisai ir mašinos pradės veikti!.. Jums buvo be galo apmaudu, kad negalite įeiti pas One Fraką kokia nors dingstimi ir pamatyti tas keistenybes iš arti... Visą dieną stūmėte akimis laikrodžio rodykles. Kad greičiau prabėgtų laikas vėl suskatote skambinti ir varstyti įtakingų žmonių duris, kad pagaliau išvežtų beprotį.
- Jis ten kažką daaaaaro! – reikšmingai nutęsėte, gąsdinote juos paslaptimi. – Jis gali bet ką iškrėsti: susprogdinti, sudeginti, užkrėsti maru... Jis juk išprotėjęs!
Bet įtakingi asmenys tik muistėsi ir neskubėjo nieko daryti.
- Palaukit, palaukit. Viskam savas laikas. Nenorėkit visko iškart. Pamažu viskas susitvarkys...
- Bet jis mus pražudyyys! – sušukote visi kartu ir nusiminę padėjote telefonų ragelius, nes diena jau ėjo vakarop. Netruko ateiti sutemos, ir jūs apgailestaudami palydėjote laimingąjį į naktinę žvalgybą... Ach, kaip jums norėjosi būti jo vietoje, bet ne visi jau pajėgūs karstytis per tvoras, o kuris dar gali, ne visuomet pats drąsiausias...
- Oh, yesss! – sutartinai atsidusote, ir nuėjote miegoti, dejuodami, kad deja... šiais progreso ir radiotelevizijos laikais jūs negalite pasinaudoti pažangos vaisiais bent tam, kad visi kartu galėtumėt pažvelgti į plyšį One Frako lubose...
Jums sapnavosi, kad Onė Frakas guli juodame karste, apraizgytas vielomis ir stikliniais vamzdeliais, o jo prietaisai bauginamai dūzgia kampuose, nelyginant piktosios dvasios... Ir daugiau - nieko. Bet staiga Onė Frakas atsisėdo savame guolyje ir keistai, šiurpiai nusijuokė, žvelgdamas į šviesius plyšius langinėse... Jūs prabudote, išpilti šalto prakaito ir pamatėte, kad už langų jau švinta. Genami smalsumo ir norėdami įsitikinti, kad sapnai visuomet lieka tik sapnais, atidarėte langus į kiemo pusę. Suaugęs, išsilavinęs vyras skubiai išlindo pro pastogės langelį ir nuskuodė šalin nuo prakeikto namo. Netrukus pasibaisėję sužinojote, kad jūsų sapnai šiąnakt buvo pranašiški kaip reta, ir supratote, kad vargu ar užsigeistumėte pratūnoti visą naktį toje pastogėje. Vėl suskatote skambinti, varstyti duris, dabar jau pasidaliję: vieni sutartinai „spaudė“ įtakingus Miesto žmones, antrieji ieškojo to, ką taip ilgai nuo jų slėpė progresas. Ieškojo tamsiuose prekybos labirintuose ir ryškiai apšviestuose įstaigų kabinetuose, klausinėjo žinovus ir tiekėjus, pildė anketas ir pasižadėjimus, kad „niekad, niekur ir niekam“ nesakys, nerodys, nepasakys, ko taip uoliai ieškojo... ir rado.
Laimingi jūs susitikote, nes įtakingi žmonės pagaliau prižadėjo:
- Rytoj atsiųsime specialistus...
O kiti aukštai iškėlę rodė tai, ko negalima buvo niekam rodyti:
- Štai! Gavome nuostabųjį ultra-super-tele...!
Laimingi jūs susitikote... ir apstulbote, nes Onė Frako namelį buvo sunku atpažinti. Kol jūsų nebuvo, senis jį apkarstė juodomis tūtomis, nematyto didumo triūbomis ir kitokiais nesuprantamais įtaisais. Kažkuris iš jūsų nedrąsiai pajuokavo:
- Tai man primena didžiulę ausį... – ir taip pat nedrąsiai susijuokė, tačiau niekas jo nepalaikė. Visiems buvo nejauku matyti tai, ko nesupranta.
Vaikigalis jau buvo suspėjęs apžvelgti namelį iš visų pusių ir žinovo tonu pareiškė:
- Taigi... Dabar bus sunkoka patekti į tą.. Ausį...
Tuomet visi staiga atsitokėjote ir prirėmėte vaikėzą prie sienos:
- Tu ką, vaikėze, atsisakai lipti į pastogę?!
Vaikiščias išsigando, bet atkakliai tebesipriešino:
- Jūs, žinoma, visi prieš vieną, tačiau...
Niūktelėjote vaikėzui į pašonę ir nutraukėte derybas, nes dabar tai buvo niekis, palyginus su tuo titanišku darbu, kurį jūs atlikote per šią dieną... ir kurį atliko Onė Frakas.
Kai nuostabioji telekamera pagaliau buvo įstatyta į Ausį (taip prigijo jumyse tas pavadinimas, kad namelio kitaip nebegalėjote vadinti), pasitraukėte nuo langų ir sėdote prieš televizorius, iš anksto pasitaisę stiprios arbatos. Jums pasisekė: vieninteliai Mieste iš arti pamatėte paskutiniojo Žaliųjų Kalvų aborigeno veidą, išgirdote jo balsą. Kažkur sąžinės gelmėse jūs susigėdote, nes senuko veidas, nors ir iškreiptas neapykantos, visgi buvo mielai seniokiškas. Matėsi, kad jo šeimininkas gyvenime labiau mėgo šypsotis nei niūriai raukyti kaktą. Onė Frako balsas, kai jį išgirdote, truputį drebėjo, bet tebebuvo aiškus ir stiprus. Onė Frakas rankomis glostė aptriušusius sienų apmušalus, gailiai murmėdamas:
- Sudie, mielosios sienos. Jūsų aš negaliu užkasti į protėvių žemę, kad po daugelio metų vėl atgimtumėte jaunais medeliais. Jūs dabar, visai kaip ir aš pats, sudiržusios ir kietos pažiūrėti, bet viduje – vieni trūnėsiai ir paskutinė mūsų paskirtis šioje vargų planetoje – keršyti!
Jis nustojo slankioti pasieniais, išsitiesė. Jo akyse sužibo rūsti šviesa. Onė Frakas įsmeigė žvilgsnį į langus, pridengtus storomis langinėmis, kiaurai žvelgdamas akimis svilino Miestą:
- Tu nugalėjai, Mieste! Triumfuok ir džiaukis, o aš prižadu, kad geresnės muzikos tavo siautulingam šokiui tu jau niekada nebeišgirsi – tik šiąnakt ir dar – tą dieną, kai prasivers žemė, tūkstančiai saulių sužibs danguje ir nuaidės griausmai, garsesni nei Jerichono triūbų gausmas – Paskutiniojo Teismo trimitai!
Onė Frakas nusisuko nuo lango. Liesas, pamėkliškas prietaisų šviesoje, jis visu kūnu palinko į priekį tarsi norėdamas persisverti per televizorių ekranus. Grėsminga jo išraiška jus privertė krūptelėti minkštuose krėsluose ir nevalingai ištarti:
- Šėtonas!
Pravirko vaikai ir jautresnės damos, tačiau niekas jų netildė ir neguodė, nes vėl griaudė Onė Frako balsas. Jis juokėsi, nenuleisdamas nuo jūsų pragarišku karščiu degančių akių:
- Taip, Mieste, šėtonas! Žinoma – ŠĖTONAS! Cha, cha, cha! – jis kretėjo nuo netvardomo juoko, ir tada jūs visi kartu pašokote, suvokę, kad Onė Frakas jus pergudravo, arba tikrai... pardavė sielą, nes tik velnias galėjo žinoti, ką jūs iškrėtėte jo namuose. Jums norėjosi bėgti paskui savo verkiančius vaikus į tolimus tamsius kambarius, bet kojos neklausė, ir jūs stovėdami tebeklausėte One Frako monologo:
- Klausykis, Mieste! - dar kartą šūktelėjo senis. – Dabar tau skambės mano muzika. Aš ją pavadinau „Requiem Žaliosioms Kalvoms“... Tu niekada nenubraukei ašaros iš gailesčio, tačiau dabar pravirksi ir siaubo ašaros tekės upėmis, grauždamos tavo purvinų gatvių grindinius! Tu būsi beprotis, Mieste, ne aš!
Staiga senis nutilo, tarsi kažką prisiminęs ir iš jo krūtinės prasiveržė skausminga aimana. Onė Frako veidas vėl tapo liūdnas ir geras. Delnais jis pridengė netikėtą liūdesio išraišką. Pro juos veržėsi duslūs, niūrūs žodžiai:
- Aš matau, Mieste, kaip vėl sugaudžia Jerichono triūbos, kaip trūkinėja ir byra langų stiklai, o išprotėję žmonės – vyrai, moterys, vaikai – šokinėja lauk, užmiršę, kad yra durys, laiptai, užmiršę viską. Jie – bepročiai, ir siautulingai šoka pagal mano muziką, nes tu triumfuoji, Mieste! Tau reikia tokio beprotiško siautulio!
Jis užsimovė ant galvos geležinį šalmą ir išėjo. Stovintys prie langų matė, kaip Onė Frakas sėdo į savąjį velnišką automobilį ir nuparpė kapinių link. Jūs sutrikę palydėjote jį akimis. Laiptais nubildėjo žingsniai, isteriškai sukliko moteris:
- Nereikia, nereikia! Sustabdykite!
Nespėjote suvokti, kas nutiko, nes staiga atūžė griausmas, nuo kurio suaižėję išbiro stiklai, o jūs iš skausmo raitydamiesi rankomis užspaudėte ausis, laukdami, kada visa tai liausis, tačiau griausmai netilo, susiliejo į vientisą banguojantį gaudesį, kuris graužėsi į smegenis ir varė iš proto. Jūs blaškėtės po namus, neįstengdami suregzti nė mažiausios minties, instinktyviai ieškodami priebėgos, tačiau visur per sienas gręžėsi garsas. Atrodo, jūs bandėte klykti, tačiau neišgirdote savęs. Nustojote suvokti, kur esate, ir kas jūs - žmonės ar tik garso svaidomos dulkės...

4.

Garso uraganas nusiautė virš Miesto, nesirinkdamas aukų. Jis pažadino snaudžiančius tamsiose gelmėse gaivalus ir vėl sukunkuliavęs pakilo gelsvai pilkas rūkas, kupinas troškios kloakų smarvės. Jis veržėsi vis aukštyn, kol galutinai palaidojo savyje Miestą ir Žaliąsias Kalvas... Nudundėjo sprogimai. Sproginėjo katilai elektrinėse, kurias paliko pamišę žmonės. Miestą apgaubė tamsa. Sugrįžo tyla, kurią, atrodo, galėjai paliesti... Ne, ne rankomis. Širdimi...
Po kelių dienų atsipeikėjęs Miestas suskato ieškoti One Frako – gyvo ar mirusio. Reikėjo nubausti Didįjį Nusikaltėlį arba viešai paskelbti, kad piktadario nebėra tarp gyvųjų. Tačiau Onė Frakas tebebuvo gyvas, tik nubausti jo niekaip nebenubausi: kai jį rado kolonistų kapinėse, jis žvelgė į pasaulį tokiomis pat blyškiomis akimis, kuriose kadaise žydėjo kriaušės ir virš stogo skraidė gandrai, bet dabar jos buvo tuščios ir nebyliai pulsavo į taktą negirdimai muzikai. Jūs, žinoma, tuojau supratote, kad jose skamba nelemtoji „Requiem“...
Vaikigalis pavartė rankose storą Onė Frako šalmą, nejučiom užsimaukšlino jį ant suveltos galvos ir patenkintas išsišiepė:
- Ničnieko negirdėti, visiškai nieko! – ir, su užuojauta pažvelgęs į One Fraką, palingavo galva: - Šypsosi vargšelis, rodo dantis... Dabar kiekvienas vaikas žino, kad dantimis irgi galima girdėti...

2004 m. gruodžio 6 d.

trumpos-kojos / Sakai

2007 m. vasario 27 d.

trumpos-kojos / Draugui

2007 m. vasario 15 d.

trumpos-kojos / ***

2007 m. sausio 8 d.

Visi dienoraščiai

Kiti šio vartotojo įrašai

Komentarai (5)

Susijusi muzika: pasirinkti

PERŽIŪRĖTI

RAŠYTI

trumpos-kojos
2005 m. sausio 11 d. 14:44:21

kaip visada kutveliukes neskaityta

____________________
I Just Said It

Atsakyti

kutveliuke
2005 m. sausio 2 d. 16:56:15

kaip visada daug prirasyta

____________________
Draugyste pasaulio dukte, Netycia pas mus ji atklysta. Draugyste svelnumo gele, Nuo menko vejelio nuvysta....

Atsakyti

Genius_loci
2004 m. gruodžio 6 d. 21:21:43

Kaip visad daug ir gražaus..

____________________
I am the unmaker... I bring death to the beautiful dawn.

Atsakyti

Lament
2004 m. gruodžio 6 d. 15:48:42

Is pradziu gal siek tiek gasdino apimtis, bet... pradejau skaityt.. ir negalejau atitrukt tol, kol neperskaiciau viso... tikrai labai grazu

____________________
...pasaulis kupinas paslapčių, kurių geriau niekuomet neatskleisti...

Atsakyti

ShadowOfDeath
2004 m. gruodžio 6 d. 11:44:16

Ech....Grazu.... Tikrai Grazu...

____________________
Delena.

Atsakyti

Vartotojo vardas:
Slaptažodis:	(bent 6 simboliai)
Pakartokite slaptažodį:
El. pašto adresas:	(reikės patvirtinti)

Naujienos	Dienoraščiai	Stiliai
Grojaraščiai Diskusijų temos	Kūryba	Vartotojai
Komentarai	Dainų tekstai	Gairės

Albumas Daina Grupė Kita


Nuoroda su atnaujinta informacija bus atsiųsta jums.
Jūsų komentarai arba papildoma informacija, padėsianti mums greičiau papildyti duomenų bazę.
SIŲSTI PRAŠYMĄ / Grįžti į paiešką

Pasiūlė	Daina	Mėgsta
Silentist	Postcards from Paraguay Mark Knopfler	3
einaras13	In Your Paradise Green Carnation	2
PLIKASS	The Girl and the Robot Royksopp	2
Sahja	A Thousand And One Nights Systems in Blue	1
Konditerijus	Brand New Start Alter Bridge Cast your sorrows to the wind	1
malia	Shape of You Ed Sheeran	0