
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
…Aplink mane tyla bežadė laistė sutręšusias pušis. Taip, tyla, pagaliau tyla, o ne beprasmis vėjo staugimas. Nors... Pasiilgsiu tylaus sniego girgždesio po kojom, nuo ledo besiritančio smėlio dainos. O juk tiek nedaug tereikia – sulipdyti savo beveidį pasaulėlį iš tirpstančių speigo šukių... Kodėl nestoja laikrodis? Vis bėga ir bėga, lyg šuo pririštas už grandinės, stengiasi pavyti likimą. Rodyklės lyg alpinistės atsispiria nuo skaičių pakopų... Cha, kaip kvaila ir beprasmiška! Kodėl lyg vaizdajuostės, lyg kvailo filmo negaliu atsukti gyvenimo? Pratrinti, paversti gražiu, tauriu. Ir vėl šnekuosi su savimi. Gal todėl, kad niekas kitas negali manęs suprasti? Jie net nesistengia... Na ir teisingai! O kas gi aš? Tik purvinas draiskalas, iš seno nuoširdumu užteršto dienoraščio. Nuo pradžių? Pradžios nėra! Beribė visata, beribis žmogus, beribis gyvenimas! „Kvailė!“ – rėkia, bado pirštais, juokiasi, nepastebėdami savo pamišimo. Nesuvokdami to, kad patys susikuria pasaulį – beprasmį, laimingą, saugų... Jie slepiasi už nuoširdumo, padėkos, meilės. Veidmainiai! Veidmainiai! Veidmainiai! Kaukės... Visi mes su kaukėm. Vienos smerkiančiai šypsosi, neslėpdamos savo pagiežos, o kitos lyg zombių, bežadžių, beminčių lavonų. Niekada netikėjau, kad mirtis kvepia, bet... Iš kur tas pušų vainikų ir baltų lelijų dvelksmas? Jau arti, visai čia pat. Taip, pasiimk mane ir išsinešk į nebūtį, tik... Nepalik mano skausmo, pykčio ir įniršio. Prašau – skaudink mane – juk kentėti kilnu. Eime, o jie ateis prie kapo ir pasakę kelis bereikšmius žodžius užmirš.
|
![]() |
![]() ![]() ![]() |
2005 m. birželio 13 d. 10:45:09