Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
|
viskas
viskas
sumaniau wisus dienorastyje buvusius kurinius sudeti i viena vieta  Vuolia! Nusprendžiau išpildyti vieną norą. Jau džiaugiesi? Apsišovei! Juk nesakiau, kad tavo! Šį sykį palepinsiu save. Ne, man nereikia fėjų, nuo kurių plazdenimo sparnais galima įsivaryti bronchitą, burtų lazdelių, kurios nieko kito išskyrus „fanaro“ paakyje negali išburti ir, nepatikėsi, net Kalėdų seneliui laiško nerašysiu. Kam gi visa tai? Juk kiekvienas esame mažytis stebuklas. Toli ieškoti nereikės, na, sakykim, kad ir aš. Aš moku burti! Taip, nemeluoju ir nenusišneku, moku! Juk meilė – stipriausia magija, tad net nemėgink to neigti. Esmė labai paprasta – būrimas – lyg maisto ruošimas, tik šis reikalingas pasotinti skrandžiui, o kerai – pataikauti sielai. Kaip žinai, kiekvienas maisto ruošimo receptas turi sąrašą, kur išvardinti visi mums reikalingi ingredientai, o žinoma šiuo atveju svarbiausi – tu ir aš. Bet noriu kitokio tavęs – be skundų, priekaištų ir milžiniško ego. Minutėlę! Juk beveik nieko nebeliks! Na gerai, kadangi abu būsime su visomis ydomis (o jų tikrai nemažai), man dar šio bei to prireiks. Taigi, pradedu. Nagi, atsistok prieš mane! Greičiau! Taigi, truputėlis bučinių, pusė stiklinės švelnumo, žiupsnelis šypsenos ir... oj! Štai ir vėl užmiršau! Pagalvokime... na žinoma! Trys milžiniški šaukštai nuoširdumo. Taigi, viską gerai išmaišome ir... vuolia! Pavyko! Šviežut šviežutėlė ir tyresnė už nenugertą šampaną meilė! Bona petito! Laiškas prisiminimams Atsimeni, kai vaikas mažas, basas, lakstydavai po pievas, po balas? Kada žvaigždes danguj bandydavai suskaičiuoti, bet daugiau trijų nerasdavai? Ar pameni, kai snaigė šokdama lietuj sutirpdavo? Argi tada nebandydavai surasti vaivorykštės? Negi pūstelėdamas neišvaikydavai debesų? Negi tavo juokas neskardendavo per miškus ir pievas, pamačius praskrendantį vyturėlį? Juk smarkiau suplakdavo širdelė, pamačius ant gėlės tupintį drugelį? Juk pamačius šypsenas ir pats liaudavais verkęs, ir tavo juokas pažadindavo miegantį pavasarį? Negi užmiršai rudeninius lapus – tavo jausmų spalvų paletę? Jau nebeatsimeni? Nemeluok pats sau. Tai nemirė. Tai tebėra gyva tavo širdyje. Juk ją tebeturi, nepametei? Laikydamas save suaugusiu, meluoji, ir ne kam kitam, o sau pačiam. Pripažink, kad tebeesi vaikas, tik ne veiksmais ir mąstymu, o širdimi. Karštos lūpos priglunda prie šalnos išraižyto stiklo. Lūpos, jau ne kartą lietę manąsias. Tyliai atsidūsta. Skruostu lengvai pasišokinėdama nurieda ašara. Nereikėjo... Lyg mažas perlas nuslenka skruostu ir tyliai kapteli nuo smakro. Ant laiško. Ant balto popieriaus lapo, į kurį giliai įspaustos pėdos. Pėdos, mynusios baltą kopų smėlį, pėdos, žaidusios bangų mūša... Juodos akys, tarsi svajonė šaltame žiemos danguje. Jos nebežvelgia į mano vėjyje dūkstančius plaukus, žiūri į stiklą, į kalėdinius šalčio paveikslus. Nebemato snaigių siautulio karštame pūgos glėbyje, žvaigždėmis apibarstyto naktinio dangaus... Vis dar čia. Čia, nors tavo mintys lekia painiais jausmų labirintais. Žiūri ne į gyvenimą, o į pasaką. Pasaką, kuri baigėsi liūdnai, pasaką, kurios dar niekas neparašė... Susitikome rugsėjį. Buvai naujokas, tačiau iš karto man kritai į akį. Aukštas, juodais naktimi kvepiančiais plaukais, didelėmis migdolinėmis akimis, lyg dailininko nutapyta tiesia nosimi ir šiltomis storomis lūpomis. Kaip dabar prisimenu, atsinešei baltą ledinę leliją. Ko tik nebūčiau atidavusi, kad ją įteiktum ne dėstytojai, o man. Mintyse prašiau, kad atsisėstum šalia. Apsidairei po linksmai klegančią konservatoriją. Tada mūsų žvilgsniai susitiko. Ak, kaip norėjau, kad ši akimirka tęstųsi amžinai. Žengei artyn. Tik tada pamačiau tavo tvirtus vyriškus pečius. Pečius, ant kurių norėjau padėti galvą, pečius, kurie dengtų mane nuo visų likimo vėtrų. Jau čia pat, beveik šalia. Kaip malonu uosti tavo kvapą... Nedrąsiai šypteli: - Priimsi? Bandžiau taip pat nusišypsoti, ištarti „Žinoma, sėskis“, tačiau tik tyliai linktelėjau. Pagaliau šalia manęs. Tu mano, gal tik šią akimirką, bet mano, mano vienos. Skambutis. - Neklausk, kam skambina varpai...- nusijuokiu. Pati iš savęs, iš savo drovumo. Bet manęs negirdi. Kažkur klajoji. Išeinu iš universiteto. Mintys lekia, ieškodamos tavęs. Apsidairau po rudeninį Kauną. Prie medžio – tos pačios rudos akys. Prieinu. Kažką sakau. Nebepamenu ką. Iki šiol girdžiu tavo šnabždesį „Mums nereikia žodžių“. Ugninės lūpos įsisiurbia į manąsias. Bijau. Bijau, kad tai nebūtų tik sapnas, tik trapi svajonė, bet kurią akimirką galinti sudužti. - Gal norėtum kavos? – pasiūlai. Neatsisakau. Vedi mane. Už rankos. Lyg mažą vaiką per gūdžią girią. Įėjęs į mažą kavinukę atsisėdi prie lango. - Aš Tomas. - Ir viskas? Kurį laiką tylim. Regis amžinybę. Atneša garuojančią kavą. - Iš kur tu? - paklausiu. Vis dar tyli... Už lango lyg niekur nieko sninga geltonais klevo lapais. Kaitriai šviečia saulė, lyg užmiršusi, kad baigėsi vasara. - Mums nereikia žodžių, - vėl tyliai sušnabždi. - Nereikia... Nereikia žodžių, nereikia jausmų, nereikia gyvenimo! Išeiname į lauką. - Žodžiai - tik tiems, kurių širdys tyli, - atsakai. Einame gatve. Nežinau, nei kur, nei kaip, nei kodėl. Seku paskui į tave. Uždedi ranką man ant pačių, paglostai plaukus... Širdys šoka šėlstantį tango... Bėgu. Nuo savęs, nuo tavęs, nuo minties. Minties, kad esu nebe viena. Minties, kuria dar negaliu patikėti, kurios negaliu suprasti. Girdžiu, kaip batų kulnai atsimuša į kietą asfaltą. Atsipeikėju ir sustoju. Matau, kaip kreivai į mane žiūri žmonės. Purvina, sušilusi ir sutrikusi... Atsisėdu ant suoliuko. Šalia – žilaplaukė senelė. Nenoriu. Nenoriu būti kaip ji, nenoriu būti žiedlapis, neradęs savo gėlės. Atsistoju. Einu lyg vaikas - rinkdama spalvotus medžio lapus. Ak, kaip norėčiau, kad ir širdis būtų kaip vaiko, be rūpesčių, laukimo ir klausimų. Klausimų, į kuriuos atsakymus žino tik gyvenimas. Tik įžengus pro namų duris – tėvai: - Kaip sekėsi? Kas naujo? Nejau jie nesupranta, kaip nuo to pavargau? Greičiau į savo kambarį, į mažytį pasaulėlį, kuriame norisi likti amžinai. Tarp senų vaikystės meškinų, piešinių ir to saugumo jausmo, kad čia aš neįveikiama, kad čia – mano tvirtovė. Numetu kuprinę į kampą ir nugrimztu į minkštus pūkinius patalus. Miegas. Tik sapnuodama liksiu viena, be kasdieninių rūpesčių ir rutinos. Bet negaliu užmiršti – mums nereikia žodžių. Tyla, tai jausmas, kad esi šalia, šalia manęs visą laiką. Nenoriu to! Nenoriu būti tau atversta knyga! Kalbu. Gal su savimi, o gal su tavimi, bet kalbu. Tačiau prisimenu – žodžiai tik tiems, kurių širdys tyli. Ne, mano širdis negali tylėti. Ji valdo mane, mane visą. Kodėl? Kodėl negaliu nuo visko pabėgti? Tiesiog išeiti, išeiti ir nebesugrįžti. Prisimenu lapus. Lapus, kurie pavargę nukrenta nuo medžių. Nekenčiu, nekenčiu jų. Nulekiu, išsitraukiu iš kuprinės ir suplėšau. Savo naivumą, savo vienatvę, savo mintis. Pro langą šasteli vėjo gūsis. Draiskanomis parašo: „Tyla – tai ne atsakymas, Tai priekaištas ir tylus draudimas...“ Taip - draudimas, draudimas suprasti ir būti suprastai... *** Atėję į paskaitą atsisėdi šalia. Abu tylim. Prisimenu vėjo pustomus lapus... Nejau jie nemelavo? - Kodėl pabėgai? – paklausi. Tyliu. Apsimetu neišgirdusi. - Kodėl pabėgai? Pažvelgiu į tavo akis. Jos lyg vaiko. Negaliu tavęs nekęsti, negaliu! Namo einame drauge. Tylim. Atsisveikindama pabandau pakštelėti į žandą. Apsisukęs nueini purvina gatve. Kodėl mane vienu metu ir trauki ir stengiesi nuo savęs atstumti? Vėl lieku viena su savo mintimis, jausmais ir troškimais. Po kiek laiko – skambutis į duris. Už jų – tu. Pasiprašai į vidų. Geriame kavą. Nejaučiu jos aitraus skonio. Matau tik veidą. Veidą žmogaus, kurį myliu, bet ir bijau. Ir vėl tyla. Tyla, kuri mane kankina, tyla, kuri šneka daugiau nei norėčiau žinoti. *** Praėjo ruduo. Leidosi pirmosios snaigės ir tilpo šiltuose mūsų delnuose. Dūkome lyg maži vaikai, pamiršę viska aplinkui. Nebebijojau tavęs, supratome vienas kitą be žodžių – kalbėjomės akimis. Gyvenimas atrodė lyg trumpa akimirka. Akimirka, kuri, tikėjau, niekada nesibaigs. Patikrinus pašto dėžutę tavo veidas apsiniaukė. Iš karto supratau, kad kažkas negerai. Drebančia ranka parodei voką – šaukimas į kariuomenę. Statytos oro pilys subliuško ir jų valdovai atsitrenkė į kietą skaudžią žemę. Jaučiausi lyg pabudusi iš nuostabaus sapno, sapno, į kurį niekada nebesugrįšiu. Traukinių stotis – pro akis lekia dundantys vagonai. Žinau – viename iš jų – tu. Išvažiuoji į Vilnių, kur jau esi skirtas į armiją. Rašiau. Rašiau tau kasdien. Bet neatsakydavai. Tavo širdis nemokėjo kalbėti ant paprasčiausio popieriaus lapo. Išnykai. Iš mano gyvenimo ir svajonių. Tačiau visada gyvensi mažame pasaulyje mano širdies kertelėje, pasaulyje, kurį sukūrėme kartu. …Aplink mane tyla bežadė laistė sutręšusias pušis. Taip, tyla, pagaliau tyla, o ne beprasmis vėjo staugimas. Nors... Pasiilgsiu tylaus sniego girgždesio po kojom, nuo ledo besiritančio smėlio dainos. O juk tiek nedaug tereikia – sulipdyti savo beveidį pasaulėlį iš tirpstančių speigo šukių... Kodėl nestoja laikrodis? Vis bėga ir bėga, lyg šuo pririštas už grandinės, stengiasi pavyti likimą. Rodyklės lyg alpinistės atsispiria nuo skaičių pakopų... Cha, kaip kvaila ir beprasmiška! Kodėl lyg vaizdajuostės, lyg kvailo filmo negaliu atsukti gyvenimo? Pratrinti, paversti gražiu, tauriu. Ir vėl šnekuosi su savimi. Gal todėl, kad niekas kitas negali manęs suprasti? Jie net nesistengia... Na ir teisingai! O kas gi aš? Tik purvinas draiskalas, iš seno nuoširdumu užteršto dienoraščio. Nuo pradžių? Pradžios nėra! Beribė visata, beribis žmogus, beribis gyvenimas! „Kvailė!“ – rėkia, bado pirštais, juokiasi, nepastebėdami savo pamišimo. Nesuvokdami to, kad patys susikuria pasaulį – beprasmį, laimingą, saugų... Jie slepiasi už nuoširdumo, padėkos, meilės. Veidmainiai! Veidmainiai! Veidmainiai! Kaukės... Visi mes su kaukėm. Vienos smerkiančiai šypsosi, neslėpdamos savo pagiežos, o kitos lyg zombių, bežadžių, beminčių lavonų. Niekada netikėjau, kad mirtis kvepia, bet... Iš kur tas pušų vainikų ir baltų lelijų dvelksmas? Jau arti, visai čia pat. Taip, pasiimk mane ir išsinešk į nebūtį, tik... Nepalik mano skausmo, pykčio ir įniršio. Prašau – skaudink mane – juk kentėti kilnu. Eime, o jie ateis prie kapo ir pasakę kelis bereikšmius žodžius užmirš. Kažkada galbūt seniai viename žemės kampelyje gyveno mergaitė. Kas rytą jos ilgas rudas kasas šiūruodavo vėjas, kas dieną pasiklydę saulės spinduliai žaisdavo ant jos skruostų, o kiekvieną vakarą tylia lopšine užmigdydavo tamsa. Mergaitė niekada niekur neskubėdavo. Kas kartą saulei paslėpus savo geltonąsias kasas ji atsistodavo prie mažo aprūkusio langelio ir laukdavo. Net pati nežinojo ko, tik suprato, kad tai tik pradžia. Kažkada galbūt seniai kitame žemės kampelyje gyveno berniukas. Kas rytą jo pilkus plaukus sušiaušdavo medžių rankos, kas dieną jis ganydavo papurusius debesis, o kas vakarą jį užmigdydavo betilstanti lakštingala. Berniukas niekada niekur neskubėdavo. Kas rytą apsiblaususiam mėnuliui besislepiant po šviesos skraiste jis atsisėsdavo prie mažo aprūkusio langelio ir laukdavo. Net pats nežinojo ko, tik žinojo, kad tai tik pradžia. Tačiau bėgo metai, mergaitė virto mergina, moterimi, pagyvenusia dama, baltaplauke senute... Berniukas nejučiomis tapo žaviu vaikinu, vyru, pagyvenusiu ponu, lazdele pasiramsčiuojančiu senuku... Vieną niūrų žiemos vakarą jie abu nusprendė išeiti pasėdėti po baltaskruoste obelimi. Vos žengę po kelis žingsnius sutiko vienas kitą ir suprato, kad tai ir buvo visą gyvenimą lauktas stebuklas. Juk visus tuos metus nepastebėdami vienas kito žiūrėjo pro tą patį aprūkusį langelį ir laukė. Buvę mergaitė ir berniukas paskutinį kartą pažvelgė į spindulius žarstančią saulę, dangumi plaukiančius debesis, vienas kitam į akis ir mirė susikabinę už rankų, tik paskutinę akimirką supratę, kad laimė pati neateina – ją reikia susirasti. ---------------------------------------- ------------------------------------ Net ir labai norėdami pabūti vieni, Vis tiek visada liekame su savimi Nepražydusi saulutė Eidama gatve žvelgiu į pilką miesto šaligatvį. Visų trypiamas, purvinamas, niekinamas… Štai išlindęs saulutės daigelis. Pralinksmintas saulės spindulių kelią į ją liauną stiebelį. Turbūt visą dieną bando įžvelgti kažką gero, tyro, švelnaus… O aplink tik purvinos žmonių kojos su kiekvienu žingsniu trypiančios jo tikėjimą stebuklais. Štai vaikas numeta kramtomosios gumos popierėlį, šalia nusileidžia ir autobuso bilietas, atšvilpia limonado skardinė… Vakare darželio gėlės prausiasi rasos lašais, įsisupę į žemės apklotą tyliai nulenkia galveles ir užmiega. O mažasis daigelis beviltiškai kabinasi į mažutį žemės trupinėlį ir bando iš per dieną susidariusių šiukšlių krūvos iškelti bent menkutį lapelį. Jis taip norėtų pasveikinti mėnulį, bet negali – tuščias žiebtuvėlis krisdamas sulankstė stiebelį. Bet gėlelė kantriai kenčia ir laukia ryto, tikėdamasi naujo stebuklo. Vos saulei išpynus gelsvąsias savo kasas pro šalį klegėdamas bėgantis vaikų būrys net nepastebėjas sumina saulutę. Paskutinį kartą skausmingai suvirpėjęs daigelis pagalvoja: „Kokie beširdžiai jie turi būti, kad juokdamiesi nepastebėtų kitų skausmo“. Jis taip ir nesuprato, kad yra tik menkutis žalias lopinėlis dideliame žmonių pasaulyje. Ir gerais draugais, ir tikrais priesais gali buti tik tie zmones, kuriuos gerbiame. Be pagarbos geras draugas - tik pazystamas, o tikras priesas - tik menkysta. Geri draugai labai lengvai gali tapti priesais, o priesai - draugais. Sunku gyventi be gero draugo - nera su kuo pasidziaugti, blogai gyventi be tikro prieso - nera ant ko islieti apmaudo. Blogiausia neturint nei draugu, nei priesu - tai reiskia, kade negyveni is viso. Į kabinetą įžengia kiek pliktelėjęs žmogus: - Sesele, prasyčiau pakviesti pirmąjį pacientą. Į kabinetą įeina daili ilgakojė blondinė. - Kuo skundžiatės? – nepakeldamas akių nuo ligos istorijos pasiteirauja medikas. - Pavasarinė depresija, - braukdama ašaras išlemena ji. Daktaras paduoda buteliuką vaistų ir ji pasišalina. - Kitas! – nuaidi gydytojo balsas ir aidu atsimušęs į sieną pasiekia asistentės ausis. - Antonai, prieš priimant patarčiau atidžiai perskaityti ligos istoriją, - pasako ji ir ištiesia dokumentą. Jis ramiai paima žaliai prirašytą popierėlį ir atidžiai skaito. - Įdomu, įdomu...- murma sau panosėje. – Diagnozė – laimė. - Užeikite, - vis dar žiūrėdamas į lapelį pasako. Pro duris įžengia gal kokių septynerių metų mergaitė. Ji visa švytėte švytėdama pakelia migdolines akis į mediką. - Prašom sėstis, - maloniai pasiūlo seselė. Antonas kurį laiką klausinėja pacientę, po to ji išeina. Kitą dieną šiam gydytojui susirgus atėjęs pavaduojantis daktaras pastebi ant stalo gulintį popierėlį ir perskaito: „Angelė Jankevičiūtė LIGA – laimė DIAGNOZĖ - NEPAGYDOMA - Juodos kojinės – nemokamai! – girdi ji, skubėdama į traukinį. Viens... Du... Trys... – papteli žemėn skaidrūs lašai. Viens... Du... Trys... – ji nubraukia tris sūrias ašaras. Viens... Du... Trys... – kažkas pasiūlo nosinaitę. Viens... Du... Trys... – nepagautas liūdesys krenta žemyn ir susiplaka su dangaus deimantais. Viens... Du... Trys... – juodos kojinės – nemokamai! – prisimena ji. Viens... Du... Trys... – eina bėgiais. Viens... Du...Trys... – dusliai suplaka širdis. Viens... Du... Trys... – taukši kulniukai į grindinį. Viens... Du... Trys... – ji bėga link traukinio. Viens... Du... Trys... – supranta – pavėlavo. Viens... Du... Trys... – juodos kojinės – nemokamai! |
 2005 m. gegužės 8 d. |
|
2006 m. sausio 22 d. 2005 m. rugpjūčio 20 d. 2005 m. rugpjūčio 16 d. |
Komentarai (3)
Copyright 2001-2025 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.
Artimiausi įvykiai
Kas vyksta?
juozasp
mėgsta
Dream Theater dainą
Bend The Clock
Silentist pakomentavo Kokią dainą klausote šiuo metu?
Silentist mėgsta Funkstar DeLuxe dainą Sun Is Shining
Silentist pakomentavo Kruvinas taikos balandis
PLIKASS mėgsta Def Leppard dainą Die hard the hunter
PLIKASS mėgsta Maroon 5 dainą Moves Like Jagger
malia mėgsta Sun Is Shining
Silentist sukūrė naują dienoraštį Bob Marley - Sun Is Shining, I'm a Rembo too
edzkaa1 mėgsta Have I Ever Truly Been Here
Alvydas1 mėgsta Dream Theater dainą Bend The Clock
Silentist pakomentavo Kokią dainą klausote šiuo metu?
Silentist mėgsta Funkstar DeLuxe dainą Sun Is Shining
Silentist pakomentavo Kruvinas taikos balandis
PLIKASS mėgsta Def Leppard dainą Die hard the hunter
PLIKASS mėgsta Maroon 5 dainą Moves Like Jagger
malia mėgsta Sun Is Shining
Silentist sukūrė naują dienoraštį Bob Marley - Sun Is Shining, I'm a Rembo too
edzkaa1 mėgsta Have I Ever Truly Been Here
Alvydas1 mėgsta Dream Theater dainą Bend The Clock
Pokalbių dėžutė
11:33 -
Silentist
Howling winds dig in your ears
Steely cold and never getting warm
Hell's bells, you're alive
Steely cold and never getting warm
Hell's bells, you're alive
18:29 -
Silentist
5-04 13:35 Sahja įvertino Coil albumą Musick To Play In The Dark² - 4 balais
Coil - Musick To Play In The Dark² bent sesis duok come on
Coil - Musick To Play In The Dark² bent sesis duok come on
18:16 -
Silentist
Cia taip kaip Uzkalniui duot pavertint koncervus & lasinius & pashteta ( aisku su uogiene) kur undermenshai valgo jei piggiai randa. Ar nenukentes Sahja morale?
18:13 -
Silentist
Iespatie aukstielninkas Sahja klauso/ vertina radikalius industrinius satanistus avangardo genijus COIL per memu diena 
Ar nesupykins?
Ar nesupykins?
Informacija
Šiuo metu naršo narių: 2
Neregistruotų vartotojų: 6460
Iš viso užsiregistravę: 73580
Naujausias narys: harrisonst
Šiandien apsilankė: 553971
2005 m. birželio 3 d. 08:04:42
2005 m. gegužės 8 d. 20:27:07
____________________
nezinau uz ka mane tu galetum teist gal uz akla nora gyvent nezinau kodel tureciau kazka pakeist gyvenu kaip moku gyvent... ____________________________________ "Jis rado skardinėlę kondensuoto pieno... todėl pasiliko ją sau, pastūmėjęs į kamputį, kad niekam neužkliūtų" - Mikė :D
2005 m. gegužės 8 d. 18:34:39
____________________
Nežiūrėkite į save per daug asmeniškai.